Subjekto ir pažinimo objekto aptarimas nebūtų visiškas be pažinimo ontologijos analizės, t.y. fundamentalių materialinio ir dvasinio pasaulių charakteristikų, leidžiančių pažinti šiuos pasaulius. Pirmiausia tai – erdviniai-laikiniai universumo savybės. Dėl to atsiranda kiti sunkumai. Pasaulio pažinimo sąlyga yra jo fundamentalios charakteristikos, kurias savo ruožtu taip pat reikia pažinti. Į tai atsakysiu, kad fundamentalios pasaulio charakteristikos yra ne pažinimo rezultatas, o metafizinių svarstymų apie būties pagrindus. Metafiziniai svarstymai yra už teisingumo-klaidingumo ribų, tai – bet kokio pažinimo premisos: tarkim, nei vienas fizikas nežino (ir nesisiekia žinoti), kas yra erdvė ir laikas. Tai – metafizinės fizikinio pažinimo premisos.

„Erdvė ir laikas, – rašė G. Leibnicas, – paimti kartu, sudaro universumo galimybių seką“. Kitaip tariant, erdvė ir laikas organizuoja ir tvarko visatą. Jo nuomone, be materijos nėra erdvės. Apie tai jis polemizuoja su Niutonu, kuriam erdvė yra absoliuti, kadangi egzistuoja  nepriklausomai nuo materijos ir judėjimo. Tai – talpykla, kuri gali egzistuoti be įsikišimo. Leibnicui erdvė visada reliatyvi, kaip daiktų funkcija. Rusų filosofas Nikolajus Loskis (1870 – 1965) šiuos požiūrius suvedė į formulę „pasaulis nėra laike ir erdvėje; priešingai, laikas ir erdvė yra pasaulyje“. Religiniu požiūriu tą pačią mintį išreiškė švedų mokslininkas ir filosofas Emanuelis Svedenborgas (1688 – 1772): „Dievas nėra erdvėje, nors Jis yra visur“. Laiko esmė paprastai siejama su judėjimu ir įvykiais. Aristotelis laiką apibrėžė kaip „judėjimo ir rimties matą“. Leibnicas manė, kad „laikas yra ne kas kita, kaip judėjimo dydis“. Laielis Uotsonas, šiuometinis parapsichologas, laiką apibūdina kaip judėjimo ritmą ir kaip įvykių atsiradimo funkciją.

Rusų teosofas (nuo gr. theos – Dievas ir sofia – išmintis, t.y. mistinis Dievo pažinimas) ir rašytojas Petras Uspenskis (1880 – 1947) kūrė laiko kaip ketvirto erdvės išmatavimo koncepciją. Jo samprotavimų schema tokia: taškas yra linijos pjūvis, linija – plokštumos pjūvis, plokštuma – trimačio kūno pjūvis. Tuomet pastarasis yra keturmačio kūno pjūvis. Jo nuomone, ketvirtas erdvės išmatavimą mes subjektyviai išgyvename kaip laiką.

Būtent fizikinės erdvės geometrizacija verčia mus tikėti, kad erdvė yra trimatė ir kitokia būti negali, nes iš taško negalima atkurti daugiau nei trijų statmenų. Natūralu, kad geometriniu požiūriu „laikas“ nėra erdvės išmatavimas. Gali pasirodyti, kad Uspenskis tiesiog kartoja A. Einšteino idėją, kad šviesos greičiui artimam judėjime laikas sustos ketvirtuoju erdvės išmatavimu. Bet šis panašumas tik menamas: Einšteinui laikas bet kokiu atveju lieka laiku, erdviniu išmatavimu jis tampa tik funkcionaliai. Gnoseologiškai Uspenskiui „laikas“ yra subjektyvios patirties forma, o ontologiškai – tai erdvinis išmatavimas.

Aptardamas amžinybės problemą, Uspenskis rašo: „tikrovėje amžinybė ne begalinis laiko tarpas, o linija, statmena laikui; todėl, kad jeigu amžinybė egzistuoja, tai kiekvienas momentas amžinas. Mes laike galime įžvelgti du išmatavimus. Antrasis laiko išmatavimas, t.y. amžinybė, bus penktuoju erdvės išmatavimu.“ Prie koncepcijos trūkumų reikia priskirti jo judėjimo kaip subjektyvios iliuzijos, panašiai kaip Parmenido, supratimą. Nepaisant to koncepcijai būdingos reikšmingos euristinės savybės. Svarbiausia jos idėja, kad empirinis pasaulis gali būti paaiškintas adekvačiai kur kas platesnės visumos požiūriu, yra palanki. Pavyzdžiui, kai kurios trimatės erdvės savybės gali būti suprastos tik neneigiant to, kad egzistuoja keturmatė erdvė.

Iš pradžių aptarkime empiriškai prieinamą dvi- ir trimačių pasaulių koreliaciją. Vėliau analogiškai galima bus aptarti tri- ir keturmatės erdvės koreliaciją. Analogija, žinoma, ne įrodymas, bet panašumo liudijimas.

Popieriaus lapą aptarsime kaip dvimatės erdvės modelį. Vienoje šio lapo pusėje padėsime du taškus 20 centimetrų atstumu vienas nuo kito. Po to sulenksime jį per pusę taip, kad taškai sutaptų. Klausimas, koks atstumas tarp taškų? Klausimas gali pasirodyti keistas, juk mes patys nustatėme atstumą – 20 centimetrų. Iš tiesų, dvimatėje erdvės sistemoje atstumas tarp pateiktų taškų yra 20 centimetrų nepriklausomai nuo to, iškreipta erdvė ar ne (mūsų atveju tai – sulenktas ar nesulenktas per pusę popieriaus lapas). Bet jeigu dvimatė erdvė yra trimatės posistemė, tai trimatėje erdvėje aptariamieji taškai yra vienu, t.y. yra vienoje ir toje pačioje trimatės erdvės vietoje: apie atstumą kalbėti netenka. Kitaip tariant, atstumas galioja tik šioje erdvinėje sistemoje, kitoje erdvinėje struktūroje jis netenka bet kokios prasmės.

Dabar įsivaizduokime, kad ant mūsų popieriaus lapo gyvena dvimatė būtybė. Ji visada konstatuos, kad atstumas tarp dviejų taškų nuolatinis, t.y. 20 centimetrų. Šių dviejų taškų suvokti kaip vieno būtybė negali, nes jai neprieinamas trečiasis išmatavimas. Atsiranda įdomi situacija, kai trimatėje erdvėje du dalykai užima vieną ir tą pačią vietą, o dvimatėje erdvėje jie yra skirtingose vietose.

Kaip jau minėjau apie erdvės iškrypimą. Tai verta aptarti detaliau. Kreivumos (iškrypimo) sąvoka yra pačioje vizijoje apie erdvės nevienalytiškumą Leibnico supratimu. Geometrinio ar fizikinio analogo kreivuma neturi. Tačiau simboliškai ją įsivaizduoti galima. Įsivaizduokime elastingą tinklelį, simbolizuojantį dvimatę erdvę. Ant jo dedamas krovinys, nuo kurio svorio tinklelis įlinksta. Tinklelio įlinkimas iki tam tikro lygio iliustruoja erdvės kreivumą. Reikia pažymėti, kad tinklelis lieka plokštuma nepriklausomai nuo to, ar ji yra lygi ar įlinkusi. Vienu ir kitu atveju dvimatės būtybės, gyvenančios ant šios plokštumos konstatuos savo pasaulio dvimatiškumą. Akivaizdu, kad dvimatės erdvės iškrypimas yra už dvimačių būtybių juslinio suvokimo ribų. Jį galima užfiksuoti tik iš trečiojo matmens (dimensijos) pozicijos.

Erdvės iškrypimas ir jo daugiamatiškumas atstumą daro reliatyviu. Be to, net vieta erdvėje reliatyvi. Mes pripratome manyti, kad du kūnai negali užimti vienos vietos, tuo pripažindami absoliutų vietų būdą. Bet tikrovėje tai ne visada taip. Dvimatė būtybė, gyvenanti vienoje plokštumos pusėje (mūsų pavyzdyje tai popieriaus lapas), gali būti vienoje vietoje su kita dvimate būtybe, gyvenančia kitoje plokštumos pusėje. Bet šių dviejų pasaulių būtybės niekada negalės susitikti, kadangi jiems neįmanoma pereiti iš vienos plokštumos pusės į kitą.

Situacija keičiasi, jei dvimatė erdvė iškrypusi pagal Miobiuso juostos tipą. Šią juostą gautume, suklijavę jos išviršinės pusės pabaigą su išvirkščiąja. Dvimatė būtybė, judanti išorine plokštumos puse (išilgai juostos), neišvengiamai pereis į vidinę pusę. Naujos situacijos ypatybė, kad plokštuma vaizduoja ne du pasaulius, kaip tai yra su nulinės kreivumos plokštuma, o vieną, nors išlieka du plokštumos paviršiai.

Kreivumos sąvoka ir erdvės daugiamatiškumas žymiai keičia mūsų vizijas apie visatos struktūrą. Taip dvimatė plokštuma, neturinti storio, gali būti susukta į labai mažo diametro vamzdelį, t.y. praktiškai prilyginta linijai, kuri savo ruožtu susukta į torą ar spiralę, t.y. praktiškai prilygsta taškui. Tai reiškia, kad erdvinė sistema, būdama susukta į (beveik) tašką, reprezentuoja aukščiausios erdvinės sistemos būtybei labai mažą dydį. Tačiau ta dalelė savyje turi visą pasaulį su savo struktūra. Ši aplinkybė parodo, jog įsivaizduoti visatą pagal pateikto juslinio pasaulio analogiją labai naivu: visata nėra begalinė trimatė erdvė.

Tęsiant analogiją su dvimate erdve, tarkime, kad statmenai plokštumai juda cilindras ir pereina per plokštumą. Kaip dvimatė būtybė suvoks šį perėjimą? Iš niekur plokštumoje atsiranda ratas. Būtybė konstatuoja, kad stebi antgamtinį reiškinį, nes sutrinka materijos tvarumo dėsnis: iš nieko atsiranda kas. „Stebuklas“ aptinkamas ir toliau: ratas „išnyksta“, niekur nepasislinkdamas. Svarbu suprasti, kad dvimatei būtybei ratas yra cilindro simbolis.

Akivaizdu, kad tai, ką įsivaizduoja pažįstantis, gali būti tik kitų įvykių simboliu (nuopjova). Garantuoti tai, jog mes žinome pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra, mes negalime. Jeigu taip – tada tai būtų naivusis realizmas, tapatinantis suvokimą (pažinimą) su tikrove. Kaip mes matėme ratas (ar apskritimas) yra tik cilindro simbolis. Analogiškai ir mūsų pažinimas yra tik tikrovės simbolis. Ši aplinkybė puikiai iliustruoja prancūzų pranašo ir poeto Mišelio Nostradamo (1503 – 1566) pranašystės. Jo pranašystėse dažnai sutinkamas „skustos galvos“ įvaizdis. VII – 13 katrene (ketureilyje) rašyta:

Nuo duoklę mokančio pajūrio miesto,
Skusta galva provinciją užgrobs:
Niekšybę išvarys, kuri vėliau prieš jį bus.
Keturiolika metų bus tironu.

Skustos galvos įvaizdis kai kurie interpretatoriai supranta kaip nuorodą vienuolį ar Popiežių. Mūsų katrene toks aiškinimas neatitinka nei užgrobimo, nei tironijos. Įmanoma Romos imperatorių versija. Labiausiai įtikėtinas „skustos galvos“ pretendentas Romos imperatorius Domicianas, kurio buvo trumpi plaukai, be to, valdė jis apie 14 metų – nuo 81 metų iki 96 metų. Bet jis neužgrobė jokių provincijų. Tai galima pasakyti apie jo tėvą Vespasianą ir vyriausią brolį Titą, kariavusius Judėjoje. Bet jie netinka į pretendentus dėl valdymo trukmės.

Labiau įtikėtina atrodo versija dėl Napoleono: šiuo atveju prasmingomis tampa visos keturios katreno eilutės. „Nuo duoklę mokančio pajūrio miesto“ ši eilutė nesunkiai interpretuojama pajūrio Tulono, mokėjusio duoklę anglams, išlaisvinimu 1796 metų gruodį. Išlaisvinimo operacijai vadovavo artilerijos kapitonas Napoleonas. „Provinciją užgrobs“: greičiausiai kalbama apie Napoleono 1797 – 1798 metų Egipto ekspediciją. Tada Egiptas buvo Turkų imperijos provincija. „Niekšybę išvarys“, tikėtina, susiję su Austrijos kariuomenės išbedimu iš Italijos, kuri „vėliau prieš jį bus“. „Keturiolika metų bus tironu“: vienvaldį valdymą Napoleonas iš pradžių įgyvendino kaip pirmas Respublikos konsulas nuo 1799 metų lapkričio, vėliau nuo 1804 metų gruodžio mėnesio kaip imperatorius. Sosto jis atsižadėjo 1814 metų balandį. O tas faktas, kad po valstybinio perversmo 1799 metų gruodžio 10 d. Napoleonas labai trumpai apsikirpo (jis buvo ilgaplaukis, plaukai buvę beveik iki pečių) išsiskyrimo su Direktorijos valdžia ženklan, nepalikdamas abejonių, kad jis yra „skusta galva“.

Skustos galvos įvaizdis sutinkamas ir katrenas I – 88:

Dievo nelaimė pasieks didį valdovą.
Šiek tiek anksčiau jis ves;
Palaikymas ir pasitikėjimas juo iškart sumenks.
Skustai galvai išmintis numirs.

Jei „skusta galva“ Napoleonas, o jo žmona Austrijos imperatoriaus dukra Marija Luiza, tai aišku, kodėl „Skustai galvai išmintis numirs“: jis vedė priešų nacijos atstovę ir tuoj po vestuvių nutarė žygiuoti į Rusiją, o tai jam buvo pabaigos pradžia.

Nostradamo „skusta galva“ – yra tai, kas mano geometrinėje analogijoje vadinama originalo nuopjova. Kaip ratas tarsi dvimatė cilindro nuopjova simbolizuoja trimatį dalyką, taip ir „skusta galva“ simbolizuoja Napoleoną (1769 – 1821). Nostradamo pasakymas funkcionaliai yra sinekdocha – poetinis tropas, apibūdinantis originalą pagal principą  „dalis vietoj visumos“. Kadangi pavartotas posakis priklauso antjuslinei realybei (Nostradamui Napoleonas yra istorinė ateities asmenybė), todėl jis, anot Karlo Jungo, yra archetipas.

„Skustos galvos“ archetipiškumas reiškia, kad šis įvaizdis gali sietis su keliais originalais. Ir iš tiesų, prancūzų karalius Liudvikas XYI (1754 – 1793) katrene IX – 20 pavadino „išrinktuoju Kap.“, t.y. Kapetu (sen. prancūzų kalboje – „galva“). Liudvikas XVI iš Burbonų dinastijos per Valua dinastiją iškyla iki Kapetingų, kurių pradininkas buvo Hugas Kapetas. Jis 987 metais buvo išrinktas frankų karaliumi. Liudvikas XVI taip pat buvo žinoma prasme išrinktas, kadangi 1791 metais prisiekė ištikimybe revoliucinei konstitucijai ir taip tapo konstituciniu monarchu. Tokiu būdu, galvos archetipas susijęs su Hugu Kapetu, Liudviku XVI ir Napoleonu kaip savo empirinėmis realizacijomis.

Nors archetipai nematerialūs, jie priklauso būties sričiai ir šia prasme yra ontologiniai. Ontologinio nematerialių įvaizdžių pobūdžio galimybę pagrindė Nikolajus Loskis: „Materialus kūnas gali egzistuoti tik priešpriešoje su kokiu nors kitu materialiu kūnu (atstūmimo aktuose), bet pasaulinė visuma už savo ribų neturi kūnų, kuriems jis galėtų priešintis. Žinoma, materialūs kūnai gali egzistuoti tik pasaulio viduje, t.y. tik vieno su kitu santykyje. Materialių kūnų visuma, už savo ribų neturi nieko tokio, kam ji galėtų išreikšti save kaip atstūmimą ir nepralaidumą, nėra materialus kūnas“. Atsižvelgiant į Loskio pastabą galima pasakyti, kad tris paminėtas istorines asmenybes sudaro vienas antlaikinis nematerialus archetipas.

  • 1. Koks erdvės ir laiko ontologinis statusas Leibnico, Loskio ir kitų filosofų pažiūrose?
  • 2. Kaip filosofas P. Uspenskis supranta erdvę ir laiką?
  • 3. kaip santykiauja trijų ir keturių dimensijų (matmenų) erdvė su dviejų ir trijų dimensijų erdve?
  • 4. Kas yra erdvės kreivumas?
  • 5. Koks paranormaliųjų reiškinių tyrinėjimo vaidmuo susiformuojant netradicinėms pažiūroms į erdvę ir laiką?
Views All Time
Views All Time
3521
Views Today
Views Today
1
0 0