Estetinis suvokimas yra vertybinis, aksiologinis, kuris mąsto vertybėmis, pavaldžiomis grožio idealui (aukščiausiai vertybei), t.y. puikumui. Grožis yra tradicinis triados – tiesos, gėrio ir grožio komponentas. Triados komponentai – ne objektai, o pažinimo (tiesa), dorovingumo ( gėris) ir meno (grožis) funkcijos. Jeigu hipostazuotume šias funkcijas, t.y. paverstume jas abstrakčiais objektais, neprieinamais jausminiam įsisavinimui, tai gautume tiesą, gėrį ir grožį. Tai kažkas panašaus į platonišku eidosus. Aišku, kad estetinį statusą turėjo tik grožis. Tačiau tiesa ir gėris taip pat neša estetinę naštą. Pavyzdžiui, grakščios ir elegantiškos mokslinės konstrukcijos taip pat iššaukia estetinį jausmą. Jos gi dorovingos, jeigu neša naudą žmonijai. Analogiškai ir grožis mene turi dorovinę (gėris) ir pažinimo ( tiesa) prasmę. Menininkas ne tik materializuoja savo estetinį idealą meno kūrinyje, bet ir atspindi (reprodukuoja) tikrovę iš estetinės pusės, t.y. pažįsta ją. Labai dažnai menas pateikia mokslui vienus ar kitus realybės aspektus pažinimui. Pavyzdžiui, erdvės ir laiko mene reliatyvumo idėja atsirado kur kas anksčiau reliatyvistinių Gotfrydo Leibnico (1646 – 1716) ir Alberto Einšteino (1879 – 1955) vaizdinių.

Estetinis menininko suvokimas (jo puikumo įsivaizdavimas, estetinis skonis, intencija ir idėjos) įkūnijamos jo meno kūriniuose. Jų savitumas tame, kad jie egzistuoja nepriklausomai nuo jo estetinio suvokimo, turėdami idėjų, apie kurias menininkas ir neįtarė. Estetinis visuomenės suvokimas nesutampa su estetiniu menininkų suvokimu ir jų estetine veikla. Tai reiškia, kad estetinį suvokimą turi ne tik menininkai, bet ir žmonės, nedalyvaujantys estetinėje veikloje. Tai taip vadinami recipientai – skaitytojai, žiūrovai, klausytojai ir kt. Be estetinio suvokimo recipientas negalėtų suprasti meninių kūrinių, panašiai kaip gyvūnai ar primityvių bendruomenių žmonės abejingi meno kūriniams. Tai reiškia, kad puikumo idealas priklauso ne tik estetinės veiklos subjektams, bet visai visuomenei. Be to, visuomenė ir jos estetiniai poreikiai yra estetinio idealo mene šaltinis.

Kartu su estetiniu suvokimu egzistuoja ir estetika – teoriniai pamastymai apie estetiškumą. Faktiškai ji taip pat priklauso estetiniam suvokimui su ta skirtybe, kad yra jo refleksija. Estetiką supranta skirtingai. Neliesiu šių skirtumų, o pradėsiu nuo paties žodžio „estetika“ etimologijos. Senovės graikų žodis aisthetikos reiškė „jaučiantis, susijęs su jausminiu suvokimu“. Kitaip tariant, puikumas, graikų manymu, suprantamas ne protu ir intelektu, o jausmais.

Terminas „estetika“ buvo įvestas į filosofinį vartoseną vokiečių filosofo Aleksandro Baumgarteno (1714 – 1762), Leibnico ir Kristiano Volfo (1679 – 1754) mokymų pasekėjo. Pagal Baumgarteną, estetika yra filosofijos mokslas apie jausminį puikumo pažinimą. Aš abejoju, kad estetika yra mokslas. Ji yra mokslas ne labiau, nei pats menas. Ir labai sunku priimti jo nuomonę apie tai, kad menas ir estetiškumas yra puikumo pažinimas, nors ir jausminis. Aš neneigiu to, kad menas pažįsta tikrovę jos reprodukavimo (atspindžio) meno kūriniuose prasme. Bet man nevisai suprantama, kaip galima pažinti puikumą. Reikalas tas, puikumas yra menininko konstrukcija. Tai nėra kažkoks objektyviai duotasis daiktas, priklausantis bet kokiam pažinimui: Dievas sukūrė ne savaime puikų pasaulį, o santykinai su žmogumi.

Estetinis suvokimas nelieka nepakitusiu visuomenės vystymosi eigoje. Jis keičiasi kartu su visuomenės ir jos puikumo idealų pasikeitimu. Tai, kas buvo puiku vienu metu, nustoja būti tokiu kitu laiku. Pavyzdžiui, viduramžiški puikumo idealai beveik priešingi antikiniams ar renesansiniams idealams. Pavyzdžiui, antika idealią moterį įsivaizduoja grakščių, harmoningų ir griežtai proporcingų kūno formų. Renesansas savo tapyboje vaizduoja ne grakščias, o mėsingas ir sunkias moteris. Viduramžiais moteris – tai liesutė, dvasinga būtybė su didžiulėmis akimis, apie kurias visiškai pamiršdavo antikos ir renesanso menininkai.

Menas yra estetinės menininko (tapytojo, rašytojo, kompozitoriaus, muzikanto, skulptoriaus ir kt.) veiklos rezultatas. Meninių kūrinių sukūrimas ne savitikslis – jis nukreiptas į meno kūrinių supratimą recipiento. Kitaip tariant, menas yra subjekto (menininko) ir objekto (recipiento) vienybė. Pagvildenkime du kraštutinius meno tipus, tarp kurių yra daugybė tarpinių atvejų. Tai – ideologinis ir kūrybinis menas.

Ideologinis menas iškelia savo tikslu ir uždaviniu žmonių mąstymo ir jausminio suvokimo, taip pat santykio su tikrove schemų ir stereotipų formavimą. Šio meno atstovai vadina savo uždavinį auklėjamuoju. Skamba, aišku, geriau, bet ideologinis uždavinio pobūdis nuo to nesikeičia. Todėl galima pasakyti, kad ideologiniame mene vertybės jo meno kūriniuose ne tiek estetinio, kiek ideologinio savitumo. Tai reiškia, kad šio meno esmę sudaro ideologinė matrica – minties bei jausmo stereotipai ir schemos, primetamos recipientui. Ideologinė matrica, žinoma turi meninę formą.

Iškyla natūralus klausimas: o ar tai iš principo įmanoma – „programuoti“ žmoniškąjį suvokimą? Galima. Aiškinimą pradėsiu iš toli – nuo anekdotų. Įsivaizduokime tokią situaciją. Dviems žmonėms pasakoja anekdotą. Rezultatas toks: vienas juokiasi, kitas abejingas. Kame reikalas? O reikalas tas, kad besijuokiantis sugebėjo atskleisti prasmę, paslėptą anekdote. Juk anekdotas tai aprašomasis prasmės vaizdas, panašiai kaip kryžiažodžiuose aprašomas koks nors reiškinys, kuriam reikia surasti vieną-vienintelį teisingą žodį, jo žyminį. Dar anekdotas panašus į mįslę, kurios atsakymas yra mįslės prasmė. Atsakymas visada vienas, anekdoto taip pat tik viena prasmė. Anekdotas „programuoja“ klausančiojo suvokimą tokiu būdu: kad suprasti anekdotą, jo prasmę, būtina suvokti ideologines ir konceptualias šios prasmės sąlygas, sudarančias anekdoto turinį. Tuo pačiu klausytojas įsisavina tam tikrą mąstymo ir jautimo stilių, tam tikrą santykį su tikrove. Analogiškai šaržas ir karikatūra sąlygoja vaizduojamų veidų žiūrovo įvertinimą.

Dabar mes priėjome prie ideologinio meno ir jo kūrinių. Visi jie kuriami pagal anekdotų ir karikatūrų schemą. Meninis kūrinys savyje turi vieną-vienintelę prasmę, kuri turi būti atskleista recipiento, kad adekvačiai suprastų pateiktą kūrinį. O atskleisti prasmę galima ne kitaip, kaip priimant ideologinės kūrinio matricos sąlygas. Priešingu atveju recipientas būna išskirtas iš grožinės meno srities.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad anekdotas monologiškas, jis neketina vesti dialogo su klausytoju, kuriam skiriamas pasyvus recipiento vaidmuo. Analogiškai ir ideologinis menas, tai grynas menininko monologas, per savo kūrinį nukreiptas į recipientą. Galima paklausti: o ar įmanomas dialogas su menininku be tiesioginio bendravimo su juo? Regis, ne. Ne ką mažiau keistas dialogas su meno kūriniu. Į tai atsakysiu, kad dialogas plačiąja prasme nėra pokalbis: jis yra dviejų pusių sąveika su būtinu atgaliniu ryšiu tarp jų.

Aptarkime pavyzdį su gamtamoksliniu pažinimu. Tai – ne nevienpusis subjekto pažinimo aktas – nebereikšmis jo dialogas su gamta kaip pažinimo objektu. Mokslininkas gamtos klausia eksperimento forma. Jeigu jis sėkmingas, jį interpretuoja kaip teigiamą gamtos atsakymą („taip“). Jeigu eksperimento rezultatai neigiami, tai reiškia, kad gamta atsako – „ne“. Atgalinis ryšys yra toks, kad neigiamas atsakymas priverčia pakeisti eksperimento sąlygas. Jo rezultatų interpretacija yra tiriamų gamtos reiškinių prasmės atskleidimas.

Kaip matome, net natūraliame moksliniame pažinime įmanomas mokslininko dialogas su gamta. Tuo labiau jis įmanomas mene. Visų pirma aš turiu omenyje menininko dialogą su gamta kaip meniniu objektu. Dialogo nėra, bet ir tai tik kartais, natūralistinio realizmo atveju, siekiančio išreikšti savo objektą maksimaliai artimu originalui pavidalu. Šio realizmo atstovai nesupranta, kad jų idealas kur kas geriau realizuojamas fotografija, nei tapyba.

Skirsime meninius ir estetinius objektus. Kaip meninis objektas suprantamas išorinis pasaulis, tapęs vaizdavimo mene objektu. Kadangi šitas objektas ne kopijuojamas, o reprodukuojamas sąmonėje ir, atitinkamai, meno kūrinyje menininko estetinių vertybių pagrindu, kadangi šis objektas yra estetinis. Tai, taip sakant, estetiškai interpretuotas meninis objektas. Menininko estetinio objekto konstravimas yra dialogas tarp jo ir meninio objekto. Reikalas tas, kad estetinių vertybių projekcija į meninį objektą nėra savivalė, o gali sutikti meninės medžiagos pasipriešinimą: ne visos vertybės dera su ja. Kitais žodžiais tariant, meninis objektas sako „ne“ menininko kūrybai, kuris dėl to turi keisti savo interpretaciją. Dialoginio kompromiso rezultatas yra estetinis objektas, įkūnijamas meno kūrinyje.

Dabar aptarsime situaciją, atsirandančią recipiento meno kūrinio suvokimo metu. Mes jau žinome, kad ideologinio meno atveju recipientas susiduria su „kryžiažodžio“, pateikto meno kūriniu, sprendimo būtinybe. Klaida – ir meninis suvokimas neįvyks. Apibendrinant, tokia situacija susiklosto retai, kadangi ideologinis menas produkuoja propagandinius „plakatus“, prieinamus pačiam plačiausiam suvokimui. Čia išvis nėra galimybės suklysti, nes recipientas susiduria ne su ideologine matrica, o su estetiniu menininko objektu, kuris yra estetiškai interpretuojamas recipiento.

Ši interpretacija yra ne kas kita, kaip estetinis objektas, sukonstruotas recipiento. Pateiktoje situacijoje menininko estetinis objektas eina kaip meninis objektas, atsižvelgiant į kurį susikuria estetinis recipiento objektas. Skirtingai nuo menininko recipientas nesukuria meno kūrinio. Meno kūrinio sukūrimą pavadinkime pirminiu kūrybiniu aktu. Aišku, kad recipientas įvykdo antrinį kūrybinį aktą, įsitvirtinantį įsivaizduojamame meno kūrinio konstravime. Tokiu būdu, estetinis meno kūrinių suvokimas yra ne pasyvus, o kūrybinis aktas, nors ir antrinis.

Kūrybinio meno kūrinys, nebūdamas matrica ir „mįsle“ ar „anekdotu“, suteikia daugybę estetinių interpretacijų: įvairūs recipientai gali turėti skirtingus estetinius įvertinimus (objektus) vieno ir to paties kūrinio. Tai reiškia, kad tokios polifonijos pasėkoje meno kūrinys atskleidžia daugybę savo aspektų. Estetinė menininko konstrukcija yra tik viena iš daugelio, esanti pretekstu kitoms konstrukcijoms.

Estetinė recipiento interpretacija atlieka predikato vaidmenį atsižvelgiant į meno kūrinį, kuris šiuo atveju tampa estetinio teiginio subjektu. Ir kadangi predikatų daug, tai egzistuoja daugybė estetinių teiginių, kurių visuma sudaro meną. Atkreikime dėmesį į tai, kad menas nėra kažkoks daiktų, vadinamų meno kūriniais, rinkinys. Menas – tai procesas, kurio esmę sudaro estetiniai teiginiai. Tai, kad tai teiginiai, reiškia, kad menas negali būti suvestas į jausminę formą, kurioje vyksta menininko saviraiška: menas tikrovę dar ir vertina, apmąsto, atspindi ją, o todėl yra jos estetinis pažinimas. Estetinis teiginio pobūdis nurodo, kad yra meninio objekto estetinis įvertinimas.

Meno kūrinys – dar ne menas, o jo subjektinė dalis, neegzistuojanti be predikatinės, sudarytai iš recipiento estetinių interpretacijų įvertinimų. Savaime meno kūriniai yra tik daiktai. Iš šio paprasto tvirtinimo išplaukia visai ne trivialios pasekmės. Menas keičiasi, net jei jo meno kūrinių rinkinys lieka nepakitusiu, su sąlyga, kad šių kūrinių atžvilgiu formuojasi vis nauji ir nauji estetiniai suvokimai (estetinio teiginio predikatai). Juolab, tuo pačiu menas vystosi, kadangi lobsta naujų estetinių nuomonių sąskaita. Tai, ką mes vadiname antikiniu menu, iš tiesų yra kažkas kita, kadangi to meno predikatinė dalis priklauso šiuolaikiškumui.

Su ideologiniu menu, kurio meno kūriniai mėklina vieną-vienintelį predikatą, toliau viskas yra taip. Predikatas (estetinis objektas, konstruojamas recipiento) pilnai atskleidžia subjekto turinį (meno kūrinio). Paprasčiau tariant, predikatas atkartoja subjekto turinį, o todėl toks menas tautologinis. Tai yra priešais mus kraštutinis (tautologinis) analitinių teiginių variantas. Štai kodėl apie atspindį ir tikrovės pažinimą čia netenka kalbėti. Čia išvis nėra estetinio, nes tai yra įvertinimas, formuojantis sintetinį teiginį, kurio paprasčiausiai nėra tautologijos atveju.

Kūrybinio meno atveju galima kalbėti apie estetinį tikrovės pažinimą. Teisybė, rezultatas čia yra ne tiesa, o tikroviškumas – tikrovės reprodukcija estetinio idealo požiūriu. Žodį „reprodukcija“ reikėtų suprasti nebūtinai to kas yra atspindžio prasme, bet to, kas gali būti. Pavyzdžiui, apysaka ar romanas tikroviški ne ta prasme, kad jie aprašo, nors ir modifikuotai, realybės įvykius, bet ta, kad šiuose kūriniuose pateikti įvykiai neprieštarauja realybei ir įsikomponuoja į ją. Tiesos sąvoka čia nėra adekvati meno kūrinių santykio su tikrove charakteristika. Ideologinis menas ne tik atitinkantis tikrovę, bet ir gali pretenduoti į tikroviškumą, nes yra ideologinės matricos realizacija: apie atspindį šiuo atveju galima kalbėti tik tiek, kiek meno kūrinys išreiškia ideologinę menininko poziciją.

Tikrovė, atkartojama meno kūriniuose, nėra lemiamas faktorius šiame atspindyje. Pagrindinis vaidmuo priklauso estetinėms menininko pažiūroms. Būtent jos lemia menininko tikrovės suvokimą. Tik šios aplinkybės dėka įmanomas estetinis objektas, konstruojamas menininko kaip tikrovės analogas. Kitaip tariant, viena ir ta pati objektyvi tikrovė gali būti įvairių estetinių suvokimų šaltiniu. Meninė tapybos ar literatūros erdvė gali būti ne tik įvairi, bet turėti savyje tiesiog priešingas charakteristikas. Ryškus to pavyzdys tiesioginė ir atvirkštinė perspektyva tapyboje.

Viduramžių tapyba vaizdavo tikrovę atvirkštinėje perspektyvoje, dėl kurios daiktų linijiniai dydžiai didėja (o ne mažėja) didėjant atstumui. Kitais žodžiais tariant, nutolusių daiktų dydžiai didesni, nei artimų. Paralelios tiesiosios atvirkštinėje perspektyvoje pateiktos gilumoje išsiskiriančiomis. Šis vaizdo simbolizmas yra estetinio objekto formavimo priemonė, kurios tikslas pranešti žiūrovui informacijos apie vaizduojamą objektą maksimumą. Konkrečiai, kad priekiniai daiktai neužstotų už jų esančių, paskutiniai buvo vaizduojami dideli, o priekiniai – mažesni.

Atvirkštinė perspektyva nebuvo centrine, t.y. daiktų vaizdavime nebuvo vieno požiūrio taško: skirtingi daiktai buvo vaizduojami iš skirtingų požiūrių pusių. To priežastis ta pati – informacinė: parodyti daiktus iš jų esmingiausia pusių. Akivaizdu, kad požiūrio taško čia paprasčiausiai nėra: vaizdas pavaldus ne jo erdviškumui, o prasmei. Paprasčiau tariant, atvirkštinė perspektyva yra ne tiek erdvinė, nors tame pasireiškia, kiek prasminė. Informaciniuose tiksluose leidžiamas plokštumų pakreipimas. Pavyzdžiui, ikonoje buvo pavaizduotas šventasis, skaitantis Evangeliją. Natūralu, kad žiūrovo atžvilgiu raidės turėtų būti apverstos. Bet informaciniais tikslais menininkas pavaizdavo tekstą taip, kad žiūrovas galėtų jį skaityti.

Renesanso epochoje atsirado naujas perspektyvos tipas – tiesioginis, kuriame linijiniai daiktų dydžiai progresyviai mažėjo pagal jų nutolimą nuo žiūrovo. Tiesioginė perspektyva yra centrinė: menininko požiūrio taškas tampa centrine ir vienintele. Visi daiktai vaizduojami išskirtinai iš jos požiūrio pusės. Tuo pačiu prarandamas esminis vaizduojamojo aspektas. Erdviškumas tampa lemiančiu. Požiūrio pasirinkimo subjektas yra menininkas. Jis dabar yra vienintelis: viskas pavaldu menininkui, kuris tampa ideologinio meno autoriumi. Vienintelis požiūris sąlygoja recipiento estetinio suvokimo vienatinumą. Povilo Florenskio (1882 -1937) žodžiais tariant, „jos reikalas (tiesioginės perspektyvos – aut. past.) – neleisti akiai apsistoti ties vienu daiktu, bet visada žvelgti greta kiekvieno iš jų, tuštumos bekraštybė, kur nuolatos sunaikinami visi regimieji vaizdai ir visoks niekas išnyksta nieke“.

Meno specifika yra estetiniame tikrovės atspindyje. Svarbiausias klausimas yra kokia estetiškumo specifika. Dėl to pagvildensime kitą pavyzdį. Prie mirštančio žymaus rašytojo patalo sėdi: jo žmona, gydantis gydytojas, žurnalistas ir menininkas. Kambaryje prietema ir tyla. Regis estetinis paveikslas. Bet mirštančiojo žmona negali jos suvokti estetiškai: dvasinis atstumas, skiriantis ją nuo sutuoktinio, minimalus. Žmona yra tiesioginė veiksmo dalyvė, ji ne šios situacijos išorėje, o jos viduje. Gydantis gydytojas taip pat veiksmo dalyvis: jis atsakingas už ligonio diagnozę ir gydymą. Ir vis tik jis pašalinis žmogus – tarp jo ir mirštančiojo yra žymus dvasinis atstumas, kartais leidžiantis suvokti aplinką estetiškai. Žurnalistas, greičiau, yra stebėtojas, nei dalyvis: jo estetinis suvokimas ribojamas išskirtinai redakcine užduotimi, o šiaip jis žiūrovas, estetiškai suvokiantis tragišką sceną. Ir tik menininkas laisvas nuo visų sąsajų su tuo kas vyksta, o todėl jis stebėtojas žvelgiantis į situaciją tik estetiškai.

Akivaizdu, kad estetinio santykio su tikrove, o reiškia meno, sąlyga yra maksimalus dvasinis atstumas tarp suvokimo subjekto ir objekto. Kitaip sakant, menininkas gali būti tik stebėtoju, bet niekaip negali būti dalyviu. Kad estetiškai suvoktų objektą, subjektas turi nepriklausyti esamai situacijai. Kitas pavyzdys. Stipriausios audros metu skęsta laivas su keleiviais. Tamsa, didžiulės denį užliejančios bangos, žybčiojantys žaibai – visa tai negali nesukelti estetinio jausmo. Bet jis prieinamas tik stebėtojui, tarkim, žmonėms, esantiems ant kranto. Skęstančio laivo keleiviams toks suvokimas aklinai uždaras – jie vykstančios tragedijos dalyviai.

Tokiu būdu, menininkas gali būti tik stebėtoju, dvasiškai nutolintu nuo tikrovės. Ideologinio meno atveju situacija kitokia. Menininkas yra įvykių dalyvis, jis siekia propaguoti savo pažiūras per meno kūrinius. Dalyvio pozicija reiškia, kad čia nėra estetinio santykio su tikrove, veikia grynas pragmatizmas.

  • 1. Kokia yra estetinės sąmonės esmė?
  • 2. Koks yra estetikos objektas?
  • 3. Koks yra ideologinės matricos vaidmuo ideologiniame mene?
  • 4. Koks yra monologo ir dialogo vaidmuo mene?
  • 5. Kuo skiriasi meninis ir estetinis objektai mene?
  • 6. Kaip suprasti pirminį ir antrinį kūrybinius aktus mene?
  • 7. Kaip suprasti, kad menas yra estetinio teiginio atmaina?
  • 8. Kas tai yra tikroviškumas mene?
  • 9. Kuo pasireiškia menininko aktyvas estetiniame tikrovės atspindėjime?
  • 10. Kas sudaro estetinio tikrovės atspindėjimo specifiką?
Views All Time
Views All Time
7709
Views Today
Views Today
1
0 0