Bene pagrindinis veiksnys, formuojantis indiferentišką, abejingą, nuo bet kokių viešųjų reikalų nusišalinusį pilietį, yra „varžtelio kompleksas“.

Žmogus pasijunta bereikšmis, beteisis, lengvai pažeidžiamas, todėl užsisklendžia savo kiaute. Psichologiniu požiūriu terpė „varžtelio kompleksui“ atsiranda tuomet, kai valdžios ir visuomenės santykiuose įsigali dvigubos moralės standartai. Šis reiškinys netrunka persimesti į vadovų ir pavaldinių santykius iš esmės visose socialinėse organizacijose.

Ypač iškreiptą pavidalą tai įgauna valdžios institucijose, kurios dėl savo padėties valdymo struktūroje priklauso nuo politinės konjunktūros. Būtent tuomet dvigubos moralės ir elgesio standartai gimdo tokius pat dvigubus veiklos vertinimo kriterijus. Be to, tai apverčia aukštyn kojomis visą darbuotojų motyvacijos sistemą. Šiuo atveju personalas tolsta nuo savo tikrųjų funkcijų ir pradeda parazituoti – tarsi ryti savo organizaciją.

Retas kolektyvo narys ryžtasi veržtis iš šio vėžinio darinio, pavirsta ląstele – antikūniu, veikiančiu pagal klastingą autonominę programą. Baimė netekti darbo, susilaukti priekaištų ir net grasinimų kausto personalo iniciatyvą, atima norą priešintis, formuoja fatališkos atskirties būseną. Tarp to, ką darbuotojas galėtų ar turėtų atlikti ir ką jis iš tikrųjų veikia, atsiranda esminių tikslų trukdanti siekti distancija.

Ryškiausia šios būsenos iliustracija – sveikatos apsaugos sistema. Kiekvienas pacientas ir beveik kiekvienas gydytojas mato, kad medicina tolsta nuo žmogaus, daugelis supranta, kad sveikatos apsaugos reforma yra tik deklaracija. Tačiau vienų bejėgiškumas, o kitų baimė verčia visus prisitaikyti prie kvailiausių reikalavimų ir taisyklių.

Dvigubi standartai būdingi daugeliui visuomenės gyvenimo sričių: teisinei ir fizinei žmonių apsaugai, švietimui ir aukštajam mokslui, kaimo politikai, socialinei globai ir rūpybai. Štai policijos komisaras atmeta vieno iš pretendentų į valstybės vadovus pasiūlymą tapti artimu jo patarėju. Girdi, mano pašaukimas – policija. O gal tik komisaro kėdė? Juk policija vis prasčiau atlieka savo pagrindinę funkciją – piliečių apsaugą. Nesaugūs vienkiemių gyventojai, smurtas provincijos miesteliuose, vėlų vakarą geriau nesirodyti ir sostinės gatvėse. Ar verta komisarui kalbėti apie policininko pašaukimą?

Abejingumą gimdantys dvigubi standartai paplito it užkratas. Apmaudu, tačiau juos turi perimti ir valdiškos įstaigos slenkstį vos peržengęs vakarykštis studentas, tokių standartų verčiamas, kuo greičiau išmesti iš galvos tai, ką jam mėgino įteigti etikos mokytojai. Šitaip bus paprasčiau siekti geresnio atlyginimo ar aukštesnių pareigų. Tereikia nematyti savo boso išdaigų rengiant viešuosius pirkimus, į jo kišenę byrančių valdiškų pinigėlių ar šiaip kyšių, dar daugybės kitų dalykų.

Deklaratyvu ir beprasmiška kviesti atsikratyti „varžtelio komplekso“, tapti neabejingiems ir viskuo besirūpinantiems. Tai gali lemti tik esminiai valdžios ir piliečių santykių pokyčiai, priversiantys tą pačią valdžią jausti atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus. O kas lems šiuos pokyčius? Ar kartais tai nėra panašu į barono Miunhauzeno, turinčio ištraukti save iš pelkės už plaukų, nuotykį?

Lems kritinė masė neabejingųjų gimtojo sodžiaus, miestelio ar tautos likimui. Sunkiai identifikuojamą pastarojo meto visuomenės būseną lėmė būtent kritinė abejingųjų masė. Abejingų politikų, gydytojų, mokytojų, mokslininkų ir šiaip bet kokį darbą dirbančių piliečių.

Kažkas yra pasakęs, kad abejingumas – irgi didelė pražanga. Regėti žemyn besiritančią savo valstybę, matyti skurstantį kaimą, girdėti meluojančius arba niekus tauškiančius politikus ir aukštus valdininkus. Ir abejingai stebėti arba burnoti į šuns dienas išdedant visus iš eilės.

Politologas Antanas Kulakauskas diagnozuoja: Lietuvą apėmusi gili latentinė krizė. Socialinė, vertybių, partinės sistemos krizė. Sunku tai nuginčyti. Tačiau ar su šia krize susidorosime koneveikdami vienus politikus ir dairydamiesi kitų?

Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį valstybė išgyveno ne vieną politinę rotaciją, deja, abejingųjų kritinė masė tik augo. Tuo pat metu proporcingai mažėjo atsakomybė už nenuveiktus darbus, o ypač – už duotus pažadus.

Sociologai tvirtina, kad visuomenės abejingumas – natūrali jos būsena globalizacijos sąlygomis. Antai, girdi, koks menkas piliečių aktyvumas buvo per praėjusius rinkimus į Europarlamentą ir ES šalyse senbuvėse, ir naujokėse. Nesinorėtų sutikti, kad rinkėjų pasyvumą visur lemia tie patys veiksniai: ES šalyse senbuvėse – sotus ir tingus pasyvumas, o mūsų valstybėje – pasyvumas iš nevilties ir niekuo netikėjimas.

Išeitis – tik mumyse. Pažadink greta esantįjį, užkrėsk jį nerimu ir rūpesčiu dėl įmonės, sodžiaus ar krašto reikalų. Tebus iš pradžių tai nerimas ir rūpestis dėl neesminių dalykų, dėl smulkmenų. Tačiau milijonas besirūpinančių smulkmenomis, išjudins visuomenę, padarys ją veiklią ir reiklią. Reiklią sau ir savo vadovams, politikams ir valdininkams. „Iliuzijos ir tauškalai“, – tarstelės konformistas ir apsivers ant kito šono. Abejingų ir laukiančiųjų, kad pirmąjį žingsnį žengtų kiti, visuomet buvo ir bus. Tai, ko gera, lemia jų Zodiako ženklai. Tačiau neabejingųjų kritinė masė privalo didėti. Tik tokiu atveju politiniai procesai nustos būti vien intrigų ir klastos žaidynėmis, o taps visiems suprantami ir suvokiami. Tuomet bus įmanoma nuspėti politikų elgseną ir suprasti jų sprendimų motyvus.

Kęstutis Jaskelevičius

Views All Time
Views All Time
3566
Views Today
Views Today
1
0 0