286

„Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali…“- Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą – bet jie žvelgia ž e m y n.

287

– Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis „kilmingas“? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius jį galima atpažinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? – Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir „kūriniai“. Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ženklas. Ne kūriniai, o t i k ė j i m a s čia lemia ir nustato rangą,- jei šiai senai religinei formulei suteiksime naują ir gilesnę prasmę; kažkoks nepajudinamas kilmingos sielos pasitikėjimas savimi, kažkas, ko negalima nei ieškoti, nei rasti ir turbūt negalima ir prarasti.- K i l m i n g a s i e l a j a u č i a p a g a r b ą s a u.-

288

Yra žmonių, turinčių protą, kurio neįmanoma nuslėpti; jie gali kiek nori suktis ir išsisukinėti, jie gali rankomis uždengti išdavikiškas akis (tarsi ranka neišduotų): galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie kažką turi, ką slepia, būtent protą. Viena iš geriausių priemonių, padedančių klaidinti kitus kiek įmanoma ilgiau ir sėkmingai vaizduoti save kvailesniu, negu esi,- kasdieniniame gyvenime tai dažnai ne mažiau pageidautinas daiktas, kaip lietsargis,- viena tokių priemonių vadinasi s u s i ž a v ė j i m a s,- įskaitant tai, kas su juo siejasi, pavyzdžiui, dorybę. Nes, kaip sakė Galiani, turėjęs tai žinoti: vertu est enthousiasme 82 .

289

Atsiskyrėlio raštuose visada girdisi kažkoks dykumos atgarsis, kažkas, kas primena šnabždesį ir nerimastingą vienatvės žvalgymąsi; jo stipriausiuose žodžiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tylėjimas ir nutylėjimas. Kas metų metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalbėdamasis ir ginčydamasis, kas savo oloje – ji gali būti labirintas, bet gali būti ir aukso kasykla – pavirto urviniu lokiu arba lobių ieškotoju, arba jų sargu ir drakonu,- to netgi sąvokos įgyja būdingą prietemos atspalvį, gilumos ir pelėsių kvapą, kažką nenusakomo ir bjauraus, kas šalčiu nutvilko kiekvieną praeivį. Atsiskyrėlis netiki tuo, kad kada nors koks nors filosofas – jei tarsime, kad filosofas visada iš pradžių būna atsiskyrėlis – knygose išreiškė savo galutinę ir tikrąją nuomonę: argi knygos rašomos ne tam, kad paslėptum, ką slepi savyje? – jis net abejos, ar filosofas apskritai g a l i turėti „galutines ir tikrąsias“ nuomones, ar už vieno urvo nėra, neturi būti kito, dar gilesnio urvo,- erdvesnio, mažiau žinomo ir turtingesnio pasaulio virš kiekvieno paviršiaus, bedugnės po kiekvienu pagrindu, po kiekvienu „pagrindimu“. Kiekviena filosofija yra paviršiaus filosofija – daro išvadą atsiskyrėlis: „Kažkas savavališka, kad j i s čia sustojo, žvilgtelėjo atgal, apsidairė aplinkui, kad nekasė č i a giliau ir metė šalin kastuvą,- visa tai šiek tiek įtartina.“ Kiekviena filosofija s l e p i a kitą filosofiją; kiekviena nuomonė irgi yra slėptuvė, kiekvienas žodis taip pat kaukė.

290

Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju – jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: „Ak, kodėl j ū s norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man?“

291

Žmogus, tas daugiapusis, mėgstąs meluoti, dirbtinis ir neįžvelgiamas gyvulys, pavojingas kitiems gyvuliams ne tiek savo jėga, kiek gudrumu ir protingumu, išrado ramią sąžinę, kad galėtų mėgautis savo siela kaip kažkuo p a p r a s t u; ir visa moralė yra drąsi ilgalaikė falsifikacija, dėl kurios galima mėgautis sielos reginiu. Šiuo požiūriu „meno“ sąvoka galbūt yra daug platesnė, negu paprastai manoma.

292

Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi j a m nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus, apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad „negrįžtų prie savęs“…

293

Žmogus, kuris sako: „tai man patinka, tai aš pasiimsiu ir saugosiu, ir nuo visų ginsiu“; žmogus, kuris gali sutvarkyti savo reikalus, įgyvendinti koki nors sprendimą, likti ištikimas kokiai nors minčiai, sutramdyti moterį, nubausti ir įveikti akiplėšą; žmogus, kuriam pakanka pykčio ir kuris turi kardą, žmogus, kuriam mielai pasiduoda ir kuriam iš prigimties priklauso silpnieji, kenčiantys, prispaustieji ir žvėrys, žodžiu, žmogus, kuris gimė v a l d o v u,- jei toks žmogus reiškia užuojautą, ką gi, š i užuojauta turi vertę! Bet ko verta užuojauta tų, kurie kenčia! Arba tų, kurie skelbia, propaguoja užuojautą! Dabar beveik visur Europoje galima susidurti su liguistu jautrumu, skausmu, taip pat su pasibjaurėtinai nesantūriais skundais, išglebimu, bandančiu išsipuošti religiniais ir filosofiniais svaičiojimais ir pavaizduoti save kažkuo aukštesniu,- egzistuoja tikras kančios kultas. Tame, ką tokie svajotojai vadina „užuojauta“, pirmiausia krinta į akis n e v y r i š k u m a s.- Šios naujausios blogo skonio apraiškos turi būti energingai ir griežtai pasmerktos; galiausiai aš norėčiau, kad kaip priemonę nuo jų tiek savo širdyje, tiek ant kaklo žmonės nešiotų gerąjį amuletą „gai saber“ arba, kalbant suprantamiau,- „linksmąjį mokslą“.

294

O l i m p i n ė y d a. – Priešingai tam filosofui, kuris, kaip tikras anglas, bandė apjuodinti juoką visų mąstytojų akyse – „juokas yra blogiausia žmogiškosios prigimties yda, kurią stengsis įveikti kiekvienas mąstytojas“ (Hobbesas),- aš drįsčiau netgi filosofų hierarchiją nustatyti pagal jų juoką – ir labiausiai vertinčiau tuos, kurių juokas a u k s i n i s. Ir jei dievai irgi filosofuoja,- daugelis išvadų verčia taip manyti,- tai aš neabejoju, kad ir jie, tai darydami, juokiasi nauju, antžmogišku juoku – visų rimtų dalykų nenaudai! Dievai pašaipūs: regis, net atlikdami šventus veiksmus, jie negali susilaikyti nuo juoko.

Views All Time
Views All Time
1523
Views Today
Views Today
1
0 0