Fiziką aš suprantu ne kaip specialų mokslą, egzistuojantį greta chemijos, biologijos ir kitų, o pagal senovės graikų žodžio füsis reikšmę – mokslą apie gamtą ir netgi mokslą kaip tokį. Jau buvo minėta, kad dalyvis negali būti mokslo pažinimo subjektas apskritai, nes gamta jo suvokiama ne kaip objektas, o subjektyviai, remiantis vertybėmis. Norint imtis moksliškai tyrinėti gamtą, būtina ją objektyvizuoti, laikyti ją objektų, o ne dalyvio veiklos lauku. Tuo tikslu reikia nustatyti dvasinį nuotolį tarp gamtos ir žmogaus ir suvokti gamtą ne iš vidaus, o iš išorės. Kitaip tariant, reikia būti ne jos dalimi, ne savu, o svetimu, pašaliniu. Tai reiškia, kad užsiimant mokslu būtinas susvetimėjimo ir nušalinimo procesas. To proceso rezultatas – stebėtojas, kuris ir tegali būti mokslo subjektas.

Jeigu dalyvis mąsto ,,vertybiškai”, būtent mitais ir mitologemomis, tai stebėtojas, analizuodamas jam priešinamą objektą, gali gretinti objekto elementus tarp savęs, vengdamas šių elementų lyginimo su savo vertybėmis. Elementų gretinimas tarp savęs sąlygoja galimybę formuoti svarstomų elementų skiriamuosius požymius, kurie sudaro sąvokos turinį ir jo diskretinę struktūrą. Stebėtojo minties forma yra sąvoka, nukreipta į pasaulį kaip į diskretinę, o ne kaip į kontinualią visumą. Minties ir jos objekto diskretiškumas numato sąmonės analitinę veiklą. Analizę sudaro minties eiga nuo visumos prie ją sudarančių elementų ir dalių. Reikia pasakyti, kad stebėtojo analizei būdingas įsisąmoninimo pobūdis. Dalyvis taip pat negali neanalizuoti, bet jo analitinė veikla esti antraeilė, svarbiausia yra visumos, o ne jos dalių sinkretiškas suvokimas. Šitaip fizika, nukreipta į diskretinę struktūrą, analizuoja, formuodama sąvokas, t.y. žinojimą apie pasaulį. Tai – konceptualusis tikrovės suvokimas.

Konceptualumui kaip formaliam pasaulio atgaminimui sąmonėje, t.y. jo formos, o ne turinio suvokimui, būdinga loginis tikslumas ir griežtumas. Trūkumas tai, kad nebūdinga kontinualumo aspektas – pasaulio kaip visumos suvokimas. Dar daugiau, stebėtojas pažįsta suvokimo sąskaita. Kitaip tariant, stebėtojas žino, bet nesupranta. Apie dalyvį galima sakyti, kad jis supranta, bet nežino. Istoriškai mokslas atsirado kaip fundamentalus, o ne taikomasis pažinimas. Tai reiškia, kad pirmosios mokslo formos buvo teorija be praktikos. Ir tik atsiradus technikos mokslams, kai buvo suderintos  stebėtojo ir dalyvio pozicijos, teorija buvo susieta su praktika, pažinimas su supratimu, žinios – su tikrove.

Pažinimas vystomas tiek ekstensyviai, dėl patirties plėtimo, tiek ir intensyviai, tobulinant ankstesnį žinojimą kritikos būdu. O štai parafizika vystosi tik kumuliatyviai (kaupiamasis kelias), nes kritika čia visiškai negalima. Parafizika yra kontinualios struktūros sistema, kuriai būdingi mitai, aiškinantys pasaulio kilmę ir įvairius gamtos reiškinius. Mitų sistema funkcionuoja kaip pasaulėjauta, vienareikšmiškai lemianti žmogaus santykį su gamta, jo veiklos būdą. Pasaulėjauta nepalieka vietos samprotavimui ir elgesio įvairovei. Pasaulėjauta – sinkretiška, jungianti nesuskirstytas religines, pažinimo, etines, estetines ir kitas vertybes. Tai, kas vadinama pirmykštės visuomenės menu, sakysime, piešiniai ant uolų sienų, iš tikrųjų yra sinkretiška forma, kuriai būdingi tiek estetiniais, tiek ir pažintiniai, religiniai ir kiti aspektai.

Stebėtojo atžvilgiu viskas keičiasi. Visų pirma, vyksta sinkretiškosios sąmonės diferencijavimas. Sinkretizmas užleidžia vietą diferencijuotajai sąmonei. Atsiranda konceptualusis pažinimas (įvairių mokslo formų fizika), taip pat kitoks (filosofinis, estetinis, etinis, religinis ir panašiai) žinojimas, kuris gali būti įvardytas metafizika. Visos diferencijuotos sąmonės formos egzistuoja dėl susvetimėjimo ir dvasinės distancijos tarp subjekto ir objekto. Religijos prasmė nesutampa su mitologijos, kaip tam tikros pagonybės formos prasme, ir atsiranda, priėjus prielaidą, kad Dievas transcendentinis, t.y. esantis anapus empirinio pasaulio, kuriame gyvena žmogus. Analogiškai formuojasi menas – subjekto susvetimėjimo rezultatas. Sakykime, stipriausios audros jūroje metu, prie kranto skęsta laivas: rūškanas dangus, didžiulės bangos, užliejančios laivą. Atrodytų estetiškai nesuvokti tokio vaizdo tiesiog negalima: ir tikrai ant kranto stovintys žmonės negali atsitraukti nuo įsisiautėjusios gamtos puikaus vaizdo. Kitas dalykas – skęstančio laivo keleiviai. Jie ne stebėtojai, o dalyviai, kuriems estetinis suvokimas neįmanomas.

Dalyvio pasaulėjauta sudaryta iš mitų. Tai vieno lygio sistema. Sudėtingesnė yra stebėtojo situacija. Jis taip pat turi pasaulėjautą, vadinamą mentalitetu, t.y. stereotipų, reguliatyvų ir nuostatų sistema, nekritiškai egzistuojančių kasdieniniame gyvenime. Mentalitetas, taip pat mitologinė pasaulėjauta, kaip reguliatyvas, vaizduoja tikrovę ne tiesiogiai, o tarpiškai, ir nėra daiktinė sąmonė. Be mentaliteto, stebėtojui dar būdinga ir pasaulėžiūra, kuri, kaip daiktinė sąmonė, kilusi iš mentaliteto, konceptualia forma konstruoja pasaulio paveikslą.

Sekuliarizuotoje visuomenėje svarbiausias pasaulėžiūrą lemiantis faktorius, pasižymintis konceptualumu, yra mokslas. Neatsitiktinai dabartinės ideologijos orientuojasi į konceptualumą ir pretenduoja būti mokslinės. Tikrai, pasaulėžiūra žymia dalimi konceptuali, t.y. operuoja sąvokomis. Tačiau apibendrinimai, vedantieji į visuotinybę ( o tik šiuo atveju galima kalbėti apie pasaulėžiūrą), negali būti visai konceptualūs. Todėl pasaulėžiūra (jeigu ji politizuota, tai – ideologija) būtinai susijusi ne tik su konceptualumu, bet ir su vertinimu. Konceptualumo ir aksiologiškumo derinimasis – ideologijos požymis. Intelekto viešpatavimas stebėtojo sąmonėje sąlygoja tai, kad be sąvokų pasaulėžiūrai būdingi ne tiek mitai ir mitologemos (nors ir to esama), kiek idėjos. Panašiai kaip mitai ir mitologemos, idėjos irgi nukreiptos į pasaulio kontinualų aspektą, t.y. jo visumos vientisumą. Skirtumas tas, kad idėjos – tai racionalios vertybės. Kaip ir pasaulėjauta, pasaulėžiūra įprasmina pasaulį, garantuoja žmogui pasaulio sampratą, kartu kompensuoja fizikos žinojimo „beprasmybę”.

  • 1. Kokios yra gamtos pažinimo sąlygos ir prielaidos?
  • 2. Kas yra sąvoka ir jos turinys?
  • 3. Kaip reiktų charakterizuoti frazę „Stebėtojas žino, bet nesupranta; dalyvis supranta, bet nežino”?
  • 4. Kokios yra žinojimo (fizikos) raidos ypatybės, lyginant su lyg ir žinojimo (parafizikos) raida?
  • 5. Kas sudaro diferencijuotą sąmonę ir koks jos santykis su sinkretiška sąmone?
  • 6. Kas tai yra mentalitetas?
Views All Time
Views All Time
5040
Views Today
Views Today
1
0 0