Egzistencinė filosofija yra teisingai suvokusi, kad žmogus Aš ir pasaulis iš esmės skiriasi. Nei žmogaus, nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas nėra tvarkomas taip kaip gamta, t.y. sąlygojamas būtinumo žmogus turi tik įgimtą galimybė dvasiškai tobulėti, formuoti asmenybė. Bet ši galimybė yra kitokia negu pvz.: gėlės galimybė išaugti ąžuolu. Gėlėje, kuri išaugs medžiu jau užkoduota ąžuolo sandara.Mes galime nurodyti, kaip jis augs, kiek gyvens. Visai kitoks yra asmens dvasinio tobulėjimo galimybės, tokia bus gimusio žmogaus dvasia, toks bus jo mąstymo turinys, kiek išsivystė jausmai, intelektas ir t.t. Mokslinis numatymas yra bejėgis.

Filosofinė žmogaus analizė grindžiama tuo, kad žmogus turi protą ir ……….
Protu daromi sprendimai negali būti vadovaujami kieno nors kito, išskyrus jį patį. Todėl asmuo yra savo buvimo (ne……….) priežastis.

Alberas Kamiu.

Jo apmąstymų atsparos taškas – bendras visiems egzistencijos mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš valią: niekas jo ne klausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmone anaiptol ne draugiška žmogus nuo mažumės derinasi prie jos įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio suvienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus.

Gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip gyventi, netgi grasindamas mirtimi.
Jaspersas

Jis pats savo mąstymą vadino egzistencine filosofija. Pagrindinė tezė, iš kurios kyla visas Jasperso mąstymas. Pažįstame tik atskirus objektus pasaulyje, bet niekada pačią būtį, nes ji yra nebe objektas, o tai, kas gaubia visus objektus. Jam filosofija yra nebe visuotinai galiojančios pažinimo sritis, o asmeninio tikėjimo išraiška. Filosofinės tiesos tikrybė yra ne loginė, o moralinė (egzistencinė). Filosofinio mąstymo prasmė yra ne pažinimas,o “ apeliavimas” į mus, vidinis mūsų.

Gartras – ateistinio egzistencializmo plėtotojas. Jis suvokia savo filosofiją egzistencializmu kaip atleisti nei humanizmu, lygiai atsiribodamas ir nuo materializmo ir nuo ateizmo. Koks materializmas bebūtų, jis niekada nepajėgia išaiškinti laisvės. Žmogus yra “pasmerktas laisvei “ – neturėti iš anksto duotos prigimties, o pats ją savo egzistencija susikurti. Kiekvienu apsisprendimu žmogus imasi atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitus.
14. Naujųjų Amžių metmenys; šviečiamoji filosofija.

Kristijono Volfo, Voltero, Lametri, Helvecijaus mokymai, jų veikalų aptartis.

Naujieji amžiai – tai kapitalizmo įsigalėjimo ir viešpatavimo metas. Pagrindinė epochos savitaigos būdai, nepriklausomai nuo jos ideologinių aspiracijų, yra individualizmas, nacionalizmas ir materializmas. Individualizmą – kapitalizmo žmogaus savitaigos programą – lemia vis labiau ryškėjantis supratimas, kad žmogaus realus buvimas reikalauja tokių pat realių veiksmų. Nacionalizmą – lemia naujas savo orentacijas teigiančių individų neformalus bendrumo poreikis. Materializmą – lemia dar Renesanse prasidėjusi teocentrinės pasaulėvokos destrukcija ir pasaulio, kaip materialybės, idėjinis įsisavinimas.

Būdingiausi naujųjų amžių reiškiniai yra švietimas ir buržuazinės revoliucijos, pramoniniai ir agrariniai perversmai, valstijos ir darbininkijos bei proletariato susiformavimas, nacionalinių valstybių kūrimas, jų imperialistinių siekių išryškėjimas ir kolonijinės sistemos susidarymas, gamtą kaip materialybės ir idealybės vienovė pagrindžiančių filosofijos sistemų paieškos.

Socialiniai pokyčiai naujaisiais amžiais, ypač pirmuoju raidos laikotarpiu, vyksta konfrontuojant senosioms istorinėms formoms – bažnyčiai ir pasaulėtinei monarchijai. Iš pažiūros bažnyčia tebeturi tokį pat stiprų poveikį visuomenės gyvenimui kaip ir viduramžiais. Tačiau iš esmės susilpnėjusią bažnyčios įtaką rodo absoliutinių monarchijų augimas.

Antrajam epochos laikotarpiui yra būdingas atskirų nacijų stambiosios buržuazijos interesus reiškiančių imperijų formavimasis. Imperialistiniai Europos valstybių siekiai padalija pasaulį į įtakos zonas, suformuoja pasaulinė kolonijinė sistemą, ir globalinė kova už pasaulio resursus bei rinkas yra vienas iš budingiausių naujųjų amžių bruožų. Naujieji amžiai yra šiuolaikinių nacijų formavimosi metas. Naujaisiais amžiais kilo vienas iš pačių didžiųjų pasaulio kultūros sąjūdžių – švietimas. Švietimo epocha su jai būdinga kultūra ir ideologija. To meto filosofinė mintis, įveikdama scholastiką ir kovodama prieš religiją, remdamasi gamtotyra išėjo į plačius kultūros karus ir stipriai paveikė visą dvasinį visuomenės gyvenimą. Racionalizmas ir natūralizmas tapo svarbiausiais filosofijos šviečiamosios misijos akcentais. Švietimas išsklaidė metafizinį teologinį pasaulėvaizdį. Vieninteliu visko kriterijum pasidarė mąstantis protas.

Buvo kritikuojama visa feodalizmo sistema – luominė santvarka, įstatymai ir socialinis bei politinis neteisingumas, monarchinis ir bažnytinis despotizmas, prietarai, fanatizmas, scholastika.

Volteras pripažino dieviškąją pasaulio kilmė, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius. Kovodamas prieš bažnyčią, dievą jis laikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone; o liaudies mases laikė pavojinga stichija. Ir vis dėlto visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla teigdamas protingo gyvenimo būtinumą, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusiu, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus, ir visuomeninio likimo pagrindas. Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek brandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Nuosekliausiai prancūzų švietimo ideologija įsikūnijo vadinamųjų enciklopedistų darbuose: Ž. Lametrio, K. Helvecijaus ir kt. Aiškaus ir tikslaus gamtos ir kultūros supratimo enciklopedistai siekia kaip filosofai teoretikai. Gamtą jie aiškina materialistiškai, bandydami rasti joje pačioje slypinčias jos egzistavimo prielaidas. Ž. Lametri supratimu materialioji gamtos tvarka yra tokia lemianti, kad kūnui miegant žmogaus psichinė veikla visiškai sustoja. Pažinimo galimybes enciklopedistai supranta beveik vienodai: juslės yra vienintelė pažinimo priemonė, bet pojūtis tikrojo pasaulio vaizdo duoti negali: iš pojūčių formuojasi vaizdiniai ir suvokimas, o operavimas tais vaizdiniais, jų apibrėžinėjimas ir tikslinimas ir yra mąstymas.

Helvecijus mano, kad visi žmonės gimsta su lygiais protiniais sugebėjimais, todėl juos reikia ugdyti. Žmones formuoja kiti žmonės, kultūros tradicijos, valstybė. Žmogaus gyvenimo kriterijus yra nauda, bet vienas jos pasiekti jis negali, turi bendradarbiauti su kitais, todėl buriasi į grupes, luomus, valstybes. Savo santykius organizuoja taip, kad vieno žmogaus santykis su kitu žmogumi reikštų abipusę naudą.

Views All Time
Views All Time
7116
Views Today
Views Today
1
0 0