263

Egzistuoja r a n g o i n s t i n k t a s, kuris labiau nei bet kas yra a u k š t o rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos g e r b i m o i n s t i n k t ą. Difference angendre haine: 76 kai kurių natūrų niekingumas ištrykšta staiga kaip pamazgos, kai pro šalį pranešamas koks nors šventas indas, kokia nors brangenybė iš užrakintų skrynių, kokia nors knyga, paženklinta didelio likimo ženklu; kita vertus, būna, kad žmogus netenka žado, jo žvilgsnis sustingsta ir jis pats suakmenėja,- tai reiškia, kad jo siela j a u č i a arti kažką, kas vertas pagarbos. Būdas, kuriuo iki šiol Europoje palaikoma pagarba B i b l i j a i, galbūt yra geriausia drausminimo ir papročių taurinimo forma, už kurią Europa turi būti dėkinga krikščionybei: tokių gilių ir reikšmingų knygų apsaugai būtina išorinio autoriteto tironija, kad jos galėtų e g z i s t u o t i tiek tūkstantmečių, kiek reikia joms išsemti ir įspėti. Pasiekta jau daug, jei didelėms minioms (visokio plauko bukagalvių ir vėjavaikių) galiausiai buvo įskiepytas jausmas, kad jie ne viską gali liesti, kad yra šventų dalykų, prieš kuriuos jie turi nusiauti ir prie kurių neturi artintis su savo nešvariomis rankomis,- tai beveik aukščiausia pakopa, kurią jie gali pasiekti žmogiškumo srityje. Ir priešingai, niekas nekelia didesnio pasibjaurėjimo vadinamaisiais „išsimokslinusiais“, tikinčiais „moderniomis idėjomis“ žmonėmis, kaip gėdos stoka, jų akių ir rankų, kuriomis jie viską liečia, čiupinėja ir laižo, ramus įžūlumas; ir, kas žino, galbūt liaudyje, paprastoje liaudyje, valstietijoje šiandien yra p a l y g i n t i daugiau kilnaus skonio ir garbinimo takto negu laikraščius skaitančiame proto, išsimokslinusių žmonių pasaulėlyje.

264

Iš žmogaus sielos neįmanoma ištrinti to, ką mieliausiai ir dažniausiai darė jo protėviai: ar to, kad jie buvo uolūs šykštuoliai, kurių neįmanoma atplėšti nuo rašomojo stalo ir pinigų skrynios, miesčioniškai kuklūs savo troškimais ir dorybėmis; ar to, kad jie buvo pratę nuo ryto iki vakaro įsakinėti, mėgo šiurkščius malonumus ir kartu galbūt dar šiurkštesnes pareigas ir atsakomybę; ar galiausiai to, kad jie kadaise atsisakė visų gimimo ir nuosavybės privilegijų, kad paskirtų gyvenimą savo tikėjimui – savo „Dievo“ – kaip žmonės, turintys nepermaldaujamą ir jautrią sąžinę, kuri parausta nuo visokios pagalbos. Neįmanoma, kad žmogus nepaveldėtų savo tėvų ir protėvių savybių ir pomėgių, nors regimybė tam ir prieštarautų. Tai yra rasės problema. Jei mes žinome ką nors apie tėvus, tai galime padaryti išvadą ir apie vaikus: atstumiantis nesaikingumas, paslėptas pavydas, šiurkštus teisių pasisavinimas – trys savybės, visais laikais apibūdinančios plebėjo tipą,- jas vaikas turi paveldėti taip pat neišvengiamai kaip ir sugedusį kraują; ir net geriausiu ugdymu ir lavinimu tokį paveldą galima tik u ž m a s k u o t i.- O ko dar siekiama šiandien ugdymu ir lavinimu! Mūsų labai liaudiškame, gal geriau pasakius, plebėjiškame amžiuje „ugdymas“ ir „lavinimas“ iš esmės t u r i būti apgaulės menu,- menu nuslėpti kilmę, paveldėtą kūno ir sielos plebėjiškumą. Auklėtojas, kuris šiandien visų pirma skelbtų tiesą bei teisingumą ir savo auklėtinius nuolat ragintų: „būkite tiesūs! būkite natūralūs! atrodykite tokie, kokie esate! „- netgi toks dorybingas ir tiesmukiškas asilas po kurio laiko išmoktų griebtis Horacijaus furca, kad naturam expellere: o koks rezultatas? „Prasčiokai“ usque recurret 77 .-

265

Rizikuodamas įžeisti nekaltas ausis, aš teigiu: egoizmas yra svarbiausias kilmingos sielos bruožas,- turiu galvoje tvirtą tikėjimą, kad būtybei, „panašiai į mus“, kitos būtybės turi natūraliai paklusti ir aukotis. Kilminga siela šį savo egoizmo faktą priima be menkiausių abejonių ir klausimų, neįžvelgdama jame jokio žiaurumo, prievartos, savivalės,- veikiau kaip kažką, kas kyla iš amžinos daiktų tvarkos,- jeigu ji imtų ieškoti jam vardo, tai pasakytų: „tai yra pats teisingumas“. Pasitaikius progai ji prisipažins, nors iš pradžių ir nenoriai, kad kai kurie žmonės turi tokias pačias teises kaip ir ji; bet, išsprendusi rango klausimą, ji bus tokia pat kukli ir švelniai pagarbi sau lygiems, lygiateisiams, kaip ir pati sau,- ji vadovaujasi įgimta dangaus mechanika, kaip ir visos žvaigždės. Šis subtilus ir save ribojantis bendravimas su sau lygiais yra tik d a r viena egoizmo apraiška – kiekviena žvaigždė yra toks egoistas,- juose ir jiems pripažįstamose teisėse ji garbina s a v e, ji neabejoja, kad pasikeitimas pagarbos ženklais ir teisėmis – bendravimo e s m ė – taip pat yra natūralios daiktų tvarkos dalis. Kilminga siela duoda, kaip ir ima, paklusdama aistringam ir jautriam atpildo instinktui, slypinčiam jos gelmėje. Sąvoka „pasigailėjimas“ inter pares 78 neturi jokios prasmės ir aromato; gal ir yra rafinuotas dovanų gavimo būdas, leidžiantis joms tarsi lietis ant mūsų iš viršaus ir gerti jas, kaip ištroškęs geria lietaus lašus; bet kilminga siela nepakankamai mikli tokiems dalykams. Tam kliudo jos egoizmas: ji apskritai nemėgsta žvelgti „aukštyn“,- vien tik p r i e š save, horizontaliai ir lėtai, arba žemyn,- ji s u v o k i a e s a n t i a u k š t u m o j e.

266

„Tikrai gerbti gali tik n e i e š k a n t i s savęs.“- Goethe patarėjui Schlosseriui.

267

Kinai turi priežodį, kurio jau savo vaikus moko motinos: siao-sin, „s u m a ž i n k savo širdį!“ Tokia tikroji vėlyvųjų civilizacijų esmė – aš neabejoju, kad antikos graikui pirmiausia kristų į akį mūsų, dabartinių europiečių, siekimas sumenkinti save, – jau vien tuo mes būtume jam atgrasūs ir „neskanūs“.

Views All Time
Views All Time
1542
Views Today
Views Today
1
0 0