186

Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis „moralės mokslas“ dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai „moralės mokslas“ patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia g e r ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, k o čia dar ilgai reikės, k a s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie m o r a l ė s t i p u s. Žinoma, lig šiol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo plėtoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie siekė p a g r į s t i moralę – ir kiekvienas filosofas lig šiol tikėjo pagrindęs moralę; o pati moralė buvo laikoma „duota“. Koks tolimas ir svetimas jų nepaslankiam išdidumui buvo tas iš pažiūros neišvaizdus, pelėsiais ir dulkėmis apneštas aprašymo uždavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojūčiai ir rankos susidorotų su šiuo uždaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdžiui, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant d a u g e l į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle t r ū k o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai vadino „moralės pagrindimu“ ir ko iš savęs reikalavo, iš tikrųjų buvo tik tvirto t i k ė j i m o viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės r a i š k o s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g a l i b ū t i traktuojama kaip problema, – šiaip ar taip, tai buvo kažkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdžiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uždavinį, ir padarykime išvadas, ar moksliškas yra „mokslas“, kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: „Principas,- sako jis („Pagrindinės moralės problemos“, p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t i e s ą s a k a n t, visi etikai: neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva 34 – štai, t i e s ą s a k a n t, teiginys, kurį stengiasi pagrįsti visi moralistai, <...> štai, t i e s ą s a k a n t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tūkstantmečius.“- Pateiktą teiginį pagrįsti gali būti sunku – kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko į padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esmė yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t i e s ą s a k a n t,- grojo fleita… Kasdien po valgio – apie tai užsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasaulį, kuris sustoja kaip įbestas moralės akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas laede-neminem moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai – pesimistas?

187

Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip „mumyse slypi kategorinis imperatyvas“, visada dar galima paklausti: ką sako toks teiginys apie jį skelbiantį žmogų? Egzistuoja moralės, kurių tikslas – pateisinti jų kūrėją prieš kitus; vienos moralės turi jį nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save nukryžiuoti ir nužeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis – slėptis, dar kitos leidžia apimtam palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kažką užmiršti, ana – verčia kitus užmiršti save arba ką nors savyje; vienas moralistas norėtų ant žmonijos kailio išbandyti savo jėgą ir kūrybinius įnorius; koks nors kitas, galbūt ir Kantas, savo morale leidžia suprasti: „manyje gerbtina tai, kad aš galiu paklusti,- ir jūs t u r i t e būti tokie patys kaip aš! “ – žodžiu, moralės irgi tėra a f e k t ų g e s t i k u l i a c i j a.

34 – niekam nekenk, netgi kiek galėdamas visiems padėk (lot.).

Views All Time
Views All Time
2671
Views Today
Views Today
1
0 0