201

Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar negali atsirasti jokia „artimo meilės moralė“. Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus „dorybių“ vardus ir galiausiai beveik susilies su „moralės“ sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai – jie yra a n a p u s m o r a l ė s. Pavyzdžiui, geriausiais Romos laikais užuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kažkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, res publica, labui. Galų gale „artimo meilė“ visada yra šalutinis, iš dalies konvencionalus ir savavališkai iliuziškas dalykas, palyginti su a r t i m o b a i m e. Kai visuomenės santvarka jau visiškai nustatyta ir apsaugota nuo išorinių pavojų, tada ši artimo baimė vėl kuria naujas moralinių vertinimų perspektyvas. Kai kurie stiprūs ir pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotiška drąsa, kerštingumas, klastingumas, plėšrumas, valdžios troškimas, kuriuos dėl jų naudingumo visuomenei iki šiol reikėjo ne tik gerbti – tiesa, vadinant kitais vardais, bet netgi ugdyti ir puoselėti (jie visada buvo naudingi bendruomenei priešų jai keliamo pavojaus akivaizdoje),- žmonių akyse šie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi – dabar, kai nebėra nuvedamojo kanalo,- ir pamažu jie imami smerkti ir šmeižti kaip amoralūs. Dabar moralė ima garbinti priešingus potraukius ir polinkius; bandos instinktas po truputį daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei – didelis ar mažas – slypi kokioje nors nuomonėje, būvyje, afekte, valioje ar gabume,- štai kokia dabar moralinė perspektyva: baimė ir čia yra moralės motina. Aukščiausi ir stipriausi potraukiai, pratrūkę aistromis, iškelia individą daug aukščiau vidutinės ir žemesnės bandos sąmonės ir griauna bendruomenės savigarbos jausmą, jos tikėjimą savimi, laužo jos stuburą – todėl būtent šie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir šmeižiami. Iškili nepriklausoma dvasia, vienatvės troškimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskirą asmenybę iškelia virš bandos ir artimam sukelia baimę, nuo šiol vadinama b l o g i u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena; troškimų p u s ė t i n u m a įgyja moralinę reikšmę ir šlovę. Galų gale labai taikiomis aplinkybėmis vis mažiau ir mažiau progų ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie būtų griežti ir tvirti; ir dabar visoks griežtumas, netgi teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sąžinę; didus ir rūstus kilnumas ir atsakomybės už savo poelgius prisiėmimas beveik žeidžia ir kelia nepasitikėjimą, „avinėlis“, juolab „avis“, susilaukia pagarbos. Visuomenės istorijoje būna liguisto suglebimo ir išlepimo momentų, kai ji pati užstoja savo skriaudėją, n u s i k a l t ė l į, ir daro tai visiškai rimtai, sąžiningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,- neabejotina, kad patys „bausmės“ ir „privalėjimo bausti“ vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę. „Ar nepakanka padaryti jį n e p a v o j i n g ą? Kam dar bausti? Bausmė pati yra baisi!“- šiuo klausimu bandos moralė, bailumo moralė prieina prie savo paskutinės išvados. Jei būtų galima apskritai panaikinti pavojų, baimės pagrindą, tai kartu būtų sunaikinta ir ši moralė: ji būtų daugiau nereikalinga, ji p a t i s a v ę s nebelaikytų reikalinga! – Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tūkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: „Mes norime, kad kada nors n i e k o nereikėtų b i j o t i!“ Kelias l i n k t o „kada nors“ ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas „pažanga“.

202

Pakartokime dar kartą, ką jau sakėme šimtą kartų, nes tokių tiesų – mūsų tiesų – šiandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai žinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagražinimų žmogų priskiria prie gyvulių: ir, aišku, mes būsime kone a p k a l t i n t i tuo, kad, kalbėdami apie žmogų, mąstantį „moderniomis idėjomis“, nuolat vartojame pasakymus „banda“, „bandos instinktas“ ir pan. Bet ką padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes būtent tai ir yra mūsų naujas požiūris. Mes įsitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą įtaką, įsivyravo vienmintiškumas: matyt, Europa ž i n o tai, ko manė nežinąs Sokratas ir ko kadaise žadėjo išmokyti senasis garsusis žaltys,- Europoje šiandien ž i n o m a, kas yra gėris ir blogis. Todėl tikrai turi rėžti ausį, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano žinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio žmogaus instinktas – instinktas, prasiveržęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, ėmęs vyrauti ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam žmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra. M o r a l ė d a b a r t i n ė j e E u r o p o j e y r a b a n d o s g y v u l i ų m o r a l ė. Mūsų požiūriu, tai tik viena žmogiškosios moralės rūšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų pirma a u k š t e s n i ų moralių. Tačiau nuo tokios „galimybės“, nuo tokio „privalo“ ši moralė ginasi visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: „aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! „- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės apraiškas: d e m o k r a t i n i s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas – tai matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta „laisvos visuomenės“, iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei a u t o n o m i š k a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas „ponas“ ir „tarnas“- ni dieu, ni maitre, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam daugiau nereikia „teisių“). Kartu su kitais jie nepasitiki baudžiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų prievartavimas, neteisingumas b ū t i n o visų ankstesnių visuomenių padarinio atžvilgiu); su kitais juos vienija taip pat užuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama (nusileidžiant iki gyvulio ir pakylant iki „Dievo“: „pagailos Dievui“ siautulys yra demokratinių laikų padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba užjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai ir beveik kaip moterys iš esmės nesugeba likti žiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l e i s t i kentėti. Jie visi nevalingai linkę į apniūkimą ir ištežimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v i s u o t i n ė s užuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, žmogaus p a s i e k t a viršūnė, vienintelė ateities viltis, amžininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i š g a n y t o j a, taigi banda, „savimi“.

Views All Time
Views All Time
2326
Views Today
Views Today
1
0 0