Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros.

Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu. Jie aristokratiški, ramūs, niekada neloja be reikalo. Draugiški su šeimininko draugais, bet turi ir stiprų gynybinį instinktą. Labai mėgsta būti tarp žmonių. Paliktas namuose vienas, tampa melancholiku. Labai noriai ir linksmai žaidžia su vaikais. Ilgai prisimena, jei buvo su juo blogai pasielgta.

Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Patinai sveria 25 kg, patelės – 23 kg.

Karolis Masilionis „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“

Views All Time
Views All Time
9654
Views Today
Views Today
1
0 0