Trečiame Mozės Būties knygos skyriuje aprašoma pirmų žmonių, Adomo ir Ievos, nusidėjimo scena. Nusidėjimu buvo tai, kad Adomas su Ieva valgė vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pats uždrausto medžio egzistavimo faktas reiškė apribojimą visko leistinumo kaip beribės ir beprasmiškos laisvės ir kartu autentiškos laisvės pirmiems žmonėms dovanojimas. Uždraustas medis simbolizavo žmogaus atsakomybę už savo poelgius: nėra laisvės be atsakomybės. Po nusidėjimo žmogus neprarado laisvės, bet iš absoliučios ji tapo reliatyvia, kadangi susiėjo į pasirinkimo laisvę, pirmiausia tarp gėrio ir blogio. Vienuolis Pelagijus (360 – 418) nesiejo reliatyvios laisvės su pirmagime nuodėme, dėl to jo mokymas buvo pasmerktas Efesso soboro 431 metais kaip eretinis.

Laisvės reliatyvumas po nusidėjimo pasireiškė ir daugelyje jos apribojimų, kaip antai: darbas, dorovė, pažinimas ir kt. Apribojimai reiškia, kad žmogus privalo skaitytis su jais, sekti juos. Kitaip tariant, apribojimai yra ne kas kita, kaip būtinybė, užgimusi iš piktnaudžiavimo laisve. Mes matome, kad laisvė nėra įsisąmoninta būtinybė, kaip manė Karlas Marksas, priešingai, būtinybė yra puolusi laisvė.

Absoliuti laisvė, buvusi Edeno sode iki nusidėjimo, nebuvo apribota kokia nors būtinybe: su būtinybe koreliuoja tik reliatyvi laisvė. Protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris (1483 – 1546) manė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Tačiau šiuo pagrindu būtų per anksti daryti išvadas, kad jei viskas būtina, tai laisvės paprasčiausiai nėra. Būtinybė, jo nuomone, nėra prievarta, o reiškia – neišvengiamumas. Aš pasakyčiau, kad laisvė priešinga ne tiek būtinybei, kiek prievartai. Kalbėdamas apie būtinybę, Liuteris turėjo omenyje moralinę būtinybę (skirtingai nuo metafizinės), kuri palieka galimybę kitko, t.y. neneigia atsitiktinumo. Tą patį turėjo omenyje ir Liuterio oponentas Erazmas Roterdamietis (1469 – 1536), teigęs, kad ne kiekviena būtinybė neigia laisvą valią.

Atvejo vaidmuo laisvės atžvilgiu nevienareikšmė. Iš vienos pusės, atvejis riboja laisvę, nenumatytas atvejis gali visiškai sugriauti žmogaus planus. Bet iš kitos pusės, atsitiktinumas gali ne tik koegzistuoti su laisve, bet būti jos atskleidimo forma ir priemone. Ir apskritai, atvejis yra nevienareikšmės prigimties: jis gali būti ne tik laisvės, bet ir būtinybės atskleidimo forma. Klasikinės Antikos metu viešpatavo keletas atsitiktinumo traktuočių. Pirmiausia kaip atvejį suvokė įvykį atsitikusį be priežasties. Demokritas prieštaravo tokiai traktuotei, manydamas, kad reiškinių be priežasties nėra. Nemanau, kad šis prieštaravimas svarbus. Reiškinys gali turėti priežastis, bet apie jas žmogus gali nieko nežinoti. Jam tai tolygu tam, jog reiškinys neturi priežasties. Naujaisiais laikais tokios nuomonės laikėsi Leibnicas, manęs, kad atvejis yra mūsų reiškinio priežasties nežinojimas. Nors ir priežastys gali nebūti būtinos. Maža to, jis mano, kad pasekmių būtinybė netrukdo tam, kad jos būtų atsitiktinės.

Kitas atvejo supratimas susijęs su aristotelišku priežasčių tipų išskyrimu. Jei kai kurie įvykiai ar reiškiniai turi galiojančią priežastį (tarkime, vandens kaitinimas ant ugnies), bet kartu jis neturi galutinės priežastie (mūsų atveju betikslis kaitinimas), tai toks įvykis yra atsitiktinis. Kitaip tariant ,tai – beprasmis įvykis, neįsikomponuoja į pripažintą vertybių sistemą. Pagaliau, kaip atvejį graikai suprato dviejų priežastimis nesusijusių įvykių sankirtą. Pavyzdžiui, karas ir saulės užtemimas: šie įvykiai koegzistuoja tik dėl laiko sutapimo ir todėl atsitiktiniai vienas kito atžvilgiu.

Jei Antikos filosofai (Platonas, Aristotelis, Epikūras, graikų ir Romos stoikai) siejo laisvės problemą daugiausiai su lemiamo žmogaus proto (pavyzdžiui, priežasties žinojimas) vaidmens atskleidimu, tai Aurelijus Augustinas akcentavo valios vaidmenį. Taip laisvės idėja transformuojasi į valios laisvės problemą. Pats Augustinas manė, kad laisva valia pati savaime, t.y. be Dievo, gali tik kristi, todėl jis ją dažniau vadina vergiška, nei laisva. Pelagijus taip pat skyrė du laisvos valios tipus: skyrimo gebėjimas – protas ir pasirinkimo gebėjimas – valia.

Vienu iš svarbiausių valios laisvumo požymių Aristotelis įvardino žmonių sprendimų ir veiksmų spontaniškumą. Tai – tas atvejis, kai veiksmų pradžia ir šaltinis yra veikiantis asmuo: žmogus priima sprendimą remdamasis vidiniais motyvais ir pats pasirenka savo veiksmus tikslo pasiekimui. Leibnicas šį požymį vadino valios apsisprendimu, manydamas, kad valia laisva, jeigu jai būdinga sprendimo ir veiksmo jėga nesulaikoma jokia išorine priežastimi.

Viduramžių scholastai, siekdami patikslinti laisvos valios spontaniškumo (apsisprendimo) sąvoką, pateikė dar vieną laisvės sąlygą – pasirinkimo abejingumą („laisvė abejinga“). Akvinietis manė, kad apsisprendimo atveju valia privalo abejingai atsižvelgti į pasirinkimo galimybes. Tik tada pasirinkimo šaltinis atsiduria pačioje valioje, o ne jos objektuose. Dunsas Škotas (1266 – 1308) patikslino, jog jei valia nulemiama sprendimui išoriniais objektais, tai ji veikia ne laisvai, o iš būtinybės.

Ne visi scholastai sutiko su teze apie laisvą abejingumą. Konkrečiai, Anzelmas Kenterberietis (1033 – 1109) manė, kad valios abejingumas reikštų žmogaus abejingumą gėriui ir blogiui, dėl ko krikščionių religija, savaime aišku, negali sutikti. Kyla klausimas, o kokiu būdu valia gali būti laisva, jei ji neabejinga savo objektams? Anzelmo atsakymas toks: valios objektai yra naudingumas ir teisingumas. Valios siekimas naudingumo pavaldus būtinybei, apie laisvę netenka kalbėti. O štai teisingumo troškimas nebūtinas ir todėl laisvas. Kartu pabrėžiama, kad laisvė yra valios gebėjimas išsaugoti teisingumą vardan jos pačios, o ne kokių nors naudų, nes jei teisingumas ne savitikslis, tai atsiranda valios priklausomybė nuo išorinių naudų. Įdomu, kad Anzelmas buvo vienas iš nedaugelio filosofų ir teologų, kuris nepriėmė laisvės traktuotės kaip gebėjimo pasirinkti tarp gėrio ir blogio, nuodėmės ir dorybės. Kitaip, jo nuomone, tektų neigti Dievo laisvę. Valios polinkis į teisingumą laisvas ne dėl to, kad įvyko pasirinkimas tarp teisingumo ir naudos, bet todėl, kad teisingumo troškimas yra nebūtinas. Tiesa, teologas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad būtinybė gali būti ne tik laisvė, bet ir atsitiktinumas.

Su abejingumo laisvės idėja nesutiko ir prancūzų filosofas, Viljamo Okamo mokinys, Žanas Buridanas (XIV a.). jis laikėsi intelektualaus valios determinizmo: valia veikia pagal tai kaip sprendžia protas. Jei protas tiksliai skiria aukščiausias ir žemiausias vertybes, tai valia krypsta link aukščiausių. Čia mes stebime ne pasirinkimo laisvę, o teigiamą laisvę išmintingais motyvais patvirtinančią aukščiausia. Jei visos vertybės įvairiareikšmės, tai valia, netekusi proto pritarimo, nieko nedaro. Neveltui paradoksas, kurį apžvelgsime, priskiriamas Buridanui ir vadinamas Buridano asilu. Tarp dviejų visiškai vienodų šieno ryšulių stovi alkanas asilas, kurio valia nieko neveikia dėl jos objektų lygiavertiškumo. Nesugebėjęs apsispręsti asilas miršta badu. Paradokso prasmė akivaizdi: abejingumo laisvė yra tuščia, laisvė be turinio (abstrakti).

Naujaisiais laikais abejingumo laisvę pripažino daugelis filosofų. Leibnicas neneigė šio laisvės tipo, bet išskirtinai kaip žemiausios laisvės, pateikiamos žmogui atsitiktinumu, kuris palengvina sunkią nelaisvės, vadinamos būtinybe, naštą. Kur kas sudėtingesnė yra Dekarto pozicija, kuris taip pat pripažino abejingumo laisvę, laikydamas ją žemiausia laisvės forma. Kartu jis skyrė negatyvią ir pozityvią abejingumo laisvę. Negatyvi laisvė lygiareikšmė su visišku neapibrėžtumu. Siekimas ja atsikratyti veda prie kur kas aukštesnės abejingumo laisvės pakopos – pozityvios abejingumo laisvės. Šis perėjimas niekuo nemotyvuotas, neturi jokio išmintingo pagrindo. Iš esmės tokia laisvė yra savivalė. Nors Dekartas taip šio laisvės tipo nevadino, išeina, kad savivalė aukščiau neapibrėžtumo. XIX a. A. Šopenhaueris manė, kad abejingumo laisvė negali egzistuoti. Nemanau, kad jis buvo teisus: Dekartas parodė, kad tokia laisvė egzistuoja kaip savivalė. Buridano asilui, kad nenumirtų badu, reikėjo atmesti išmintingus motyvus, vedančius prie valios neveiksnumo ir imtis savivalės.

Iš mūsų trumpos laisvės problemos istorinės apžvalgos matyti, kad pati problema suformuojama absoliučios ir reliatyvios laisvės opozicijos. Absoliuti laisvė yra ne tiek idealas, kiek laisvės esmė. Ši esmė yra atsakomybėje: laisvas žmogus prieš kitus žmones, visuomenę ir žinoma prieš Dievą atsako už savo poelgius. Atsakomybė, savaime aišku, gali būti administracinė arba baudžiamoji, tai priklauso nuo laisvės veikimo srities. Nors bet kurioje srityje laisvė ir atsakomybė yra dorovinio pobūdžio. Tai reiškia, kad jos susiję su sąžine (etimologinė žodžio reikšmė – „žinoti su kuo nors kartu“), kuri nepriešpastato žmogaus prieš kitus žmones, visuomenę ir Dievą, bet susieja su jais. Tą patį daro religija. Pats lotyniškas žodis religio – reiškia ryšį, sąsają.

Tarp pasaulinių religijų krikščionybė užima ypatingą vietą, kadangi yra laisvės religija. Visa šios religijos kūrėjo Jėzaus Kristaus, antrojo Šv. Trejybės asmens, žemės istorija – laisvės istorija. Dažniausiai Kristus atsisakydavo stebuklų demonstravimo, teisingai manydamas, kad stebuklas priverstinai veikia žmogaus valią, versdamas ją patikėti: Jis iš žmonių norėjo laisvo tikėjimo, neskatinamos priverstinėm priemonėm kaip stebuklai. Kristus atėjo gelbėti žmonių, o ne jų mokyti. Plg.: „Žmogaus sūnus atėjo išgelbėti pražuvusių“ (Matf. 18 : 11). Tuo Jis skiriasi nuo kalbaus Budos, palikusio „Tris pintines“ („Tripitaka“) savo išminties. Kristus skirtingai nei Mozės, kuris paliko Penkiaknygę, nieko nerašė. Bet koks mokymas (žinojimas) priverstinis, todėl Gelbėtojas kreipėsi į laisvą žmonių tikėjimą. Tikėjimo objektas ne mokymas, o Jis pats. Kristaus religijoje laisvė ribojama tik meilės, nes ji aukščiau bet kokių vertybių, taip pat ir teisingumo.

Laisvės idėja yra krikščioniškame tikėjime. Ir ne tik dėl to, kad visa žemiškoji Kristaus istorija yra laisvės istorija, bet svarbiausia dėl to, kad Kristus, antroji Šv. Trejybės hipostazė, yra Tiesa. Judėjams Jis pasakė: „tiesa jus išlaisvins“ (Jn. 8:32). Empirinių ar loginių įrodymų to, kad Jis yra Tiesa, nėra. Ne atsitiktinai Poncijus Pilotas, paklausęs Kristaus, kas yra tiesa, nuėjo nelaukdamas atsakymo. Romos prokuratorius nesuprato, kad tai tikėjimo reikalas, o ne žinojimo ar smalsumo.

Tokiu būdu, laisvė susijusi ne su priverstiniu žinojimu, o su tikėjimu, kuris paaiškina daugelį laisvės paradoksų, pažymėtų mūsų istorinėje apžvalgoje. Laisvė aktualizuojama per tikėjimą, kuris skirtingai nei determinizuojantis žinojimas, mėklina pasirinkimą, kitką, nepriklausomybę, apsisprendimą, variantus ir pan. Apaštalas Paulius apibūdino tikėjimą taip: „Tikėjimas yra pasitikėjimas dalykais, kuriais viliasi, įsitikinimas dalykais, kurių neregi“ (Hbr. 11:1). Tikėjimas – ne fantastika, ji mėklina vilties įgyvendinimą. Svarbiausias jos apibūdinimas – nematomumas, t.y. tai, kas nesuvokiama juslėmis. „Nematomu“ galima tik tikėti. Tai – aukščiausias laisvės tipas, kadangi nėra determinacijos iš valios objektų pusės. Tikėjimas visada laisvas, jai jos neverčia stebuklai, propaganda ir kt. Kas susiję su žinojimu, tai jam būdinga prievartos jėga suvokimo ir proto, bet ne valios, atžvilgiu. Žinojimas atlieka stimulo vaidmenį, padėdamas valiai apsispręsti pagal formulę „Tikiu, nes žinau“.

Tradiciškai filosofijoje skiria troškimo, pasirinkimo ir veikimo laisvę. Negatyvi abejingumo laisvė – tai neapsisprendusi troškimo laisvė. Tokia laisvė yra žemiausias tipas, kadangi neturininga, beprasmiška, t.y. abstrakti. Šios laisvės neturiningumas ne tik jos abstraktumas, bet ir formalumas. Tai gryna forma, aprūpinanti galimų sprendimų objektyvumą ir bešališkumą.

Pozityvi abejingumo laisvė yra kur kas aukštesnė pakopa. Išmintingo perėjimo prie jos pagrindo nėra, ir šia prasme tai savivalė. Kartu ji grindžiama apsisprendimo būtinybe ir neaiškumo pašalinimu, susijusio su negatyvia abejingumo laisve, kuri pati savaime be pozityvaus abejingumo iš esmės yra bevališkumas, t.y. nelaisvė. Pozityvi abejingumo laisvė priima sprendimus be pasirinkimo, nes pastarasis reiškia galimybių palyginimą ir sugretinimą, ko savivalė neturi.

Perėjimas nuo savivalės prie laisvės liudija tai, kad laisvė tampa išmintinga, įgauna išmintingus motyvus. Tačiau išmintingumas dar nereiškia, kad laisvė tapo kūrybinga ir kuriančia. Priešingai, pasirinkimas nukreipia į žmogaus prisitaikymą prie tikrovės. Juk pasirinkimas įgyvendinamas tarp to kas žmogui duota, o ne jo sukurta. Tai – pasyvus laisvės tipas. Šiuolaikinės demokratijos linkę pasirinkimo laisvę laikyti pačia laisvės esme. Nemanau, kad tai taip. Laisvės esmė yra apsisprendime, kuriame yra ir pasirinkimas. Kasdienis posakis, tarsi patvirtinantis esminį laisvės pasirinkimo pobūdį, yra tvirtinimas „be pasirinkimo nėra ir negali būti laisvės“. O mes jau įsitikinome, kad pasirinkimą aplenkia negatyvi ir pozityvi abejingumo laisvė.

Pasirinkimo laisvė ne tik pasyvi, bet dar yra ir neigiama. Tai – laisvė „nuo“: rinkdamasis vieną iš galimybių, žmogus tampa laisvas nuo kitų galimybių. Pats pasirinkimas reiškia, nuo ko žmogus bus laisvas (neigiama laisvė „nuo“) ir nuo ko priklausomas. Išaiškėja paradoksali pasirinkimo prigimtis: žmogus laisvai renkasi priklausomybę, kad taptų laisvu nuo kitų priklausomybių. Tai labai primena baudžiauninkų (serfų) laisvę išsirinkti sau nelaisvę (naują šeimininką).

Yra geras Vladimiro Lenino posakis: „Gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės negalima“. Ir iš tiesų, pasirinkimo laisvė nieko nekeičia nelaisvės pasaulyje, nes pasirinkimą sudaro vieno iš nelaisvės tipų pripažinimas. Būtent šis pasirinkimo bruožas atkartoja K. Markso ir F. Engelso tezę apie laisvę kaip suvoktą būtinybę. Ši tezė remiasi G. Hegelio mintimi, kad būtinybė akla tik tiek, kiek ji nesuprasta. Beje, ir Hegelis ne visiškai originalus. Jau Liucijus Seneka (5 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) tvirtino, kad laisvę sudaro būtinybės įsisąmoninimas ir valios pavaldumas išmintingai (t.y. suvoktai) būtinybei. Su laisvės idėja kaip suvokta būtinybe nesutinka žinoma Markso tezė, kad „filosofai tik skirtingu būdu aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad reikia jį pakeisti“ (1845 m.). Čia kalbama apie tai, kad laisvė yra nei pasyvi būsena (suvokta būtinybė), nei prisitaikymas prie pasaulio (pasirinkimas), o teigiamas kūrybinis aktas. Tai – konkreti laisvė „dėl“.

F. Engelso knygoje „Anti-Diuring“ (1877 – 1878 m.) yra nuostabus posakis apie žmogaus šuoliavimą iš būtinybės karalystės į laisvės karalystę. Atstumas tarp pasyvios ir aktyvios kūrybinės laisvės įveikiamas ne palaipsniui perėjimu, o būtent šuoliais. Tai šuolis iš vieno laisvės tipo į kitą. Naujas tipas yra veiksmo laisvė.

Vis dėl to, palyginus su pasirinkimu, yra ir kitoks naujo laisvės tipo supratimas. Vokiečių filosofas Vilhelmas Vindelbandas (1848 – 1915) teigė, kad laisvė nėra bepriežastingumas, kuris gali būti pateiktas atsitiktinumu, sutapimu ir kt., jis yra objektų įvertinimas nepriklausomai nuo jų priežastingumo. Laisvė, jo manymu, priklauso normų sričiai. Maža to, laisvė yra įsisąmoninta norma (pal. laisvę kaip įsisąmonintą būtinybę Senekos ir Markso prasme). Taigi, anot Vindelbando laisvės esmė, kad ji vertybė. Tačiau vargu ar filosofas nuoseklus, kadangi būtinybę jis traktuoja taip pat kaip vertybę, būtent privalėjimo. Apie veikimo laisvę nėra nei kalbos. Laisvas žmogus iš esmės vertinantis stebėtojas, kuris dėl savo vertintojo prigimties negali veikti. Tai tariama laisvė, kadangi užsklęsta subjektyviame įvertinimų pasaulyje. Mano požiūriu, aukščiausia žmogaus laisvė yra kūrybinė ir kūrimo veiksmo laisvė, kurioje žmogus išreiškia save kaip Dievo paveikslas ir pavidalas.

Puolusiame pasaulyje (t.y. po Adomo ir Ievos nusidėjimo) kaltės ir nuodėmės jausmas negali egzistuoti be laisvės. Nelaisvas žmogus nepripažįsta savo kaltės ir nuodėmės, jam tai gyvenimo būdas. Laisvė – didis dalykas, nors ir ambivalentinis: kūrybinė darymo laisvė sujungia žmogų su Dievu; neigiama laisvė „nuo“, nors ir gali pasireikšti veiksme, bet neturi teigiamo tikslo. Neigiamos laisvės absoliutizavimas, kur kas labiau pasireiškia ateizme, veda prie atsiskyrimo nuo Dievo, laisvės nuo Jo. Teigiama veikimo laisvė negali nejungti su Juo. Net ateistas ir Dievo priešininkas Karlas Marksas sukūrė pseudoreliginį mokymą apie absoliučios laisvės visuomenę – komunizmą. Nesvarbu, kad tai politinis mokymas – prasmė juk religinė. Noriu pasakyti, kad bet kokia teigiama veikimo laisvė yra religinio pobūdžio.

  • 1. Kokia judaizmo ir krikščionybės laisvės traktuotė, aprašyta Biblijoje kaip pirmųjų žmonių nusidėjimas?
  • 2. Kaip apibūdinama laisvė prievartos, neišvengiamumo ir atsitiktinumo atžvilgiu?
  • 3. Apibūdinti laisvę kaip sugebėjimą pasirinkti ir abejingumą pasirinkimui.
  • 4. Kaip Anzelmas Kenterberietis ir Žanas Buridanas traktavo abejingumo laisvę?
  • 5. Kas tai yra negatyvioji ir pozityvioji abejingumo laisvė?
  • 6. Koks tikėjimo ir laisvės santykis?
  • 7. Kaip santykiauja laisvė ir savivalė?
Views All Time
Views All Time
7613
Views Today
Views Today
1
0 0