„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Antika ir helenizmas

III. SĄMONĖS PROBLEMA

PROBLEMOS ISTORIJA

Antika ir helenizmas

Senovės Graikijos filosofijoje žmogaus vidinio pasaulio aprašymui naudota sielos – ypatingos, egzistuojančios nepriklausomai nuo kūno substancijos, sąvoka. Ši sąvoka glaudžiai susieta su antikiniu gamtos sudvasinimu – animizmu (lot. anima – gyvybė, animus – dvasia). Senovės graikai griežtai neskyrė dvasinio ir materialaus: pvz., gr. psiuchē – ne tik siela, bet ir būtybė. Dvasiniai ir materialūs procesai buvo maksimaliai suartinami, kartais laikomi beveik identiškais. Tuo atveju skirtumas buvo matomas materialumo lygmenyje: sielą sudaro lengvoji materija, kūną – grubioji. Net Platono eidosai suprasti kaip lengvi materialūs kūnai.

Taliui viskas susideda iš vandens, taip pat ir siela. Anaksimenui siela sudaryta iš labai išretinto oro. Demokritui viskas susideda iš atomų, žinoma, ir siela, netgi dievai iš atomų. Demokritas, atrodo, buvo pirmasis, pavadinęs žmogų mikrokosmu (mažu kosmosu), t.y. makrokosmo (didžiojo kosmoso) analogu. Heraklitas naudojo pasaulio sielos sąvoką. Taip pat išryškėjo žmogaus sielos ir pasaulio sielos kaip mikro- ir makrokosmo opozicija. Natūrfilosofų sielos samprata aiški, išskyrus Anaksimandro apeironą. Manau, kad apeironas yra ne kas kita, kaip pasaulio siela, apimanti žmonių sielas, kaip kažką apibrėžtą. Antikos filosofijoje sielos kaip ypatingos substancijos kūno sąvoka Pitagoro filosofijos pagrindas buvo mokymas apie metampsichozę (sielos persikėlimą).

Natūrfilosofai tapatino sielą (mintį, sąmonę) su materija, tiksliau, ištirpino dvasinį materialiame, t.y. dvasingumas buvo materialumo atmaina. Parmenidas iš Elėjos taip pat tapatino materialų ir dvasinį. Bet jam materialumas tapdavo dvasingumu dėl savo esmės: „viena ir ta pati mintis yra tai, apie ką mintis yra”. Parmenidas pabrėžė aiškų skirtumą tarp jutiminės ir racionalios sąmonės ir suteikė pirmenybę racionaliai. Pasak jo, jutimiška – tai tik atrodanti tikra, skirtingai nuo racionalaus, kuris yra tikras. Šita priešprieša yra išreikšta kaip „nuomonės” ir „būties” opozicija. Zenonas iš Elėjos, Parmenido įsūnis ir mokinys, nagrinėjo „nuomonės” loginę struktūrą. Tyrimo esmė buvo bandymas „nuomonių” pagrindu sudaryti sąvokas. Jeigu sąvoka būdavo prieštaringa, tai jutiminis vaizdinys, kuriuo sąvoka rėmėsi, būdavo skelbiama esąs tuščias, be turinio: tokia „nuomonė” traktuota kaip nebūtis.

Platono sąmonės (sielos) koncepcija atveria naują antikinės filosofijos etapą. Jis skiria du sielos aspektus: žemesnįjį – nuomonę (doxa) ir aukštesnįjį – mąstymą (noēsis). Jo nuomone, mąstymas santykiauja su nuomone taip, kaip esmė – su tapsmu (Valstybė 534 a). Kitaip tariant, nuomonė nukreipta į jutiminį pasaulį, o mąstymas arba į protu suvokiamą pasaulį, arba į jutiminio pasaulio visuotinius reiškinius. Neatsitiktinai nuomones skiriamos į tikėjimą ir jutiminį suvokimą, o mąstymas – į samprotavimą, arba intelektą (dianoia) ir intuityvų suvokimą, arba protą (epistēmē).

Jutiminis suvokimas (doxa) susieja žmogų su tapsmo jutiminiu pasauliu. Nuomonės apibendrinimas ir sąvokų formavimas atliekamas remiantis intelekto diarezės metodu, t.y. išryškinama jutiminio vaizdinio turinio struktūra. Diarezės metodas išdėstytas dialoguose „Sofistas” ir „Politikas”. Samprotavimas ne tik konceptualus, bet dar ir diskursyvus, tai – mintis kalbos formose. „Sofiste” (263 e) mintis (dianoia) ir kalba (logos) paskelbiamos esančios vienas ir tas pat, skirtumas tik tas, kad mintis yra sielos begarsis pokalbis pačios su savimi. Situacija, į kurią patenka iš jutiminio pasaulio į protu suvokiamą idėjų pasaulį besikeliantis samprotavimas, tokia: gėrio idėjos jis nepasiekia, o naudojimasis diarezės metodu sąlygoja tai, kad kelyje į šią idėją, sudarydamas vis didesnės apimties sąvokas, jis skurdina jų turinį. Taip kyla būtinumas patyrimu patvirtinti ir patikrinti samprotavimo sąvokas. Būtent taip reikėtų suprasti Platono žodžius „Sofiste” (264 ab) apie tai, kad nuomonė yra „samprotavimo baigimas”.

Intuityvus suvokimas (epistemē), kai kada vadinamas protu (nous), perkeliamas į idėjas (eidosus). „Teorijos” (theoria) formoje jis sugeba stebėti eidosus, taip pat sudaro ypatingą intelektualiosios intuicijos rūšį. Neturinti konceptualumo ir diskursyvinio pobūdžio intuicija, tai – be prielaidų, tiesioginis stebėjimas (kontempliacija).

Platono mokinys Aristotelis pateikė iš principo kitokią sąmonės traktuotę, nei jo mokytojas. Skiriamos trys sielos jėgos: jutimas, protas ir valia. Pojūčio sugebėjimas iš galimybės tampa tikrove, kai, veikdamas jutimo organus, daiktas leidžia jiems veikti. Jutiminis suvokimas traktuojamas kaip pakitimas ir supanašėjimas su veikiančiuoju daiktu. Aristotelį dažnai laiko sensualistu,  ribojančiu sąmonę jutiminiu patyrimu. Tikrai,  tam esama, bet negalima užmiršti ir kito jo koncepcijos aspekto. Traktate „Apie sielą” (418 a 3-4) teigiama, kad pojūčiai turi potencialų tam tikro daikto atvaizdą ir juose vyksta šio vaizdo aktualizavimas.

Jutiminis suvokimas yra ne kas kita, kaip dar neįsisąmoninta sąvoka, kurią aktualizuoti pasitelkiamas žmogaus sieloje egzistuojantis aktyvusis protas. Ryšiui tarp jutimo ir veikliojo proto palaikyti yra sielos tarpinė jėga – pasyvusis protas. Pasyvusis protas paruošia jutiminius vaizdinius, kad juos aktualizuotų aktyvusis protas.

Aristotelis dažnai lygina aktyvųjį protą su šviesa, paverčiančia tikrove spalvas, egzistuojančias savaime tik kaip galimybė. Analogiškai ir sąvokų nesukuria protas, jos, kaip ir jutiminiai suvokimai, egzistuoja sieloje kaip galimybė. Jusliniai daiktai, griežtai kalbant, nesukuria jokių atvaizdų, o tik suteikia impulsą, kuris paleidžia veikti sudėtingą, hierarchiškai organizuotą aktualizavimo sistemą. Šios sistemos viršūnėje yra aktyvusis protas, kuris pabaigia aktualizuoti jutiminio sugebėjimo pamatuose glūdinčias neįsisąmonintas sąvokas. Į teiginius(sprendimus) silogizmų ir įrodinėjimų būdu organizuotos sąvokos sudaro tezių sistemą, kurią Aristotelis vadina mokslu, žinojimu (epistemē).

Sąvokos, teiginiai ir silogizmai yra proto egzistavimo formos. Pasak Aristotelio, sąvoka yra bendrumas, būdingas visiems duotosios giminės daiktams, ji išreiškia daiktų esmę, abstrahuodamasi nuo atsitiktinio ir neesminio. Sąvokos hierarchišką sistemą, kurios viršūnėje yra plačiausios sąvokos, vadinamos kategorijomis. Teiginys, mano Aristotelis, tai pasakymas apie tai, kad kažkas būdinga arba nebūdinga tam tikram objektui. Teiginys turi subjektinę-predikatinę struktūrą: S yra (nėra) P. Pvz., „Sokratas yra žmogus”. Silogizmu Aristotelis vadina implikacinio tipo pasakymą „jei …, tai”, būtent: tai – pasakymas, iš kurio pirmos dalies būtinai seka antroji, tarkime: „Jeigu visi žmonės mirtingi ir Sokratas žmogus, tai Sokratas mirtingas”.

Aristotelis ir jo mokykla (peripatetikai) turėjo didelės įtakos Stoikams (3 a. pr. Kr. – 2 a. po Kr.). Jutiminiai suvokimai ir netgi sąvokos jų traktuojami kaip daiktų „panašumai”. Be to, jie pirmieji ėmė aiškiai skirti plataus vartojimo ir mokslo sąvokas. Pirmosios žmonių vartojamos kasdieniniame gyvenime paprastos sąmonės lygyje. Antrosios yra loginės analizės rezultatas, todėl jos griežtai apibrėžtos. Mokslinių sąvokų šaltinis yra tiek jutiminis patyrimas, tiek ir plataus vartojimo sąvokos. Bet ne tai svarbiausia jų koncepcijoje. Stoikai buvo, turbūt, pirmieji, sujungę loginę ir lingvistinę problematiką: logika ir retorika jiems sudarė vieningą visumą, įskaitant minėtuosius aspektus. Faktiškai tai buvo eristika (mokslas apie ginčą, disputą) pagal Šopenhauerį. Dar daugiau, stoikai pradėjo skirti žodį (lexis) ir mintį (logos). Iki tol graikų mąstytojai vartojo terminą logos, apibūdindami žodžio minties neatskiriamumą. Toliau, stoikai atskyrė anksčiau ne visada skirtas kategorijas: logikos subjektas (= loginis veiksnys), gramatikos veiksnys ir ontologinė substancija, t.y. tikrovės daiktas.

Neoplatonikui Plotinui proto ir sielos kategorijos – tai universumą aprašinėjančios ontologinės kosminės kategorijos. Taip pat penktojoje „Eneadoje”, pavadintoje „Apie protą, idėjas ir apie esamybę”, matome puikias žmogiškojo mąstymo charakteristikas. Plotino samprotavimų išeities principas yra tezė apie tai, kad mąstyti apie mąstymo objektą (eidos) reiškia daryti protą esantį. Jo nuomone, protas nesukuria mąstymo objekto, priešingai, kad mąstymas būtų mąstymu, būtina, kad mąstymo objektas egzistuotų. Mąstymo objektas (eidos) ir mintis apie jį (idea) yra vienas ir tas pat. Aptardamas sielos intelektualinę veiklą (samprotavimą), Plotinas mano, kad jos sąvokos yra jutiminių daiktų atvaizdai ir atspindžiai. Be to, intelektas sugeba formuoti ir grynąsias sąvokas, remdamasis jau ne juslėmis, o protu: tokios sąvokos sutampa su tuo, kas apie jas mąstoma. Apie jutimus kalbama ketvirtoje „Eneadoje”. Remdamasis Aristoteliu, be penkių išorinių jutimų, Plotinas skiria šeštąjį – vidinį (bendrąjį), kuriame suvienijami išoriniai jutimai. Tarpinę būseną tarp jutimingumo ir intelekto užima atmintis, atliekanti sielos savęs identifikavimo vaidmenį. Žmogus yra toks, o ne kitoks būtent dėl atminties.