101

Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį.

102

Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. „Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-“

103

Laimės pavojus. – „Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas – kas trokšta būti mano likimu?“

104

Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus – sudeginti.

105

Laisvaminčiui, „pažinimo šventuoliui“ – pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo „šventuoliškumui“) negu impia fraus 30 . Iš čia – didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas „laisvaminčių“ tipui,- kaip j o nelaisvė.

106

Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi.

107

Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdėtum net geriausių kontrargumentų,- stipraus charakterio požymis. Taigi – atsitiktinė kvailumo valia.

108

Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas…

109

Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.

110

Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui.

111

Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.

112

Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs – jis nuo jų ginasi.

113

„Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-“

114

Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tų lūkesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas.

115

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.

116

Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu.

117

Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia.

118

Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.

119

Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – „pasiteisinti“.

120

Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.

121

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.

122

Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas – visiška priešybė proto tuštybei.

123

Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

124

Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija.

125

Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme.

126

Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didžių vyrų,- Taip, ir po to apeiti juos.

127

Mokslas pažeidžia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima pažvelgti joms po oda,- dar blogiau! po rūbais ir papuošalais.

128

Kuo abstraktesnė tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus.

129

Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo – būtent velnias, seniausias pažinimo draugas.

130

Kas y r a žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką g a l i. Talentas – irgi apdaras, apdaras – tai ir slėptuvė.

131

Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu – todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris s a v o p r i g i m t i m i yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga.

132

Dažniausiai žmonės baudžiami už savo dorybes.

133

Kas nežino, kaip rasti kelią į s a v o idealą, tas, gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo.

134

Tik iš pojūčių kyla visas įtikimumas, visa sąžinės ramybė, visas tiesos akivaizdumas.

135

Fariziejiškumas nėra gero žmogaus išsigimimas: nemažas jo kiekis būtinas žmogaus gerovei.

136

Vienas ieško pribuvėjos savo mintims, kitas – žmogaus, kuriam galėtų padėti: taip prasideda geras pokalbis.

137

Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinybė, o vidutinis menininkas gan dažnai – puikus žmogus.

138

Ir budėdami mes elgiamės kaip sapnuodami: iš pradžių prasimanome žmogų, su kuriuo bendraujame,- ir tuoj apie tai pamirštame.

139

Keršydama ir mylėdama moteris esti barbariškesnė už vyrą.

140

P a t a r i m a s m į s l ė s p a v i d a l u. – „Jei saitai netrūksta, ar dantų tau trūksta?“

141

Pilvas – štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu.

142

Droviausi žodžiai, kuriuos teko girdėti: „Dans le veritable amour c’est l’ame, qui enveloppe le corps.“ 31

143

Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės atmainų genezės klausimu.

144

Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra „nevaisingas gyvulys“.

145

Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų a n t r o j o vaidmens instinkto.

Views All Time
Views All Time
2372
Views Today
Views Today
1
0 0