„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Klasicizmas

Septynioliktasis amžius atveria filosofijos raidos periodą, kuris vadinamas Naujaisiais laikais. Šį amžių paprastai vadina mokslinės revoliucijos epocha. Tačiau man atrodo ne visai korektiška charakterizuoti filosofiją kaip metafiziką remiantis fizika (mokslu). Manyčiau, kad reikia rasti bendrą sociokultūrinį kontekstą, relevantišką ne tik mokslui, bet ir filosofijai, menui ir kitoms visuomenės sąmonės formoms. Toks bendras kontekstas 17 amžiuje buvo klasicizmas, susijęs su menu ir estetika. Jo esmė apibūdinama simetrijos, proporcijos ir harmonijos kategorijomis. Klasicizmas aprėpia ne tik racionalizmą, bet ir empirizmą.

Naujųjų laikų empirizmo pradininkas buvo anglų filosofas-materialistas Frensis Bekonas (1561-1626). Jo negatyvus požiūris į Atgimimo panteizmą ir mistiką nulėmė jo empirizmą. Be to, jis paveldėjo anglų viduramžiškojo nominalizmo tradicijas, kuriomis remdamasis, jis nepripažino jokių abstrakčių samprotavimų ir problemų, tarp jų ir būties problemų. Savo empirizmo kredo jis suformulavo mokyme apie stabus.

Yra keturios stabų atmainos. Pirmoji – giminės stabai (lot. idola tribus). Apie gamtą žmonės dažnai sprendžia pagal analogiją su savo pačių savybėmis, supanašindami gamtą su žmonių nuostatomis. Antai kalbame apie gamtos dėsnius, užmiršdami, kad tai metafora, besiremianti visuomenės juridinių įstatymų, kurių gamtoje nėra, samprata,. Būties problema iš tos pačios srities, t.y. žmogiškosios egzistencijos problema, nukreipta į gamtą. Kitaip tariant, Bekonas čia faktiškai kritikuoja filosofų ir mokslininkų sociomorfizmą.

Urvo stabai (idola specus) kalba apie tai, kad be bendrų žmonėms stabų, kiekvienas žmogus turi „savo urvą” – individualias savybes, priskiriamas gamtai. Pvz., neoplatonizmo atmainos, liečiančios būtį, sąlygotos filosofinių koncepcijų autorių individualumo.

Aikštės stabai (idola fori) – tai kalbos diktatas žmogiškajam mąstymui. Kalba dažnai suteikia objekto statusą (hipostazuoja) tai, kas yra tik daiktų savybė ar požymis. Pvz., gamtos reiškiniai egzistuoja. Egzistavimas yra jų universalus predikatas (bendra savybė). Filosofas, operuojantis ne tik veiksmažodžiu „būti”, bet ir daiktavardžiu„būtis” („buvimas”, „esamybė” ir pan.), naiviai mano, kad šalia empirinių daiktų yra ir kažkokia jų būtis.

Teatro stabai (idola theatri) atsiranda dėl aklo tikėjimo autoritetais. Platonas ir Aristotelis svarstė būties problemą, dėl jų autoriteto būties realumas neginčijamas. Bekonui būties problema ne tik abstrakti, bet ir spekuliatyvi, visai dirbtinė ir išgalvota, todėl negali būti patikimai išspręsta

Nenorėčiau palikti Bekono samprotavimų be komentarų. Remiantis jo empirizmo logika, galima paskelbti nesant viso to, ko negalima paliesti, pamatyti ar išgirsti. Kitaip tariant, jutimai, kaip egzistavimo kriterijus, apima tik vieną, be to, ne patį giliausią esamybės sluoksnį.

Bekono empirines idėjas palaikė daugelis klasicizmo amžiaus filosofų. Įtakingiausias jo pasekėjas buvo Tomas Hobsas (1588-1679), anglų filosofas-nominalistas. Hobso empirizmas įgavo mechanistinio materializmo formą – filosofinę sistemą, sukurtą remiantis mechanika. Orientacija į mokslą jam buvo priežastis nepriimti Renesanso panteizmo. Suprantama, kad, kaip empirikas, jis mieliau kalbėjo ne apie būtį, o apie jutimais suvokiamą gamtą. Ir ji buvo suprantama kiekybiškai: kaip tįstančių, besiskiriančių tarp savęs dydžiu, figūra, padėtimi ir judėjimu kūnų visuma. Daiktų jutiminės kokybės buvo traktuojamos ne kaip jų savybės, o kaip žmogiškojo jų suvokimo formos. O tai jau kraštutinis nominalizmas. Būtis, jo nuomone, yra tik universalus vardas reiškiantis žmogaus sugebėjimą galvoti apie kūnus nepriklausomai nuo jų visų akcidencijų (savybių), išskiriant kiekybę, kuri suvokiama jutimais.

Prancūzų filosofo Pjero Gasendi (1592-1655) empirizmas taip pat mechanistinio pobūdžio. Tačiau, skirtingai nuo Bekono ir Hobso, koncepcijų, kurioms buvo būdingi sensualizmo (lot. sensus – jutimas, pojūtis) ir nominalizmo principai, Gasendi pabrėžė ontologinius aspektus. Ontologinis požiūris į gamtos aiškinimą vertė jį atkreipti dėmesį į Demokrito ir Epikūro antikinį atomizmą.

Tiesa, skirtingai nuo Demokrito, kuriam atomai buvo metafizinės esmės, Gasendi pabrėžė jų fizinę (empirinę) prigimtį. Atomai domino Epikūrą kaip jo etinės doktrinos pagrindas. Iš tikrųjų, Epikūro atomai – tai socialinių individų sąvoka, nukreipta į gamtą. O Gasendi atomai neturi nieko bendra su aksiologinėmis vertybėmis: tai ypač mažos medžiagos dalelės, iš kurių susideda pasaulis. Iš atomų, jo nuomone, susidaro sudėtingesni dariniai, kuriuos jis pirmas mokslo istorijoje pavadino molekulėmis („mažomis masėmis”: lot. moles – masė). Iš molekulių susidaro jutimais suvokiami kūnai.

Empirizmui būdingi neįveikiami vidiniai prieštaravimai: aiškinant juslumą būtinos antjuslinės esmės. Tai ypač gerai rodo Gasendi pavyzdys – jo atomai, nors ir yra materialios dalelės, jutimais nesuvokiamos.

Nagrinėtąjį materialistinį empirizmą baigia Džono Loko (1632-1704) filosofija. Jo empirizmas yra kraštutinis materializmo požiūriu: Lokas nuosekliai realizuoja visas materializmo teikiamas empirinio pasaulio aiškinimo galimybes. Tai materialistinio tipo absoliutus empirizmas. Loko empirizmo absoliutumas dar ir tas, kad filosofas sąmoningai ir remdamasis doktrina supriešino empirizmą ir racionalizmą – šito nebuvo darę jo pirmtakai – materialistai-empirikai.

Kaip nuoseklus empirikas, Lokas pripažįsta tik tai, kas žmogui duota, be to, ne paprastai, o besąlygiškai. Proto loginis turinys neduotas besąlygiškai – jis yra psichikos aktų abstrakcija. Šitaip Lokas priėjo išvadą, kad logika ir filosofija savo esme yra ne kas kita, kaip psichologijos forma. Bet ir tai ne viskas. Sąmonės turinys – nesvarbu, tai sąvoka, ar pojūtis – vadinama idėja. Žodžiu, nuoseklusis empirizmas iš esmės neskiria jutiminio ir racionalaus. Dar daugiau, sąmonės ir jo objektai taip pat vienodai vadinami idėjomis. Taip pabrėžiama, kad egzistuoja tik tai, kas duota tiesiogiai.

Loko koncepcijos branduoliu buvo mokymas apie daiktų kokybes, pirmines ir antrines. Pirminėmis vadinamos priklausančios kūnams ir nuo jų neatskiriamos: tankis, figūra, dydis, judėjimas, rimtis ir kt. Antrinės kokybės patiems daiktams nebūdingos, bet jos atsiranda iš pirminių kokybių ir egzistuoja kaip spalvos, garso, kvapo ir kitų pojūčiai. Tai objektyviųjų (pirminių) savybių subjektyvūs suvokimai. Antrinės kokybės susietos su kuria tai viena jutimų atmaina: spalva – su regėjimu, garsas – su klausa ir taip toliau. O pirminės kokybės suvokiamos daugiau nei vienu jutimu. Pavyzdžiui, erdvė suvokiama ne tik rega, bet ir lietimu.

Neatsitiktinai Lokas kalba ne apie daiktus, o būtent apie jų kokybes. Kaip empirikas jis čia visiškai nuoseklus, norintis svarstyti tik tai, kam būdingas netarpiškas ir todėl neabejotinas egzistavimas. Patys daiktai jam iš esmės nereikalingi, bet ir atsisakyti nuo jų jis negali, nes šiuo atveju jam kiltų neišvengiamas klausimas: kieno kokybės? Klausimas apie šį kas – tai klausimas apie substanciją (būtį). Taigi Lokui tenka nagrinėti substancijos problemą, daugelio empirikų ypač nepageidautą

Pripažinti substanciją, vadinasi, paneigti empirizmą. Čia Lokas randa netipišką 17 amžiui išeitį: jis atsisako nuo substancijos ontologinės traktuotės – jam substancija nėra antjutiminė esmė, egzistuojanti objektyviai ir reiškiama per tam tikras savo kokybes. Jis pateikia empiriškai gnoseologinę substancijos interpretaciją. Šios interpretacijos empirizmas tas, kad substancija suprantama kaip daiktas, kuris yra tam tikras savo kokybių vientisumas. Reikia paaiškinti, kad vientisumas nėra kokybių ar dalių paprasta suma ar visuma. Sakysime, visuomenė nėra paprasta žmonių visuma: visuomenė turi tokias savybes, kurios nebūdingos nei vienai iš jos dalių arba net jų visumai. Loko gnoseologizmą sudaro tai, kad substancija traktuojama kaip vientisumas, bet jau ne kokybių, o paprastųjų (skirtingai nuo sudėtingųjų) idėjų. Žodžiu, substancija yra kokybių vientisumo sudėtinga idėja. Matome, išnyko taip nemaloni empirikams substancijos, ontologiniu požiūriu, sąvoka. Kartu su tuo išnyko ir daikto sąvoka ir susiliejo su kokybių vientisumo sąvoka.

Naujųjų laikų racionalizmo pradininkas buvo prancūzų filosofas ir matematikas Rene Dekartas (1596-1650). Būties problemą jis svarsto kaip substancijos problemą Aristotelio požiūriu. Substancija, jo nuomone, yra daiktas, kuriam egzistuoti nereikalingi kiti daiktai, tai sau pakankamas egzistavimas. Dekartas skiria tris substancijas: Dievas, mąstančioji (dvasinė) ir tįsioji (materialioji) substancijos.

Pastarosios dvi substancijos yra sukurtos, t.y. priklauso nuo Dievo ir nėra substancijos Jo atžvilgiu. Tačiau empiriniu aspektu jos autonomiškos: Dievas netrikdo jų nepriklausomybės, nes jos Jo nenulemtos, o predestinuotos. Dievas tarp jų yra jungianti grandis. Tai būtina, nes, kaip substancijos, materija ir dvasia negali sąveikauti, nereikalauja viena kitos, jos, taip sakant, lygiagrečios. Dievas nustato tarp jų atitikimo ir koordinavimosi santykius taip, kad mąstančioje substancijoje vykstantieji įvykiai visada atitinka materialaus pasaulio įvykius. Taip veikia predestinacijos principas, reiškiamas sukurtų substancijų ir jų koordinacijos principu.

Dekarto substancijų koordinacijos principą galima paaiškinti remiantis somnambulizmo (lunatizmo) pavyzdžiu. Somnambula jutimiškai nesuvokia supančios aplinkos, jo sąmonė adekvačiai koordinuoja su ja: savo kelyje jis išvengia kliūčių suvokdamas jas ne matymu, o aplinką atitinkančiais sąmonės vaizdais. Paprasčiau situaciją galima paaiškinti taip, kad somnambulos sapnavimai – ne sapnų fantazija, o atitinkantis tikrai supančios aplinkos būklę siužetas.

Substancijai būdingi ją nusakantys atributai. Mąstančioji substancija netįsi, todėl nedaloma, mintis – jos svarbiausias atributas. Kūniškoji substancija turi svarbiausią atributą – tįsumą, t.y. erdvinę charakteristiką, reiškiamą trimis matmenimis, figūra, judėjimu ir kt. Materiją Dekartas tapatina su erdve, o dvasią – su mintimi (jutimai ir emocijos antriniai jos atžvilgiu). Materialioji substancija valdoma mechaninių priežastingumo dėsnių, o dvasinė apibrėžiama laisvės. Šių dviejų substancijų nepriklausomybė viena nuo kitos reiškia, kad Dekarto koncepcijai būdingas dualizmas, be to, ontologinis, o ne gnoseologinis – tai dviejų egzistencijų (dvi būtys) dualizmas. Gnoseologinis dualizmas pabrėžia substancijos ir jos atributų priešingumą, pvz., K. Markso (1818-1883) nuomone, sąmonė priešinga materijai, kaip jos nemateriali savybė. Būtis čia viena, t.y. turime ontologinį monizmą, o kartu tai – gnoseologinis dualizmas.

Išeities prielaida, iš kuria remiasi visa Dekarto filosofija, buvo principas „Cogito, ergo sum” („Mąstau, vadinasi, esu”). Čia suformuluotas egzistavimo kriterijus, kuris yra mintis (tokia pozicija vadinama panlogizmu). Tai primena Parmenido principą, pagal kurį, bet kokio daikto egzistavimą liudija galimybė apie jį mąstyti neprieštaringai. Tačiau Parmenido kriterijus apima visą pasaulį, o Dekarto – tik žmogiškąjį Aš, tai – individualaus egzistavimo kriterijus. Tiesa, čia Dekartas padaro loginį netikslumą. Reikia pastebėti, jog, pagal jo principą numatoma, kad yra ne mąstantis subjektas, o tik mintys: kad toms mintims reikalingas mąstytojas – tai dar reikia įrodyti. Pvz., budistų radikalus subjektyvusis idelaizmas teigia, kad mąstantis subjektas yra tik iliuzija. Kitaip tariant, yra mintys, bet nėra mąstytojo. Vis dėlto su Dekartu tenka sutikti, nes jo substancializmas (skirtingai nuo budistų ar sensualistų antisubstancializmo) nepretenduoja į įrodymą, būdamas pradine prielaida.

Taigi yra mąstančioji substancija, nes ji mąsto. Mintis, Dekarto nuomone, numato ne tik subjektą, bet ir objektą, todėl egzistuoja ne tik mąstantis subjektas, bet ir mąstymo objektas, t.y. tįsioji substancija. Savo ruožtu, dviejų substancijų koordinacija nurodo į suderinančio dviejų substancijų veiklą Dievo egzistavimą.

Panašiai kaip Dekartas, vokiečių filosofas ir matematikas Gotfridas Leibnicas (1646-1716) traktuoja būtį kaip substanciją. Bet, skirtingai nuo dualisto Dekarto, Leibnicas pliuralistas, jis sukūrė mokymą apie substancijų daugybiškumą, kuris buvo pavadintos monadomis. Jo „Monadologijoje” monada apibrėžiama kaip kažkas paprasta, neturinti nei elementų, nei dalių. Jeigu taip, tai monada nedaloma ir neturi nei tįsumo, nei formos. Tai reiškia, kad monada negali būti materiali – ji yra gyva substancija, turinti percepcijas (suvokimus ir vaizdinius). Monados skiriasi tobulumo laipsniu ir sudaro hierarchiją, kurioje svarbiausioji – nesukurta aukščiausioji monada – Dievas, kuris savo valios aktu sukūrė pasaulį (visas kitas monadas).

Pagal definiciją, sukurtosios monados, kaip substancijos, sąveikauti negali. Monadų vienybė, jų koordinacija užtikrinama Dievo (plg. Dekarto koncepcijoje analogišką Dievo vaidmenį). Šią aplinkybę Leibnicas išreiškė savo „Priešnustatytosios harmonijos principe”, skelbiančiame, jog universumo tvarka, monadų ir jų percepcijų suderinamumas Dievo iš anksto nustatyti dar iki pasaulio sutvėrimo. Šiuo principu Leibnicas pliuralistiniame variante pakartoja Dekarto idėją apie materialiosios ir dvasinės substancijų koordinavimą. Izaoko Niutono (1643-1727) principas apie visuotinę kauzalinę (priežastinę) priklausomybę visai įveikiamas. Kitą svarbų savo filosofijos principą Leibnicas pavadino „Pakankamo pagrindo principu”: nieko negali būti be pakankamo pagrindo. Tai reiškia, kad pats reiškinio egzistavimo faktas nurodo jo pagrindo pakankamumą. Iš to Leibnicas padarė išvadą: jeigu mūsų pasaulis yra, tai „jis yra geriausias iš visų galimų pasaulių”.

Taigi pagal Leibnicą, būtis pliurali ir susideda iš begalinės daugybės monadų, kurios sudaro vienybę dėl iš anksto nustatytos harmonijos. Kaip gi tokiu atveju atrodo empirinis pasaulis (buvimas – Antikos terminologija)? Paprasčiausią atsakymą siūlo Demokrito atomistinė koncepcija, juo labiau, kad pats Leibnicas neretai lygina monadas su atomais: empiriniai daiktai yra monadų (atomų) kompleksai. Tačiau Leibnico atsakymas visai kitoks. Monados negali sąveikauti ir pačios savaime sudarinėti kokių nors junginių. Jos, ir jų percepcijos sukoordinuotos ir suderintos dėl iš anksto nustaytosios harmonijos, kuri klaidingai suprantama kaip sąveika. Pvz., biliardo rutulių susidūrimas iš tikrųjų yra percepcijos apie šį susidūrimą harmonija.

Pasak Demokrito, atomai egzistuoja erdvėje ir laike. Naujaisiais laikais Demokrito požiūrį rėmė Niutonas. Erdvė, jo nuomone, yra kūnų talpykla ir egzistuoja nepriklausomai nuo jų. Žodžiu, erdvė – tai tam tikra substancija, jeigu norite, dėžė, kuriai nesvarbu yra joje obuolių, ar kriaušių ir apskritai, ar ko nors yra. Tai – absoliuti erdvė. Analogiškai absoliutus ir laikas, nepriklausantis nuo jame vykstančių įvykių. Patalpinęs erdvę ir laiką į monados vidų, Leibnicas padarė juos priklausomus nuo jos percepcijų: nėra monadoje percepcijų, vadinasi, nėra erdvės ir laiko. Leibnico erdvė ir laikas yra santykiniai priklausymo nuo percepcijų turinio atžvilgiu ir koreliatyvūs tarpusavio priklausomybės viena nuo kitos atžvilgiu. Nesunku pastebėti, kad Leibnico erdvės ir laiko metafizika yra Alberto Einšteino (1879-1955) reliatyvistinės fizikos pirmtakė.

• 1. Kas sudaro Klasicizmo epochos (17 a.) esmę?
• 2. Kas sudaro F. Bekono kritinį empirizmą?
• 3. Kokie yra T. Hobso nominalistinio empirizmo ir mechanistinio materializmo pagrindiniai bruožai?
• 4. Kokios P. Gasendžio empirinio fizikalizmo ypatybės?
• 5. Kokia Spinozos panteistinio racionalizmo specifika?
• 6. Kodėl Dž. Loko materialistinis empirizmas yra absoliutus?
• 7. Kodėl Dž. Lokas kalba ne apie daiktus, o apie jų kokybes (savybes)?
• 8. Kodėl Dž. Lokas atsisako nuo substancijos ontologinės interpretacijos gnoseologinės naudai?
• 9. Kodėl Dekarto filosofija yra dualistinė?
• 10. Kaip Dekartas aiškina mąstančiosios ir tiriančiosios substancijų santykį?
• 11. Kokia prasme Leibnico filosofija yra pliuralistinė?
• 12. Koks Leibnico „Priešnustatytosios harmonijos principo” turinys?
• 13. Kodėl Leibnicas mano, kad „mūsų pasaulis yra geriausias iš visų galimųjų pasaulių”?
• 14. Kas sudaro, pagal Leibnicą, erdvės ir laiko santykinumą (reliatyvumą)?