Kaip buvę aviganiai ir galvyjų varovai, Berno zenenhundai ir sendien yra uolūs, megstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Jis yra daug jaukesnis, panašus į lokį – dėl stambesnės kuno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugyją! Nereikėtu apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbinai šunys, geriausiai jaučiasi, kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas,  jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės – antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti. Kadangi pastaraisiais metais ju populiarumas sparčiai didėjo, tai is nelegalių veisyklų vis daugiau pasirodydavo blogai išaukletų ir nepakankamai bendruomeniškų šunų, kurie gadino šios veislės gerą vardą. Agresyvūs Berno zenenhundų patinai gali sukelti problemų. Šveicarijos zenenhundų draugijos patvirtino šių šunų veisimo intstrukcijos, kuriuose apie būdą ir sveikatą, yra labai griežtos. Šios veislės šunys kartais serga inkstų nepakankamumu, leukoze, sanarių ligomis. Visa tai žymiai sutrumpina šios veislės šunų gyvenimo trukmę.

Views All Time
Views All Time
4063
Views Today
Views Today
1
0 0