„Filosofijos pagrindai II“ Nuo neoplatonizmo iki modernizmo

Plotinas (204 – 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis – Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja.

Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas – logus.

Aurelijus Augustinas (354 – 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau.

Neoplatonikas Erigena (apie 810 ~ 877) vystė idėją apie tai, kad tikėjimas yra tas principas, iš kurio žmogaus protas(lot. intellectus = gr. nous) išskiria Dievo pažinimą, kuris yra aukščiausias pažinimo tipas. Protas, susijęs su tikėjimu, visada intuityvus. Aukščiausias samprotavimas (lot. ratio = gr. logos) nestebi, kaip protas, bet ieško pirmapradžių daiktų (iš esmės tai Platono eidosai) Dieve. Žemiausias protas, arba vidinis jausmas (lot. sensus interior = gr. dianoia), formuoja sąvokas iš juslinių suvokimų.

Anzelmas Kenterberietis (1033 – 1109) pateikė filosofijai nebūdingą trijų tiesų koncepciją: pažinimo tiesa, valios tiesa ir daikto tiesa. Tiesa suprantama kaip rectitudo. Dažnai šis lotyniškas terminas verčiamas kaip teisingumas. Nemanau, kad scholastas Anzelmas buvo linkęs į moralizavimą. Mano vertimas – taisyklingumas. Pažinimo tiesa yra pažinimo dermėje su daiktu. Daikto tiesa yra daikto dermėje su atitinkama Dieviška idėja. Pagaliau, valios tiesa tai valios dermė su įstatymu.

Anzelmo tezės apie tiesą papildomos Tomo Akviniečio (1225 – 1274) traktuote. Skiriami du tiesos tipai – protingos tiesos ir viršprotingos tiesos. Protingosios tiesos gali būti gautos ir įrodytos tik proto pagalba. Antrosios viršija žmoniškąjį supratimą ir pažįstamos Dieviškojo apreiškimo dėka: Dievas atsiveria žmonėms Šv. Rašto tiesose. Tiesos, pažįstamos protu, yra tikėjimo priešaušris (praeambula).

Akvinietis traktuoja pažinimą tuo pačiu aspektu kaip Aristotelis – kaip pažįstančio subjekto supanašėjimą su pažintinu objektu. Supanašėjimo rezultatas – objekto pavidalas subjekte. Tačiau šis pavidalas dar nėra žinojimas, tai – species, pažinimo forma. Species – ne tai, kas pažintina, o tai, per ką pažįstamas objektas. Species aktualizuoja pažinimo gebėjimą, ko pasėkoje sieloje atsiranda vidinis žodis (intentio), t.y. objekto žinojimas.

Iš vėlyvųjų scholastų verta paminėti nominalistą Viljamą Okamą (apie 1285 – 1349). Jis paneigė species koncepciją, manydamas, kad suvokimui ir pažinimui pakanka objekto ir gebėjimo pažinti. Species neigimas reiškė, kad pažinimas suprantamas kaip intuityvus betarpiško suvokimo procesas. Intuicija susijusi su individualiais reiškiniais, abstraktus pažinimas mąsto bendrybėmis. Anot Okamo, sąvokos kaip bendrybės praktiškai nesiskiria nuo ženklų: sąvokos ar (=) ženklai (conceptus vel signa).

Nikolajus Kuzietis (1401 – 1464), ankstyvojo Atgimimo mąstytojas, suvokė ir išvystė Antikos ir Viduramžių palikimą, nuspėjo daugelį Naujųjų laikų filosofijos idėjų. Pažinimo uždavinys, jo nuomone, yra metafizinės tiesos paieškose, kurią radus galima daiktus suvokti tokiais, kokie jie yra patys savaime. Pažinimo galimybė grindžiama tuo, kad iki bet kokio pažinimo žmogaus sąmonėje egzistuoja sąvokos suskleistu pavidalu. Pažinimas, tokiu būdu, yra potencialių sąvokų atskleidimas. Šituo yra nuspėta Dekarto ir Leibnico įgimtųjų idėjų koncepcija.

Juslinis pažinimas suvokia daiktų reiškinį, bet ne jų esmę. Protas, įsisavindamas bendrus juslinių daiktų bruožus ir juos lygindamas, įgyvendina daiktų pažinimą. Tuo pačiu jis neišeina už lyginimo ribų. Ir tiktai protas, tapatus intuicijai, suvokia priešingybes jų vienovėje, t.y. pačią būties esmę.

Panteistai (Brunas, Paracelsas, Bėmė ir kt.), išskyrus Nikolajų Kuzietį, buvo abejingi pažinimo problemai. Jiems labiau rūpėjo pasaulio ir sielos tapatumo klausimai. Aišku, kad jeigu šie reiškiniai tapatūs, o panteistai tuo buvo tikri, tai klausimas apie pažintinį suvokimo santykį su gamta yra visiškai bergždžias. Todėl panteistai buvo linkę į mistiką ir intuityvizmą. Situacija keičiasi XVI a. pab. XVII a. pradžioje, kai pramonės ir rinkos santykių vystymasis visuomenėje pareikalavo patikimų žinių apie gamtą. Gnoseologiniai, epistemologiniai ir metodologiniai klausimai atsiduria pirmoje eilėje.

Anglų filosofas Frensis Bekonas (1561 – 1626), Anglijos lord-kancleris, savo „Naujame Organine” tvirtino taip pat kaip būsimo XX a. pragmatizmas, kad „tiesa ir naudingumas iš esmės tie patus dalykai”. Todėl jis neigė visas spekuliatyvias Viduramžių scholastų teorijas. Pažinimas, jo nuomone, gali būti tik empiriniu ir todėl indukciniu. Indukcija, kopimo nuo atskiro prie bendro juslės pateiktų faktų apibendrinimo keliu, metodas. Ne atsitiktinai, net metafiziką Bekonas supranta ne antikine ar viduramžiška prasme, o kaip fizikos, t.y. mokslo apie gamtą, dalį. Pažinimo formas, kaip protas ir išmintis, jis net neanalizuoja. Jį domina pati gamtos pažinimo žmogaus sąmone galimybė.

Kaip empirikas, anglų filosofas Tomas Hobsas 1588 – 1679) manė, kad pažinimas yra faktų žinojimas. Tačiau skirtingai nei kiti empirikai jis galvojo, kad pažinimas turi atskleisti ne individualius, o visuotinus faktus, kurie negali būti paprasto juslinio konstatavimo pobūdžio „Aš matau medį” objektu. Todėl jis labai vertino sąvokinį mąstymą. Kaip empirikas ir nominalistas Hobsas faktiškai tapatino mąstymą ir kalbą: mąstymas – tai vidinė kalba, o kalba yra išorinė kalba, t.y. išreikšta skambančiais žodžiais ir sakiniais.

Kalba yra diskursyvi ir diskretiška, o tai reiškia, kad mąstymas, tapatus kalbai, yra tos pačios prigimties, analitiškas. Tokioje traktuotėje intuicijai nelieka vietos pažinime. Jai Hobsas priešpastato definiciją – tikslų žodžio nustatymą. Pažinimo kaip analitinio proceso traktuotė sąlygojo sintezės paneigimą, nes jis suprantamas kaip ta pati analizė, tik priešinga kryptimi – nuo dalių prie visumos. Šiomis sąlygomis visumos principas paprasčiausiai neįmanomas. Anot Hobso, „visuma ir visų jos dalių visuma yra identiškos”.

Anglų filosofas Džonas Lokas (1632 – 1704), būdamas empiriku, kūrė empirinę pažinimo koncepciją. Jokių įgimtųjų idėjų kaip antai Dekarto ar Leibnico nėra. Pažinimas atsiranda tik iš patirties. Joje glūdi paprastos idėjos, vaizduojančios pirmaprades daikto savybes. Pažinimas, jo manymu, yra sudėtingų ir paprastų idėjų konstravimo procesas. Nors Lokas ir empirikas, pažinimą jis traktuoja kaip loginį konstravimo procesą. Pažinimą Lokas dalina į intuityvų (savaime akivaizdžių tiesų pažinimas), demonstratyvų (matematika, teologija) ir sensityvų (vienatinių daiktų egzistavimas).

Prancūzų filosofas ir matematikas Rene Dekartas (1596 – 1650), sulotynintas vardas Renatus Cartezius, tapo klasikinio racionalizmo pradininku. Protas jo požiūriu ne tik pažinimo subjektas, bet ir egzistavimo kriterijus: „Mąstau, vadinasi, egzistuoju”. Protas pažįsta tikrovę neatkartodamas ją, o iš savęs. Pažinimas, jo manymu, yra įgimtų idėjų, priklausančių protui, aktualizavimas. Dekartas patalpina Platono idėjas (eidosus) proto viduje. Pažinimas traktuojamas kaip įgimtų idėjų aktualizavimas, jų atskleidimas. Pačios idėjos esmė tik žinojimo potencija, kurio pasiekimui jas būtina aktualizuoti.

Gnoseologinės Dekarto pažiūros yra jo antologinės koncepcijos rezultatas, dėl kurio materija ir siela, kūnas ir dvasia sudaro du autonominius pasaulius. Todėl pažinimas traktuojamas kaip įgimtųjų idėjų, kurios iš prigimties atitinka materialų pasaulį, aktualizacija. Tuo Descartes'as patvirtino atitikimo (korespondencijos) principą gnoseologijoje.

Gotfrydas Leibnicas (1646 – 1716) vystė racionalistinę pažinimo koncepciją. Net pažinimo pagrindas, intuityvios tiesos, yra loginio pobūdžio, paremtas tapatumo dėsniu. Intuityvios tiesos išreikštos analitiniais teiginiais, kuriuose daiktas tik atskleidžia požymius, esančius subjekte. Pažinimo procesas filosofo ribotai logizuotas: nuo intuityvių padėčių deduktyviai-loginių procedūrų būdu pažinimas nukreipiamas į visas labiau asmenines tiesas. Aišku, kad šis žinojimas pateikia proto tiesas, nepriklausančias nuo patirties. Svarbu dar ir tai, kad pačios pažinimo formos nepriklauso nuo patirties, įgimtos žmogaus protui. Leibnizas neneigia patirties vaidmens pažinime, bet prityrusias tiesas jis nustato kaip tiesas, kurios yra atsitiktinio arba pereinamo pobūdžio.

Dekarto ir Leibnico racionalizmui pasipriešino tiek materialistinis Loko, Bekono, Hobso empirizmas, tiek ir idealistinis Džordžo Berklio (1685 – 1753), Deivido Hiūmo (1711 – 1776) empirizmas. Iš pirmo žvilgsnio Berklis gali pasirodyti racionalistu. Traktate „Seiris …” (1744 m.) jis rašė, kad mąstymas ir protas – „vieninteliai vadovai kelyje į tiesą”. Bet iš tikrųjų tai tik deklaracija, nes protas suprantamas kaip konvenciniai antstatai virš sensualizmo. Berklio empiriškumą rodo pagrindinė radikalių empirikų mintis: pažinimo objektas, kad būtų pažintas, turi būti betarpiškai duotas subjektyvioje patirtyje. Objektyvi realybė (tarkim, pirminės Loko savybės) yra už jos ribų. Todėl filosofas sutapatina objektyvius daiktus su jų subjektyviais suvokimais (idėjomis): iš esmės suvokimas ir pasaulis yra tas pats. Subjekto ir objekto tapatumas pažinimą daro automatiškai įmanomu.

Hiūmo yra kitokia gnoseologinė pozicija. Jis nepripažįsta subjekto ir objekto tapatumo, priešingai, juos supriešina. Analizuodamas kauzalinių priklausomybių tarp gamtos reiškinių pažinimą, filosofas teigia, kad ši priklausomybė išviso negali būti pažinta nei juslėmis, nei protu. Žmonių priežastingumo įsivaizdavimas remiasi įpročiu ir lūkesčiu. Kitaip sakant, mūsų „žinios” apie pasaulį yra ne kas kita, kaip konceptualiai apipavidalintas tikėjimas. Savo ruožtu tai reiškia, kad pasaulis nepažinus – agnosticizmo principas (nuo gr. agnōstos – neprieinamas pažinimui).

Emanuelis Kantas (1724 – 1804) buvo gnoseologija įsitikinęs empirikas. Jis puikiai suprato Berklio, Hiūmo ir kitų empirikų teorinių-pažintinių nuostatų trūkumus. Skirtingai nei Berklis vokiečių filosofas pritaria objektyvaus pasaulio egzistavimą, vadindamas jį daiktu savyje. Kitur jis solidarus Hiūmui, manydamas, kad objektyvus pasaulis nepažinus: objektyvaus pasaulio vaidmens esmė, kad jis yra juslinių pojūčių šaltinis. Tiesa, skirtingai nei Hiūmas, Kantas nesieja to su agnosticizmu: ne įprotis ar lūkestis sukuria žmogaus vaizdinius apie kauzališkumą ir kitus pasaulio reiškinius, o juslės ir proto, kurie konstruoja gamtą (subjektyvus daikto savyje analogas), apriorinės formos. Pažinti gamtą reiškia konstruoti ją. Čia Kanto pažiūros primena Berklio požiūrį: gamta yra mūsų asmeniška konstrukcija, o reiškia nesvetimas subjekto ir objekto pažinimo tapatumas. Šis tapatumas nepanaikina kūrybinio pažinimo pobūdžio, kadangi apriorinės formos išjudinamos nuomonės pagalba, kuri gali būti klaidinga.

Filosofinę Georgo Hegelio (1770 – 1831) sistemą teisėtai laiko panlogizmu – metafizinės logikos sistema, kuriai pavaldžios visos kitos problemos (ontologinės, gnoseologinės ir kt.). pažinimo klausimai traktuojami tik tiek kiek siejasi su absoliučios idėjos dialektika (gr. dialektikē – menas palaikyti pokalbį, ginčą, prk. saviraida). Todėl pažinimas ir tiesa Hegeliui ne gnoseologinės, o metafizinės kategorijos.

Tiesa, Hegelio manymu, yra sąvokos (subjektyvumo) ir objektyvumo sutapimas. Abstrakčios tiesos nėra, tiesa visuomet konkreti. Empiriniai mokslai tikroves parodo tik iš kokios nors vienos pusės, abstrakčiai, nukrypdami nuo įvairovės, o todėl jie turi tik tiesos galimybę. Ir tik filosofija gali pasiekti tiesą, kadangi apima tikrovės įvairiapusiškumą, jos konkretumą. Filosofinės tiesos konkretumas yra metafizinio ir loginio pobūdžio ir tuo skiriasi nuo juslinio suvokimo konkretumo.

Anot Hegelio, tiesa yra sąvokos atitikimas savo dalykui. Bet teisinga ir priešinga eiga: tiesa yra dalyko atitikimas savo sąvokai. O tai jau aksiologinis tiesos aspektas. Jeigu, pavyzdžiui, buitinis daiktas neatitinka savo pavadinimo (tarkim, peiliukas, kuris nepjauna), jis beprasmis ir, vadinasi, tai nėra tiesa. Hegelis tvirtino, kad tiesa savyje talpina ne tik žinias, bet ir jų įgyvendinimą, materialią praktinę realizaciją.

Hegelio mintis apie tai, kad tiesa turi turėti materialią realizaciją, Karlo Markso (1818 – 1883) dėka tapo pažinimo teorijos pagrindu. Tiesą sakant, pati savaime ši idėja nėra nauja. Dar Aristotelis nurodė, kad apie daiktą mes žinome tai, ką su juo darome. Marksas suteikė praktikai ne atskiro objektinio akto statusą, o visuomeninės-istorinės veiklos pobūdį, kuri sąmonėje įsitvirtindavo kaip pažinimo forma. Kitaip tariant, žmogus mato pasaulį ne taip kaip patį savaime (kas paprasčiausiai neįmanoma, be to ir nereikia), o iš konkrečios praktinės veiklos pusės. Šiuo atveju praktika yra pažinimo pagrindas.

Pati praktika istoriškai bei socialiai sąlygota ir reliatyvi, ji kinta ir vystosi, o todėl jos pagrindu besiformuojantis žinojimas taip pat sąlygotas ir reliatyvus. Reliatyvi praktika gali suformuoti tik reliatyvią tiesą. Aišku, kad reliatyvios tiesos priešprieša ne absoliutumas, o reliatyvus klydimas. Marksas pateikia mintį, kad iš principo įmanomas dialektinis klydimo perėjimas į tiesą, ir atvirkščiai. Tai ne Antikos sofistų pobūdžio pažinimo reliatyvizacija. Reikalas tas, kad reliatyvi tiesa yra objektyvi tiesa, t.y. atitinkanti tikrovę. Vadinasi, reliatyvioje tiesoje kaip aspektas yra absoliuti tiesa. Pažinimo raida yra artėjimo prie absoliučios tiesos procesas. Žodžiu, Marksui tiesa nėra kažkas užbaigto, tai – procesas.

Po Markso neohegelizmo tradicijas tęsė anglų filosofas Frensis Bredlis (1846 – 1924), kuris neigė hėgeliškos sistemos panlogizmą, o todėl faktiškai užėmė empirizmo pozicijas. Betarpiška patirtis, jo manymu, dar nėra pažinimas. Ir visai ne dėl to, kad paprastas faktų konstatavimas nieko nepažįsta. Visiškai kaip Kantas jis tvirtino: „Patirtis yra tas pats, kas ir tikrovė. Faktas, nesusijęs su patirtimi – neteisinga abstrakcija”. Kaip ir Hėgelio yra pripažįstamas Absoliutas kaip pažinimo objektas, bet tai nieko nekeičia Bredlio empirizme, kadangi patirtis sutapatinta su tikrove, o tikrovė sutapatinta su tiesa. Taigi tiesa pasirodo yra ta pati patirtis.

Amerikiečių filosofas Brendis Blanšardas (gimė 1892 m.) žymus kaip tiesos koncepcijos, pavadintos „koherencijos teorija” (nuo angliško žodžio coherence – sietis, sutartinumas), autorius. Skirtingai nei Aristotelis, atitikties teorijos (tiesa kaip žinojimo atitikimas objektą) autorius, Blanšardas akcentuoja vidinę teisingo žinojimo ir jo sutartinumo su kitu teisingu žinojimu sąsają. Jis, aišku, supranta, kad pasakos gali turėti vidinę sąsają, bet nuo to netampa atitinkančiomis tiesą. Todėl filosofas nesupriešina vienos su kita koherencijos ir atitikimo sąvokų: naujovė yra tiesa, jei ji neprieštaringai dera su jau patikrintu žinojimu ir integruojasi į praeito žinojimo sistemą. Galima sakyti, kad klydimas visada apibūdinamas savo komponentų išdraskymu. Koherencija ne tik tiesos kriterijus, bet ir jos prigimtis – neprieštaringumas, sistemiškumas ir vientisumas.

Gnoseologinės Bredlio ir Blanšardo koncepcijos vadinamos idealistinėmis. Keletą žodžių pasakyti apie realistinę pažinimo traktuotę. Pavadinimas yra toks, kadangi gnoseologinis realizmas prieštarauja spekuliatyviems sprendimams gnoseologijoje. Vienas iš žymių neorealistų yra amerikiečių filosofas Ralfas Peri (1876 – 1957). Jam būdingas atsargus, net skeptiškas požiūris į pažinimą. Panašiai kaip Hiūmas, jis vengia kalbėti apie kauzalinį ryšį, apie tiesą kaip atvaizdą ar atitikmenį. Pažinimas apibrėžiamas kaip kvalifikuotas kokio nors įvykio tikėjimasis. Tuomet tiesos kriterijumi vadinamas tikėjimosi įgyvendinimas.

Prie kalbėdami apie pragmatizmo gnoseologiją, aptarsime prancūzų filosofo Anri Bergsono (1859 – 1941) intuityvistinę pažinimo koncepciją, kuri iš esmės yra tarpinė tarp trijų krypčių – idealizmo, realizmo ir pragmatizmo. Aptariamoje koncepcijoje pagrindinė sąvoka yra intuicija (vėlyvoji lot. intuitio, nuo lot. intueor – įdėmiai žiūrėti). Ji ne tik yra pažinimo pagrindas, bet lydi jį visuose etapuose. Sunku įsivaizduoti konceptualią mokslininko veiklą be intuityvaus jos krypties ir rezultatų numatymo.

Intuicija nereikalauja analitinio daiktų suskaldymo, simbolių ar išskaičiavimo, ji nelogiška ir nediskursyvi. Savaime aišku, kad ji negali pranokti intelekto tikslume ir griežtume. Bet į tai ji ir nepretenduoja. Jos uždavinys – strategija, įmanomų rezultatų nuspėjimas, o ne tyrimo metodas. Savo ruožtu intelektas stimuliuoja ir kontroliuoja intuiciją. Intelekto veiklos pagrindas yra subjekto ir pažinimo objekto priešpriešinimas, tuomet kai intuicija įveikia jų priešpriešą ir tuo pačiu įžvelgia objekte tai, ką Kantas vadino daiktu savyje.

Pragmatizmas (gr. pragma – darbas, veiksmas) atsirado JAV 70 – aisiais XIX a. metais kaip negatyvi reakcija į Bredlio, Blanšardo ir jų šalininkų idealizmo abstraktumą ir pasyvumą. Kaip matome, net empirizmas gali būti abstrakčiu. Reikalas tas, kad idealistai-empirikai buvo susirūpinę subjekto ir pažinimo objekto sąryšio problema. Pragmatikų dėmesys buvo sutelktas į žinojimo pagrindimo problemą, o ne į tai, iš kokių subjektinių-objektinių sąlygų jis atsiranda.

Pragmatizmo pradininku laikomas Čarlzas Pirsas (1839 – 1914). Charakteringas jo programinio straipsnio pavadinimas – „Nuomonės pagrindimas” (1877 m.). Įdomu, kad pats Pirsas nepripažino savęs pragmatizmo pradininku, nors pažinimo klausimais reiškėsi visiškai pragmatikai. Tiesa, jo nuomone, tai ne santykiai tarp subjekto ir objekto, ji nėra ir žinojimo darna, ji – klausímo funkcija. Paprasčiau tariant, tiesa yra mūsų atsakymai į klausimus, kuriuos mes patys klausiame. Absoliučios tiesos nėra: ji galiojanti tik tų klausimų atžvilgiu į kuriuos atsako.

Pragmatizmas nėra vieninga doktrina: ji iš pradžių susiformavo kelių krypčių pavidalu. Vieną iš jų vadina empiriniu pragmatizmu, nes ji pabrėžia betarpiškos patirties ir pažinimo pirmumą bei vyraujantį vaidmenį. Šios krypties klasikas yra Viljamas Džemsas (1842 – 1910). Kita kryptis, vadinama instrumentalizmu, pagrindinį dėmesį skiria sąvokoms, kurios yra praktinių problemų sprendimo instrumentai, žmogaus prisitaikymas prie supančios aplinkos. Šią pragmatizmo atmainą sukūrė Džonas Diujis (1859 – 1952). Trečioji kryptis yra konceptualusis pragmatizmas, kuris savo uždaviniu laiko pragmatiniame sąvokų išaiškinime. Svarbiausias šios krypties atstovas – Klarensas Liuisas (1883 – 1964).

Džemsas manė, kad pažinimas išsemiamas fundamentaliomis betarpiškos patirties ir sąvokų kategorijomis. Betarpiška patirtis yra savaiminė, nepriklausanti nuo sąvokų ir yra absoliutus jų pagrindas. Kaip betarpiška patirtis suprantama pažinimo srautas, iš kurio sąvokos „iškerpa” tai, ką priimta laikyti daiktais. Tikru žinojimu Džemsas vadina tą, kuris gali būti asimiliuotas, patvirtintas ir verifikuotas. Tame išviso nėra nieko naujo ir specifiškai gramatiško taip pat. Bet vėliau jis tvirtina, kad tiesa leidžia žmogui ne tik kontroliuoti situaciją, bet ir ją valdyti, būti veiksmo vadovu. Todėl tiesa ne tiek atspindi (jo terminologijoje – dubliuoja, kopijuoja) tikrovę, kiek yra žmogaus veiksmus nukreipianti priemonė, panašiai tiek kiek „dešinėn” nukreipia reikiamo judėjimo kryptis.

Diuis pažinimo teoriją (gnoseologiją) pakeitė tyrinėjimo teorija (epistemologija). Tyrinėjimo procesas yra problemiškos situacijos reorganizavimo procesas į apibrėžtą. Apibrėžtos situacijos kriterijus yra aprašymas kalboje, o tai vadinama tiesa, kuri neegzistuoja be kalbinių definicijų.

Pažinimo formos, anot Diuio, yra kultūros formos, o todėl pažinimas yra ne tiek aprašomasis procesas, kiek žmoniškų tikrovės poreikių projekcija, savo poreikių patenkinimo tikslu. Taigi, sąvokos ne aprašinėja, o yra mentaliniai reguliatyvai, kurių pagalba pasiekiami būtini tikrovės pakeitimai. Tiesa nedalyvauja empirinėse situacijose – ją reikia sukurti. Pavyzdžiui, žmogus girdi triukšmą iš gatvės, kurį sukelia pro šalį važiuojantis tramvajus. Tiesos čia nėra – yra tik triukšmas: žmogus, nustatęs triukšmo šaltinį (tramvajų), yra tiesos subjektas.

Klarensas Liuisas (1883 – 1964), labiau žinomas kaip logikas nei filosofas, mano, kad žinojimo funkcija yra toksai patirties rezultatų nuspėjimas, kuris palengvina tų patirčių valdymą. „Žinojimo ir vertybės analizėje” jis rašo, kad „žinoti – reiškia pasiekti ateitį, analizuojamą iš tų vertybių pusės, kurios veiksmus gali realizuoti”. Luisas konkretizuoja neapibrėžtos patirties sąvoką, vadindamas ją „duotu” (angl. given): jis lieka nepakitusiu nepriklausomai nuo mūsų interesų. Savo ruožtu duoto sąvoka pasipildo „rasto” (angl. found) sąvoka – viso to, kas aptinkama patirtyje, bet gali keistis. Bet kuris bandymas suformuluoti duotą verbaliai (žodžio pagalba) pasmerktas nesėkmei, nes jis, būdamas betarpišku, yra neišreiškiamas: bet kuris verbalinis duoto išraiškos mėginimas nėra duotu. Taip logikas Luisas išanalizavo sąvokas ir sprendimus, išreiškiančius patirtį ir žinojimą. Todėl jis labai artimas loginiams pozityvistams.

XX a. 20- ais metais atsiranda nauja empirizmo atmaina, žinoma kaip analitinė filosofija (= loginis empirizmas = loginis pozityvizmas). Tai filosofija, kalbant apie pažinimo problemą, analizuoja ją ne subjekto ir pažinimo objekto santykių ar pažinimo motyvavimo požiūriu, o dirbtinių ir/ ar natūralių kalbų reikšmės analizės požiūriu. Susidomėjimas lingvistine problematika sąlygotas tuo, kad, filosofų-analitikų nuomone, mokslas dažnai susijęs su pseudoproblemomis, išprovokuotomis nekorektišku kalbos vartojimu.

Iš pradžių analitinė filosofija buvo pateikta fenomenalistinės analizės mokyklos. Tai – Moricas Šlikas (1882 – 1936), Alfredas Ayeris (g. 1910 m.), Rudolfas Karnapas (1891 – 1970) ir kt. Pažinimo esmę sudaro protokoliniai sakiniai – pareiškimai, išreiškiantys betarpišką juslinį patyrimą, t.y. faktus. Visi kiti pareiškimai turi sueiti į protokolinius sakinius. Jei to nėra, tai tokie pareiškimai netekę prasmės ir turi būti pašalinti iš mokslinės vartosenos. Kaip rašo Šlikas, tiesos kriterijus yra vienareikšmiškas pareiškimų atitikimas protokoliniams sakiniams, t.y. faktams. Objektyvi tikrovė tapatinama su faktais. Šią aplinkybę aiškiai nurodė Ludvigas Vitgenšteinas (1889 – 1951). „Logiko-filosofiniame traktate” jis rašė: „Pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma”.

Laikui bėgant daugelis fenomenalistų atsisakė analizuoti sakinius, išreiškiančius betarpišką juslinį patyrimą ir perėjo prie fizikalizmo. Taip susiformavo fizikalistinės analizės mokykla, kurios atstovais tapo Karnap'as, Hansas Reichenbachas (1891 – 1953), Karlas Poperis (g. 1902 m.) ir kt. Fizikalizmas reikalavo konkrečių mokslų sakinių vertimo į fizikos kalbą. Kitaip tariant, stebimų fizikinių objektų kalba analizuojama kaip intersubjektyvi ir juolab bazinė kalba. Tuo buvo pasiekiama mokslų unifikacija. Fizikalizmo idėjos trūkumas tas, kad ne fizikinių mokslų (biologijos, chemijos ir pan.) kalba, o taip pat betarpiško stebėjimo kalba negali būti visiškai performuluoti fizikinių objektų kalbos terminais.

Ši aplinkybė greitu laiku kai kuriuos filosofus privertė pereiti nuo dirbtinių kalbų prie natūralių kalbų analizės. Taip atsirado lingvistinės analizės filosofija, sukurta Witgenstein'o. Svarbiausi jos atstovai Džilbertas Railis (1900 – 1976), Džonas Ostinas (1911 – 1960). Lingvistinės filosofijos uždavinys – iš pažinimo pašalinti tariamas problemas, kurių pagrindas yra piktnaudžiavimas natūralios kalbos žodžiais ir sakiniais. Kalba domimasi ne iš lingvistinių savybių pusės, o kaip reikšmių reiškėja, kurios suprantamos kaip žodžių vartojimas tam tikruose kontekstuose.

Taip, metafizinėje filosofijoje būties problema atsiranda dėl nekorektiško žodžio „būtis” vartojimo. Natūralioje kalboje būtis visada yra ko nors būtis. Pavyzdžiui, pasakymas „medžio būtis” korektiškas ir reiškia, kad medis egzistuoja. Jei kalbėtume tiesiog apie būtį, tai reiškia, kad kartu su medžiu yra dar kažkas, vadinamo būtimi. Pasėkoje atsiranda visiškai absurdiškos problemos, kaip antai būties ir suvokimo sąveikos problema: suvokimas egzistuoja, vadinasi, prieš mus sąmonės būties ir nežinia ko būties sąveikos problema. Šie svarstymai įspūdingi, tačiau iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau.

• 1. Kokios Plotino pažiūros į pažinimą?
• 2. Tomas Akvinietis apie pažinimą.
• 3. Nikolajus Kuizietis apie pažinimą.
• 4. Kokios empirikų (Bekono, Hobso, Loko) pažinimo teorijų ypatybės?
• 5. Racionalistai Dekartas ir Leibnicas apie pažinimą.
• 6. Dž. Berklis ir D. Hiūmas kaip idealistinio empirizmo atstovai apie pažinimą.
• 7. Koks yra jutimingumo ir samprotavimo apriorinių formų vaidmuo pažinime Kanto koncepcijoje?
• 8. Kas sudaro Hegelio filosofijos panlogizmą?
• 9. Koks praktikos vaidmuo pažinime pagal Markso filosofiją?
• 10. Koks yra B. Blanšardo koherencijos teorijos turinys?
• 11. Kas sudaro A. Bergsono koncepcijos intuityvizmą?
• 12. Kaip pragmatikai traktuoja pažinimo problemą?
• 13. Kaip pažinimą traktuoja analitinė ir lingvistinė filosofija?