Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Albertas surinko nuo stalo lentelę, didinamąjį stiklą, skustuvą ir šakutę, Atsistojęs padėjo daiktus į knygų lentyną. Tada priėjo prie lango į miestą. Sofija atsistojo šalia.

Virš namų stogų pasirodė nedidelis propelerinis lėktuvėlis. Prie jo buvo pritvirtinta ilga juosta. Sofija pamanė, kad ant audeklo, kuris kaip ilga uodega driekėsi paskui lėktuvą, parašyta apie kokį didelį koncertą ar ką nors panašaus. Bet kai lėktuvas priartėjo, ji išvydo visai ką kita.

„SVEIKINU 15-OJO GIMTADIENIO PROGA, HILDE!“

– Tai įkyrumas,- tepasakė Albertas.

Nuo pietuose dunksančių kalvų miesto pusėn slinko tamsūs debesys. Lėktuvėlis pasislėpė sunkiame debesyje.

– Bijau, kad bus audra,- tarė Albertas.

– Tada namo važiuosiu autobusu.

– Tikiuosi, kad ne majoras kaltas dėl audros.

– Nejaugi jis visagalis?

Albertas neatsakė. Grįžo prie staliuko ir atsisėdo į krėslą.

– Turime šiek tiek pakalbėti apie Berklį,- po valandėlės tarė. Sofija jau sėdėjo. Ji užklupo save kandžiojant nagus.

– Džordžas Berklis buvo airių vyskupas, gyvenęs 1685-1753 metais, – pradėjo Albertas ir ilgam nutilo.

– Berklis buvo airių vyskupas,- Sofija pabandė jį įstatyti į vėžes.

– Ir filosofas…

– Taip?

– Berklis jautė, kad jo laikų filosofija ir mokslas kelia grėsmę krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Suprato, kad stiprėjantis materializmas griauna krikščionių tikėjimą, jog Dievas yra visa ko kūrėjas ir gyvybės šaltinis…

– Taip?

– Tačiau Berklis buvo visų nuosekliausias empirikas.

– Jis manė, kad mes negalime žinoti apie pasaulį daugiau, negu jaučiame?

– Ir tai dar ne viskas. Berklis manė, kad pasaulio daiktai yra tokie, kokius juos juntame, bei jie nėra „daiktai“.

– Turi paaiškint.

– Pameni, Lokas pabrėžė, kad nieko negalime pasakyti apie daiktų „antrines savybes“. Negalim sakyti, kad obuolys yra žalias ir rūgštus. Tik mums obuolys toks atrodo. Lokas taip pat sake, kad „pirminės savybės“- kietumas, masė ir svoris – iš tiesų priklauso mus supančiai tikrovei. Taigi išorinis pasaulis turi fizinę „substanciją“.

– Mano atmintis tebėra tokia pat gera. Manau, kad Lokas nurodė svarbų skirtumą.

– Oi, Sofija, jei tai būtų taip paprasta.

– Pasakok toliau!

– Taigi Lokas – kaip Dekartas ir Spinoza – teigė, kad fizinis pasaulis yra realus.

– Taip?

– Tuo Berklis suabejoja ir savo dvejones pagrindžia nuosekliu empirizmu. jis teigė, kad vienintelis egzistuojantis dalykas yra tai, kad mes juntame. Bet mes negalime pajusti materijos arba medžiagos. Mes nejuntame, kad daiktai yra tikri. Manydami, jog tai, ką suvokiame juslėmis, turi užslėptą substanciją, darome skubotą išvadą. Tam neturime jokio patyrimu paremto įrodymo.

– Netikiu! Štai, pažvelk!

Sofija sudavė kumščiu į stalą.

– Oi!- aiktelėjo, nes per smarkiai trinktelėjo.- Ar tai – nepakankamas įrodymas, jog stalas yra tikras, taigi ir materialus, ir medžiaginis?

– Ką tu pajutai?

– Pajutau kažką kieta.

– Tu juslėmis aiškiai suvokei kažką kieta, bet nepajutai pačios stalo medžiagos. Galima ir susapnuoti, kad atsitrenki į kažką kieta, bet pačiame sapne vargu ar yra kas nors kieta?

– Ne, sapne nėra.

– Be to, žmogui galima įteigti, kad jis kažką „junta“. Žmogų galima užhipnotizuoti, kad justų šilumą ir šaltį, švelnias glamones ir stiprius kumščiavimus.

– Bet jei kietas ne stalas, kas leido man tai pajusti?

– Berklio nuomone, „valia“ arba „dvasia“. Jis teigė, jog visų mūsų idėjų priežastis slypi už mūsų sąmonės, bet ši priežastis nėra medžiagine. Ji dvasinė.

Sofija vėl ėmė kramtyti nagus. Albertas kalbėjo toliau:

– Pasak Berklio, visi mano vaizdiniai gali kilti iš sielos, panašiai kaip sapnuojant. Bet tik kita valia ar dvasia gali būti idėjų, sudarančių mūsų „Materialųjį“ pasaulį, priežastis. Jis sakė, jog viskas kyla iš dvasios, kuri viską lemia ir dėl kurios viskas egzistuoja.

– Kokia tai dvasia?

– Žinoma, Berklis turi galvoje Dievą. Jis tvirtino, jog Dievo būtis yra kur kas akivaizdesnė nei žmogaus.

– Ar net neaišku, kad mes egzistuojame?

– Ką gi… viskas, ką mes matome ir juntame, pasak Berklio, yra Dievo galios apraiška. Dievas artimai susijęs su mūsų sąmone ir sukelia joje įvairiausias idėjas ir pojūčius, kuriuos nuolat patiriame. Taigi visa mus supanti gamta ir visa mūsų būtis slypi Dieve. Jis yra vienintelė visko, kas yra, priežastis.

– Švelniai tariant, esu apstulbinta.

– „Būt ar nebūt“ – dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas mes esam. Ar mes – tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?

Sofija vėl pradėjo graužti nagus. Albertas kalbėjo toliau:

– Berklis suabejoja ne tik medžiagine tikrove. Jam taip pat kyla dvejonės, ar laikas ir erdvė turi absoliučią, arba savarankišką, egzistenciją. Mūsų laiko ir erdvės suvokimas taip pat gali slypėti tik mūsų sąmonėje. Tai, kas mums yra viena savaitė ar dvi, Dievui nebūtinai viena savaitė ar dvi…

– Sakei, kad Berkliui ši visa apimanti dvasia yra krikščionių Dievas.

– Aš taip sakiau. Bet mudviem…

– Na?

– … mudviem ši viską lemianti „valia“ ar „dvasia“ gali būti Hildės tėvas. Sofija neteko žado. Jos veidas virto vienu dideliu klaustuku. Tačiau galvoje ėmė šis tas aiškėti.

– Tu taip manai?

– Nematau kitos galimybės. Galbūt tai – vienintelis įmanomas paaiškinimas tam, ką esam patyrę. Turiu galvoje įvairius atvirukus ir laiškelius, kur nors vis pasirodančius. Tai paaiškina, kodėl Hermis staiga ima kalbėti, o aš nesąmoningai nusišneku.

– Aš…

– Ir kaip aš tave vadinu – Sofija, Hilde! Juk visą laiką žinojau, kad tavo vardas ne Sofija.

– Ką čia dabar kalbi? Ne, tau jau susisuko galva.

– Taip, sukasi ir sukasi, vaikuti. Tarsi apsvaigusi planeta aplink liepsnojančią saulę.

– O ta saulė – Hildės tėvas?

– Gal ir taip.

– Nori pasakyti, kad jis mudviem – tarsi koks Dievas?

– Taip, ir neraudonuoju. Bei jam turėtų būt gėda!

– O kaip pati Hildė?

– Ji yra angelas, Sofija.

– Angelas?

– Hildė yra ta, į kurią kreipiasi „dvasia“.

– Nori pasakyti, kad Albertas Knoksas apie mus pasakoja Hildei?

– Arba rašo apie mus. Nes mes negalime justi pačios medžiagos, iš kurios sudaryta mūsų tikrovė. Tiek jau išmokom. Mes negalim žinoti, ar mūsų išorinis pasaulis sudarytas iš garso bangų, ar popieriaus ir rašto. Pasak Berklio, mes tegalim žinoti, jog esam iš dvasios.

– O Hildė yra angelas…

– Taip, ji – angelas. Tuo šiandien ir baigsim. Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

Kambarys prisipildė melsvos šviesos. Po kelių sekundžių jie išgirdo dundant griaustinį, namas sudrebėjo. Albertas abejingai murksojo.

– Man reikia namo,- tarė Sofija. Ji atsistojo ir puolė prie durų. Atidarant jas, pabudo Hermis, miegojęs po kabykla. Kai Sofija žengė pro duris, jis tarsi pasakė:

– Iki pasimatymo, Hilde!

Ji strimgalviais nubėgo laiptais žemyn ir išpuolė į gatvę. Nebuvo matyti nė vieno Žmogaus. Ūmiai kaip iš kibiro prapliupo lyti.

Pora automobilių nusiyrė šlapiu asfaltu, bet autobuso Sofija nematė. Nubėgo Turgaus aikšte per miestą. Galvoje sukosi viena mintis.

„Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas“.

Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.

Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.

– Kas mums darosi, dukrele?

– Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.

Views All Time
Views All Time
2582
Views Today
Views Today
1
0 0