Iki šiol aš kalbėjau apie istorišką suvokimą, neišskirdamas istorizmo ir istoricizmo. Pirmą kartą konceptualinius skirtumus tarp jų išskyrė Karlas Poperis (gimęs 1902 m.) 1935 – 1936 metais. Vėliau, 1944 – 1945 metais išėjo žurnalinis jo knygos „Istoricizmo skurdumas“ variantas, kuriame dviejų tipų diachroninis suvokimas, įsisavinančio laikiną visuomeninio gyvenimo dimensiją, kurio idėja buvo visapusiškai aptarta. Poperio manymu, istorikas domisi pavieniais įvykiais, o ne dėsniais ar apibendrinimais, kas būdinga istoricistui. Esminis istoricizmo uždavinys – ateities įvykių prognozavimas, pagrįstas istorijos dėsnių žinojimu. Istoricizmas remiasi istorinio vystymosi nenugalimumo idėja, griežtai determinuota neginčytinais istorijos dėsniais. Šia prasme istoricizmas, Poperio manymu, yra ypatinga fatalizmo atmaina.

Diachroninis suvokimas gali būti peržiūrima ir kitais aspektais, skirtingų nuo poperiško istorizmo ir istoricizmo. Bet dėl to būtina pradėti nuo primityviausių diachronijos formų – nuo metraščio, kuris fiksuoja tik įvykių kroniką, t.y. atsako į klausimus, kas ir kada buvo. Kronika, tiksliau – sinchronija, t.y. aprašymas praktiškai koegzistuojančių įvykių, tarp kurių laiko atotrūkis nėra didelis – vienos ar dviejų kartų gyvenimo ribose – fiksuoja artimus įvykius. Tai – Herodoto ar europietiškų viduramžių epochos kronikų pobūdžio „istorijos“. Diachroninis suvokimas prasideda nuo kronikos pavertimo susijusia visuma. Pavyzdžiui, kronikos siužetiškumas yra jos transformacijos į istoriją sąlyga. O griežtai tariant, tai – istoriška socialinių įvykių interpretacija, jų sisteminimas tarpininkaujant vertybėms ir įvertinimams. Net primityvus įvykio įvertinimas, tarkim, iš simpatijų ar antipatijų joms pozicijos jau yra istoriška interpretacija.

Šiuolaikinis istorijos teoretikas Haidenas Uaitas knygoje „Istorinis įsivaizdavimas XIX a. Europoje“ (1973 m.), vystydamas savo pirmtako Karlo Manheimo (1893- 1947)idėjas, išdėstytas knygoje „Ideologija ir utopija: įvadas į žinojimo sociologiją“ (1946 m.), siūlo skirti keturias istorinės ideologijos (taip jis vadina istorišką suvokimą) rūšis: anarchizmą, radikalizmą, konservatizmą ir liberalizmą. Iš karto vertėtų pasakyti, kad ideologijos tipai – tai istoriškai – ideologiškos pirmenybės, o ne politinių partijų ar tendencijų simbolis. Ideologijos tipus atitinka keturi istoriškos – ideologinės argumentacijos (interpretacijos) būdai: formiškas (anarchizmas), mechaniškas (radikalizmas), organiškas (konservatizmas) ir kontekstualinis (liberalizmas).

Anarchizmas idealizuoja praeitį, be to tai daro tarpininkaujant formistinei (terminas nuo žodžio forma) argumentacijai: unikalūs įvykiai identifikuojami – suvedami į vieną tipą formos bendrumo pagrindu. Tuo pačiu, jei forma suprantama kaip estetinės vertybės, tai prieš mus estetinis anarchizmas, estetizuojantis ir romantizuojantis praeitį. Svarbiausiais ankstyvojo estetinio formizmo atstovais buvo, pavyzdžiui, vokiečių filosofas ir estetikas Johanas Herderis (1744 – 1803), anglų kultūrfilosofas Tomas Karlailis (1785 – 1881). Jeigu istoriška interpretacija įgyvendinama socialiai – politinėmis vertybėmis, tai mes turim reikalą su socialiai – politiniu anarchizmu, kurio pradininkais buvo prancūzų politinio anarchizmo teoretikas Pjeras Prudonas (1809 – 1865), bei rusų anarchizmo teoretikas ir praktikas Michailas Bakuninas (1814 – 1876). Anarchistai laiko galimais socialinius pakitimus, jeigu jie veda idealios visuomeninės padėties link. Pas politinius anarchistus tai nevalstybinė komuna – idealizuotas pirmykštis komunizmas.

Radikalizmas savo istorijos vizijoje taip pat nutolsta nuo praeities, bet jos neidealizuoja, kaip anarchistai. Radikalams visuomenės tobulinimas neišvengiamas, pavaldus istorinei būtinybei. Istoriško suvokimo uždavinys slypi „racionaliame“ objektyvių visuotinų istorinio vystymosi dėsnių atskleidime. Atskleistų dėsnių pagrindu radikalai ruošė mechaninę (= materialistinę) strategiją (programą) istorinio proceso spartinimui radikaliomis (revoliucinėmis) priemonėmis. Tokią intervencijos į istorinį procesą strategiją sudarė Karlas Marksas (1818 – 1883). Jo socialinių revoliucijų koncepcija kaip „istorijos lokomotyvai“ tapo aukščiausia radikalizmo forma. Jo radikalizmas tampriai susijęs su istorinėmis socialistų koncepcijomis, pirmiausia su prancūzo Fransua Furje (1772 – 1837) ir anglo Roberto Ouveno (1771 – 1858). Markso istoriniame materializme persipynę mokymai apie socializmą (konservatyvaus tipo radikalizmas) ir komunizmą (loginis anarchizmo variantas).

Konservatizmas skeptiškai nusistatęs anarchizmo atžvilgiu, kadangi paskutinysis idealizuoja praeitį, tada kai konservatoriai talpina geriausią visuomenę į tolimą ateitį. Svarbu tai, kad jiems istorinis procesas yra institucionalinių struktūrų (politinių, socialinių ir ekonominių visuomeninio gyvenimo formų), kurios jau egzistuoja tikrovėje. Štai kodėl jie taip pat prieš radikalius visuomenės pasikeitimus. Istorinė konservatorių argumentacija vadinama organicistine: tarsi gyvas organizmas visuomenė vystosi ne šuoliškai, o nuosekliai tikrovės pagrindu. Prancūzų politikas ir filosofas Jozefas de Mestras (1753 – 1821) buvo už tikrovės išsaugojimą, bet ne kaip absoliučios būsenos, o kaip poetapinio vystymosi pagrindų. Žymus šiuolaikinio konservatizmo reprezentantas yra Karlas Poperis.

Liberalizmas prieš programinį visuomenės pakeitimą doktrinalinių konstrukcijų pagrindu, kas būdinga radikalams ir iš dalies konservatoriams. Istorinių įvykių reikšmingumas, liberalų manymu, nustatomas ne teoriškai, o pagal jų vietą istorijoje – „kontekstualiai“. Todėl jų istoriškos interpretacijos būdas vadinamas kontekstualistiniu. Svarbiausiu kontekstualizmo teoretiku buvo amerikiečių filosofas ir estetikas Stefanas Peperis (1891 -1967). Kontekstualizmo ideologija krypsta į anglų ekonomisto Adamo Smito (1723 -1790) mokymus. Liberalizmas labiausiai paplito Amerikoje (JAV) amerikiečių pragmatistų filosofinių koncepcijų dėka: Čarlzo Pirso (1839 – 1914), Viljamo Džeimso (1842 – 1910), Džono Diuji (1859 -1952). Istoriška interpretacija, jų manymu, yra atsakymas į klausimą, kurį mes pateikiame kokių nors sunkumų ar problemų pretekstu. Kitais tariant, istoriškas suvokimas yra klausìmo funkcija.

Dabar pamėginsime įvertinti istoriško suvokimo tipų koncepciją, vystomą anglo – amerikiečių filosofų. Vertinimo kriterijus yra fundamentaliosios idėjos, formuojančios istorišką suvokimą, kaip profetine ir kt.

Pradėsime nuo anarchizmo. Domintis praeitimi, anarchizmas tuo pačiu pripažįsta istorinę idėją. Tačiau praeitis idealizuojasi, be to tokiu būdu, kad priimama kaip būsimos būsenos modelis. Tai reiškia, kad ankstesni įvykiai ir būsenos universalizuotos. O tai prieštarauja įvykių unikalumo idėjai. Be to, universalizacija liudija apie anarchistinio suvokimo mitologiškumą. Toliau, anarchistai domisi ateitimi tik tiek, kiek ji turi tapti įkūnyta praeitimi. Būtino įvykių ryšio idėja anarchizme tiesiog neegzistuoja: praeitis niekaip nedeterminuoja nei tikrovės, nei ateities. Ankstesnė būsena visiškai neaiškiu būdu realizuojasi ateityje. Niekas nesikeičia nuo to, kad įgyvendinimas vyksta ne pagal turinį, o pagal formą („formistiką“). Neabejotina tai, kad anarchistiškas suvokimas yra ne istoriškas, o tipiškai romantiško pobūdžio mitologiškas.

Radikalizmas skrupulingai tiria praeitį istorinio vystymosi dėsnių atskleidimo tikslu. Tai – istorinė idėja, kuri papildyta būtino ryšio idėja: ankstesnės diachroninio proceso būsenos generuoja nuosekliai. Tuo pačiu ne šiaip būtinas ryšys: praeitis su fatališka būtinybe nugali dabartį ir ateitį. Priešais mus visiška analogija su mėnulio užtemimu, kuris negali neįvykti. Pergalės fatališkumas reiškia, kad produktas turi būti tokiu, kokiu jis nugalėtas. O tai jau viršija determinizmo galimybes. Be to, fatalizmas daro neįmanoma istorinių subjektų laisvę. Tokiu būdu, radikalizmas nepatenkina laisvės ir būtino ryšio idėjomis, kas neleidžia laikyti jo istoriško suvokimo forma. Tačiau radikalizmo atrama yra istorizmo, profetizmo ir eschatologizmo idėjos sudaro istoriško suvokimo iliuziją. Tai mitologinis suvokimas, universalizuojantis vieno iš socialinio proceso etapų vystymosi faktorius priklausančius visam procesui. Taip, pas Marksą ekonominiai faktoriai, būdingi rinkos („kapitalistinei“) visuomenei, plinta visoje žmonijos istorijoje. Šalia to radikalai visada doktrinuoja. Savas teorines konstrukcijas pateikia vietoj istorinės tikrovės. Pavyzdžiui, Markso aprašytas kapitalizmas, niekada ir niekur neegzistavo, išskyrus jo pagrindinį veikalą „Kapitalas“. Tai tipiškai mitologinis mąstymas, suprantantis reikiamybę kaip esamybę.

Konservatizmui būdingas tobulos visuomenės pripažinimas tolimoje ateityje (profetinė idėja). Bet greta to sąmoningos pastangos nukreiptos i artimiausios ateities pasiekimus kaip tobulėjimo priemonė (eschatologinė idėja). Ateitis, artima ir tolima, pasiekiama nuosekliu, dabarties vystimosi keliu (būtino ryšio idėja). Akcentuojama dabartis, kadangi ji sudaro ateities pagrindą. Savo ruožtu, dabartis kyla iš praeities (istorinė idėja). Jokio doktrinavimo. Tačiau negalima sakyti, kad viskas vyksta stichiškai: visos formos kontroliuojamos konceptualinių sumetimų pagrindu. Konservatizmas atitinka visas istoriško suvokimo charakteristikas. Galima sakyti, kad konservatyvus kelias – tai saviraida, kontroliuojama laisvo objekto, mąstančio realizmo kategorijomis (laisvės idėja).

Liberalai yra visuomenės saviraidos šalininkai. Jie visiškai nesidomi nei praeitimi, nei ateitimi. Tuo paneigiama istorinė, profetinė ir eschatologinė idėjos. Liberalizmas, žinoma, pripažįsta būtiną įvykių ryšį ir pasikliauja tik jais, nesikišdami į šitą ryšį. Šiuo atveju subjektas laisvas, bet tokią poziciją pavadinti ne ką mažiau istoriška gana sunku.

Tokiu būdu, istoriškas suvokimas būdingas tiktai konservatizmui. Kitiems suvokimo tipams būdingas utopinis ar praktinis požiūris į pasaulį. Tiksliau sakant, tai – pseudoistoriško suvokimo, kuris pretenduoja į istorizmą, tipai. Peržvelkime šį suvokimą.

Man regis, pateiktas suvokimas yra iliuzinis, t.y. jis mato tai, kas pačioje socialinėje tikrovėje neegzistuoja. Suvokimo iliuziškumas visiškai nereiškia, kad jis negali būti sėkmingu. Fašistinė ir komunistinė ideologijos tai akivaizdžiai pademonstravo. Tai aiškinama tuo, kad ne realybė atitinka iliuziją, o iliuzija formuoja save atitinkančią realybę. Nesvarbu, kad tai neilgam: fašizmas egzistavo 12 metų, komunizmas – 74 metus.

Kad išsiaiškintume iliuzinio suvokimo prigimtį, būtina aptarti būties problemą, kurios dėka egzistuoja iliuzinis suvokimas. Tai – ne tikroji būtis, o tariama ir įsivaizduojama. Pavyzdžiui, mes matome, kad saulė kyla ir leidžiasi. Visi mes žinome, kad iš tiesų yra visai kitaip: ne Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė sukasi aplink Saulę. To negalima pavadinti regimąja haliucinacija. Tai – iliuzija, esanti regimuoju įsisąmoninimu. Kitaip suprasti pateikto reiškinio žmogus tiesiog negali. Paprasčiau sakant, žmogus suvokia pagal Ptolemėją (90 – 160 m.), o ne pagal Koperniką (1473 – 1543). Kyla klausimas: ar jis įsisąmonina tikrovę? Optiškai: taip (Ptolemėjus). Mechaniškai: ne (Kopernikas). Neverta įrodinėti, kad optika nėra mokslas apie haliucinacijas.

Dabar kitas pavyzdys: šaukštas stiklinėje vandens. Klausimas: jis yra išlinkęs ar tiesus? Senovės graikai (pavyzdžiui Archimedas) atsakydavo taip: regėjimui jis išlinkęs, o taktiliniam (lytėjimo) jutimui – ne.

Apibendrinant šiuos pavyzdžius, akivaizdu, kad būtis yra visų objekto aspektų visuma. Tariamoji būtis yra vienas iš objekto aspektų, suprantamas kaip visas objektas. Šia prasme ne tik Ptolomėjus, bet ir Kopernikas vaizduodavo tariamąją būtį. Abu buvo teisūs, vaizduodami skirtingus pasaulio aspektus. Dabar, manau, aišku, kad iliuzija nėra tik tai subjektyvus reiškinys, tai – subjektyviai objektyvus fenomenas. Aišku ir kita: pseudoistoriškas suvokimas, būdamas iliuziniu, nėra „tuščias“: jis atvaizduoja tam tikrą socialinės tikrovės aspektą.

Pseudoistoriškas suvokimas protauja literatūrinio tropo būdu, vadinamu sinekdocha: dalis vietoj visumos. Pasitaiko dalies absoliutizacija. Pavyzdžiui, astronominės Ptolomėjaus sistemos atveju absoliutizuojamas optinis aspektas. Spėjama, kad privilegijuota dalis yra adekvatus visumos atstovas. Tai – savotiškas fetišas (pranc. fétiche – stabas), t.y. objektas, kuriam suteiktos jam nebūdingos funkcijos. Tokiu būdu, pseudoistoriškas suvokimas iš esmės yra fetišistinis, stabmeldiškas suvokimas. Fetišizmo prigimtį atskleidė K. Marksas, susiedamas fetišizmą su simbolio ir daikto samplaika, objekto kultūrines – socialines funkcijas su jo prigimtine būtimi. Pavyzdžiui, Ptolomėjui optinis aspektas nėra tik fizinis reiškinys. Jis Ptolomėjui turi sociokultūrinę prasmę: vizualinis įsisavinimas yra ne tik optikos, bet ir vizualinio meno formų pagrindas. Derėtų pastebėti, kad Platono „eidosai“ ir „idėjos“ turi etimologinę prasmę to, kas matoma.

Kadangi vieno tikrovės aspekto charakteristiką fetišizmas plėtojo kitose, todėl daug ką tenka išmąstyti, ignoruojant patirtį. Todėl teisus buvo Fridrichas Engelsas (1820 – 1895), nurodydamas, kad ideologas (= fetišistas) ieško daiktų savybių ne daiktuose, o sąvokose: iš sąvokų jis nori išaiškinti daiktų savybes.

Anarchistinį mąstymo stilių galima priskirti fetišistinio suvokimo kategorijai, kadangi praeitis anarchistams ne kas kita, kaip fetišas. Radikalizmas, priimantis savas konstrukcijas kaip tikrovę, visiškai pagal Engelsą išaiškina daiktų savybes iš sąvokų. Liberalizmas, nebūdamas istorišku suvokimu, tačiau laisvas nuo fetišizmo, tai – tipiškai empirinis suvokimas.

Ir dar viena fetišistinio mąstymo ypatybė. Fetišistinis suvokimas, atspindėdamas tikrovę, savo turiniu yra objektyvus, bet subjektyvus savo forma. Tai reiškia, kad suvokimo turinys nėra jo rezultatas: tai – pati tikrovė, tapusi jo turiniu. Būdamos jo rezultatu suvokimo formos(supratimai, požiūriai ir kt.) yra subjektyvios. Apmąstydamas tikrovę, žmogus gali pasirinkti minties formas, o tai reiškia, ir jų turinį. Kitaip tenka turėti reikalų su fetišistiniu suvokimu. K. Marksas „Kapitale“ pabrėžė, kad ideologas mąsto objektyviomis formomis, t.y. stereotipais, kurių nesirenka, jie jam primesti. Savo ruožtu stereotipai primeta individui tam tikrą pasaulio matymą. Kitaip tariant, fetišistiškas suvokimas yra ideologinių iliuzijų gniaužtuose. Tuo pačiu žmogus liaujasi egzistuoti kaip asmenybė, netenka savojo Aš. Fetišistiško suvokimo puoselėtojas išsiskiria savo kalbinėmis ypatybėmis. Įvardžio Aš jis beveik nevartoja. Apie save kalba beasmene forma: „mes galvojame, kad …“, „manoma, kad …“ ir kt. Akivaizdi suvokimo depersonalizacija.

Taigi, aptarėme kitas visuomeninio suvokimo rūšis: aistorišką, istorišką ir pseudoistorišką (įskaitant istoricizmą). Iš vienos pusės, pseudoistoriškas suvokimas šliejamas prie istoriško tipo, dalindamasis su juo kai kurias fundamentalias istorizmo idėjas, o iš kitos pusės, pseudoistorizmas aptinka panašumus su istorizmu, mitologizuojant (universalizuojant, fetišizuojant) praeitį ir – ar ateitį. Tokiu būdu, išsirikiuoja eilė: aistorizmas, pseudoistorizmas ir istorizmas. Šiai eilei priešpastatomas antiistorizmas. Tai – jokios istorijos formos (istorizmo, pseudoistorizmo) nepripažinimas. Negana to, aistorizmas netgi nepriimtinas antiistorizmui, kadangi neignoruoja praeities ir ateities.

Antiistorizmas atsiranda pozityvizmo ir neopozityvizmo metodologiniu pagrindu. Būdamas empyrizmo atmaina, pozityvizmas (įskaitant jo neo- ir postformas) besąlygiškai pripažįsta tik tai – tvirtą tyrimų pagrindą. Greta to pozityvistai tiesiog abejingi istorinei problematikai. Tame jų aistorizmas. Antiistorizmas gimsta kaip karingas aistorizmas. Antiistoriškos idėjos tapsmas vyko tokiu būdu.

1916 metais šviesą išvysta šveicarų lingvisto Ferdinando de Sosiūro (1857 – 1913) paskaitų ciklas „Bendrosios lingvistikos kursas“, po mirties išleistas jo mokinių. Greta kalbos ir kalbėjimo priešinimo Sosiūras naudojasi sinchronijos (vienalaikiškumo) ir diachronijos (nuoseklumo laike) opozicija. Sinchronija, jo manymu, reiškia kalbos būklę (pranc. langue), o diachronija – evoliucijos fazę, t.y. kalbėjimas (pranc. parole). Sinchroninė lingvistika tiria kalbą kaip sistemą. Diachroninės lingvistikos objektas, kalbėjimas, nėra sistema. Pirmenybę Sosiūras suteikia sinchronijai, kalbai, kartu pripažindamas diachroninio tyrimo būtinumą. Ir šia prasme jo koncepcija nėra aniistoriška. Pirmumas motyvuotas tuo, kad sinchronijos analizė išaiškina sistemą, kurios neįmanoma išaiškinti diachroniškai. Šveicarų lingvisto koncepcijoje antiistorizmo elementas tas, kad diachronija, jo manymu, išsklaido sinchronijos sistematiškumą, o todėl šie du kalbos aspektai turi būti peržiūrimi autonomiškai, nepriklausomai vienas nuo kito.

Strukrūralistinės idėjos pagal Sosiūrą, nepriklausomai nuo jo, buvo išvystytos rusų folkloristo ir kultūrologo Vladimiro Propo (1895 – 1970). Šios idėjos nebuvo teoretizuotos ir praktiškai vartotos empirinės medžiagos analizei. Tokia Propo „Pasakos morfologija“ (1928 m.). Jis nustatė, kad pasakų ir mitų analizė tuo sėkmingesnė, kuo mažiau tyrinėjama jų istorija. Prancūzų etnologas ir kultūrologas Klodas Levi-Strosas (gimęs 1908 m.) taip pat padarė išvadą, kad mitai yra uždaros sistemos, kurios iš principo negali būti tiriamos istorišku metodu. Kaip matome, struktūralizmas lingvistikoje, literatūrologijoje, folkloristikoje ir kultūrologijoje sąmoningai ignoruoja istorinį principą. Šia prasme struktūralizmas aistoriškas. Tačiau šis aistorizmas yra ne absoliutus, o reliatyvus, metodologinio pobūdžio, t.y. plinta išskirtinai tais objektais, kurių istoriją ne tik galima, bet ir reikia ignoruoti. Pasiremsiu K. Poperio pateikiamu pavyzdžiu. Tarkim, Saulės sistema. Jos istorija, nors ir įdomi, nedaro jokios įtakos šios sistemos būklės supratimui, kadangi supratimas nepriklauso nuo Saulės sistemos istorijos: nėra būtinos kokios nors papildomos žinios apie tai, kuri iš planetų senesnė už kitas, o kuri sistemoje yra dangaus svetimkūnis. Sistemos struktūra, jos funkcionavimas visiškai determinuotas jos elementų sąveikos dabartiniu momentu.

Bet kuris suvokimas, tebūnie istoriškas ar aistoriškas, yra visuomeninis. Tai reiškia, kad jis įtrauktas į visus visuomeninius santykius ir todėl reprodukuoja juos kaip savo formas. Žmonių mąstymo būdas keičiasi kartu su jų visuomeninio gyvenimo būdo pasikeitimu. Gryno suvokimo, nepriklausančio nuo visuomenės gyvenimo, nėra. Netgi loginė mintis, regis nepriklausoma nuo visuomeninio turinio, yra istoriškai sąlygota. Nėra logikos ar matematikos, tinkančios visiems laikams ir tautoms.

Nenoriu pasakyti, kad  yra 4 tik mums, o, tarkim, senovės graikams  reiškė 5 ar 3. Bet mums pateikta aritmetinė išraiška turi lygybės prasmę „ „, o Pitagorui (6 – 5 a. pr. Kr.) – atitikimo prasmė: „ „. Svarbu tai, kad mums skaičiai dalūs, tarkim, 4 sudarytas iš  ar . Pitagoro manymu skaičiai nedalūs, todėl kalbama tik apie atitikimą.

Kitas pavyzdys. Anglų matematikas, logikas ir filosofas Bertranas Raselas (1872 – 1970) laiške vokiečių matematikui Gotlobui Fregei (1848 – 1925) atkreipė jo dėmesį į tai, kad aibių teorijoje, kurią sukūrė Georgas Kantoras (1845 – 1915), yra prieštarų, išreiškiamų paradoksais. Akivaizdu, kad aibių sąrašai nėra sąrašas. O štai aibė aibių sąrašų yra sąrašas. Čia prieštara: aibė yra savęs pačios elementas.

Loginis prieštaravimo mechanizmas yra toksai. Aibių sąrašus pažymėkime M1, tada aibė aibių sąrašai yra M2. Tarp aibės ir jos elementų egzistuoja priklausomybės santykis. Apie sąrašus galima pasakyti, kad jie priklauso M1. Savo ruožtu M1 priklauso M2. Pasakymas „Aibė aibių sąrašų yra sąrašas“ reiškia, kad M2 yra sąrašas, t.y. M2 priklauso M1. Kitaip tariant, M2 yra M1 elementas, kuris, įskaitant M2 kaip elementą, priklauso M2. Tai reiškia, kad M2 yra savo paties elementas.

Tai loginė prieštara, bet ne visuotinė, o istoriškai – kultūrinė. Amerikiečių logikas Danielis Ingolsas knygoje „Įvadas į indų logiką navija – njaja“ (1951 m.) nurodo, kad logikoje navija – njaja (13 a.) toks paradoksas paprasčiausiai neįmanomas, kadangi čia nesusiplaka daugumos elemento predikatas su pačios daugumos predikatu, taip kaip tai pastebima europietiškoje logikoje, pradedant nuo aristoteliškos ir baigiant Kantoro aibių teorija. Indiškoje logikoje yra taip. Pasakymas „aibė sąrašų“ reiškia, kad sąrašai sudaro aibę, t.y. aibė yra sąrašų predikatas (elementų predikatas). Tada M1 („aibė sąrašų“) yra M2 predikatas, t.y. daugumos predikatas. Nėra paradokso todėl, kad daugumos elemento predikatas negali būti daugumos predikatu.

Views All Time
Views All Time
5699
Views Today
Views Today
2
0 0