EUROPOS PSICHIATRIJOS ISTORIJA IR LIETUVA
I dalis

Europoje idėjų kovos dėl beprotybės nustatymo psichiatrijoje epocha, prasidėjo vokiečių psichiatrams (1898m. E.Kraepelin) išskyrus iš kitų psichikos sutrikimų atskirą susirgimą, prasidedantį jauname amžiuje ir pasibaigiantį ankstyva silpnaprotyste. 1911m. E.Bleuler savo straipsnyje Dementia praecox oder Gruppe der Schizophrenien1 šį susirgimą paskelbė esant Schizofrenija. Beveik išsyk pasigirdo balsai (Prancūzijoje Ballet, Rusijoje Giliarovskij) apie galimą šios diagnozės ribų išplėtimą. Apogėjų ši idejų kova pasiekė 1983m., kai dėl sovietinių kolegų profesinės veiklos naudojimo ne pagal paskirtį o politiniais tikslais Danijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV psichiatrinės bendrijos pareikalavo suspenduoti TSRS (LietuvosTSR) psichiatrų ir neuropatologų mokslinės draugijos veiklą Pasaulio Psichiatrų Asociacijoje, arba ją nutraukti. Vakarų psichiatrai šiuo klausimu pareiškė tokias mintis:

1. svarbu palaikyti profesinius kontaktus net vykstant piktnaudžiavimams;

2. formalus profesinių bendruomenių, kurių lyderiai vykdo piktnaudžiavimus, pripažinimas tik stiprina ydingą praktiką, negalinčią teikti naudos nei psichiatrijos mokslui, nei psichiatrijos etikai;

3. diagnozė, kuria piktnaudžiaujama, gali būti nustatoma nuoširdžiai, nors Vakarų psichiatrams ji yra akivaizdžiai klaidinga. Tai yra įmanoma tik tokiu atveju, jei visuomenėje laikomasi požiūrio, kad visuomenę kritikuojantys ar jos taisyklių nesilaikantys žmonės yra psichikos ligoniai. Šiuo atveju klaidinga diagnozė galima dėl nuomonių: kas yra psichinė liga skirtumo. Sovietinė schizofrenijos koncepcija pati savaime jau yra įvairių konfliktų šaltinis vien todėl, kad jos atveju diagnozavimą lemia ne medicininės reikmės, o apsisaugojimai ir kompromisai, kurie diagnozuojančio psichiatro sąmonę pasiekia tik iš dalies2.

Lietuvos ši diskusija nelietė, nes 1983 m., kaip matyti iš medžiagos N 13 G/10-92 3 Lietuvos psichiatrija buvo itin lojali sovietinei mokyklai, o jos lyderiai naudojo savo profesinę veiklą ne pagal paskirtį, bet politiniais tiksliais, t.y. vykdė piktnaudžiavimus psichiatrija. Jie vadovavo psichiatrijai Lietuvos Generalinei prokuratūrai tiriant jų piktnaudžiavimus psichiatrija (medžiaga Nr. 13 G/10-92} ir tebevadovauja 2002 m. Lietuvos Generalinei prokuratūrai jų vykdytą veiklą pripažinus nusikaltimu. Tačiau diskusija profesiniame lygmenyje nevyksta ir po šio pripažinimo, teorinės piktnaudžiavimo psichiatrija prielaidos neaptariamos, nors spaudoje bandoma kelti ir aiškintis problemas.

Dabar, prieš pradedant diskusiją apie konkrečius, piktnaudžiavimo psichiatrija pasėkoje atsirandančius žmogaus teisių pažeidimus, turime pripažinti, kad 20a. pradžios Europoje prasidėjusi diskusija dėl Schizofrenijos diagnozavimo ribų nustatymo Lietuvos nepasiekė, o Lietuvai atsidūrus TSRS, minima diskusija išvis tapo draudžiama: uždaroje visuomenėje psichiatriją apgaubė jokiai kritikai ar pažangos šviesai nepralaidi širma, ir jei žinomų disidentų Bukovskyj, Koriagin‘o likimai siejami su politine sistema, ne mažiau represijų patyrė ir palyginti nekalta, neliečianti politinių piktnaudžiavimų plačios schizofrenijos koncepcijos hiperdiagnozuojant ją organinių psichozių, pvz. po insulto, galvos traumų sąskaita kritika m.m.k. E.F.Kazanec publikacijose, taip pat sukėlusi represijas (Kazanec buvo atleistas iš darbo, šmeižiamas). Lietuvoje nepasirodė jokia sovietinę schizofrenologiją kritikuojanti publikacija, sovietinė psichiatrija nuo visuomenės ir kritikos dengėsi aklina informacijos draudimų bei nutylėjimų širma.

Bandydami įvertinti ir įvardinti mūsų vietą istoriniame Europos psichiatrijos kontekste bei žinodami kokią vietą visuomenės gyvenime sovietmečiu užėmė psichiatrija, kurios svarbiausia paskirtis tapo visuomenės kontrolė, nustembame, kad susirgimą, kurio pagalba iš visuomenės būdavo eliminuojami kitaminčiai, vokiečių psichiatrai aprašė tada, kai niekas dar nežinojo ir neįsivaizdavo būsimos Spalio Revoliucijos, kurią po pusės amžiaus pakeis tokio lygio stagnacija, kai reformistinių idėjų, vakaruose laikomų aspiracijomis, turinčius asmenis, remiantis moksliniais sovietinių psichiatrų nurodymais4, bus galima talpinti tik į specialiąsias, itin griežto režimo psichiatrines ligonines, ir tik kai jie praras bet kokį domėjimąsi ne tik reformomis, bet ir savo paties likimu, juos leis talpinti į bendrąsias psichiatrines ligonines (ten pat: 4, 7-8 psl.). 1911m. E.Bleuler aprašydamas schizofreniją negalėjo įsivaizduoti, kad 1970-1980m.m. TSRS išbujos spec.ligoninių, saugomų automatais ginkluotų kareivių kad nuo gydymo neišsibėgiotų, tinklas, o schizofrenija 1972m. Lietuvoje bus “diagnozuojama“ 5 … dėl Trispalvės iškėlimo Nepriklausomybės dienos proga Vasario 16-osios išvakarėse, kad ekspertizę skyrusių KGB tardytojų klausiami kada jų diagnozuotas susirgimas prasidėjo, teismo ekspertai psichiatrai turės tvirtinti jog būtent nusikaltimo padarymo metu, t.y. keliant lietuvišką trispalvę 6

Tuo tarpu kito, iš pakankamai aukštos kultūros kilusio XX a. totalitarinio režimo šalyje tikrų psichikos ligonių laukė siaubingas likimas: 100 000 jų nužudyti po eutanazijos priedanga, padedant Vokiečių psichiatrų asociacijai Hitlerio valdžios įpirštam, kaip tvirtinama apie vokiečių psichiatrijos istoriją pagrindiniame Europos psichiatrijos žurnale European Psychiatry, prezidentui (zwangsprasident) šveicarų kilmės nacių psichiatrui Ernst Rudin, E.Bleuler‘o mokiniui 7 ir vokiečių psichiatrijos mokykla su jos tyrinėjimais bei ideologija, pas mus vadinama klasikine E.Kraepelin, E.Bleuler psichiatrija, sukūrusia mokslinės psichiatrijos pagrindus; beje, iš jos kilusi sovietinė psichiatrija taip ir “sustingo“ ties šiuo pagrindu, bet iš jo, padedant represiniams totalitarinės valstybės mechanizmams, išaugo, aišku savaime su savais priedais, didžiulis redukcionistinis 8 sovietinės psichiatrijos “rūmas“, stipriai įtakojusi Europos psichiatriją iki ketvirtojo praeito amžiaus dešimtmečio, po karo moraliai bei institucionaliai bankrutuos, taps izoliuota Vakarų pasaulyje ligi pat šeštojo dešimtmečio 9

Pokario metais Europos psichiatriją įtakojo Amerikos psichoanalizė, anglų socialinė psichiatrija bei prancūzų psichofarmakologiniai atradimai. Šeštojo–septintojo dešimtmečių Europos psichiatrijoje atsispindėjo politiniai neramumai bei socialinė kritika, o klinikinėje praktikoje atgarsį rado, be psichoanalizės, egzistencializmas, anti-psichiatrijos idėjos, komunikacijų teorija, taip pat antiautoritarinio gydymo idėja. Tapo pripažinta aplinkos faktorių reikšmė psichikos ligoms.

Čia taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į esminį skirtumą: sovietininiuose ir vakarų psichiatrijos žinynuose: vakarų psichiatrams yra savaime suprantama, kartais tai pabrėžiama 10 jog be visuomenės psichikos sutrikimas nenustatomas, tuo tarpu sovietiniuose psichiatrijos raštuose, nors apie tai nediskutuojama, bet psichikos sutrikimas suprantamas kaip … endogeninis, kylantis iš vidaus, iš tiesų niekam, išskyrus psichiatrus, nesuprantamas ir jau bent negalimas paaiškinti, autodeterminuojantis ir neišvengiamas kaip ir komunizmas 11 Tokią sovietinių psichiatrų “tobulėjimo“ viršūnę jų vakarų kolegos apibūdino kaip sovietinių psichiatrų psichinės ligos matymą net tada, kai nėra jokio tos ligos pasireiškimo: “Vienas psichiatras aiškino, kad “ligos požymių nebuvimas dar neįrodo, kad nėra pačios ligos“ 12 Verta pastebėti, kad šiuo atžvilgiu 20 a. trečio – ketvirto dešimtmečių rusų psichiatrija akivaizdžiai artimesnė Vakarų psichiatrijai nei paskutiniųjų dešimtmečių Vakarų psichiatriją laikanti priešiška ideologija Lietuvos psichiatrija.

1980-90 m. “biologinę bangą“ Europos psichiatrijoje lydėjo tam tikri kultūriniai pokyčiai: psichoanalizės populiarumas sumažėjo, o anksčiau bodėjęsi ligų klasifikacija Amerikos psichiatrai DSM-III-R /Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders Third Edition, Revised/ statistinio ligų klasifikacijos vadovo pradėjo laikytis “taip šventai kaip Biblijos“. Jų diagnozavimo būdas peržengė savo šalies ribas ir įtakojo ne vien klinikinę klasifikaciją, bet ir psichiatrinį mąstymą (Beje lietuviškojo DSM-III-R leidinio įžangoje 1993m. rašoma: “Norint bendradarbiauti su užsienio psichiatrais, vadovautis šiuolaikine moksline psichiatrijos literatūra, Lietuvos psichiatrams būtina žinoti DSM. Be to, DSM-III-R turėtų padėti mūsų psichiatrams suprasti piktnaudžiavimo psichiatrija priežastis, unifikuoti psichinių sutrikimų diagnozavimą bei standartizuoti mokslo tiriamuosius darbus psichiatrijoje). Medicininės technologijos ir genetikos pažanga bei naujieji antidepresantai psichiatriją dar stumtels biologinės krypties link, tačiau kai Europos psichiatrai sunerimę klaus, kur psichiatrija eina, bei kurlink ji turėtų eiti, atsakymą ir tikslą ras, suderinę tai, kas yra geriausia biologiniame ir socialiniame psichiatriniame mąstyme. Tačiau svarbiausia Europos psichiatrams, kaip rašo Oslo Universiteto psichiatrijos profesorius E.Kringlen Europos psichiatrijos istorijos apžvalgoje, yra išvengti redukcionizmo 9, kuris, deja, sudaro sovietinės psichiatrijos pagrindą.

Tai, kad Lietuvoje nevyko diskusija piktnaudžiavimo psichiatrija ir žmogaus teisių pažeidimo klausimu profesiniame lygmenyje, tačiau vykusį psichiatrijoje nusikaltimą pripažino prokuratūra, taip pat nurodo itin grubius žmogaus teisių pažeidimus, bei jų ignoravimą profesiniame lygmenyje. Medžiagos N 13 G/92-10 net 10 metų užtrukęs tyrimas Lietuvos Generalinėje prokuratūroje visdėlto leidžia teigti, kad okupacijos periodu į lietuvių nacionalinio ir kultūrinio judėjimo slopinimą baudžiamosios psichiatrijos pagalba buvo įtraukta didelė visuomenės dalis, kurios santykis su sąžine yra įvairus. Psichiatrų – akivaizdžiai gynybinis. Pavyzdžiui medžiagą Nr. 13 G/92-10 tyrusios komisijos pirmininko psichiatro S.Liutkaus nuomone, į vadinamąją ”Maskvos” (Snežnevskio) mokyklą {sudariusią itin palankias sąlygas schizofrenijos hiperdiagnostikai ir piktnaudžiavimams psichiatrija: 11,13), orientavosi dauguma Lietuvos akademinių psichiatrų, savo ruožtu mokiusių ir konsultavusių psichiatrus praktikus – kurie, kalbant tos pačios ”Maskvos”mokyklos terminais anot S.Liutkaus, patys yra ”susirgę” švelniąja, minkštąja paranoja, kurios vienintelis simptomas – polinkis viską, kas neaišku ir nesuprantama, vadinti šizofrenija 14 Deja, tai pripažinę negalime užsimerkti pieš tiesą, kad “švelni minkštoji paranoja su vieninteliu simptomu – polinkiu viską kas neaišku ir nesuprantama vadinti šizofrenija, yra itin pavojinga visuomenei (psichiatrų) paranojos forma, ne mažiau pavojinga kaip ir sovietmečiu vakarų tyrinėtojų konstatuotas visuomenės nesaugumą lemiantis fenomenas psichiatrinei sistemai akcentuojant vangią, įprastais metodais nenustatomą ligą, kurios pagrindu žmogus uždaromas į psichiatrijos ligoninę 15, 13. Šiandien Lietuvoje nostaba ir baimė dėl fenomeno pasėkmių sukelia neigimą, kai psichiatrų elgesį pacientų atžvilgiu (ypač diagnozuotų ir gydytų pagal sovietmečio diagnostinius ir gydymo kriterijus 16), tenka vertinti europinės teisės požiūriu kaip žmonių kankinimą:

“Asmuo, kuris patyrė netinkamą elgesį (gydymą), jei tai pavertė jį įsibaiminusiu, ar jei netinkamas elgesys (gydymas) jį pažemino, palaužė fizinį bei moralinį jo atsparumą,.neretai būna ir nežmoniško žeminančio elgesio ar baudimo auka”.

Nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui psichiatrijoje priskiriama: neadekvatus ilgalaikis suvaržymas, uždarymas, blogos sąlygos įstaigoje, netinkamas medikamentinis gydymas, be sutikimo skiriamas medikamentinis gydymas, per didelių vaistų dozių skyrimas (“overmedication”). Ar gali būti pateisinamas nežmoniškas žeminantis elgesys (gydymas)? Ne. Jo uždraudimas tarptautiniu įstatymu yra absoliutus ir negali būti jo pateisinimo, atsiprašymo, išimčių bei apribojimų. Kokie įsipareigojimai yra privalomi Šalims? 1.Šalių oficialūs asmenys neturi primesti asmenims nežmoniško žeminančio elgesio; 2. Pozityvi Šalies pareiga yra imtis priemonių apsaugoti žmones nuo kančios dėl netinkamo šalies pareigūnų valstybinėse įstaigose (kalėjimuose, ligoninėse, pensionatuoses) bei atskirų individų ar grupių elgesio.7.Ar pats medikamentinis gydymas gali būti vertinamas kaip nežmoniškas ir žeminantis? Taip. Tarptautinis įstatymas reikalauja, kad Teismas būtų įtikintas jog toks gydymas buvo mediciniškai būtinas. Gydytojo pasirinkta terapija turi būti pripažinta ir priimta, remiantis medicininiais gydymo dėsniais, ji turi būti. aprašyta dabartiniuose medicinos vadovuose.17

Čia būtina pažymėti, kad būtent iš baimės ir nuostabos, kurią kelia neperžengiami vakarų ir sovietinės psichiatrijos skirtumai, kylantis NEIGIMAS Lietuvos psichiatrų bei valdininkų tarpe sukėlė itin keistą situaciją, kai Lietuvia esant Europoje nė su žiburiu nerasite nė vienoje Lietuvos bibliotekoje net pagrindinio Europos psichiatrijos žurnalo “European Psychiatry“; neigimo būsena “apsidraudžia“ kaip ir sovietiniais laikais – cenzūra! To pasėkoje tragiškai tolstame nuo europinio psichiatrinio mąstymo, – ignoruodami ir slėpdami praeities klaidas.

Teisė į laisvę yra pagrindinė žmogaus teisė, taip pat ir psichiatrijoje. Aksiologinių žmonijos principų analizė neleidžia abejoti, kad laisvės ir tolerancijos sąvokos yra pakankamai artimos. Postotalitarinėje visuomenėje santykis su laisve, kaip ir kitomis žmogiškosiomis vertybėmis, yra pakitęs, o Lietuvos psichiatrijoje, visiškai lojalioje sovietinei, kurios status quo stebime ir šiandien, – net priešingas18. Laisvės ir tolerancijos net sąvokų ignoravimas psichiatriniame mąstyme gimdo visiškai priešingą, lyginant su europiniu psichiatriniu mąstymu, požiūrį į pacientą, kuriame IŠNYKSTA visiems visame pasaulyje, išskyrus sovietinius psichiatrus, suprantamas, kylantis iš pagarbos pacientui visdėlto žmogui, suvokimas, kad negalima taikyti prievartos: uždarymo, prievartinio gydymo, – žmogui-pacientui kaip žeidžiančios žmogų ir jo orumą, jei jis yra sąmoningas, be a k i v a i z d ž i ų psichozės požymių, sugebantis skirti (“capable of discernment”), nes laisvė ir apsisprendimo teisė yra pagrindinės ir lygiavertės žmogaus teisės; išnyksta pagarba ne vien prigimtinėms paciento-žmogaus teisėms, bet ir pagarba savo paties žmoniškumui, profesiniam prestižui, pagaliau Dekalogui. Baudžiamojoje psichiatrijoje profesinės vertybės pakeičiamos visagalybės ir nebaudžiamumo pojūčiu, kolektyviniu kaltės jausmu “vardan reikalo“, psichiatrijos tikslą įsivaizduojant įvairiai: amžinos ir vienintelės komunistinės, ar bet kurios kitos visuomeninės santvarkos ar valdančiosios klasės saugumas, tvarkos, suprantamos pagal savąją vertybių hierarchiją, užtikrinimas, nepakantumas kitokiam nei visi “normalūs“ asmenys, ar tiesiog jaučiantis sovietmečiu įteigtoje psichiatro rolėje. Analizuodamas teorinius vakarų ir sovietinės psichiatrijos skirtumus Kanados Prof.M.D.H.Merskey taip išsireiškė: “mums būtų NEPATOGU (“we do not feel comfortable in making a diagnosis of schizophrenia or hypomania solely on the basis of these more subtle and arguable clinical phenomena“) rašyti schizofrenijos diagnozę žmogui, nesant įprastų akivaizdžių psichozės požymių”.15 (psl.283 Deja, nepatogumo nejautė sovietiniai psichiatrai, nejaučia ir šiandien: totalitarizmas trypia žmogaus laisvę, tačiau dar tragiškesnis etikos principų psichiatriją pritaikius visuomenės kontrolei, likimas – humanitarinė žmogaus veiklos sritis virsta represine, pasaulyje vadinama sovietiniu košmaru (“Soviet nightmare”). Išnykus įprastiems profesiniams etikos principams ir juos pakeitus priešingais 18, laisvės kaip pagrindinės žmogaus teisės ir vertybės sąvoka pseudo-teorijoje ir jos praktikoje ignoruojama, atimama galimybė įgyvendinti su laisve artimiausiai susijusią apsisprendimo teisę; paternalistinis požiūris į pacientą gimdo tarpusavio neapykantą bei vergiškumą, pacientas atsiduria absoliučioje psichiatro dispozicijoje. Tuo tarpu Medicininės etikos principai, išreikšti dar Pasaulinės Gydytojų Asociacijos Generalinės Asamblėjos 1949m. priimtame Tarptautiniame Medicininės Etikos Kodekse, numato pagarbą žmogaus teisėms (TMEK. Bendrieji nutarimai. 1 str. 1“ Mediko ir medicinos etika grindžiama bendrosios etikos principais. 2. Tai verčia gydytoją laikytis žmogaus teisių ir garantuoti mediko profesijos garbingumą), kai etikos principai psichiatrijoje, kur jie yra patys sudėtingiausi (Pasaulio Psichiatrų Asociacijos PPA kongresuose 1977-1994: Havajų-Vienne-Madrido priimtos Deklaracijos) sovietinėje baudžiamojoje psichiatrijoje itin supaprastėja,: virsdami neapykanta arba panieka pacientui, o ypač tariamam pacientui. Rusai sovietinės psichiatrijos tyrėjai tai sieja su netinkamai suvoktu humanizmu (‘ložnyj gummaniz vračei‘), tačiau akivaizdi ir psichiatrijos simplifikacija, kai bausmės pagalba bandoma įsprausti sudėtingą žmogaus davisinio gyvenimo fenomeną į itin primityviai suprantamą “ligos“ etiketę, nors Europos psichiatrijoje simplifikacija ir redukcionizmas laikomi labiausiai diskredituojančiais psichiatriją 9 bei viena iš pagrindinių piktnaudžiavimo ja priežasčių (intolerancijos ne-“normaliam“ individui)

Ignoruojant pagrindinę žmogaus vertybę – laisvę, pažeidžiamos ir kitos žmogaus teisės: nežmoniškas žeminantis elgesys (gydymas) įvyksta žymiai dažniau, kai asmuo yra neteisėtai, ar nesant būtinybės, sulaikytas (uždarytas) 17. Kaip tvirtinama Europos Komisijos Kankinimo (ir žiauraus nežmogiško elgesio) Prevencijos Komiteto (CPT) rezoliucijose, :patalpinimas į psichiatrinę įstaigą ar socialinės priežiūros instituciją implikuoja ne vien asmens laisvės atėmimą ar suvaržymą, bet ir invaziją į kūno integralumą psichotropiniais vaistais, TAD VIEN DĖL TO YRA BŪTINA iš anksto numatyti nepriklausomus bei procedūrinius saugiklius prieš piktnaudžiavimą psichiatrija17, Tuo tarpu Lietuvoje ne vien nėra numatyti nepriklausomi bei procedūriniai saugikliai apsaugoti asmenis nuo piktnaudžiavimo stacionariose psichiatrijos įstaigose, ypač nuošaliuose pensionatuose, kas Europoje yra būtina, bet patys piktnaudžiavimai psichiatrija neigiami.

“Saugiklis” nuo galimo piktnaudžiavimo psichiatrija yra ir pagarba žmogaus orumui, visuotinai priimtas supratimas kad negalima spręsti už žmogų, sugebantį mąstyti bei skirti kas yra gera ir kas yra bloga, kad prievarta psichiatrijoje gali būti taikoma tik tiksliai įstatymo numatytais atvejais. Pagaliau turime garsiai pasakyti, kad sovietmečiu drausti psichiatrinės etikos principai egzistuoja, nors 1977m. Havajų Deklaracija priimta Honolulu Pasaulio Psichiatrų Asociacijos Kongrese, kuriame už etikos principų nesilaikymą sovietiniams, t.y. dabartiniams Lietuvos psichiatrams arba jų adeptams-/prieštaraujančių mokytojams nebuvo/ buvo pasiūlyta .. pasišalinti.

Minėtos Havajų Deklaracijos 6 punktas reikalauja: prievartinį gydymą nutraukti tuojau pat nebesant tam būtino reikalo ir, saugant paciento žmogiškąjį orumą ir jo teises, toliau skirti tik pacientui sutinkant. Ši nuostata ne tik patvirtinta 1994 m. Madrido Deklaracijoje, bet jos 4 punktas reikalauja, kad gydymas prieš paciento valią būtų skiriamas tik iškilus pavojui jo ar kitų žmonių gyvybei. Visdėlto svarbiausias saugiklis prieš visų rūšių piktnaudžiavimus yra viešumas. Kankinimų Prevencijos Komiteto (CPT) tvirtinimu kontaktas su išoriniu pasauliu ne vien užtikrina apsaugą nuo piktnaudžiavimų, bet yra būtinas ir psichiatrinių pacientų gydymui (ten pat,17) Šiandien Lietuvoje prabilome apie piktnaudžiavimus vaikų globos namuose, tačiau uždarumo problema psichiatrinėse įstaigose, socialinės priežiūros ilgalaikėse institucijose lig šiol nusikalstamai ignoruojama, kaip ir patalpintų į šias įstaigas asmenų prigimtinės Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ginamos žmogiškosios teisės.

Gydytoja Dalia Marija Gerulaitienė

(Autorės skaityti pranešimai šia tema, be cituotų straipsnyje:1 PSYCHOTRAUMATIC EXPERIENCE OF NONPSYCHOTIC PERSONS TREATED COMPULSORY IN ORDINARY OR SPECIAL HOSPITALS BY NEUROLEPTICS. Dalia Marija Gerulaitiene, LITHUANIA World Federation for Mental Health Time for Reflection World Congress, Dublin, Ireland 1995. /Theme B:PUBLIC POLICY. Th. Jefferson: The Core of Human Life and Happiness, and Not Their Destruction, Is The First and Only Legitimate Object of Good Government / pp 39. 2..CHANGES IN PATIENTS‘ ATTITUDE DUE TO CHANGES IN THE PSYCHIATRY CONCEPT. D.M. Gerulaitiene, Kaunas Central policlinic, LITHUANIA European Psychiatry,Vol. 17- Suppl.1, 11th AEP Congress Stockholm, pp 170s) 3. SEMANTINIAI PSICHIATRIJOS DESTIGMATIZACIJOS LIETUVOJE ASPEKTAI.D.M.Gerulaitienė, Kauno Centro poliklinika. Lietuvos Psichiatrų Asociacija: konferencija DESTIGMATIZACIJA PSICHIATRIJOJE. 1999, Kaunas. Psl.45-50)

Tekste minimos nuorodos:
1 Aschaffenburg‘s Handbuch, 1911, Zurich

2 W. Reich. Psychiatric diagnosis as an ethical problem, 1981 In Psychiatric Ethics, eds S.Bloch, P.Chodoff. New York:Oxford University Press.

3 1992 m. trys Lietuvos visuomeninės organizacijos: Politinių kalinių sąjunga, Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Piktnaudžiavimų psichiatrija iniciatyvinė tyrimo grupė įteikė Lietuvos Generalinei prokuratūrai medžiagą apie piktnaudžiavimą psichiatrija politiniais tikslais, prašydamos taikyti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą “Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ diagnozavusiems psichiatrams. {Plačiau apie šią medžiagą bei jos 10 metų užtrukusį tyrimą Lietuvos Generalinėje prokuratūroje rašoma II straipsnio dalyje}

4. M.F.Talce, J.L. Landau. ”Kriteriji naznačenija prinuditelnogo lečenija”: Prinuditelnoje lečenije psichjičeski bolnych. Ministerstvo Zdravoochranenija SSSR, NIIOCP im.Serbskogo, 1981, Moskva, 7psl(Šiandien skaitant šią knygelę susidaro įspūdis, kad M.S.Gorbačiovas būtent susipažinęs su ja ėmėsi pertvarkos: nes skaitant akivaizdu, kad medicinos sritis psichiatrija nuvažiavo visiškai priešinga kryptim: humanitarinė žmonių veiklos sritis, kurios gydymo dėsniai yra žmogaus aktyvumo ir geros nuotaikos siekimas, tapo žmonių žlugdymo fenomenu: padaryti iš aktyvaus turinčio idėjų individo niekuo, net savo likimu nebesidomintį, “pasliką lovoje gulintį, t.y. nugalėtą nebepavojingą priešą),

5 Diagnozavimas yra susirgimo simptomų identifikavimas, ir būtent tai tapo visą epochą trunkančios idėjų kovos dėl beprotybės nustatymo psichiatrijoje ašimi: nors disidentus “diagnozavę“.psichiatrai linkę mažinti savo atsakomybę už disidentų patalpinimą į specialiąsias ligonines atsakomybę perleisdami teismui (“sprendė teismas“ ), tačiau be psichiatrų užrašytos diagnozės spręsti patalpinti į psichiatrijos ligoninę teismas negalėjo. Nesant atatinkamo termino kaip “ostensible patient“: tariamas ligonis, diagnozavimą, kai remtasi ne simptomų identifikavimu, o politiniais, atsargumo ar kompromisiniais sumetimais, rašau kabutėse.

6 VSK prie LTSR MT (KGB) baudžiamoji byla Nr. 335-47640/3 kaltinamamo Vladislovo Majausko, Kazimiero s., padariusio visuomenei pavojingas veikas, numatytas Lietuvos TSR BK 68 str. I d. 4 tomuose., pradėta 1972m. kovo 9d., baigta 1993 m. sausio 31 d., psl. 116-122, 225-226

7 European Psychiatry, The Journal of European Psychiatrists, Vol 9 /Suppl 1994 pp 94s U.H.Peters, University of Cologne, Germany. The influence of the German Psychiatric Asssociation on the Research, Organization and Profile of Psychiatry

8 redukcionizmu psichiatrijoje suprantama dvasinių žmogaus fenomenų simplifikacija, supaprastinimas

9 -European Psychiatry, The Journal of European Psychiatrists, Vol 17/Suppl 1, 2002 pp168s E.Kringlen,University of Oslo, Norway,:Contemporary history of Psychiatry.

10 Current Medical Diagnosis & Treatment, a lange medical book, 1991, 19, J.Brophy. psychiatric disorders, pp 659-713, Social and Environmental conditions {p 659):“Without the encounter with the environment, there can be no socially recognized illness (…)There is constantly changing cultural influance that determines which type of behaviuor will be tolerated or considered devient“…………..

11 “Two main factors, responsible for psychiatric abuse in former Soviet Lithuania were: I. Repressive nature of psychiatric care and II. Broad schizophrenia concept used in forensic psychiatry practice. During the past half of age psychiatry in former USSR was oriented to Snezhnevsky school of Schizophrenia classification, where not only “schizophrenia with delusional ideas of reformism in the structure of paranoiac syndrome” presented great problems, but also ‘sluggish’, ‘paranoiac’, ‘shift like’ schizophrenia, as Snezhnevsky did not provided operational criteria to define them, and diffuse descriptions of illness was applied, out of context, to persons without irrational signs required as a proof of psychosis in Western classification. Though there are no worthwile link between normal seeing conditions and psychosis, this event took place in Soviet psychiatry, other attributes of which can be defined as:3) the assumption of endogenous process was transformed into firm unquestionable belief, where implicit faith in inexorable endogenous process was playing very well with collective archetypes of fear characteristic to the totalitarian repressive system; all it allowed enunciate of any psychological explanation of human behavior, 4) yet another attribute of soviet psychiatry in last decades is the more subtle changes, e.g. “sluggish” form of Schizophrenia, needs to be treated in the maximum security facilities: special psychiatric hospitals; 5) the most specific attribute of latest Soviet psychiatry was the social control by psychiatry in the country where traditions of independent private medicine were annihilated already many years ago, and there was nobody to question the reality of “inexorable endogenous process. 6) Mere psychiatric theory is not enough to control society, and Soviet psychiatry was consolidated into one insoluble mechanism with Soviet law by the concept of ‘social danger’, taking away any plea of not guilty; and, if public trial would have been embarrassing, amenability for his own actions.“ – European Psychiatry , The Journal of the Association of European Psychiatrists, Vol 9/Suppl 1, 1994, Copenhagen, p 31s. The Role of Broad Schizophrenia Concept in Psychiatric Abuse: Evidence from Forensic Psychiatry cases. D.M.Gerulaitiene, R.Bunevicius, Lithuania.

12 Harmon Zeigler. The Political Community. New York & London, 1990.(1993m. vertimas į lietuvių kalbą:/Litera Universitati Vytauti Magni/ H.Zeigler. Politinė bendruomenė. VIII sk.Totalitarizmas: valstybė prieš įvairovę. Psichiatrijos panaudojimas politiniams tikslams, psl. 236)

13 Schizofrenijos sovietinės koncepcijos pavojai Gydytoja Dalia Gerulaitienė. Mokslas ir gyvenimas 1991m. Nr 12, psl. 26-27:

14. Lietuvos psichiatrija – žingsniai tiesos ir laisvės link. Saulius.Liutkus, Psichiatrų asociacijos viceprezidentas, “Lietuvos aidas”, 1995-02-09, Nr. 28

15. Political Hazards in the Dignosis of “Sluggish Schizophrenia H.Merskey, B.Shafran.“. British Journal of Psychiatry (1986), 148, pp 247-256

16 Lietuvos Psichiatrų Asociacijos valdyba 1991-03-15 priėmė Pareiškimą dėl Lietuvos psichiatrų veiklos okupacijos metais: (apie atskirų valdybos narių priešinimąsi ir to priešinimsi priežastis, bei kokiais būdais buvo pasiektas consensus ir Pareiškimo priėmimas – įdomi, tačia šio straipsnelio rėmuose nesutelpanti tema), kuriame pripažino skirtingus diagnostinius ir gydymo kriterijus, naudotus okupaciniu periodu.

17 The CPT standards „Substantive“sections of the CPT’s General Reports European Committee for the Prevention of Torture and Inhuman or Degrading Treatment or Punishment – “47.Every patient capable of discernment is free to refuse treatment or any other medical intervention. Any derogation from this fundamental principle should be based upon law and only relate to clearly and strictly defined exceptional circumstances which are applicable to the population as a whole safeguards during placement“.

18 EUROPEAN PSYCHIATRY, Vol. 11/Suppl 4 1996, 8-th Congress of AEP and Royal College of Psychiatrists, London, pp 265s SOVIET MENTALITY AND PSYCHIATRIC DIAGNOSIS: SOME SEMANTIC AND SEMIOTIC ASPECTS: D.M.Gerulaitiene. Kaunas Red Cross Hospital policlinic, Lithuania

**********

II oje straipsnio dalyje EUROPOS PSICHIATRIJOS ISTORIJA IR LIETUVA analizuojama Lietuvos Generalinėje prokuratūroje tirta “Medžiagą Nr. 13 G/92-10, Europos psichiatrų požiūris į psichiatrinę diagnozę ir jos patikimumą: ar psichiatrinė dagnozė gali atspindi tokius sudėtingus fenomenus kaip žmogaus dvasinės problemos.; taip pat stigmatizacijos ir destigmatizacijos problemas, turint omenyje, kad destigmatizacijos programą privalo vykdyti visos Europos sąjungos šalių vyriausybės

Views All Time
Views All Time
3502
Views Today
Views Today
2
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn