190

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. „Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.“ Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad „k v a i l a elgtis blogai“; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina „gera“ su „naudinga ir malonu“. Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle – suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės – dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne „priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį – nesąmonė“ (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero „Iliados: eilutė: „Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono“ (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas).

191

Sena teologinė „tikėjimo“ ir „žinojimo“- arba, aiškiau, instinkto ir proto – problema, t.y. klausimas, ar vertinant daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia „kodėl?“, ieško pagrindų, taigi ir tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralinė problema, kuri pirmą kartą pasirodė Sokrato pavidalu ir dar gerokai iki krikščionybės sukiršino protus. Pats Sokratas dėl savo talento – puikaus dialektiko talento – iš pradžių stojo proto pusėje ir, tiesą sakant, ką gi jis darė visą savo gyvenimą, jei ne šaipėsi iš savo kilnių atėniečių nerangaus negabumo – jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto žmonės ir niekada negalėjo deramai paaiškinti savo poelgių priežasčių. Tačiau vėliau, tyliai ir slapčia, šaipėsi jis ir iš savęs: ištardęs save savo jautrios sąžinės akivaizdoje, jis aptiko tą patį nesugebėjimą ir išvydo tuos pačius sunkumus. Kam gi,- tarė jis sau,- atsiriboti dėl to nuo instinktų! Reikia duoti teises ir jiems, i r protui,- reikia sekti instinktais, o protą įtikinti, kad remtų juos svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko pašaipūno n e t i k r u m a s; jis įtikino savo sąžinę tenkintis savotiška saviapgaule: iš esmės jis įžvelgė moralės sprendinių iracionalumą.- Platonas, tokiuose dalykuose nekaltesnis, neturintis plebėjiško šelmiškumo, panaudojo visas jėgas – didžiausias jėgas, kurias lig šiol buvo kada nors panaudojęs filosofas! – norėdamas įrodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo, gėrio, Dievo; ir nuo Platono laikų visi teologai ir filosofai eina tuo pačiu keliu,- t.y. moralės dalykuose lig šiol laimėdavo instinktai arba, kaip vadina krikščionys, „tikėjimas“, arba, kaip aš sakau, „banda“. Tiesa, reikėtų padaryti išimtį Descartes’ui, racionalizmo tėvui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laikė protą,- bet protas yra tik įrankis, o Descartes’as buvo paviršutiniškas.

192

Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siūlą, leidžiantį suprasti seniausius ir bendriausius visokio „žinojimo ir pažinimo“ plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradžių pirmalaikės hipotezės, prasimanymai, gera kvaila „tikėjimo“ valia, abejonių ir kantrybės stoka – tik gan vėlai ir tai nevisiškai mūsų juslės išmoksta būti tiksliais, patikimais ir atsargiais pažinimo organais. Mūsų akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus kokio nors įspūdžio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau jėgos, daugiau „moralumo“. Klausytis ko nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetimą muziką mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos kalbos, mes nesąmoningai bandome jungti girdėtus garsus į žodžius, kurie mums yra artimesni ir labiau įprasti: antai kadaise vokietis išgirstą žodį arcubalista perkūrė į žodį Armbrust (arbaletas). Į viską, kas nauja, mūsų juslės žiūri priešiškai, nenoromis; ir apskritai netgi „paprasčiausiais“ juslinio suvokimo atvejais v y r a u j a tokie afektai, kaip baimė, meilė, neapykanta, taip pat ir pasyvūs tingumo afektai.- Panašiai kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surašytų atskirų žodžių (juolab skiemenų), o mieliau iš dvidešimties žodžių atsitiktinai pasirenka maždaug penkis ir iš jų „atspėja“ apytikrį turinį,- taip ir mes, žvelgdami į medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti fantaziją ir susikurti kažką panašaus į matomą medį. Netgi patirdami ką nors neįprasta, mes elgiamės taip pat: išsigalvojame didesnę dalį pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti žiūrėti į kokį nors įvykį n e „išradėjo“ akimis. Visa tai reiškia štai ką: iš esmės nuo amžių mes p r a t ę p r i e m e l o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainiškiau, žodžiu, maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Dažnai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo minties, kurią išsako mano pašnekovas arba kurią aš manau inspiravęs, matau jo veidą taip aiškiai ir ryškiai, kad tas ryškumo laipsnis daug kartų viršija mano regos skiriamąją g a l i ą,- vadinasi, preciziškas raumenų žaismas ir akių išraiška t u r i b ū t i mano prigalvoti. Tikriausiai pašnekovo veido išraiška buvo kitokia arba jos apskritai nebuvo.

Views All Time
Views All Time
2061
Views Today
Views Today
1
0 0