188

Kiekviena moralė, priešingai laisser aller 35 , tam tikra prasme yra tironija „gamtos“, taip pat „proto“ atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji – tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva – metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! – taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- „dėl kvailystės“, kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- „dėl nuolankumo savivalės įstatymams“, kaip sako anarchistai, laikantys save todėl „laisvais“, net „laisvaminčiais“. Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, žaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštų,- mąstyme, valdyme, kalbėjime ir įtikinėjime, menuose ir dorovės sferoje,- visa tai atsirado ir vystėsi tik dėl tokių „savivalės įstatymų tironijos“; ir, rimtai kalbant, labai tikėtina, kad būtent tai ir yra „gamta“ ir „gamtiška“, o ne laisser aller! Kiekvienas menininkas žino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo „natūraliausia“ būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip griežtai ir tiksliai būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų griežtumo ir tikslumo negali būti išreikštos sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėžtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas „danguje ir žemėje“ yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k l u s n u m a s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta gyventi žemėje,- pavyzdžiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti mąstytoją paklusti Bažnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vėl atrasti ir pateisinti krikščionišką Dievą,- pasirodė, kad visa ta prievarta, savivalė, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemonė, su kuria europietiškai dvasiai buvo įskiepyta jos jėga, nežabotas smalsumas ir subtilus judrumas; žinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turėjo visiškai prapulti, uždusti ir pražūti daug jėgos ir proto (nes čia, kaip ir visur; „gamta“ rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a b e j i n g o j e didybėje, kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien, priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas mąstytojas, norintis „ką nors įrodyti“,- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t u r ė j o b ū t i griežčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien, pateikiant nekaltą krikščionišką moralinį artimiausių asmeniškai patirtų įvykių aiškinimą: viskas vyko „Dievo šlovei“ arba „sielos išganymui“ – ši tironija, ši savivalė, ši griežta ir didžiulė kvailystė i š u g d ė dvasią; matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra būtina dvasios lavinimo ir dvasinės drausmės priemonė. Pažvelkite šiuo aspektu į bet kokią moralę ir jūs pamatysite, kad jos „prigimtis“ kaip tik ir slypi mokyme neapkęsti laisser aller bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti mums ribotų horizontų, artimiausių uždavinių poreikį; ji moko p e r s p e k t y v o s s u s i a u r i n i m o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo sąlygos. „Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p r i e š i n g u a t v e j u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas“,- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -„priešingu atveju“), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei „žmogaus“ rūšiai, ž m o g u i.

189

Darbščioms rasėms labai sunku ištverti dykinėjimą: a n g l i š k a s i s instinktas meistriškai pavertė sekmadienį tokiu šventišku ir tokiu nuobodžiu, kad anglas, pats to nepastebėdamas, ima ilgėtis paprastų darbo dienų; tai kažkas panašu į gudriai sugalvotą, sumaniai įterptą p a s n i n k ą, labai dažnai pasitaikantį ir antikos pasaulyje (nors pietiečių tautose, kaip ir būtų galima tikėtis, nesusijusį su darbu). Turi būti visokių rūšių pasninkų; ir apskritai, kur vyrauja stiprūs potraukiai ir įpročiai, ten įstatymų leidėjai turi pasirūpinti nustatyti tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandinėmis ir jiems vėl tenka mokytis badauti. Iš aukščiau pažiūrėjus, ištisos kartos ir amžiai, apsėsti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisvės ir pasninko periodai, kurių metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusižeminimo, bet taip pat ir a p s i v a l o bei a š t r ė j a; taip interpretuojamos gali būti net kai kurios filosofinės sektos (pavyzdžiui, Stoja helenistinėje kultūroje su jos afrodizinių aromatų ir geidulių persmelktu oru).- Tai kartu yra ir nuoroda, leidžianti perprasti paradoksą: kodėl tik krikščioniškuoju Europos periodu ir tik patirdamas krikščioniškų vertinimų spaudimą lytinis instinktas sublimavosi į meilę (amour-passion).

35 – nerūpestingumui, apsileidimui (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1808
Views Today
Views Today
1
0 0