270

Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas – k a i p didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis ž i n o d a u g i a u, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi „kaip namie“ ir apie kuriuos „j ū s nieko nežinote!“… dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, „pašvęstojo“, beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų. Viena subtiliausių maskavimosi formų yra epikūrizmas ir su juo susijęs demonstratyvus skonio šaunumas, leidžiantis vaizduoti, kad kančia nėra sunki, ir gintis nuo visko, kas liūdna ir didu. Yra „linksmų žmonių“, kurie naudojasi linksmumu tam, kad būtų nesuprasti: jie n o r i būti nesuprasti. Yra „mokslo žmonių“, kurie naudojasi mokslu todėl, kad jis suteikia linksmumo regimybę, ir todėl, kad mokslingumas leidžia padaryti išvadą, jog žmogus yra paviršutiniškas: jie n o r i suvilioti kitus padaryti tokią klaidingą išvadą. Yra laisvų įžūlių protų, kurie norėtų slėpti ir neigti, kad jų širdys sudužusios, išdidžios ir nepagydomos; ir kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė.- Iš čia kyla išvada, kad rodyti pagarbą „kaukei“, be reikalo nesigilinti į psichologiją, nebūti smalsiam, yra subtilaus žmogiškumo ženklas.

271

Niekas neskiria dviejų žmonių taip smarkiai, kaip valyvumo laipsnis ir skirtingas jo supratimas. Nepadės šaunumas ir abipusis naudingumas, nepadės abipusis geranoriškumas – galų gale tai nieko nepakeis – „jie negali pakęsti vienas kito!“ Aukščiausias valyvumo instinktas palieka jį turintį žmogų keisčiausioje ir pavojingiausioje vienatvėje, kaip šventąjį, nes aukščiausias minėtojo instinkto sudvasinimas ir yra šventumas. Kažkas, tarsi neaprašomos maudymosi laimės pilnatvės pajutimas, kažkas, tarsi geismas ir troškulys, nuolat vejantys sielą iš nakties į rytą ir iš liūdno „liūdesio“ į šviesų, spindintį, gilų, subtilų,- tiek, kiek toks polinkis i š s k i r i a žmones iš kitų – tai kilnus polinkis,- tiek jis juos ir a t s k i r i a. Šventojo užuojauta yra užuojauta žmogiškų, pernelyg žmogiškų dalykų p u r v u i. O esama tokių pakopų ir tokių aukštumų, iš kurių į pačią užuojautą žiūrima kaip į suteršimą, kaip į purvą…

272

Kilmingumo ženklai: niekada negalvoti apie mūsų pareigų nužeminimą iki kiekvieno žmogaus pareigų; nenorėti atsisakyti atsakomybės arba pasidalinti ja; savo privilegijas ir naudojimąsi jomis laikyti savo p a r e i g a.

273

Žmogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvieną, kurį jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip priemonę, arba kaip kliūtį ir vilkinimo priežastį – arba kaip laikino poilsio guolį. Jam būdingą rafinuotą g ė r į artimui jis gali parodyti tik pasiekęs savo viršūnę ir pradėjęs valdyti. Nekantrumas, suvokimas, kad iki šiol jis visada buvo pasmerktas komedijai – nes netgi karas yra komedija ir slepia kažką kitą taip, kaip kiekviena priemonė slepia tikslą,- gadina jo santykius su žmonėmis: tokie žmonės pažįsta vienatvę ir viską, kas joje yra nuodingiausia.

274

L a u k i a n č i ų j ų p r o b l e m a.- Reikalingi laimingi atvejai ir daug to, ko negalima numatyti ir apskaičiuoti, kad aukštesnysis žmogus, kuriame snaudžia kokios nors problemos sprendimas, laiku pradėtų veikti – kad jis „pratrūktų“, kaip būtų galima pasakyti. Dažniausiai tai n e į v y k s t a, ir visuose žemės kampuose sėdi laukiantys, kurie vargu ar žino, kiek jie laukia, juolab kad jie laukia veltui. Kai kada ir šūksmas „kelkis!“ – atsitiktinumas, duodantis „leidimą“ veikti,- pasigirsta per vėlai,- tada, kai beveik praėjo geriausi jaunystės metai ir nuo neveiklumo atrofavosi jėgos; ir iš patirties ne vienas žino, jog „pašokęs“ jis su siaubu suvokė, kad kojos ir rankos nutirpę, o dvasia pernelyg sunki! „Pernelyg sunku!“ – sušukdavo jis, prarasdavo pasitikėjimą savimi ir nuo šiol visam laikui tapdavo nereikalingas.- Gal kartais „berankis Rafaelis“ 80 – pačia plačiausia šios išraiškos prasme – yra ne išimtis, o taisyklė? – Genijus galbūt nėra didelė retenybė, bet jis retai turi tuos penkis šimtus r a n k ų, kurių reikia norint sutramdyti ?kažkas graikiškai? „tinkamą momentą“ ir sučiupti už plaukų atsitiktinumą.

275

Kas n e n o r i matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška,- ir taip išsiduoda.

276

Visokias užgaules ir praradimus žemesnė ir šiurkštesnė siela ištveria lengviau negu kilnesnė: pastarajai gresiantys pavojai neišvengiamai didesni ir, atsižvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji patirs nesėkmę ir pražus, yra milžiniška. – Driežui atauga pirštas, kurio jis neteko, žmogui – ne.-

277

– Gan prastai! Kartojasi ta pati sena istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant r e i k ė j o žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas „per vėlu!“ – Visko, kas u ž b a i g t a, melancholija!..

Views All Time
Views All Time
1915
Views Today
Views Today
1
0 0