Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybėse (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomenėje.

Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalėjimu. Daugumoje demokratinių šalių šie rodikliai iš tiesų yra aukšti, tačiau ir išimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki šiol yra neturtinga šalis, daugumas jos gyventojų mažaraščiai. Iš kitos puses aukštas išsivystymo lygis neužtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Žlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos išsivystymo lygis praktiškai buvo identiškas, tačiau pastarojoje šalyje demokratinis režimas neįsigalėjo.

Svarbi sąlyga yra pilietinė visuomenė. Šis terminas interpretuojamas įvairiai. Vieni politologai skaito, kad pilietinė visuomenė – tai nepolitiniai santykiai tarp įvairių, valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, profesionalinių, interesų grupių, kooperatyvų, klubų ir t.t.). Kitų nuomone politinės visuomenės esmę išreiškia būtent ta aplinkybė, kad šie susivienijimai (prie jų pridedant ir politines partijas) yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir valstybės ir tuo pačiu apsaugo individą nuo visiško pajungimo valstybei. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei būdinga, kad valstybė betarpiškai nekontroliuoja daug svarbių visuomenes ir individualių piliečių gyvenimo sferų. Svarbus pilietinės visuomenės bruožas yra būtent platus nevyriausybinių organizacijų (NGOs – non-government organizations) tinklas.

Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas – požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Šias idėjas išreiškė Hobbes, Locke, Madison. XIX amžiaus viduryje John C.Calhoun rašė apie bendrą, valstybinę gerovę, kad ji “paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesų kombinacija; ir neretai maža, bet energinga ir aktyvi visuomenės dalis” (cit. Zeigler, 89). Taigi, pliuralizmas yra politiškai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindiniai jos postulatai:

1. Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.

2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet dažniau interesų grupių sąveikos pusiausvyrą; t.y. konkuruojančių interesų grupių įtakos linkusios išsibalansuoti, todėl tokia politika yra tikslingas artėjimas prie visų žmonių preferencijų suderinimo.

3. Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.

4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.

5. Tokios grupės yra atviros; gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.

6. Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti iš vadovų atsakyti už savo veiksmus.

7. Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, valdžia yra plačiai išskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus dažnai apsprendžiamas žmonių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdžia priklauso nuo kiekvieno požiūrio į valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratinių procedūrų žinojimo, organizacinių sugebėjimų ir visuomeninių santykių.

Politinių grupių vaidmens atžvilgiu demokratines sistemos žymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sąlygomis valdžiai visada parankiau turėti reikalą su grupėmis, o ne atomizuota individų mase ir todėl demokratiniai režimai skatina grupių politinį dalyvavimą, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojančių grupių, o kitur jų skaičius ir narystė yra pastovūs, funkcijos ir teisės yra gana aiškiai apibrėžtos. Pavyzdžiui, Šveicarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina kalbinės (germano-, franko- ir italošveicarai), konfesinės (katalikai ir protestantai), ideologinės (liberalai ir socialistai) grupės, visuose valdžios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. Šveicarijoje yra įprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzdžiui į pašto tarnybos arba generolo postą gali būti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas.

Tokia sistema, kurioje atskiros socialinės ir/arba sociokultūrines grupės įgauna organizacijų, o tiksliau korporacijų bruožų, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali būti ir demokratinis, kada tokiu būdų siekiama įgyvendinti lygybės principą tarp įvairių socialinių, kultūrinių, religinių grupių, ir šiuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Aukštas korporatyvizmo lygis būdingas Šveicarijai, Norvegijai, Švedijai, Japonijai, žymiai mažiau jis išreikštas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra žemas Šiaurės Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybė (dažniausiai tai vienpartinė sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripažįsta ir apibrėžia jų Teisės bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarųjų metų buvo būdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripažintos taip vadinamos “klasinės organizacijos”: darbininkų, moterų, atsargos kariškių ir kt.), Pietų Korėjai, Taivanui, daug jo elementų būta Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse. Abiem korporatyvizmo formoms būdinga tai, kad jos suteikia valstybinį ar pusiau valstybinį, dažnai monopolistinį statusą sustambintoms interesų grupėms, faktiškai įjungia jas į valdžios mechanizmą ir apriboja (nedemokratinėse sistemose – eliminuoja) jų konkurenciją. Oficialiai pripažintos organizacijos betarpiškai sąveikauja su biurokratija, apeinant legislatyvą ir kitus reprezentacinius valdžios organus. Iš vienos pusės tai sumažina parlamentų ir ideologizuotos kovos reikšmę, tačiau iš kitos pusės gali padėti efektyviau spręsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalūs politikai.

Views All Time
Views All Time
5044
Views Today
Views Today
1
0 0