261

Kilmingam žmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur kitokios kilmės žmonės parodys ją pirštu. Kilmingam žmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja – taigi nėra ir jos „užsitarnavusios“ – ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone t i k i. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir dažniausiai, kai apie ją kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti: „Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba dažniau tai, kas vadinama „nuolankumu“ ar „kuklumu“).“ Arba jis tars: „Dėl daugelio priežasčių aš galiu džiaugtis, kad kiti yra geros nuomonės apie mane, galbūt todėl, kad aš juos gerbiu ir myliu ir džiaugiuosi jų džiaugsmu, galbūt ir todėl, kad jų gera nuomonė patvirtina ir sustiprina mano tikėjimą gera mano paties nuomone, o galbūt todėl, kad gera kitų nuomonė netgi tais atvejais, kai su ja nesutinku, man yra naudinga arba bus naudinga ateityje,- bet visa tai ne tuštybė.“ Tik didelėmis pastangomis, ypač remdamasis istorija, kilmingas žmogus sugebės suprasti, kad nuo neatmenamų laikų visuose vienaip ar kitaip priklausomuose liaudies sluoksniuose paprastas žmogus b u v o tik tuo, kuo jis buvo l a i k o m a s: visiškai nepratęs pats nustatyti savo vertę, jis priskirdavo sau tik tą vertę, kurią jam priskirdavo ponai (kurti vertes – pirminė p o n ų t e i s ė). Matyt, reikia laikyti siaubingo atavizmo padariniu tai, kad paprastas žmogus ir dabar visada iš pradžių l a u k i a nuomonės apie save ir instinktyviai jai paklūsta: ir toli gražu ne vien „gerai“ nuomonei, bet taip pat ir blogai, ir neteisingai (pavyzdžiui, pakanka prisiminti didesnę dalį savęs vertinimų ir savęs neįvertinimų, kuriuos tikinčios moterys perima iš savo dvasios tėvų ir tikintys krikščionys apskritai – iš savo bažnyčios). Faktiškai dabar pamažu įsigalint demokratinei daiktų tvarkai (ir plintant jos priežasčiai – ponų ir vergų kraujomaišai), vis labiau stiprėja ir plinta anksčiau tik kilmingiems žmonėms būdingas retas siekimas pačiam nusistatyti savo vertę ir „būti geros nuomonės apie save“; bet jam nuolat priešinasi senesnis, labiau paplitęs ir giliau įsitvirtinęs polinkis,- ir „tuštybės“ fenomene šis senesnis polinkis ima viršų. Tuščiagarbis džiaugiasi k i e k v i e n a gera nuomone, kurią apie save išgirsta (visiškai nepriklausomai nuo jos naudingumo, o taip pat nepaisant jos teisingumo ar klaidingumo), ir visai taip pat kenčia nuo kiekvienos blogos nuomonės: nes jis paklūsta abiem, jis j a u č i a savo priklausomybę nuo jų, nes jį vis dar valdo seniausias klusnumo instinktas.- Tai „vergas“ prabyla tuščiagarbio kraujyje, tai vergiško vyliaus liekana – kiek daug „vergiškumo“ liko iki šiol, pavyzdžiui, moteryje! – ji bando i š v i l i o t i gerą nuomonę apie save; ir vergas tas, kas puola garbinti tokias nuomones, tarsi ne jis pats būtų jų priežastis.- Pakartosiu dar kartą: tuštybė yra atavizmas.

262

Kiekviena r ū š i s atsiranda, kiekvienas tipas sutvirtėja ilgai kovodamas su iš esmės tokiomis pačiomis n e p a l a n k i o m i s aplinkybėmis. Ir priešingai, iš veislininkystės patirties žinoma, kad rūšis, kurioms tenka pernelyg daug maisto ir apskritai per daug globos, tuoj pat pradeda demonstruoti stiprų polinkį į tipo variacijas, ir jose atsiranda daugybė keistų ir siaubingų atmainų (bei siaubingų ydų). Pažvelkime dabar į kokią nors aristokratinę visuomenę, tarkime, į senąjį graikų polį arba Veneciją, kaip į savanorišką ar nesavanorišką u g d y m o, k u l t i v a v i m o instituciją: mes išvysime ten kartu gyvenančius žmones, kurie gali pasikliauti tik savo jėgomis, žmones, kurie siekia savo rūšies įsitvirtinimo ir siekia daugiausia todėl, kad t u r i to siekti, nes kitaip jiems kyla siaubingas sunaikinimo pavojus. Čia nėra tų palankių aplinkybių, tos gausos ir globos, kurios lemia variacijų atsiradimą; čia rūšis reikalinga sau kaip rūšis, kuri, nuolat kovodama su savo kaimynais arba sukilusiais (ar gresiančiais sukilti) prispaustaisiais, gali įsitvirtinti tik būdama tvirta, išlaikydama vienodą ir paprastą formą. Įvairiapusė patirtis ją moko, dėl kokių savo savybių ji, nepaisant visų dievų ir žmonių valios, vis dar egzistuoja ir nuolat laimi,- tas savybes ji vadina dorybėmis ir tik jas ugdo. Ugdo rūsčiai ir sąmoningai siekia rūstumo; kiekvienai aristokratiškai moralei yra būdingas nepakantumas, kuriuo grindžiamas jaunuolių auklėjimas, moterų valdymas, santuokos papročiai, senų ir jaunų žmonių santykiai, baudžiamieji įstatymai (nukreipti vien prieš atskalūnus),- patį nepakantumą ji priskiria prie dorybių ir vadina „teisingumu“. Taip kartai keičiant kartą įsivyrauja tipas, kurį apibūdina nedaug, bet stiprių bruožų, griežtų, karingų, išmintingai nekalbių, sutartinai veikiančių ir uždarų (ir todėl subtiliai suvokiančių visus bendrijos kerus ir niuansus) žmonių padermė; kaip sakiau, nuolatinė kova su visada vienodomis n e p a l a n k i o m i s aplinkybėmis yra tipo stiprėjimo ir tvirtėjimo priežastis: Bet vis dėlto galiausiai susiklosto palanki padėtis, nepaprasta įtampa susilpnėja; galbūt tarp kaimynų nebelieka priešų ir atsiranda pragyvenimo priemonių, netgi mėgavimosi gyvenimu priemonių perteklius. Vienu kirčiu nukertami senosios drausmės saitai: jie nustoja buvę būtina būties sąlyga – jeigu drausmė norėtų dar egzistuoti, tai tik kaip l i u k s u s o forma, kaip archaizuojantis s k o n i s. Ir staiga scenoje pasirodo daugybė prašmatnių variacijų, vienos iš jų yra aukštesnės, subtilesnės, retesnės, o kitos – išsigimusios ir siaubingos; individas ryžtasi būti individu ir iškilti virš kitų. Šiais istorijos posūkio momentais matome tuo pačiu metu egzistuojančias įvairias nuostabias, dažnai susipynusias pirmykščio augimo ir stiebimosi aukštyn apraiškas, stebime savotišką t r o p i n į augimo lenktynių tempą, siaubingą žūtį bei savęs naikinimą, sąlygotą vienas prieš kitą nukreiptų ir tarsi sprogstančių egoizmų, kurie kovoja dėl „saulės ir šviesos“ ir jau nepaiso jokių ribų, jokio saiko, jokios pagailos, kurios reikalautų ligšiolinė moralė. Juk kaip tik dėl šios moralės ir buvo sukauptos milžiniškos jėgos ir grėsmingai įtemptas lankas: dabar ji „atgyveno“, ji virsta atgyvena. Pasiektas pavojingas ir kraupus momentas, kai didesnis, įvairesnis, platesnis gyvenimas n u s t u m i a į šalį senąją moralę; šiomis aplinkybėmis individas priverstas pats tapti savo įstatymų leidėju, išsigalvoti įvairių gudrybių ir triukų, kad save išsaugotų, išaukštintų ir išlaisvintų. Kiekviename žingsnyje nauji „kam?“, nauji „kuo?“ – nėra jokių bendrų formulių nesupratimas ir panieka eina koja kojon, nuopolis, gedimas ir aukščiausi troškimai susipina į siaubingą mazgą, rasės genijus liejasi iš visų gėrio ir blogio gausybės ragų, lemtingai sutampa pavasaris ir ruduo, kupini naujo žavesio ir slaptingumo, būdingų jaunam, dar neišeikvojusiam savo jėgų, nepavargusiam sugedimui. Vėl atsiranda pavojus, moralės tėvas, didelis pavojus,- šį kartą jis slypi individe, artimame ir drauge, gatvėje, nuosavame vaike, savo paties širdyje, visuose intymiausiuose slapčiausiuose troškimuose ir noruose: ką gi dabar turi skelbti šios epochos moralistai? Jie mato, šie akyli stebėtojai ir dykūnai, kad viskas sparčiai baigiasi, kad viskas aplink genda ir sukelia gedimą, kad niekas neišliks iki porytdienio, išskyrus vieną žmonių padermę, nepagydomas v i d u t i n y b e s. Tik vidutinybės turi tolesnio egzistavimo ir dauginimosi perspektyvą,- jie yra ateities žmonės, vieninteliai, kurie išliks; „būkite tokie, kokie jie! būkite vidutinybės!“ – štai ką liepia daryti vienintelė moralė, kuri dar turi prasmę, į kurią įsiklausoma. – Bet kaip sunku ją skelbti, šią individualybės moralę! – juk ji niekada nedrįs prisipažinti, kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalbėti apie saiką ir orumą, ir pareigą, ir artimo meilę,- jai bus sunku n u s l ė p t i i r o n i j ą!-

Views All Time
Views All Time
1614
Views Today
Views Today
1
0 0