Dar kelios mintys dėl bendrinės kalbos kodifikacijos*

A Few More Observations on the Codification of the Standard Language. The article polemizes with linguists who are trying to treat the principle of correctness as equivalent to the principles of expediency (functional efficiency) and stability and depreciate the importance of the stylistic differentiation of a language. It is emphasised that social expediency should be further regarded as the most important criterion for the codification of the standard language and that in works devoted to the norms of a language it is necessary to observe the tradition, a principle which can be called the presumption of correctness. In this respect Jonas Jablonskis deserves special attention.

Mūsų visuomenės plačiai skaitomo leidinio „Kalbos kultūra“ 43 numeryje pasirodė stambus P. Kniūkštos ir V. Vitkausko straipsnis „Kalbos kultūros pagrindai ir jų taikymo praktika“, kuriame mėginama savaip interpretuoti kai kuriuos bendrinės kalbos teorijos dalykus, taip pat pateisinti vieną kitą naujesnį kalbos reiškinį, kurio netaisyklingumas lyg ir nebekėlė jokių abejonių. Straipsnis parašytas labai agresyviu poleminiu tonu, rodančiu, kad autorių tikslas yra sužadinti smarkesnį ginčą, verste priversti kalbininkus dar kartą pamąstyti apie bendrinės kalbos teorinius pagrindus, apie tolesnius jos plėtojimo kelius. Tai paskatino ir mus pasakyti vieną kitą mintį dėl straipsnyje svarstomų dalykų.

Reikia iš karto sutikti su autoriais dėl kurių ne kurių konkrečių bendrinės kalbos reiškinių traktavimo. Mums visiškai aišku, kad norminimai bei taisymai, siaurinantys bendrinės kalbos raiškos galimybes, spraudžiantys ją į visokias Prokrusto lovas, griaunantys jos subtilumą, negali būti priimtini. Taip pat sutinkame, kad leidiniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, o ypač studentams, neturėtų būti vietos visokiems eksperimentams, polemikoms, patetikai, kad juose nederėtų remtis plačiau neaprobuotomis kalbos mokslo hipotezėmis. Priešingai, tokie darbai turėtų ugdyti pagarbą ir net pietizmą bendrinės kalbos tradicijoms ir norminamojo pobūdžio veikalams. Bendrinės kalbos normos yra ne matematiškai įrodomos mokslo tiesos, o vertybės, ir jos gali tvirtai laikytis tik tada, kai kalbinė bendruomenė gerbia tradicijas ir žymiausių kalbos normų bei norminamųjų veikalų autoritetą. Griaudami šį autoritetą, mes nejučiom, norėdami to ar nenorėdami, prisidedame prie visuomenės nihilizmo ir abejingumo kalbos kultūrai.

Kadangi straipsnis yra karštas ir gana kategoriškas, lauktume, kad nė vienas jo teiginys nekeltų abejonių – bent kalbos mokslo atžvilgiu. Deja, taip toli gražu nėra. Štai svarstydami svarbiausius bendrinės kalbos kodifikavimo principus bei kriterijus, autoriai mėgina naujai aiškinti funkcinio tikslingumo (tiksliau gal būtų sakyti visuomeninio tikslingumo) kriterijų ir pastatyti jį greta kalbos taisyklingumo ir stabilumo, – kitaip tariant, traktuoti tuos kriterijus tartum visiškai savarankiškus ir lygiaverčius. Kad taip daryti negalima – kad taisyklingumas yra subordinuotas tikslingumui, rodo patys paprasčiausi dabartinės kalbos faktai. Mes sakome varantysis ratas, nors ir žinome, kad taip sakyti netaisyklinga, – juk turime tą ratą skirti nuo varomojo rato; net kalbininkai pradeda vartoti terminą apibendrinantieji žodžiai. Kuo kitu, jei ne tikslingumu, galima pateisinti antklodę, jei šalia jo bendrinėje kalboje nėra pamatinio žodžio antkloti? Kaip galėjo egzistuoti ančdėlinis draudimas, kurio niekam niekas neančdeda? Ir apskritai, atsisakius visuomeninio tikslingumo kaip pagrindinio kodifikacijos kriterijaus, vargu ar būtų įmanoma suprasti, kodėl kalba turi būti taisyklinga ir tuo labiau stabili. Stabilumą juk galima reguliariai pažeidinėti labai taisyklingais naujadarais, kurių vienintelis trūkumas bus netikslingumas. Taigi niekas neneigia, kad svarbu ir kalbos taisyklingumas, ir jos stabilumas ir t.t., bet visi šie kriterijai yra tik visuomeninio tikslingumo kriterijaus bei principo konkretizacija; jie yra visiškai pajungti tikslingumui, visada užleidžia jam kelią konfliktiniais atvejais. Kalbininkams tai turėtų būti savaime aišku, nes jie juk gerai žino, kad kalba yra homeostatinė funkcinė sistema, kurios kiekviena detalė yra (ir turi būti) pajungta kokiam nors tikslui, atlieka kokį nors visuomeniškai reikšmingą vaidmenį.

Dar sunkiau sutikti su autorių mėginimu menkinti bendrinės kalbos stilistinės diferenciacijos reikšmę; su tuo, be abejo, siejasi ir poetinės kalbos specifikos menkinimas. Stilistinė kalbos diferenciacija, dalinių, konkretiems stiliams priklausančių normų buvimas yra, atrodo, toks savaime suprantamas dalykas, kad jį užmiršti galima tik apsvaigus nuo polemikos azarto. Argi galima įsivaizduoti oficialų pranešimą, kuriame skambėtų kad ir toks sakinys: Šiemet tiek ir tiek tūkstančių kolūkiečių susisuko naujus lizdelius? Ir, priešingai, kuris kalbininkas ar šiaip kalbą jaučiantis žmogus palankiai vertins tokį šnekamosios kalbos pasakymą: Vasaros laikotarpiu mano vaikai didelį dėmesį skiria karosų gaudymui neįsisavintuose Žvingių durpyno plotuose? Abu sakiniai bendrųjų bendrinės kalbos normų atžvilgiu yra, rodos, visai nepriekaištingi… Vadinas, bendrinė kalba yra stilistiškai diferencijuota, ir kiekvienas jos funkcinis stilius turi savų dėsningumų bei dalinių normų. Mėgindami niveliuoti kalbos stilius, nepaisyti jų savitumo, mes tiktai mažiname bendrinės kalbos efektyvumą, stojame skersai kelio natūraliai jos raidai. Juk vargu ar galima laikyti normaliomis kalbos „normas“, kurių laikantis specialistams skirtus mokslo veikalus būtina rašyti populiariu beletrizuotu stiliumi (grožinių kūrinių rašymą oficialiuoju dalykiniu stiliumi kažkodėl mes visuotinai smerkiame).

Su stilių specifikos menkinimu susijęs ir poetinės kalbos savitumo niveliavimas. Ne mes, lietuvių kalbininkai, sugalvojome, kad poezija tam tikru mastu aktualizuoja kai kuriuos nenorminius kalbos reiškinius, – kitaip tariant, įvairiais atžvilgiais „deformuoja“ bendrinę kalbą. Žinoma, ne visos „deformacijos“ ir aktualizacijos yra estetiškai vertingos, ne visas jas galima pateisinti, bet tai jau visai kitas klausimas, į kurį kiekvienu konkrečiu atveju turėtų atsakyti ne kalbininkai, o literatūros kritikai. Bet, kaip jau ne kartą buvo kalbėta, aktualizuoti ir „deformuoti“ galima tik labai tvirtą, į pačią poeto pasąmonę įaugusią normą; poetinės kalbos savitumo pripažinimas visiškai nereiškia poetų „išvadavimo“ nuo kalbos normų bei kalbos kultūros. Ir dar. Straipsnio autoriai (ir ne tik jie) poeziją ir jos kalbą yra linkę matuoti išankstiniu realistiniu ir (neo)romantiniu eilėraščiu. Bet daugelis šiuolaikinių (ir ne tik šiuolaikinių) eilėraščių tuose rėmuose neišsitenka. Tad ir jų kalbos vertinimas turėtų būti kitoks. Sektinas tolerancijos ir įžvalgumo pavyzdys čia galėtų būti kai kurie žymūs tarybiniai rusų kalbininkai, palankiai įvertinę net tokius kraštutinius poetų eksperimentus, kaip Rusijos futuristų „zaum’ “ – eilėraščius , sukonstruotus iš vienų (ar beveik vienų) tam tikru būdu organizuotų garsų.

Menkindami funkcinius kalbos stilius, autoriai tarpais užmiršta ir rašomosios bei šnekamosios kalbos skirtingumą. Pavyzdžiui, jie tvirtina, kas „neutralioje literatūrinėje kalboje ilgosios formos vis dėlto dar tebėra pagrindinės“, nors ir patys, išgirdę ką klausiant „Ar jūs Vilniuje gyvenate?“, tikriausiai palaikytų klausėją pedantu ar kokiu svetimtaučiu, pramokusiu kalbėti tik iš knygų. Ilgosios galūnės yra normalios tiktai tam tikro stiliaus rašomojoje kalboje – šnekamoji kalba praktiškai jų nebeturi. Užtat taip nenatūraliai tos formos skamba teatro scenoje ar kino ekrane. Aistringai tvirtindami, kad ilgosios galūnės esančios „neutralios“, t.y. tinkamiausios visiems stiliams apskritai, mes gerokai dezorientuojame visuomenę (ir gal net vieną kitą gyvajai kalbai nejautrų rašytoją).

Stilistiškai motyvuotu reiškiniu, matyt, reikėtų laikyti ir tą nelemtą minkštąjį l/ prieš kietąjį priebalsį tarptautiniuose žodžiuose (pvz.: pultas, valsas, altas, pulsas ir kt.). Daugelis tų žmonių yra tam tikri profesionalizmai, kuriuos kartais galima vertinti kaip citatas kitomis kalbomis arba citatoms artimus reiškinius (plg.: allegro molto, palpacija, sol/ ). Tokiu atveju tas l/ kartais gal galėtų būti ir pateisinamas. Bet niekaip negalima suprasti pastangų įteisinti tą svetimkūnį kaip apskritai normalų bendrinės kalbos faktą. Tai juk visiškai akivaizdi fonologinė svetimybė, daug grėsmingesnė už visokias maikes, šaibas ir kitus panašius barbarizmus. Nenorminiai žodžiai pažeidžia tik vieną kitą sakinį, o nenormalus garsas darko ištisas žodžių klases. Mums visai nesuprantami moksliniai argumentai, kuriais tas priebalsis teisinamas: bendrinės kalbos fonologija juk remiasi ne visomis tarmėmis, o tiktai pietiniais vakarų aukštaičiais, tad kuo čia dėti alksnis ir ałksnis tipo svyravimai? Įpročio ir „natūralumo“ argumentai irgi nėra tokie svarūs, kaip gali kam atrodyti: buvo laikas, kai sakyta filmas, paltas, kultūra, vulgarus, o dabar toks tarimas daugeliui jau atrodytų komiškas. Vadinas, kova su ne vietoj vartojamų l/ ne taip seniai buvo visai sėkminga – kodėl turėtume pasiduoti dabar? Todėl esame įsitikinę, kad tą l/ galima tik toleruoti tam tikruose profesionalizmuose. Laikyti jį norminiu bendrinės kalbos reiškiniu nėra jokio pagrindo nei prasmės.

Iš to, kas straipsnyje pasakyta apie svetimžodžių l/ , atrodytų, kad autoriai turėtų būti tolerantiški ir kitiems naujesniems bendrinės kalbos fonetikos reiškiniams, ypač jeigu jie yra atsiradę ne svetimoje, o savoje dirvoje. Deja, taip manydami labai klystume. Štai straipsnyje su didele aistra ginama tradicinė tvirtapradžių i, u + l, m, n, r tipo dvigarsių kodifikacija – griežčiausiai reikalaujama jų pirmojo dėmens trumpumo, nors seniai žinomas šios kodifikacijos neparankumas ir su tuo susijusios akcentologinės klaidos. Įrodinėdami savo tezę, autoriai nepripažįsta net visuotinai žinomų faktų: kad tradicinė kodifikacija sunkiai prieinama daugeliui tarmių atstovų, kad ji veda į priegaidžių niveliaciją ir Sosiūro dėsnio išklibinimą, kad pagaliau net vad. zanavykai tų dvigarsių pirmąjį dėmenį šiek tiek ilgina, tik taria jį atvirą ir neįtemptą. Šiuo metu jau galima visiškai objektyviai pasakyti, kad kalbamųjų dvigarsių tarimas su trumpaisiais i, u niveliuoja priegaides; A. Pakerys, nors teoriškai ir gina kalbamųjų dėmenų trumpumą, vis dėlto savo knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos prozodija“ atvirai rašo, kad pagal „normą“ tariama tų dvigarsių tvirtapradė priegaidė beveik visai neskiriama nuo tvirtagalės (iš savo pačių patyrimo galim pridurti, kad labai menkai jas teskiria ir pietrytiniai žemaičiai, neilginantys ir žymiai neplatinantys tvirtapradžių dvigarsių i, u).

Vien jau šitų „įrodinėjimų“akivaizdoje keistokai skamba beatodairiškas tarmių šlovinimas: gerbdami tarmes, turėtume bent jau toleruoti bendrinėje kalboje reiškinius, būdingus daugeliui tarmių (ir net žymiai daliai tos tarmės, kuria remiasi bendrinės kalbos fonologija). Negalima galų gale nesiskaityti ir su tuo, kad „ilginimą“ pirmasis įteisino įžymusis lietuvių fonologas Jonas Kazlauskas.

Labai pagirtina straipsnyje plėtojama mintis, kas kalbos normoms skirtuose darbuose neturėtų būti subjektyvių vertinimų, kad juose reikią skaitytis su bendrinės kalbos tradicijomis. Mes jau anksčiau esame kėlę taisyklingumo prezumpcijos principą, reikalaujantį, kad kiekvienas nukrypimas „į kairę“ nuo ankstesnės kodifikacijos, taip pat ir nuo ankstesnių normatyvinio pobūdžio veikalų turi būti neginčijamai tvirtai pagrįstas. Tik visa bėda, kad mūsų žodynų, ir stambiausių gramatikų autoriai į šį dalyką per menkai teatsižvelgia – kartais susidaro įspūdis, kad niekas dabar Lietuvoje neturi net gerai dokumentuotos kalbos taisymų kartotekos ar net dorai nežino, kas buvo padaryta iki mūsų. Ypač reikėtų gerbti Jono Jablonskio tradiciją, kuri turėtų būti tartum aukščiausia mūsų kalbos kodifikacijos instancija. Žinoma, dabartinė kalba negali išsitekti J. Jablonskio nubrėžtuose rėmuose, bet atmesti tai, ką jis teikė, ir priimti tai, ką jis atmesdavo, derėtų tik tada, kai kitaip daryti jau visiškai nebeįmanoma. Todėl manom, kad visiškai ydingai elgėsi „Gimtosios kalbos“ bendradarbiai, pirmieji pradėję (tikriausiai, klaidingai suprasto prestižo sumetimais) klibinti kai kurias Jablonskio teiktas normas, remdamiesi įvairiais „moksliniais“ lingvistiniais argumentais: jie, matyt, nesuprato, kad kalbos normos, kaip sakėm, yra vertybės, o ne objektyviai įrodomos mokslo tiesos. Todėl mes negalėtume solidarizuotis su autoriais, ginančiais tokius Jablonskio labai motyvuotai taisytus žodžius, kaip dalinai (=iš dalies) ar pasekmė (= padarinys) ir pan.: čia svarbu, žinoma, ne tiek objektyvūs lingvistiniai argumentai, kiek pagarba tradicijai ir Jablonskio autoritetui.

Jeigu pripažinsime, kad bendrinės kalbos normos yra vertybės, o ne grynos mokslo tiesos, turėsim pripažinti ir tai, kad turime būti labai atsargūs bei taktiški, kai vertiname dabartinių aktyviausių bei įtakingiausių kalbos kultūros puoselėtojų mintis bei veiklą, ypač jeigu tie vertinimai ne kokiame specialiame moksliniame žurnale, o visuomenės plačiai skaitomame leidinyje, turinčiame didelį prestižą. Kas labiau gali kenkti kalbos kultūrai ir griauti visų kalbininkų autoritetą visuomenėje negu tokie neatsargūs neigiami vertinimai, net jeigu jie būtų mokslo atžvilgiu tikrai objektyvūs?

* Girdenis A., Rosinas A. Dar kelios mintys dėl bendrinės kalbos kodifikacijos // Kultūros barai. 1983. Nr. 4. P. 67–69.

Views All Time
Views All Time
3704
Views Today
Views Today
1
0 0