Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų.

XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą. Šios veislės formavimas tęsėsi palyginti ilgai. Savarankiška veisle bokseriai buvo pripažinti tik 1925 m. Pavadinimas kilo galbūt iš šuns galvos panašumo į boksininko pirštinę. Bokserius galima laikyti bute, nes jie yra trumpo plauko. Jie kasmet populiarėja, žmonės mėgsta juos auginti dėl ramaus charakterio, įgimtos meilės vaikams, puikių gynėjo bei sargybinio savybių.

Plaukai trumpi, standūs, prigludę, rausvo ar tigrinio atspalvio.

Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 57-63 cm, patelių 53-59. Patinų svoris 30-32 kg, patelių 24-25 kg.

Karolis Masilionis „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“

Views All Time
Views All Time
3295
Views Today
Views Today
1
0 0