Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą aktas skelbia: „Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“ Remiantis šia nuostata, Lietuvai tapo privalomas ir 2000 metų Tarybos Reglamentas Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“, kitaip žinomas kaip „Briuselio Reglamentas“, kuriuo buvo transformuota į Bendrijų instrumentą 1968 metais tarp tuometinių Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) narių sudaryta Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (šiuo metų Konvencija galioja tik Danijos atžvilgiu).

Ši Konvencija (vėliau 3 kartus papildyta dėl naujų narių stojimo į Bendrijas) buvo didelis Europos Ekonominės Bendrijos pasiekimas teisėkūros srityje ir padarė įtaką ne tik Bendrijų narių teisės sistemoms, bet ir apskritai tarptautinei privatinei teisei kaip tokiai.

Iki Briuselio Konvencijos priėmimo jau pribrendo reikalas tarptautiniu ar bent jau regioniniu lygiu sureguliuoti ne tik teisiniams santykiams taikytinų materialinės teisės normų pasirinkimo klausimus (conflict of laws), bet ir teismų jurisdikcijų kolizijos bylose su užsienio elementu problemą. Didžiausia tuometinė problema, susijusi su teismų jurisdikcijos atribojimu buvo taip vadinama besaikė, lupikiška (exorbitant) teismų jurisdikciją, kai dėl tam tikrų, formaliai pagrįstų, taisyklių, kurių nustatymą dažniausiai lėmė politiniai valstybių interesai, teismai privalėjo nagrinėti ginčus, kurie pagal bylų aplinkybes, dalyvaujančias šalis ar ginčo pobūdį turėjo mažai bendro su šių valstybių teismais. Dažniausiai ši jurisdikcijos forma buvo nustatoma pagal tokius kriterijus kaip ginčo šalies pilietybė (Prancūzija), faktinė turto, aktyvų buvimo vieta (Vokietija), faktinė verslo vykdymo vieta (Didžioji Britanija).

Kita problema buvo aiškių, vienodų ir tiesiogiai taikomų jurisdikcijos taisyklių ir laisvo teismų sprendimų judėjimo nebuvimas tarp EEB narių, kurie buvo reikalingi vienam pamatinių šios Bendrijos tikslų – bendrosios rinkos formavimuisi – palengvinti ir kurių teisiniu priėmimo pagrindu buvo 220 Romos Sutarties straipsnis, leidžiantis Bendrijos narėms nustatyti paprastesnes vienos narės teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje-narėje taisykles.

Bandymas priimti bendrą su kitomis valstybėmis konvenciją dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos rėmuose EEB valstybėms nepavyko, nes jos nesutiko su pasiūlymais nustatyti būsimoje konvencijoje bendrą draudimą pripažinti teismų sprendimus, pagrįstus besaikės jurisdikcijos taisyklėmis, nes EEB valstybių manymu tokia nuostata buvo kyšimasis į kiekvienos valstybės vidaus teisę.

Dėl to 1968 m. priimta Briuselio konvencija buvo priimta tik tarp EEB valstybių narių. (Hagos konvencija taip ir neįsigaliojo – ją ratifikavo tik 3 valstybės). Vietoje bendrojo besaikės jurisdikcijos draudimo, Konvencijoje buvo nustatytos konkrečios taisyklės, kokios valstybės teismai turi nagrinėti vieną ar kitą ginčą, o jos 3 straipsnyje paminėtos konkrečios valstybių – Konvencijos dalyvių teisės aktų nuostatos (labiausiai nepagrįstos jurisdikcijos taisyklės), kurių tos valstybės įsipareigojo netaikyti, sprendžiant kolizijos su kita valstybe nare klausimus. Sekantis Konvencijos nuostatų blokas buvo vienos valstybės narės teismo sprendimo kitoje valstybėje narėje pripažinimo ir vykdymo taisyklės. Tokių taisyklių suvienodinimas Europos mastu irgi buvo naujovė: iki tol pasauliniu lygiu buvo sureglamentuoti tik užsienio arbitražų spendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės Niujorko 1958 m. konvencijoje.

Briuselio Konvencijoje nustatytas bendras principas, kuris yra plačiai taikomas iki šiol, kad skundas prieš asmenį paduodamas jo gyvenamosios vietos valstybėje – Konvencijos dalyvėje, nepriklausomai nuo šiuo asmens pilietybės. Nukrypimai nuo šio principo galimi tik specialiai Konvencijoje išvardytais atvejais, kai atsakovas gali būti eliminuotas nuo jo gyvenamosios vietos valstybės teismo jurisdikcijos, taip pat išimtinės jurisdikcijos atveju arba esant prorogaciniam susitarimui tarp šalių.

1971 m. birželio 3 d. Protokolu Konvencijos šalys suteikė Europos Bendrijų Teisingumo Teismui teisę teikti preliminarias išvadas Konvencijos interpretavimo klausimais, pagal Protokole išvardytu teismu paklausimus. Toks valstybių žingsnis suteikė naują impulsą Konvencijos nuostatų plėtojimui, nes aiškindamas Konvenciją Europos Bendrijų Teisingumo Teismas padarė visą eilę svarbių išvadų. Vienoje iš žinomiausių bylų Group Josi Reinsurance Co SA v Universal General Insurance Co (Case C-412/98), Teismas buvo paklaustas, ar gali būti taikomos Konvencijos nuostatos, kai ieškovo buveinė yra valstybėje, kuri nėra Konvencijos dalyvė, į ką Teismas atsakė, kad tik tam tikrais specifiniais, Konvencijoje išvardytais, atvejais ieškovo buveinės vieta yra reikšminga, dažniausiai, kai siekiama apsaugoti ieškovo, kaip silpnesnės ginčo šalies interesus (vartotojo, darbuotojo ir pan.), bet kadangi paprastai sprendžiant Konvencijos veikimo klausimą, įtaką turi tik tai, kad atsakovas gyvena ar turi buveinę vienoje iš valstybių – Konvencijos dalyvių, tai reiškia, kad Briuselio Konvencija gali būti taikoma ir tuomet, kai ieškovo gyvenamoji ar buveinės vieta yra valstybėje, nesančioje Konvencijos dalyve. Toks teismo sprendimas buvo nepalankiai sutiktas vienoje iš Konvencijos ir EEB dalyvių – Didžiojoje Britanijoje, nes joje, kaip bendrosios teisinės sistemos valstybėje yra taikomas tinkamo teismo, forumo principas (forum non conveniences), pagal kurį jurisdikcija turi tos valstybės teismai, su kuria kilęs ginčas yra glaudžiausiai susijęs (tai kiekvieno konkretaus atvejo vertinimo dalykas). Nenorėdami atsisakyti šio principo taikymo bent jau santykiuose su valstybėmis, kurios nėra Konvencijos dalyvės, britai teigė, kad kadangi Konvencijos priėmimo tikslas, remiantis Romos sutarties 220 straipsniu buvo supaprastinti teisinius formalumus tarp valstybių narių, o Group Josi byloje iškilo dviejų valstybių – Konvencijos dalyvių jurisdikcijų kolizijos klausimas, tai Didžiosios Britanijos teismai pasilieka sau teisę tam tikrais atvejais santykiuose su kitomis, nei Konvencijos dalyvės, valstybėmis taikyti pamatinį jų tarptautinės privatinės teisės principą forum non conveniences (Žr. Court of Appeal sprendimą In re Harrods (Buenos Aires) Ltd [1992] Ch 72 [Harrods]). Ši skirtingų teisinių sistemų pamatinių principų suderinimo problema nebuvo vienintelė, su kuria susidūrė Briuselio Konvencija. Taip pat ji buvo kritikuojama dėl to, kad, pavyzdžiui, diskriminuoja valstybių, kurios nėra Konvencijos dalyvės piliečius, taip pat, kad ji neragina Valstybes dalyves panaikinti besaikės jurisdikcijos taisykles (galimybė tai padaryti dvišalių susitarimu pagalba yra numatyta 59 Konvencijos straipsnyje).

Nepaisant kritikos, Briuselio Konvencijos sistema plečiasi: 1988 m. jos pagrindu buvo priimta Lugano Konvencija, numačiusi tapačias taisykles, tačiau taikoma ne tik tarp Europos Bendrijų bet ir tarp Europos Laisvos prekybos asociacijos (EFTA) narių (šiuo metu tai Islandija, Norvegija it Šveicarija). Pati Konvencija 2000 m. buvo iš dalies pakeista ir modifikuota Briuselio Reglamentu, taip tapdama antriniu Europos Bendrijų teisės aktu, kuris yra tiesiogiai taikomas valstybėse narėse ir visuotinai privalomas (skirtingai nuo Briuselio Konvencijos, prie kurios naujos valstybės narės turėjo prisijungti, nors tai ir buvo privaloma). Taip pat buvo priimtas specialus Reglamentas (Briuselio II Reglamentas) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo santuokos bylose ir bylose dėl tėvų atsakomybės už abiejų sutuoktinių vaikus.

Gal būt Briuselio Konvencija ir neišsprendė iki galo visų jai iškeltų uždavinių dėl besaikės jurisdikcijos taisyklių panaikinimo, tačiau šiuo metu vadinamoji Briuselio sistema yra ko gero vienintelis taip plačiai taikomų teismų sprendimų jurisdikcijų kolizijos sprendimo pavyzdys (kiti tokio pobūdžio susitarimai dažniausiai sudaromi tarp dviejų ar kelių valstybių), o joje suformuluotos teismų jurisdikcijos, sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės tapo pavyzdžiu daugeliui kitų pasaulio valstybių, rengiant savo tarptautinės privatinės teisės aktus ar dvišalius susitarimus.

Olga Chos

Šaltiniai:
1. 1968 Brussels Convention on jurisdiction and the enforcement of judgments in civil and commercial matters (consolidated version), Official Journal C 027 , 26/01/1998 P. 0001 – 0027;
2. Group Josi Reinsurance Co SA v Universal General Insurance Co (Case C-412/98);
3. In re Harrods (Buenos Aires) Ltd [1992] Ch 72 [Harrods];
4. Olyvia Stryiven – Exorbitant jurisdiction in the Brussels convention, Faculteit Reichtsgeleerdheid, Katholieke Universiteit Leuven, www.law.kuleuven.ac.be ;
5. Christopher D Bougen – Time to revisit forum non conveniences in the UK? Group Josi reinsurance Co v UGIC, LLB – Kobe university, Japan, LLM – Kobe university, Japan.

Views All Time
Views All Time
6036
Views Today
Views Today
1
0 0