Dorovingumas ir moralė ne vieninteliai socialinio ir tarpasmeninio žmonių elgesio reguliatoriai. Egzistuoja dar ir teisė – socialinių normų ir santykių (saugomų valstybės jėgos struktūrų, jos armijos, policijos ir teismų) sistema. Būtent valstybė užtikrina būtiną teisinių normų pobūdį, versdama jį juridiniu. Teisė reguliuoja pagrindines visuomeninio gyvenimo sritis. Civilinė ir darbo teisė reguliuoja tarpasmeninius ir tarpgrupinius santykius. Teisė kaip ir žmonių santykiai su darbdaviais ir valstybe, ekonominėje srityje, socialiniame ir politiniame gyvenime. Be to, teisė užtikrina savo asmeninių normų laikymąsi baudžiamosios ir procesinės teisės pagalba. Pagaliau, teisė reglamentuoja valstybinių ir politinių organizacijų veiklą konstitucinės ir administracinės teisės pagalba. Tarpusavio santykiai tarp valstybių nustatomi tarptautinės teisės.

Teisės turinį sudaro teisinės normos. Norma yra ne kas kita, kaip vertybė, jos projekcija į tikrovę. Ši vertybės projekcija yra jos realizacija, t.y. įvertinimas. Tokiu būdu, norma savo kilme ir esme yra savo objekto įvertinimas ir reglamentacija. Teisė kyla iš teisinio suvokimo, kurio turinys yra vertybės, išreiškiančios domėjimąsi ir poreikį vienų ar kitų socialinių grupių ir visuomenės kaip visumos. Svarbiausias vaidmuo teisiniame suvokime priklauso teisinei ideologijai – teoriniam teisės pagrindimui. Dar egzistuoja ir visuomeninis teisės suvokimas – praktinis žmonių požiūris į teisę ir įstatymus. Nei viena teisinė sistema negali būti efektyvia, jei ji nesiremia teisinė sąmone. Reikalas tas, kad teisinio suvokimo esmę sudaro moralė – ideologizuotas dorovingumo variantas.

Dažniausiai (bet ne visada) teisinė sistema pavaldi konstitucijai – pagrindiniam valstybės įstatymui, nustatančiam visuomeninę ir valstybinę santvarką. Konstitucijoje taip pat nustatoma rinkiminė sistema, valstybinės valdžios ir valdymo organų organizavimo principai, pagrindinės teisės, piliečių laisvės ir prievolės. Visi įstatymai ir teisinės normos turi atitikti konstituciją. Tuo pačiu konstitucija atlieka teorinį teisinės sistemos motyvavimą.

Valstybės siekimas maksimaliai norminti ir reglamentuoti visuomeninį ir asmeninį piliečių gyvenimą veda prie totalitarizmo (lot. totus – visas, ištisas), charakterizuojamu visišku (totaliu) valstybės viso visuomenės gyvenimo kontroliavimu. Totalitarinis režimas užgniaužia žmogaus laisvę, bet tai ne savivalė, o juridinė prievarta. Tai ne savivalė, todėl, kad teisinės normos riboja ne tik piliečius, bet ir valdžią. Valdžia nedali pažeisti savo normų, nes taip sugriaus teisėtumo regimybę. Todėl totalitarinis režimas charakterizuojamas stabilumu ir visuomeninio gyvenimo nuspėjimu. Tipiškas totalitarizmo pavyzdys yra 60 – 70 -jų metų Leonido Brežnevo (1906 – 1981) tarybinis režimas.

Totalitarizmo nereikėtų painioti su autoritarizmu (lot. autoritas – valdžios valia, įsakymas),kuris ignoruoja teisinę sistemą, akcentuodamas politinius valdymo metodus. Politika prasideda ten, kur baigiasi teisė, nes visko normuoti negalima. Politiniai sprendimai visada yra valingi sprendimai, nesusiję su kokiomis nors normomis. Čia galimi bet kokie valdžios veiksmai. Tai savotiškas jų savisaugos instinktas. Suprantama, kad tai ne juridinė totalitarizmo prievarta, tai – autoritarinis valingumas. Autoritariniai režimai formuojasi revoliucinių pasikeitimų visuomenėje metu: 18 a. pabaigos jakobinų diktatūra Prancūzijoje, bolševikų režimas Rusijoje Vladimiro Lenino (1870 – 1924) laikais ir kt.

Valstybė kaip tokia – tai pagrindinis politinės visuomenės institutas, jos valdymą įgyvendinantis įstatymų ir nutarimų, privalomų visiems piliečiams ir skirtingų (visuomeninių, politinių it kt.), leidimo pagalba. Esminiai valstybės požymiai yra: 1. organų ir įstaigų, įgyvendinančių viešosios valdžios funkcijas, buvimas; 2. teisės, sudarytos iš normų, sankcionuotų šios valdžios, buvimas; 3. nustatytos teritorijos, kurioje plėtojama esamos viešosios valdžios jurisdikcija, buvimas. Svarbus valstybės bruožas yra joje egzistuojantis politinis režimas, kuris suprantamas kaip valstybinės valdžios įgyvendinimo metodų sistema. Tokio režimo pavyzdžiu galėtų būti parlamentinis, autoritarinis, totalitarinis ir kai kurie kiti politiniai režimai.

Nuo prancūzų filosofo Šarlio Monteskje (1689 – 1755) tęsiasi teisinės valstybės idėja, charakterizuojama valdžios pasidalinimu į tris viena nuo kitos nepriklausomas šakas: įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdomoji ir teisminė. Demokratinėse šalyse įstatymų leidžiamoji valdžia yra parlamentas, priima įstatymus, privalomus visai visuomenei. Vykdomoji valdžia įgyvendina visuomenės valdymą priimtų įstatymų pagrindu. Teisminė valdžia privalo kontroliuoti ir įgyvendinti teisėtumo tesėjimą.

Valstybė gali būti įvairių formų – nuo tironijos ir monarchijos iki respublikos. Dabartiniu laiku labiausiai paplitusi yra respublikinė forma. Beveik visuotinis suklydimas, respublikos ir demokratijos tapatinimas. Tai reiškia, kad respublika negali būti kitokia, išskyrus kaip demokratine. Visai ne taip: istorija žino daugybę respublikos tipų – aristokratinė, oligarchinė, plutokratinė ir kt. Palyginkime, pavyzdžiui, Novgorodo respubliką 9 – 15 a., Venecijos respubliką 14 – 15 a. Reikalas tas, kad respublikinis režimas suderinamas su skirtingais istoriniais subjektais, tebūnie tai aristokratija, liaudis, pasiturinti karta (plutokratija), mažumos (oligarchija) ir kt. Respublika (lot. res publicus „visuomeninis reikalas“) yra valstybinės santvarkos forma, kurioje aukščiausi valdžios organai (iš dalies ir viduriniosios grandies) išrenkami nustatytam laikui.

Dabar aptarkime konkretų istorinį pavyzdį – Romos respubliką (5 – 1 a. pr. Kr.). aukščiausiu valdžios atstovu buvo romėnų liaudis (populus Romanus). Tame galime įžvelgti demokratinius Romos respublikos bruožus. Valstybinės valdžios organais buvo komicijos (lot. comitium – liaudies susirinkimas), magistratūros (lot. magistratus – senatas, valstybinė taryba).

Valstybinės hierarchijos pagrindą sudarė liaudies susirinkimai (komicijos), kurios išrinkdavo magistratus (magistratūrų narius). Magistratūros buvo ordinarinės (pastoviosios) ir ekstraordinarinės (ypatingosios – karo ar kitų ekstraordinarinių situacijų atveju). Ordinarinėms magistratūroms priklausė vykdomoji valdžia. Ekstraordinariosios magistratūros išrinkdavo decemvirius (lot. decemvir – dešimties žmonių įstatymų leidžiamosios komicijos narys),turinčius įstatymų kūrimo teisę. Senatas, sudarytas iš kelių šimtų žmonių (skirtingais laikais nuo 100 iki 900 žmonių), tvirtindavo įstatymus ir turėjo aukščiausią vykdomąją valdžią.

Komicijos išrinkdavo aukščiausius respublikos pareigūnus – du konsulus (lot. consul – konsulas), t.y. valstybės vadovus, o taip pat pretorius (lot. praetor – pretorius, viršininkas) – asmenis, vykdančius aukščiausią teisminę valdžią. Be to, komicijos išrinkdavo cenzorius (lot. censura – cenzoriaus pareigos, census – turto įvertinimas), kurie nustatydavo turtinę romėnų piliečių būklę atitinkamam apmokestinimui.

Romėnų liaudis, būdama aukščiausiu viešosios (valstybinės) valdžios atstovu, buvo tuo pačiu suverenu (nuo pranc. souverain – aukščiausias, vyriausias), t.y. valdžios subjektu, kuris turėjo absoliučią nepriklausomybę savo valstybės ribose. Tai neabejotinai nusako demokratinį Romos respublikos charakterį. Be to, respublikos demokratiškumą rodo ir tai, kad tribūnai, renkami kasmet tributiniuose susirinkimuose, buvo pašaukti saugoti plebėjų (lot. plebejus – plebėjus, prastuolis) teisių nuo patricijų pasikėsinimų (lot. patricius – patricijus, aristokratas). Liaudies tribūnas turėjo veto (lot. veto – draudžiu) teisę bet kurio pareigūno ar net senato sprendimui. 287 m. pr. Kr. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį komicijos sprendimai yra bendravalstybiniai įstatymai. Istorinis patikslinimas: Roma skirstoma į 35 administracines apygardas, kiekviena apygarda (lot. tribus) turėjo savo tribūną (lot. tribunus). Be jokios abejonės iš šitos pusės Romos respublika yra demokratinė.

Bet yra ir kita pusė. Sušaukti liaudies susirinkimą (komiciją) ir senatą galėjo tik magistratūros. Liaudis galėjo pareikšti savo valią, bet tam reikia susirinkti, o susirinkimo (komicijos) sušaukimas priklausė nuo magistratų.

Toliau, valstybiniai valdininkai, magistratai ir senatoriai negaudavo darbo užmokesčio: savo egzistavimą ir valstybinę veiklą, reikalaujančią išlaidų, jie privalėjo apmokėti iš asmeninių lėšų. Juolab, magistrato pareigoms užimti egzistavo turtinis cenzas – 400 tūkstančių sestercijų. Kad taptum senatoriumi reikėjo turėti ne mažesnę kaip 1,2 mln. sestercijų sumą. Sestercijos (lot. sestertius) – romėniška sidabrinė moneta, lygi 4 asarijams (lot. assarius). Kad įsivaizduotume turtinį cenzą magistratams ir senatoriams, paversiu sestercijas į dinarus (lot. denarius). 400 tūkstančių lygūs 160 tūkstančių dinarų, o 1,2 mln. sestercijų sudaro 480 tūkstančių dinarų. Paversti šias sumas į šiuolaikinę valiutą neįmanoma, be to ir nereikia. Pakanka pasakyti, kad romėnų legionierius (o tarnyba armijoj buvo apmokama brangiai) už dieną gaudavo 1 dinarijų.

Plebėjams viskas būdavo dar sudėtingiau, nes tapti senatoriumi galėjo tik tas, kuris anksčiau buvo magistratu: cenzoriai skirdavo juos senatoriais. Iš šitos pusės Romos respublika buvo plutokratija (iš gr. ploutos – turtas, turtuolių viešpatavimas). Greta to turtinį cenzą patenkindavo, kaip taisyklė, aristokratas (patricijus), o todėl Romoje respublikoje viešpatavo aristokratiškasis režimas. Bet tai ne viskas. Turtinį cenzą įveikia kažkokia plebėjų dalis, sudariusių raitelių luomą.

Respublikinės Romos pavyzdyje matome, kad respublikos tipas (demokratinis, plutokratinis ir kt.) neegzistuoja grynu pavidalu. Romos respublika savyje suderino mažiausiai tris tipus – demokratinį, plutokratinį ir aristokratinį. Šiuolaikinės respublikos savyje suderina demokratijos ir plutokratijos bruožus. Ir tik buvusios socialistinės šalys demonstruoja nomenklatūrinės (biurokratinės) respublikos tipą. Tai reiškia, kad valdžią turi tie, kurie anksčiau socializmo laikais ją turėjo (komunistiniai partokratai). Tai – pseudoplutokratinis variantas, kadangi pati valdžia čia tapo kapitalu.

Jeigu tikėtume amerikiečių ideologais, tai teisinė valstybė pirmą kartą susiklostė Šiaurės Amerikietiškose Amerikos valstijose (ŠAAV, šiuolaikinė JAV) maždaug prieš 200 metų. Bet tada ar ne pernelyg jauna teisinė valstybė?! Sugrįžkime prie Romos, priskirdami jai Monteskje kriterijus apie valdžios padalijimą. Įstatymų leidžiamąją valdžią turėjo tik decemviratas (dešimties kolegija), kuris nebuvo skiriamas, o išrenkamas ir nebuvo niekam atskaitingas: senatas galėjo priimti ar atmesti įstatyminius projektus, bet ne juos koreguoti. Pretoriai atstovavo teisminę valdžią, jie taip pat nebuvo skiriami, o išrenkami, todėl nebuvo kam nors atskaitingi. Ordinarinės magistratūros vykdė vykdomąją valdžią. Magistratai taip pat buvo išrenkami, o tuo pačiu nepriklausė nuo kitų valstybinių įstaigų. Senatas, turintis aukščiausią vykdomąją valdžią nebuvo renkamas, o skiriamas cenzorių. Tačiau patys cenzoriai buvo renkamaisiais asmenimis iš komicijos. Todėl senato pagrindą sudarė cenzorius išrenkančios komicijos liaudies nuomonė. Prieš akis trys nepriklausomos valstybinės valdžios šakos, kas liudija apie teisinę Senosios Romos valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad Romos respublika nebuvo griežtai demokratinė, pasakysiu, kad ir teisinė valstybė nebūtinai yra demokratinė.

  • 1. Koks teisės ir teisinės ideologijos santykis?
  • 2. Kokios yra totalitarizmo ir autoritarizmo lyginamosios charakteristikos?
  • 3. Kokie pagrindiniai valstybės požymiai?
  • 4. Kas sudaro valdžios skirstymą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę?
  • 5. Kokios yra respublikos pagrindinių tipų (demokratinės, plutokratinės, nomenklatūrinės ir kt.) charakteristikos?
  • 6. Ar Senovės Romos valstybė buvo teisinė?
Views All Time
Views All Time
5026
Views Today
Views Today
1
0 0