247

Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė – tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama „kodėl“? Stipriu, garsiu balsu – tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos p u b l i k a. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu. Demosteno ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais – ir viskas vienu atodūsiu – žavėjo a n t i k o s žmones, mokėjusius vertinti šį talentą, mokėjusius vertinti retą ir sunkų tokių periodų ištarimo meną,- juk jie patys mokėsi oratorystės; m e s iš tikrųjų neturime jokių teisių į i l g u s periodus, mes, šių laikų žmonės, mes, greit uždūstantys visomis šio žodžio prasmėmis! Juk visi tie antikos žmonės patys buvo oratorystės diletantai, taigi žinovai, taigi kritikai,- jų akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panašiai buvo ir praeitą šimtmetį: kai visi italai ir italės mokėjo dainuoti, vokalinio meno virtuoziškumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasiekęs kulminaciją. O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kažkas panašaus į tribūnų oratorystę gan nedrąsiai ir nerangiai pradėjo skleisti savo jaunus sparnus) iš tikrųjų egzistavo tik viena viešos ir d a u g m a ž meninės oratorystės rūšis: būtent sakyklų oratorystė. Tik pamokslininkas Vokietijoje žinojo, kokį svorį turi skiemuo, o kokį žodis, kiek sakinys muša, šokinėja, krinta, bėga, išteka; tik jo klausoje egzistavo sąžinė, gan dažnai pikta sąžinė,- kadangi užtenka priežasčių, dėl kurių būtent vokietis retai, beveik visada per vėlai išmoksta dorai kalbėti. Todėl, savaime suprantama, vokiečių prozos šedevras yra jų didžiausio pamokslininko kūrinys: B i b l i j a iki šiol buvo geriausia vokiška knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik „literatūra“ – kažkas, išaugęs ne Vokietijoje ir todėl neįaugęs ir neįaugąs į vokiečių širdis, kaip įaugo į jas Biblija.

248

Yra du genijų tipai: vienas, kuris visų pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidžiasi apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp genialių tautų esama tokių, kurioms atiteko moteriška nėštumo problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, užbaigimo uždavinys,- pavyzdžiui, tokia tauta buvo graikai, taip pat ir prancūzai; bet yra ir kitokių, kurių uždavinys – apvaisinti ir būti naujos gyvenimo tvarkos priežastimi,- tai tokios tautos, kaip žydai, romėnai ir, jei mūsų klausimas neatrodys nekuklus, vokiečiai? – tautos, apžavėtos bei kankinamos kažkokios nežinomos karštligės ir nesuvaldomai stumiamos už savo ribų, įsimylėjusios ir geidžiančios svetimų rasių (tokių, kurios „leidžia apvaisinti“ save) tautos, trokštančios valdyti, kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnatį, taigi ir atitekusią „Dievo malonę“. Šie dviejų tipų genijai ieško vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris.

249

Kiekviena tauta turi savo tartiufiškumą ir vadina jį savo dorybėmis.- Nežinome to, kas geriausia mumyse,- negalime to žinoti.

250

Už ką Europa turi būti dėkinga žydams? – Už daug ką, gera ir bloga, ir visų pirma už tai, kas kartu yra geriausia ir blogiausia: už didį stilių moralėje, begalinių reikalavimų, begalinių pamokymų grėsmingumą ir didingumą, visą moralinių problemų bei dilemų romantiką ir taurumą – taigi ir už tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir rafinuočiausia spalvų žaisme ir gyvenimo vilionėse, kurių atspindžiai šiandien žėri mūsų europinės kultūros danguje, jos vakaro danguje,- žėri ir galbūt gęsta. Mes, artistai tarp žiūrovų ir filosofų, esame už tai žydams – dėkingi.

Views All Time
Views All Time
2007
Views Today
Views Today
1
0 0