Aistorizmas. Istorinės sąmonės prielaidos

Istorinė sąmonė jokiu būdu žmogui nėra įgimta. Žmogus gali būti tiesiog abejingas istorijai ir istoriškam tikrovės suvokimui. Toks suvokimas vadinamas aistorišku. Senovės graikai buvo įstabiai abejingi visa kam istoriškam. Jiems tiesiog į galvą negalėjo ateiti mintis užsiimti archeologiniais kasinėjimais arba senų monetų kolekcionavimu. Tarp kitko, pirmuoju senų monetų kolekcionieriumi buvo italų poetas F. Petrarka (1304 – 1374). Herodotas (485 m. pab. – 425 m. pr. Kr.), kurį dažnai vadina „istorijos tėvu“, iš tikrųjų buvo įdomių ir linksmų istorijų, kurias jis girdėjo iš tų įvykių liudininkų, autoriumi. Ne atmetama ir tai, kad dalį šių istorijų jis sugalvojo pats. Graikiškas žodis istoria reiškė įvykį arba pasakojimą. Suprantama, kad Herodoto „Istorija“ aprašė, vienos (rečiau – dviejų) kartų gyvenimo įvykius. Labiau nutolę įvykiai mitologizuoti: karalysčių ir miestų žlugimai aiškinami likimu, lemtimi arba dievų valia.

Apskritai graikai nemėgo pokyčių ir išvis didelių mastų, o begalybė juos tiesiog baugino. Ne atsitiktinai, jie gyveno nedideliuose miestuose-valstybėse – poliuose. Netgi pasaulį jie įsivaizdavo nedideliu ir jaukiu – kosmosu, kuris sudarė sutvarkytą visatos dalį. Graikiškas žodis kosmos reiškė papuošalą, grožį ir tvarką. Kosmosas jiems buvo harmonijos ir grožio visuma, absoliuti tobulybė, visiška priešingybė chaosui. Žodis chaos paprastai reiškė, kažką beribio, o dėlto priešiško ir tamsaus. Chaos kilęs nuo žodžio chasko, kuris reiškia atidaryti, žiojėti. Tai – tuštuma, faktiškai – niekas, bet egzistuojantis niekas. Kosmosas kaip absoliuti tobulybė netoleravo pokyčių, nes jie reikštų jo degradaciją. Jis taip pat negalėjo ir vystytis, kadangi tai – absoliutas, aukščiau kurio nieko nėra. Taigi, kosmoso supratimas galėjo būt tik statišku, o tai reiškia – aistoriniu. Senovės graikų idealas – amžinybė, grožis ir stabilumas.

Graikai, žinoma, suprato, kad jeigu ne kosmosas (būtis), tai bent empirinis pasaulis negalėjo egzistuoti be pokyčių, be to, ne tik kiekybiškų, bet ir kokybiškų. Kiekybiniai pokyčiai suprantami paprastu stebėjimu, o kokybiniai pokyčiai, apimdami ilgus periodus, buvo teorinių mąstymų dalyku. Pradedant nuo Hesiodo (8 – 7 a. pr. Kr.) pas graikus viešpatauja pesimistinis kokybinių pokyčių visuomenėje supratimas: nuo aukso amžiaus per sidabro ir toliau vyksta visuomenės degradacija. Neigiamas požiūris į pokyčius išreiškiamas pakankamai tiksliai. Ir vis tik graikai buvo optimistais: degradacija neveda prie pražūties, o prie naujo ciklo pradžios. Ciklų pasikartojimuose triumfuoja graikiška stabilumo idėja, o tai reiškia – aistoriškumo. Heraklitas (520 m. pab. – 460 m. pab. pr. Kr.) su savo visuotinės kaitos idėja („viskas teka, viskas keičiasi“ „du kartus į ta pačią upę neįbrisi“) tik patvirtindavo visuotinio stabilumo idėją: „kelias aukštyn ir kelias žemyn – vienas ir tas pats“. Heraklito mintį galima paaiškinti sukučio pavyzdžiu, kuris nekrenta tik dėl to, kad sukasi.

Istoriją gali sudaryti tik unikalūs įvykiai. Jeigu manysite, kad įvykiai arba jų struktūros kartojasi ir sudaro ciklus, tai jūs paprasčiausia nepastebėsite istorijos. O graikai visada linko prie amžinybės ir stabilumo. Pavyzdžiui, platoniniai eidosai (mintys) – tai absoliučios aistorinės esmės. Iš tikrųjų teisingai graikai matė tik esamą laiką. Praeitį ir ateitį jie mitologizuodavo. Amžinybė jų sąmonėje yra ne kas kita, kaip esamas laikas iškeltas į absoliutą. Blogas ar geras antikinis aistorizmas? Bergždžias klausimas, tai – tiesiog kita palyginus su istorišku pasaulio matymu. Graikai gyveno šia diena, nesidomėdami nei praeitimi, nei ateitimi: jie niekada neužsiimdavo ilgalaikiais projektais – gigantiškomis statybomis, kaip antai egiptietiškos piramidės, visuomeninio gyvenimo ir imperijos kūrimo planavimu, kaip romėnai ir pan. Netgi Aleksandro Makedoniečio (356 – 323 m. pr. Kr.) imperija buvo romantišku ir trumpalaikiu reiškiniu.

Senovės egiptiečiai taip pat buvo aistoriški. Jų „istoriškas“ chronologijas, atitinkančios antiškas „istorijas“, sudarė daugybė smulkių ir atsitiktinių faktų. Pavyzdžiui, piramidžių statybą aprašydavo taip, kad apie pačią statybą beveik nieko nenurodydavo, tačiau smulkiai aprašydavo, kiek česnakų ir svogūnų per dieną suvalgydavo darbininkas, kiek suvartojama vandens ir alaus. Istorija tiesiog skendo empirizme. Bet tuo pačiu egiptietiškas aistoriškumas iš pagrindų skyrėsi nuo graikiško. Graikams amžinybė („čia ir dabar“) reiškė amžiną gyvenimą. Egiptiečiai gi, priešingai, amžinybę matė mirtyje, kurios architektūrinė išraiška buvo jų piramidės. Savotiška egiptiečių Biblija buvo „Mirusiųjų knyga“. Sulyginama su kitu literatūriniu paminklu – „Tibetietiška mirusiųjų knyga“.

Sugrįžkime prie Antikinės Graikijos. Polinė sistema nereikalavo ilgalaikių projektų ir numatė aistorišką („taškinį“) suvokimą. Senovės Roma, pasiekusi didžiulius mastus, ypač imperijos laikais, negalėjo apseiti be ilgalaikių projektų, statistikos, planavimo, visuomeninio ir politinio gyvenimo teisinio sutvarkymo, be praeitos patirties apibendrinimo. Atsirado ir istorikai: Josifas Flavijus (37 – 95 m. pab.), Tacitas (58 m. pab. – 117 m. pab.), Svetonijus (75 – 160 m.) ir kiti. Tačiau romėnai neturėjo pilnaverčio istoriško suvokimo. Ateitis buvo nusakoma ne istorinio prognozavimo pagrindu, o pranašaujant iš aukojamų gyvulių vidurių ar pagal paukščių skrydį (auspiciją). Tai reiškė, kad, jų manymu, ateitis formuojasi ne istoriškai, atsižvelgiant į praeitį, o duodama dievų, kurių valią galima sužinoti spėliojimų pagalba.

Visai kas kita –  senovės žydai. Jų gyvenimo jokiu būdu nepavadinsi ramiu arba harmoningu: ilgi klajojimai, babiloniška ir egiptietiška vergovė, pastovūs karai su karingais kaimynais ir kita. Dabartis jų netenkino, jie gyveno laukdami geresnės ateities. Jie nenorėjo įvykių pasikartojimo, nes tai nežadėjo jiems nieko gero. Įvykių unikalumo idėja buvo dominuojanti jų sąmonėje. Jie manė, kad egiptiečių vergovė nutiko vieną kartą ir daugiau niekada nepasikartos. Pažadėtoji žemė Dievo duota kartą ir visam laikui. Netgi Dievas tik tai vienas – kitų nėra (plg. su graikišku politeizmu). Įvykių unikalumo idėja iš Senojo Testamento perėjo į Naująjį: visi žemiški Kristaus gyvenimo įvykiai įvyko tik tai vieną kartą, jie visiškai unikalūs. Unikalių įvykių ypatumas tas, kad jie neleidžia įvykiams susisukti į ratą ar ciklus, tuo užtikrinant istoriško tikrovės suvokimo galimybę. Trumpiau, unikalumo idėja yra pagrindinė istoriško suvokimo prielaida.

Tačiau vienos įvykių unikalumo idėjos dar nepakanka istoriško suvokimo formavimui. Istorija negali būti beprasmiška. Pokyčiai tampa istorija, jeigu, ir tik tai jeigu, jie turi prasmę ir sudaro prasminę visumą. Prasmė – tai tokia įvykių vieno su kitu sąsaja, kuriai esant įvykiai sudaro vieną visumą, o kiekvienas atskiras įvykis, be reikšmės, turi dar ir reikšmingumą. Įvykio reikšmė yra jo tiesioginis turinys, prieinamas empiriniam stebėjimui. Pavyzdžiui, Aleksandro Makedoniečio karų reikšmę jo amžininkai suprato: kaip naujų teritorijų užkariavimą, duoklių ir mokesčių rinkimą, Graikijos sienų saugumą ir pan. O šių įvykių reikšmingumas paaiškėjo tik po kurio laiko: įvyko užkariautų teritorijų helenizacija, įvykdytas graikų kultūros išėjimas už istorinių ribų – graikų kultūra iš unikalios tapo universalia (kosmopolitine). Reikšmingumas išreiškia save tik visumoje ir ne būdingas įvykiui jo paties atžvilgiu.

Istorinė reikšmė susikuria visų pirma pagal pokyčių linijos kryptį – be pokyčių vektoriaus istorinės reikšmės nebūna. Istorinės reikšmės elementai jau buvo graikių regreso koncepcijoje, bet jie buvo eliminuoti pokyčių cikliškumu. Biblinis suvokimas apsaugotas nuo cikliškumo įvykių unikalumo idėja. Religinių įvykių vektorius Senojo Testamento Šventraštyje pateikiamas pranašų knygomis, kuriose rašoma apie būsimą Jeruzalės ir jos Šventyklos sugriovimą, apie Mesijo atėjimą, pasaulio pabaigą, apie visuotinį prisikėlimą, Paskutinįjį teismą ir kita. Įvykių vektorius aiškus – tai ateitis. Įvykių tendencingumo į ateitį idėja vadinama profetine (nuo graikiško žodžio profētēs – pranašas).

Man galima paprieštarauti, sakant, kad įvykiai negali vystytis kitaip nei į ateitį. Žinoma, tai taip. Bet profetinė idėja turi omenyje ne laikinę įvykių seką, o deterministinę: ateities reikšmė bręsta iš dabarties ir praeities. Ateistas gali dėl šito pasakyti: apie kokias pranašystes galima kalbėti, jeigu jos neįmanomos ir surašytos „atgaline data“. Atsakysiu, kad jeigu tai ir taip, tai vis tiek domėjimasis ateitimi išlieka galiojančiu. Apie ateities („pranašavimo“) supratimo galimybę aš rašiau skyriuje „Sąmonė ir tikrovė“ (pirma mano „Filosofijos pagrindų“ knygos dalis). Dabar apie „atgalinę datą“. Pranašas Izajus nurodė į Jeruzalės ir jos Šventovės sugriovimą kur kas anksčiau prieš realius įvykius. Pagal skirtingus šaltinius Izajus (arba asmuo, pasivadinęs po šiuo vardu) gyveno ne vėliau kaip 5 amžiuje pr. Kr., o Jeruzalė buvo sugriauta Tito Flavijaus (39 – 81), vyriausiojo brolio Domicijano, 70 metais pr. Kr.

Tačiau ir profetinės idėjos nepakanka istorinio suvokimo atsiradimui. Niekuo neapribotas krypimas į ateitį negali turėti prasmės, t. y. sąsajos įvykių, sudarančių visumą. Profetinė idėja savaime numato begalinį procesą, kuriame nėra vystymosi pakopų, o tuo pačiu ir visumos. Netgi milijardas vystymosi pakopų yra nulis prieš begalybę. O tai reiškia, kad begaliniame procese paprasčiausiai nėra žemiausio ir aukščiausio, visas procesas neturi prasmės. Tokiu būdu, ir profetinė idėja nesugeba atskleisti istorinės prasmės.

Tam, kad įprasmintume procesą (suteiktume jam prasmę), būtina jį vaizduoti apibrėžtą ir užbaigtą. Pokyčių procesas turi baigtis, kad taptų įprasmintu, įgautų prasmę. Ši idėja ir vadinama eschatologine (nuo gr. eschatos – paskutinis). Ši idėja vėlgi buvo įdiegta į žmogišką supratimą Biblijos, jos Senuoju ir Naujuoju testamentais. Pagal Šventąjį raštą žmonijos raidai nustatyta riba: ateina Pasaulio pabaiga, po to visuotinis prisikėlimas, toliau Paskutinis teismas, po kurio amžinasis gyvenimas rojuje vieniems ir amžinos kančios kitiems. Pastebėsiu, kad „amžinos kančios“ nereiškia begalinių kančių: amžinybėje gali būti ne laikinio charakterio ribos. Biblija įdiegė į žmogišką suvokimą eschatologinę idėją, kuri dermėje su profetine idėja formuoja žmogišką suvokimą. Istorijos pabaiga visam įvykusiam procesui suteikia prasmę. O tuo pačiu formuojasi vystymosi pakopos ir jų sąsaja, t. y. prasmė.

Dar reikia pasakyti, kad formuojant istorinę prasmę, eschotologinė idėja savaime tai daro nepagrįstai: reikalinga dar pasiremti praeitimi. Dėmesys praeičiai vadinamas istorine idėja. Senovės žydai buvo užsiėmę ateitimi ne tik dėl blogos dabarties: juos graužė ilgesys šlovingos praeities, kuri aprašyta Švento rašto „Karalių knygoje“. Tokiu būdu, eschatologinė idėja buvo pastiprinta istorine idėja.

Jei atkreipti dėmesį į profetinės ir eschatologinės idėjų turinius, tai negalima nepastebėti, kad kartu jos sudaro aiškų loginį prieštaravimą. Profetinė idėja tvirtina, kad faktiškai būna begalinis įvykių procesas. Eschatologinė idėja, priešingai, šiam procesui nustato ribą. Aiškus loginis prieštaravimas tarp dviejų idėjų, principingai nešalinamas, vadinamas antinomija. O tai reiškia, kad istoriškas suvokimas skirtingai nuo aistoriško iš esmės savo pagrindu yra antinominis. Čia jau kam, kaip patinka: susitaikyti su antinomija, ir matyti istorinį procesą, ar būti logiškai nuosekliam, bet nepastebėti istorijos.

Pokyčių vektorius ir proceso vientisumas – štai, kas fiksuojama profetine ir eschalogine idėjomis. Bet pasirodo, kad ir šito nepakanka istoriško suvokimo formavimuisi. Įsivaizduokime dvi sportines komandas, žaidžiančias futbolą. Yra ir veikimo vektorius (pergalė), yra ir praeitis (sportinis pasiruošimas), o žaidimo procesas – unikalus. Kyla klausimas: ar žaidimo procesas yra istorija? Atsakymas akivaizdus: ne. Reikalas tas, kad trūksta būtinybės tikslo pasiekimui, dominuoja atsitiktinumas. Todėl būtino įvykių, einančių vieno tikslo link, ryšio idėja, yra dar viena sąlyga istoriškam suvokimui.

Visos biblinės pranašystės kalba apie numatomų įvykių išsipildymo būtinybę. Kaip tai bebūtų tragiška, pranašauja Izajus, bet Jeruzalė ir jos Šventykla bus sugriauta. Kaip mes tai dabar žinome, liks tik „raudų siena“. Sporto pasaulyje nėra tokios būtinybės, ir todėl ten pranašauti juokinga, galima tik prognozė. Pagaliau, istorija numato kelis vystymosi variantus, be kurių istorinė prasmė tampa identiška įvykių reikšmei. Istorijos subjekto pasirinkimo sąlygose gali būti tik laisvas žmogus. Vergas, tiktai vykdantis savo šeimininko nurodymus, negali rinktis, o tuo pačiu būti istorijos subjektu. Laisvės idėja yra pagrindinė istorinio supratimo formavimesi. Biblijos Naujasis Testamentas šią idėją įdiegė į žmogaus sąmonę. Jėzus Kristus savanoriškai tapo žmogumi dėl žmonių išgelbėjimo. Jis savanoriškai priėmė nukryžiavimo bausmę – pačią gėdingiausią ir žiauriausią, kuri Senovės Romoje buvo taikoma tik maištaujantiems vergams. Tai buvo laisva Dievo valia tapti mirtingu žmogumi ir priimti maksimalias kančias dėl žmogaus išgelbėjimo nuo pirmapradės nuodėmės ir mirties.

Jėzus Kristus pradėjo naują istoriją, padalijo ją perpus, kadangi tapo jos centru („iki ir po Jėzaus gimimo“). Jis ne tik pradėjo, jis kūrė ją savo laisvais poelgiais. O mirties galėjo išvengti ne tik kaip Dievas, bet ir kaip žmogus. Bet Jis to nepadarė, nors ir buvo laisvas. Nauja istorija prasidėjo būtent nuo šito pasirinkimo.

Istorinis suvokimas nukreiptas visų pirma ne į gamtą, o į visuomenę. Visuomeniniame procese suvokiama ne tik jos struktūra ir funkcijos, bet ir vystymosi tendencijos, visuomeninio gyvenimo perspektyva. Iš prigimties istorinis suvokimas yra vertybinis ir todėl negali neįvertinti savo objekto. Ir tie įvertinimai nėra valingi ir visiškai subjektyvūs. Reikalas tas, kad pats visuomeninis procesas būtinai įtraukia į save kaip esamybę, taip ir reikiamybę. Kaip esamybė yra suprantami objektyvūs visuomeninio proceso aspektai. Reikiamybė apima tas žmogiško gyvenimo sritis, kurių tikslas yra, socialiai – klasiniai ir bendrai visuomeniniai interesai. Istorinis suvokimas atspindi visuomeninę realybę. Būdama tos realybės dalyve, ji (reikiamybė) pati yra visuomeninių pakitimų ir visuomeninio vystymosi faktorius. Tai aiškinama tuo, kad istoriškas suvokimas, akumuliuodamas visuomeninius interesus, idealus ir vertybes, yra veiksmo vadovas, o ne šiaip pasyvi visuomeninio gyvenimo reprodukcija.

  • 1. Kaip senovės graikai suprato istoriją? Kodėl ryšium su savo istorijos samprata jų sąmonė buvo aistoriška?
  • 2. Kuo egiptiečių aistoriškumas skyrėsi nuo graikiškojo?
  • 3. Kodėl senovės žydai suformulavo istorinės sąmonės idėjines prielaidas?
  • 4. Koks sudarančių istorines prielaidas idėjų (profesinių, eschatologinių ir kt.) turinys?
  • 5. Kodėl istorinė sąmonė yra antinominė ir vertybinė?
  • 6. Pradedant K. Manheimu, skiriamos keturios istorinės ideologijos atmainos: anarchizmas, radikalizmas, konservatyvizmas ir liberalizmas. Kas būdinga šioms atmainoms?
  • 7. Kodėl tik konservatyvizmas yra istorinė sąmonė, o kitos yra pseudoistorinės sąmonės atmainos?
  • 8. Kas būdinga diachroninei ir sinchroninei sąmonei?
  • 9. kokia yra iliuzijos prigimtis?
  • 10. Kas būdinga fetišistinei sąmonei?
  • 11. Kokios istorizmo, istoricizmo, istorizmo, antiistorizmo ir pseudo istorizmo lyginamosios charakteristikos?
Views All Time
Views All Time
3017
Views Today
Views Today
1
0 0