Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Ši knyga nebūtų atsiradusi be Siri Dannevig paramos ir paskatinimo. Dėkoju ir Maikenai Ims, kuri perskaitė rankraštį ir davė vertingų patarimų. Taip pat esu dėkingas Trondui Bergui Eriksenui už smagias pastabas ir ilgametę profesinę paramą.

Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų,
gyvena tik šia diena.

J.V. Gėtė

Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys – kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk – Šis tas daugiau nei mašina?

Prie didžiosios maisto parduotuvės mergaitės išsiskyrė. Sofija gyveno ilgo privačių namų kvartalo gale. Iki mokyklos jai buvo dvigubai toliau negu Jorunai, Galėjai pamanyti, kad Sofijos namas stovi pasaulio krašte, nes už jos sodo niekas nebegyveno. Ten buvo tankus miškas.

Sofija įsuko į KIėverveieną. Pačiame gale gatvė darė staigų posūkį, kuris buvo pramintas „kapitono posūkiu“. Čia galėdavai sutikti žmonių bemaž tik šeštadieniais ir sekmadieniais.

Buvo pati gegužės pradžia. Viename kitame sode po vaismedžiais žydėjo pilnaviduriai narcizai. Beržai buvo apsiskleidę plonais žalio flero apsiaustais.

Ar ne nuostabu, kaip tokiu metų laiku viskas ima augti ir vešėti? Kas taip patvarkė, kad, vos atšilus orams ir išnykus paskutiniam sniegui, žaluma pradeda trykšte trykšti iš apmirusios žemės?

Prie savo sodo vartelių Sofija žvilgtelėjo į pašto dėžutę. Ten visada būdavo begalė reklampalaikių ir keli stori vokai mamai. Prieš eidama į savo kambarį ruošti pamokų, Sofija ant virtuvinio stalo palikdavo storą šūsnį pašto.

Tėtis gaudavo tik vieną kitą banko pranešimą, bet jis ir ne šiaip sau tėtis. Buvo didelio tanklaivio kapitonas ir retai kada parvykdavo į namus. Sugrįžęs porai savaičių atostogų, šlepinėdavo su šlepetėmis po namus ir būdavo geras Sofijai ir mamai. Bet išplaukęs į jūrą, vėl tapdavo svetimas.

Šiandien pašto dėžutėje gulėjo tik vienas laiškas. Jis buvo skirtas Sofijai.

„Sofijai Amundsen“, – perskaitė ji ant nediduko voko. „Klėverveieno 3“. Ir viskas. Siuntėjas nenurodytas. Ant laiško nebuvo net pašto ženklo.

Vos uždariusi vartelius, Sofija atplėšė voką. Jame terado nedidelį lapelį, nė kiek ne didesnį už voką. Ten buvo užrašyta: Kas tu esi?

Ir viskas. Laiškelyje nebuvo nei sveikinimo, nei siuntėjo vardo, tik trys ranka rašyti žodžiai su didžiuliu klaustuku gale.

Sofija dar kartą pažvelgė į voką. Na taip, laiškas iš tikrųjų jai. Bet kas jį įmetė į pašto dėžutę?

Sofija skubiai atsirakino raudono namo duris. Kaip įprastai, katė Šerekana suskubo išnerti iš krūmų, užšokti ant laiptų ir įsmukti pro duris, dar nespėjus jų uždaryti.

– Kac kac kac!

Būdama suirzusi, namus Sofijos mama kartais pavadindavo zoologijos sodu. Sofija labai didžiavosi savo žvėrynu. Iš pradžių ji gavo akvariumą su auksinėmis žuvelėmis Auksaplauke, Raudonkepurake ir Juoduoju Peteriu. Vėliau jai padovanojo papūgėles Trupinėlį ir Smiltelę, vėžlę Govindą ir galiausiai – rudrainę katę Šerekaną. Visus gyvulėlius ji gavo kaip savotišką kompensaciją už tai, kad mama vėlai grįždavo iš darbo, o tėtis beveik visada būdavo išvykęs. Sofija nusimetė mokyklinę kuprinę ir padėjo Šerekanai kačių maisto dubenėlį. Tada atsisėdo virtuvėje su paslaptinguoju laišku rankoje.

Kas tu esi?

Kad ji žinotų. Suprantama, ji – Sofija Amundsen, bet kas tai yra? To ji dar nežino.

O ką, jeigu jos vardas būtų kitoks? Pavyzdžiui, Anė Knutsen. Ar ji taip pat būtų kitokia?

Sofijai dingtelėjo, kad iš pradžių tėtis norėjo ją pavadinti Sinėvė. Ji pabandė įsivaizduoti, kad paduoda ranką ir prisistato kaip Sinėvė Amundsen. Bet ne, nieko neišėjo. Tai buvo visai kita mergaitė.

Sofija pašoko nuo kėdės ir su keistuoju laišku rankoje nuėjo į vonios kambarį. Atsistojo priešais veidrodį ir įsispitrėjo sau į akis.

– Aš – Sofija Amundsen, – tarė ji.

Mergaitė veidrodyje nesiteikė atsakyti. Kad ir ką Sofija darė, ji viską mėgdžiojo. Sofija staigiu judesiu pabandė užbėgti atspindžiui už akių, bet anoji buvo tokia pat vikri.

– Kas tu? – paklausė Sofija.

Ir dabar nesulaukė jokio atsakymo, bet akimirką suabejojo, kas uždavė šį klausimą: ji pati ar atspindys.

Sofija dūrė pirštu į veidrodį ir pasakė:

– Tu – tai aš.

Nesulaukusi atsakymo, apvertė sakinį aukštyn kojomis ir tarė:

– Aš – tai tu.

Sofija Amundsen niekada nebuvo labai patenkinta savo išvaizda. Jai dažnai žmonės sakydavo, kad turinti gražias migdolines akis, bet greičiausiai tik todėl, kad nosis buvo per maža, o burna – didoka. Be to, ausys pernelyg arti akių. Visų bjauriausia – lygut lygutėliai plaukai, kurių neįmanoma sušukuoti. Kartais tėtis paglostydavo jai plaukus ir pavadindavo „mergaite lininiais plaukais“ pagal Klodo Debiusi pjesę. Gera jam kalbėti, kai nereikia visą gyvenimą kankintis su nukarusiais plaukais. Nepadėdavo nei specialus lakas, nei želė.

Kartais jos išvaizda Sofijai pasirodydavo tokia beviltiška, kad tardavosi esanti apsigimėlė. Mama pasakojo apie sunkų gimdymą. Bet ar tikrai gimdymas nulemia žmogaus išvaizdą?

Ar ne juokinga, kad nežino, kas ji tokia? Ir ar teisinga, kad pati negali pasirinkti išvaizdos? Visa tai nukrito iš dangaus. Galbūt ji gali rinktis draugus, bet savęs nepasirinko. Net ne pati nusprendė būti žmogus.

O kas yra žmogus?

Sofija vėl pažvelgė į mergaitę veidrodyje.

– Geriau einu ruošti biologijos namų darbų, – pasakė tarsi atsiprašydama. Netrukus jau buvo prieškambaryje.

„Ne, geriau eisiu į sodą“, – pagalvojo Sofija.

– Kac kac kac kac!

Ji išstūmė katę ant laiptų ir uždarė duris.

Kai su paslaptinguoju laišku rankoje Sofija stabtelėjo ant žvyruoto takelio, ją apėmė keistas jausmas. Pasijautė vos ne lėlė, kuriai burtais įkvėpta gyvybė.

Argi ne keista, jog dabar ji gyvena pasaulyje ir gali vaikštinėti po nuostabią pasaką?

Šerekana lengvai nutipeno per žvyrą ir šmurkštelėjo į tankius serbentų krūmus. Gyva katė, gyvut gyvutėlė nuo pat baltų ūsų iki maskatuojančios uodegos žvilgančio kūnelio pasturgalyje. Ir ji buvo sode, bet vargu ar tai suvokė taip kaip Sofija.

Kol mąstė apie tai, jog gyvena, Sofijai dingtelėjo, kad ji nebus čia per amžius.

„Dabar aš esu šiame pasaulyje, – galvojo ji. – Bet vieną dieną išnyksiu“.

Ar yra gyvenimas po mirties? Matyt, ir šiuo klausimu katė neturi jokios nuomonės.

Ne per seniausiai mirė Sofijos senelė. Jau daugiau kaip pusę metų Sofija beveik kasdien jos pasigenda. Argi teisinga, kad gyvenimas vieną dieną ima ir pasibaigia?

Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, jog gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis – tai dvi to paties dalyko pusės.

„Neįmanoma suvokti, kad gyveni, nesuvokiant, jog mirsi, – pagalvojo Sofija. – Ir negali galvot apie mirtį negalvodamas, kaip pasakiškai gera gyventi“.

Sofija atsiminė, jog panašiai pasakė senelė, iš gydytojo sužinojusi apie savo ligą: „Tik dabar imu suprasti, koks nuostabus gyvenimas“.

Ar ne liūdna, kad dauguma žmonių tik susirgę supranta, kaip nuostabu gyventi? Visi turėtų pašto dėžutėse rasti po paslaptingą laišką!

Gal pažiūrėti, bene dar kas nors atnešta? Sofija nubėgo prie vartų ir pakėlė žalią dangtelį. Ji krūptelėjo, aprikusi lygiai tokį pat voką. Išėmus pirmąjį laišką, dėžutė juk buvo tuščia?

Ir ant šio voko buvo užrašytas jos vardas. Sofija atplėšė laišką ir ištraukė baltą lapelį, kuris niekuo nesiskyrė nuo pirmojo.

Kaip atsirado pasaulis? – perskaitė ji.

„Neįsivaizduoju“, – pamanė Sofija. Negi kas nors tai žino? Vis dėlto klausimas Sofijai atrodė vykęs. Pirmą kartą gyvenime ji pamanė, kad kaži ar įmanoma gyventi pasaulyje bent nepasidomėjus, kaip jis atsirado.

Paslaptingieji laiškai Sofijai taip susuko galvą, kad ji nusprendė pasėdėti Landynėje.

Landynė buvo slaptų slapčiausia Sofijos slaptavietė. Ten ji nulįsdavo tik tada, kai būdavo labai supykusi, labai nuliūdusi arba nepaprastai laiminga. Šiandien ji tebuvo sutrikusi.

Raudonasis namas stovėjo dideliame sode. Čia buvo daug gelių lysvių, vaiskrūmių, įvairių vaismedžių, nemaža veja su sūpynėmis ir net nedidukė pavėsinė, kurią senelis pastatė močiutei, kai, išgyvenusi vos kelias savaites, numirė jų pirmagimė. Vargšė mergytė buvo vardu Marija. Paminkle buvo užrašas: „Mažoji Marytė pas mus atėjo ir vos pasisveikinusi vėl išėjo“.

Viename sodo krašte, už aviečių krūmų, augo tankūs brūzgai, kurie nei žydėjo, nei vaisių vedė. Iš tikrųjų tai buvo senoji gyvatvorė, skirianti sodą nuo didžiojo miško. Kadangi jau dvidešimt metų gyvatvorės niekas neprižiūrėjo, ji buvo virtusi neįžengiamu sąžalynu. Senelė pasakojo, kad karo metais, kai vištos laisvai vaikštinėdavo po visą sodą, gyvatvorė lapėms apsunkindavusi vištų medžioklę.

Visiems, išskyrus Sofiją, senoji gyvatvorė buvo tokia pat bevertė kaip ir triušidės sodo gilumoje. Bet tik todėl, kad niekas nežinojo Sofijos paslapties.

Kiek siekė Sofijos atmintis, ji žinojo gyvatvorėje esant siaurą angą. Įlindęs pro ją, greitai pasiekdavai didelę ertmę tarp krūmų. Tai buvo tarsi mažas namelis. Ji galėjo būti tikra, kad niekas jos čia nesuras.

Su dviem vokais rankoje Sofija nubėgo sodo pakraštin ir ropomis įlindo į gyvatvorės vidų. Landynė buvo tokia erdvi, kad Sofija beveik galėjo tilpti stačia, bet ji atsisėdo ant storų šaknų. Iš čia galėjo žiūrėti pro dvi nedidukes properšas tarp šakų ir lapų. Nors nė viena skylutė nebuvo didesnė už penkių kronų monetą, visas sodas buvo kaip ant delno. Kai Sofija buvo maža, jai patikdavo žiūrėti, kaip mama ar tėtis jos ieško.

Sodas Sofijai visada buvo atskiras pasaulis. Išgirdusi minint Edeno sodą, kai kas nors pasakodavo apie pasaulio sukūrimą, ji vaizduodavosi sėdinti čia, Landynėje, ir žiūrinti į savo mažąjį rojų.

„Kaip atsirado pasaulis?“

Kad ji galėtų pasakyti. Sofija žinojo, kad Žemė tėra mažytė planeta didžiulėje Visatoje. Bet kaip atsirado Visata? Žinoma, galima tarti, kad Visata amžina. Tada nereikėtų laužyt galvos, kaip ji atsirado. Bet ar gali kas nors būti amžina? Ji nenorėjo su tuo sutikti. Juk viskas privalo turėti pradžią? Vadinasi, kitados Visata turėjo iš kažko atsirasti.

Bet jei Visata staiga atsirado iš kažko kito, tai tas kažkas irgi turėjo kažkada atsirasti dar iš kažko kito. Sofija suprato, kad ji tik pamatė visą problemą. Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko. Bet ar tai įmanoma? Argi ne taip pat neįsivaizduojama kaip ir tai, kad pasaulis amžinas?

Mokykloje jie mokėsi, kad pasaulį sukūrė Dievas. Sofija bandė pasiguosti, jog tai – geriausias problemos sprendimas. Bet tada ji ėmė galvoti iš naujo. Ji gali sutikti su tuo, kad Dievas sukūrė Visatą. Bet kaip su pačiu Dievu? Ar jis ir save sukūrė iš nieko? Jos esybė tam prieštaravo. Jei Dievas sukūrė ir viena, ir antra, vargu ar jam būtų pavykę sukurti save neturint „savęs“, kad galėtų kurti. Telieka viena galimybė: Dievas yra amžinas. Bet šią galimybę ji jau atmetė! Viskas privalo turėti pradžią.

– Prakeikimas!

Ji vėl išėmė abu laiškus iš vokų.

„Kas tu esi?“

„Kaip atsirado pasaulis?“

Kokie bjaurūs klausimai! Iš kur tie laiškai atsirado? Tai – ne mažiau paslaptinga.

Kas išplėšė Sofiją iš kasdienybės ir paliko ją vieną su didžiosiomis Visatos paslaptimis?

Sofija trečią kartą nuėjo prie pašto dėžutės.

Tik dabar laiškanešys buvo atnešęs šios dienos paštą. Sofija ištraukė storiausią pluoštą, kuriame buvo reklama, laikraščiai ir pora laiškų mamai. Gulėjo ir atvirukas – su Pietų paplūdimio vaizdu. Sofija apvertė jį. Norvegijos pašto ženklai ir antspaudas „JT batalionas“. Ar gali būti nuo tėčio? Bet jis juk visai kitame Žemės krašte? Ir braižas ne jo.

Sofija pajuto, kaip suvirpėjo širdis, kai ji perskaitė, kam adresuotas laiškas. „Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Klėverveieno 3…“ Toliau ėjo tikslus adresas. Atviruke buvo parašyta:

Miela Hilde! Širdingai sveikinu tave penkioliktojo gimtadienio proga. Kaip supranti, noriu įteikti tau dovaną, iki kurios galėtum priaugti. Atleisk, kad atviruką siunčiu Sofijai. Taip buvo paprasčiau. Nuoširdžiausių linkėjimų nuo Tėčio.

Sofija parlėkė namo ir puolė į virtuvę. Savyje jautė Šėlstant audrą.

Kas toji „Hildė“, kuriai penkiolika metų suėjo tik prieš gerą mėnesį iki jos pačios penkioliktojo gimtadienio?

Iš prieškambario Sofija atsinešė telefonų knygą. Čia buvo daug žmonių, pavarde Meleris, buvo ir Knagų. Tačiau visoje didžiulėje telefonų knygoje nebuvo nė vieno Melerio Knago.

Ji dar kartą apžiūrėjo mįslingąjį atviruką. Na taip, jis tikras – su pašto ženklais ir antspaudais.

Kam reikėjo tėvui siųsti sveikinimą Sofijos adresu, kai visiškai akivaizdu, kad jis skirtas kitam žmogui? Koks tėvas norėtų, kad jo duktė negautų sveikinimo ir siųstų jį nežinomais keliais? Kaip tai gali būt „paprasčiau“? Ir visų svarbiausia: kaip jai surast Hildę?

Taip Sofijai iškilo dar viena problema, dėl kurios teko pasukti galvą. Ji vėl pabandė surikiuoti mintis:

Tik per porą popietės valandų ji susidūrė su trimis paslaptimis. Pirmoji – kas įmetė baltuosius vokus į jos pašto dėžutę? Antroji – du sudėtingi klausimai laiškuose. Trečioji paslaptis – kas ta Hildė Meler Knag ir kodėl Sofija gavo sveikinimą, skirtą nepažįstamai mergaitei?

Sofija buvo tikra, kad visos trys paslaptys vienaip ar kitaip susijusios. Iki šiol nieko panašaus jai nebuvo nutikę.

Views All Time
Views All Time
2324
Views Today
Views Today
1
0 0