Šių metų Kėdainių krašto kultūros premija ketvirtadienį savivaldybės Tarybos posėdyje įteikta kėdainiečiui tautodailininkui Juliui Urbanavičiui. Šio menininko rajono žmonėms pristatyti nereikia, jo skulptūrų rasime ir Šėtoje ir Josvainiuose, ir Tiskūnuose, ir Vokietijoje, Dangoje, Julius -ir tapytojais, ne kartą surengęs autorines parodas.

Giminėje buvo vienas dievdirbys

Kas pažadino jame kūrybines jėgas? Julius sako, kad gimė ir augo Kaune. Kad jo giminėje buvęs dievdirbys, sužinojęs tik vėliau, kai pats tapo skulptoriumi, nes dievdirbys buvo laikomas tarsi ubagas, nieko vertas, giminės gėda. Taigi kaip kaunietis pasuko į tokį nepelningą „verslą“? Baigęs tuometini Kauno politechnikos institutą jis pagal paskyrimą dirbo Klaipėdos popieriaus gamykloje, nes jo specialybė – inžinierius chemikas, popieriaus pramonės specialistas. O kur popierius, ten – medis. Tačiau tai įvyko negreit. Julius, į Klaipėdą atvykęs jau vedęs, vis dėlto netvėrė savam kaily, sportavo, bet netikėtai sužinojo, kad dailės studija „Guboja“ kviečia mokytis dailės. Ir ten nuėjo. Daugiausia mokėsi tapybos. Kartą atvykęs pakonsultuoti mokinius žymus tapytojas V. Ciplijauskas pastebėjęs, kad Juliui gerai pavyksta portretai. Bet studijoje buvo ir skulptorius, kuris kiek pamokė Julių drožti iš medžio.

Benzopjūklu naudojasi kaip pieštuku

O Kauno mokykloje Juliui sakė piešimas visai nesisekė, gaudavo trejetus. Bet pradėjęs dirbti Klaipėdos gamykloje Julius pastebėdavo, kad jį pradeda traukti menas. Iš ten gaunamos makulatūros kartais atsirinkinėdavo žurnalus su paveikslų reprodukcijom. Pasidarė įdomu, eidavo ir į biblioteką pavartyti kultūros leidinių. Ar dailės galima išmokti? Julius sako, kad iki vidutinybės ir beždžionę gali išmokyti, tačiau reikia ir kažkiek talento. Nors vėliau technika nusišlifuoja per darbą. „Benzopjūklu dabar naudojuosiu kaip pieštuku. Išmokau dirbti“, – neslepia savo įgūdžių tautodailininkas.

Apie pusšimtis skulptūrų – Danijoje

Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas – netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas „Maršalka Čiupurna“, nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis – posūkis į skulptūrą.
Pirmas didelis darbas Kėdainiuose – Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje „Kristus, laiminantis sūnų paklydėlį“ (1995 m.). Jį laiko vienu iš geriausių savo darbų. Tie metai buvo įsidėmėtini tuo, kad Julius buvo pakviestas į Daniją ten daryti monumentaliąją medžio skulptūrą. Danai jau buvo primiršę savo medžio skulptūrų tradiciją. Jie įvertinę Juliaus darbus labai neblogai, kaip sako, geriau negu jie patys tikėjosi. Ir dabar kasmet Julius kartu su žmona, kuriai labai dėkingas už jo kūrybos palaikymą ir kuri pati jau netgi tapo skulptore, ten vyksta. Danijoje jau stovi apie 45 Juliaus skulptūros.

Skulptūra iš uragano išversto medžio

Julius yra dalyvavęs negeriame tarptautiniame medžio drožėjų simpoziume, kai kuriuos net organizavęs ar padėjęs organizuoti, kaip Šeteniuose, C. Milošo gimtinėje. Arba paskutinis – tiesa, tai buvo respublikinis simpoziumas, jau šiais metais, kai medžio drožėjai darė skulptūras, pastatytas Kėdainiuose, Smilgos upelio pakrantėje.

Kurie darbai jam pačiam mieliausi? Bėjau minėto „Kristaus, laiminančio sūnų paklydėlį“ Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje, Julius mini paminklą „Didiesiems Maestro“ (2000) prie Kėdainių muzikos mokyklos, taip pat prie Specialiosios internatinės mokyklos „Globojimas“ (1996), o užsienyje – Danijos Skaerbaeko vietovėje – „Adomas audroje“ (2002). Šią skulptūrą Julius vadina ilgesniu vardu „Adomas, norintis sustabdyti uraganą“. Tada, prasiautus Anatolijaus uraganui, buvo su šaknimis išverstas ąžuolas. Iš jo šaknų Julius yra padaręs rankas, kurios tarsi nori sustabdyti gamtos stichiją, tačiau žmogus yra bejėgis prieš ją. Ši skulptūra labai ekspresyvi.

Vadino „Troliu Julium“

„Kai pastatai darbą, visada esi kažko nepatenkintas, lyg kažko trūktų, kažko nepadarei, bet turbūt taip ir turi būti“, – kalba Julius. Beje, nors Julius nėra skulptorius, kuris kuria ilgus dešimtmečius, tačiau jau kelių jo darbų nėra. Jie paprasčiausiai supuvo. Vienas toks buvo pastatytas prieš dešimt metų Danijoje, Aabenraa mieste. Tai „Trolis“. Viską lėmė darbo technologija. Mat jis tašė medį, jo net nenupjovęs, tiksliau, nupjauta buvo tik viršutinė dalis, o šaknys liko. Troliukas išėjo didelis, net pustrečio metro aukščio. Tačiau, pasirodo, per šaknis medis siurbė drėgmę. Manė, kad darbas laikys 20 metų, telaikė 10-imt. Tai jau liko nostalgija, nes ten buvo mėgstama jaunimo susitikimų vieta, skulptūrą net vadino „Troliu Julium“.

Mokėsi ir iš V. Svirskio

„V. Svirskis ąžuolą versdavo šaknim į viršų, tada medžio indai užsidarydavo, medis nesiurbdavo vandens. Dabar ir aš taip darau“, – sako chemikas skulptorius. Medžio skulptūra, kai yra įbetonuota, sutvirtinta armatūra, pasak Juliaus, turi laikyti 50-100 metų. Tiek ir gana. „Medinė skulptūra turi ir minusų, ir pliusų, – kalba Julius. – Medinę riboja gabaritai, bet labai greitai padarai – per 10-14 dienų, jeigu jau turi subrandinęs idėją“. Kartais ją išnešioti užtrunka, kartais ji skulptoriaus galvoje gimsta greitai.

Užsienyje skulptūrų negadina

Julius, jau dešimt metų kaip skulptorius dirbantis užsienyje, gali palyginti, kiek medžio skulptūros meno reikia mums, lietuviams, kiek jis populiarus kitur. Jis sako, kad užsienyje daug kur skulptūros yra funkcionalios, pritaikytos žaisti, laipioti vaikams. Tokių jis padaręs nemažai. Tačiau ten skulptūras saugo patys žmonės, kad ir laipioja, bet specialiai negadina, kaip jau atsitiko Kėdainių Gegučių parke arba Babėnų šile. „Mūsų žmogus tam dar nepribrendo, mes dar sovietiniai“, – sako Julius.

Jis pastebėjo, kad medžio skulptūra užsienyje paprastai statoma parkuose, miško aikštelėse, jos vengiama miestų centruose, prie šiuolaikinių statinių. Pasak Juliaus, negerai, kad buvo pastatyta skulptūra Vytautui naujame gyvenamajame kvartale Kėdainiuose. Ten jai netinkama aplinka, be to, ir meniniu požiūriu tai kažin ar didelės vertės darbas. Panašiai buvę ir su šv. Florijono skulptūra prie gaisrinės (ji jau iškelta). Nebuvusi gera mintis ir statyti medžio skulptūras prie sinagogos Kėdainiuose. Tačiau, Juliaus požiūriu, šiemet pastatytas skulptūrų takas Smilgos pakrantėje – geras dalykas, nors skulptoriai irgi sulaukę kritikos.

Dideli pinigai sugadina žmogų?

Apskritai pagal pasaulinę statistiką, Juliais žodžiais, tik 5 proc. žmonių domisi menu, ir tik nuo pusės iki vieno procento žmonių juo naudojasi. Užsienyje, pasak skulptoriaus, įvesta, kad nuo 5 iki 10 procentų visuomeninio statinio vertės turi tekti jo puošybai, menui. Tuo požiūriu jam patinka Vilniaus meras, kuris į naują savivaldybės pastatą „įvedė“ meną. Julius mano, kad minėti statistikos procentai tiesiog įgimti žmogui, tačiau vis dėlto nuo jaunų dienų reikėtų lenkti žmogų prie grožio. „Jei švietimui ir kultūrai neskirsim pakankamai pinigų, kurie negreit atsiperka, nieko neturėsim“, – tokia kategoriška menininko nuomonė.

Julius sako, kad yra susiformavęs stereotipas, jog turtingi žmonės -nedvasingi, o neturčiams kultūra artimesnė. Tačiau, mano Julius, neturtingi ir sukuria tokią teoriją, nes jie negali didelių pinigų turėti. Kita vertus, dideli pinigai sugadina žmogų, nes jis viską gali nusipirkti ir tada tenkina tik savo instinktus. Milijonierius menui kartais aukoja pinigų ir dėl mados bei prestižo.

Ironija – iš paties gyvenimo

Kodėl Juliaus tapyboje vyrauja daugiausia ironiškas stilius? „Tai gyvenimas, pažiūrėkit, ką laikraščiai spausdina. Aš juos vadinu netgi ne žiniasklaida, o šikniasklaida, nes ten pilna visokių nepadorių pasiūlymų. Žmogus dėl reklamos nusirenginėja. Net bažnyčia – biznis. Joje ir prie jos vyksta prekyba, nors Jėzus ir išvijo prekeivius iš bažnyčios“. Jis stebisi, kad pensininkai, vos sudurdami galą su galu, vis perka loterijos bilietus. „Geriau susitaupytų tuos pinigus ir nueitų į teatrą ar dar kur nors“.

Premija sumokės mokesčius

Ką Julius darys su gauta premija? Į tai jis atsakė rašytojo J. Erlicko žodžiais, kuriuos taip pacitavo: „Kai jo paklausė, ar gerą premiją už knygą gavo, jis atsakė: kaip čia pasakius, tiek daug žodžių, kai kas už vieną žodį daugiau gauna“. Tačiau jau nejuokais laureatas Julius sakė: „Duok, Dieve, premija mokesčius sumokėti“. Vadinasi, jis, nors ir kasmet dirbdamas užsienyje, negali išgyventi iš kūrybos? „Danai juokiasi: pagal tavo rankas turėtum būti milijonierius. Pas juos tiek daug dirbantis daug uždirba. Tačiau man užsienyje nemoka didelių pinigų, nors ir gaunu kiek daugiau negu Lietuvoje. Tuos vasarom uždirbtus pinigus pravažinėjam, dar kiek namui lieka, tai langui įsistatyt, tai dar kur nors.

Vyną iš Danijos vežė trejus metus

Julius pakvietė užsukti kada į jo namus ir pasivaišinti vynu. Ir čia pat pridūrė, kad jau to vyno, kurį parsivežė iš Danijos, nebėra. Mat ten buvo pagamintas vynas, kurio etiketėje buvo Juliaus „Miškininko“ skulptūros piešiny; kurį pats ir nupiešė. Tą skulptūrą jis sukūrė 1997 metais Oksbole. Ji skirta miškininkui, kuris apželdino kopas, norėdamas sustabdyti slenkantį smėlį. Vynas, pagamintas 1998 metais, ir vadinosi Oksbolo vynu. Tuo laiku leido per muitinę į Lietuvą parsivežti tik po penkis butelius to Juliui reikšmingo vyno. Vežė trejus metus, kol tas vynas baigėsi, nes daugiau jo nebuvo pagaminta. To vyno Julius pastatęs ant stalo per savo sūnaus ir dukros vestuves.

/ laikr.,,Kėdainių garsas“, 2005, gruod. 31, p. 1-2,4 /

Views All Time
Views All Time
3244
Views Today
Views Today
1
0 0