Šiandien tapo būdinga Vakarų šalyse žmogų vertinti kaip pagrindinį darbo našumo, gamybos efektyvumo šaltinį, jo lemiantį veiksnį (ne gamybos priemones, ne techniką ir technologiją, o žmogų). Požiūris į žmogų, kaip į pagrindinį darbo našumo, gamybos efektyvumo veiksnį – tai vientisa personalo organizavimo koncepcija.

Partnerystės principas

Visų pirma, tai savotiška psichologinė revoliucija. Ji gali būti apibūdinama siekimu įveikti šeimininko – boso pozą, atsisakyti pavaldumo – priklausomybės santykių tono. Tai reiškia siekimą ir elgesiu, ir net žvilgsniu įveikti įsakinėjimo toną, o apačioje – įsakymų vykdytojo padėtį, siekimą suformuoti darniai veikiančią, psichologiškai integruotą ir į autonomiškus veiksmus besiorientuojančią komandą.

Tai ir nario profesinių sugebėjimų pasireiškimo bei realizavimo laisvė, realios, o ne tariamos erdvės užtikrinimas (personalo vadyba įpareigota stebėti atskiro žmogaus sugebėjimus ir sudaryti nuolatines galimybes tiems sugebėjimams ne tik realizuoti, bet ir plėtoti juos iki tokio laipsnio, iki kurio darbuotojo potencialios galimybės leidžia).

Ypatingą vaidmenį ima vaidinti gamybos priemonių dalinės nuosavybės ir darbo rezultatų pasidalinimo įgyvendinimas, realizuojamas per personalo nariams platinamas įmonės akcijas. Ši priemonė užtikrina psichologinę motyvaciją darbuotojui lygesnėms teisėms dalyvauti įmonės reikalų tvarkyme, kolektyvo gyvenime. šios priemonės (akcijų idėjos) socialinis ir ekonominis efektyvumas priklauso nuo jų skirstymo ir veikimo politikos.

Žinia, partnerystės principo įgyvendinimas turi gana ryškių skiriamųjų bruožų, lyginant, sakykim, europinės kultūros šalis ir Japonijos praktiką. Pastarojoje, pvz. nėra populiarus akcijų skirstymas. Tačiau šis dalykas kompensuojamas gana išplėtota įmonės paternalistine (socialinės globos) politika ir kitais specifiniais personalo organizavimo bruožais.

Taigi, į bet kurį darbuotoją turėtume žvelgti ne į kaip pasamdytą darbo jėgą, už kurią užmokama,bet kaip į komandos narį, partnerį tos komandos, su kuria aš privalau laimėti rungtynes.
Partnerystės principu grindžiama personalo sąveika bus nepasiekiama ir tokiam aplinkybių iškeltam vadovui – verslininkui, kuris susisemdamas sau didelius viršpelnius, kitiems mokės skatikais arba, pats viešai demonstruodamas turtuolį, švaistysis tūkstančiais. Pastarasis atvejis tautoje formuos dar ir padidintos socialinės – politinės įtampos, socialinio konflikto židinius.

Vakaruose, ypač Japonijoje, doras verslininkas stengiasi iš kitų neišsiskirti nei savo išvaizda, nei vartojimo gausa, žinodamas, kad kuklus jo elgesys – papildomas veiksnys, teigiamai veikiantis personalą. Na, o gautą pelną pirmiausia jis deda į apyvartą, plėsdamas organizaciją, tuo dar ir sudarydamas savo bendradarbiams erdvesnes profesinio kilimo galimybes, taip pat ir savo personalo socialinės rūpybos reikalams.

Views All Time
Views All Time
3451
Views Today
Views Today
1
0 0