255

Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal t i k ė j i m ą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų… Aš galėčiau įsivaizduoti muziką, kurios rečiausią žavesį lemtų tai, kad ji jau nieko nežinotų apie blogį ir gėrį, ir virš kurios tik retkarčiais praskrietų kažkokia jūreivio nostalgija, kažkokie auksiniai šešėliai ir švelnus alpulys menas, į kurį, ieškodamos prieglobsčio, iš toli toli suplauktų nykstančio, beveik nesuprantamu tapusio m o r a l i n i o pasaulio spalvos ir kuris būtų pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaustų tokius vėlyvus bėglius.-

256

Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ženklai, rodantys, jog E u r o p a t r o k š t a s u s i v i e n i j i m o. Visų gilesnių ir platesnių šio šimtmečio žmonių slapto sielos darbo bendra kryptis buvo parengti dirvą naujai s i n t e z e i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europietį: tiktai iš pažiūros arba silpnumo akimirkomis, pavyzdžiui, senatvėje, jie buvo „tėvynainiai“,- jie atsipūsdavo nuo pačių savęs, tapdami „patriotais“. Aš turiu galvoje tokius žmones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis, Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei aš priskirsiu prie jų ir Richardą Wagnerį, kurio nuomonė apie save neturi mūsų klaidinti,- šio tipo genijai retai supranta save. Aišku, dar mažiau mus turi klaidinti tas nepadorus triukšmas, su kuriuo Prancūzijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis dėlto penktojo dešimtmečio p r a n c ū z ų v ė l y v o s i o s r o m a n t i k o s glaudus vidinis ryšys su Richardu Wagneriu yra faktas. Jų giminystę, kuo glaudžiausią giminystę rodo visos jų poreikių ir siekių aukštumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per jų daugiapusį ir audringą meną ir veržiasi iš jo aukštyn, – kur? ar ne į naują šviesą? į naują saulę? Bet kas galėtų tiksliai išsakyti tai, ko nemokėjo aiškiai pasakyti visi šie naujų išraiškos priemonių meistrai? Mes žinome, kad juos kankino tos pačios audros ir veržimasis, kad i e š k o d a m i jie ėjo tuo pačiu keliu, šie paskutiniai didieji ieškotojai! Visi jie negirdėtai ir neregėtai pakerėti literatūros – pirmieji menininkai, išugdyti pasaulinės literatūros,- dažniausiai patys rašytojai, poetai, menų ir jausmų tarpininkai ir jungėjai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip poetas – muzikams, kaip menininkas apskritai – aktoriams); visi jie i š r a i š k o s „bet kuria kaina“ fanatikai – pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausią Wagneriui,- visi jie didieji kilnių, taip pat ir bjaurių, pasibaisėtinų dalykų atradėjai, dar didesni efektų ir blizgesio atradėjai; visi jie talentai toli už savo genijaus ribų,- virtuozai iki kaulų smegenų, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, verčia, apverčia, apsigimę logikos ir tiesių linijų priešai, geidžiantys visko svetimo, egzotiško, siaubingo, kreivo, prieštaraujančio pačiam sau; kaip žmonės jie valios tantalai, iškilę plebėjai, kurie gyvenime ir kūryboje nepripažįsta aristokratiško tempo lento,- pavyzdžiui, prisiminkite Balzacą,- nesutramdomi darbininkai, beveik žudantys save darbu; antinomistai ir maištininkai papročių srityje, nepasotinami garbėtroškos be pusiausvyros ir malonumo pojūčio; visi jie galiausiai žūsta nuo krikščioniško kryžiaus, susmukdami prieš jį (tai visiškai teisinga, nes argi kuris nors iš jų buvo pakankamai gilus ir savarankiškas A n t i k r i s t o filosofijai?). Išvis tai pašėlusiai narsi, prašmatniai galinga, aukštai sklendžianti ir viršun besiveržianti padermė aukštesniųjų žmonių, kurie savo šimtmečiui,- o tai yra m i n i o s šimtmetis! – pirmą kartą išaiškino sąvoką „aukštesnysis žmogus“… Tegul Richardo Wagnerio draugai vokiečiai pamąsto, ar Wagnerio menas yra vien vokiškas ir ar nėra jo išskirtinis bruožas tai, kad jis kyla iš viršvokiškų šaltinių ir paskatų; čia negalima ignoruoti, kad tokio tipo, kaip Wagneris, išugdymui buvo būtinas Paryžius, į kurį jį lemiamu momentu traukė jo instinktų gelmė, ir kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapaštalavimas galėjo ištobulėti tik sekant prancūzų socialistų pavyzdžiu. Galbūt nuodugniau palyginę, mes Richardo Wagnerio vokiškos natūros garbei atrasime, kad jis buvo visais atžvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, aukštesnis, negu galėjo būti devynioliktojo amžiaus prancūzas,- dėl tos aplinkybės, kad mes, vokiečiai, artimesni barbarybei negu prancūzai; galbūt nuostabiausia iš to, ką sukūrė Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepamėgdžiojamu dalyku visai tokiai vėlyvai lotyniškai rasei: aš turiu galvoje Siegfriedą, tą l a b a i l a i s v ą žmogų, kuris, matyt, iš tikrųjų per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a n t i k a t a l i k i š k a s senų ir sukiužusių kultūringų tautų skoniui. Jis galėtų būti netgi nuodėmė prieš romantizmą, šis antiromantiškas Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu išpirko tą nuodėmę liūdnomis savo senatvės dienomis, kai, nuspėdamas skonį, tapusį politika, su jam būdingu religiniu įkarščiu ėmė raginti kitus eiti k e l i u, v e d a n č i u į R o m ą, nors pats juo ir nėjo. Kad jūs teisingai suprastumėte pastaruosius žodžius, pasitelksiu į pagalbą keletą eilių, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, ką noriu pasakyti,- kodėl esu p r i e š „vėlyvąjį Wagnerį“ ir jo Parsifalio muziką.

– Kas čia dar vokiška?-

Iš vokiečio širdies dejonės šitos sklinda?

Ir vokietis save ekstazėj plakti ima?

Ar vokiečio šie kunigiški gestai,

Jausmai dievoti, smilkalai?

Ar vokiškas šis svaigulys,

Varpų vakaris gaudesys?

Vienuolių akys graudžios,

Dangun veržimosi apgaulė?

– Kas čia dar vokiška? –

Sustok! Esi prie R o m o s vartų –

Š v e n t u s ž o d ž i u s tereikia tau ištarti!

Views All Time
Views All Time
1661
Views Today
Views Today
1
0 0