Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Keletą dienų Sofija nesulaukė iš Alberto jokių žinių, bet daug kartų per dieną dairydavosi sode Hermio. Mamai ji pasakė, kad šuo pats parėjės namo, o šuns savininkas, senas fizikos mokytojas, pasikvietęs ją į svečius. Jis papasakojęs Sofijai apie Saulės sistemą ir naująjį mokslą, susikūrusį XVI amžiuje.

Jorunai Sofija atskleidė daugiau. Papasakojo apie apsilankymą pas Albertą, atviruką laiptinėje ir dešimties kronų monetą, rastą pakeliui į namus. Sapną apie Hildę ir auksinį kryželį ji nutylėjo.

Antradienį, gegužės 29-ąją, Sofija stovėjo virtuvėje ir šluostė indus, o mama kambaryje įsijungė „Vakaro žinias“. Nuskambėjus įžanginei melodijai, Sofija iš virtuvės nugirdo, kad granata užmušė Norvegijos JT bataliono majorą.

Sofija numetė lininį rankšluostį ant spintelės ir puolė į kambarį. Ekrane dar šmėkštelėjo JT kario nuotrauka – ir „Vakaro žinios“ ėjo toliau.

– O ne!- sušuko ji. Mama atsisuko į dukterį.

– Taip, karas baisus…

Tuomet Sofija apsipylė ašaromis.

– Bet, Sofija. Taip blogai dar nėra.

– Ar jie pasakė jo pavardę?

– Taip… bet neįsiminiau. Rodos, iš Grimstado?

– Tai ne tas pats kaip Lilesandas?

– Ne, dabar jau kalbi niekus.

– Bet gyvenant Grimstade galima lankyti mokyklą Lilesande?

Ji liovėsi verkusi. Tada atėjo eilė reaguoti mamai. Ji atsistojo ir išjungė televizorių.

– Ką reiškia visos tos išmonės, Sofija?

– Nieko…

– Ne, tai kažką reiškia! Tu turi draugą, ir imu manyti, kad jis už tave gerokai vyresnis. Dabar atsakyk: ar pažįsti kokį nors vyriškį Libane?

– Ne, ne visai…

– Tai gal pažįsti vyriškio, tarnaujančio Libane, sūnų?

– Ne, paklausyk. Nesu sutikusi net jo dukters.

– Kas tas „jis“?

– Tai ne tavo reikalas.

– Ne mano?

– Gal geriau aš pradėsiu tave klausinėti. Kodėl tėčio niekada nebūna namie? Ar tik todėl, kad bijote išsiskirti? Galbūt turi draugą, apie kurį nežinau nei aš, nei tėtis? Ir taip toliau, ir taip toliau. Mes abi turim savų klausimų.

– Kaip bebūtų, manau, mums reikia pasikalbėti.

– Gali būti. Bet dabar aš tokia pavargusi, kad geriau eisiu į lovą. Be to, susirgau mėnesinėmis.

Vos sulaikydama ašaras, Sofija nubėgo į savo kambarį.

Kai ji baigė tvarkytis vonioje ir palindo po antklode, į kambarį įėjo mama.

Sofija apsimetė mieganti, nors ir žinojo, kad mama tuo netiki. Taip pat suprato, kad mama negalvoja, jog Sofija mano, kad mama galvoja, jog ji miega. Tačiau ir mama elgesį taip, tarsi Sofija miegotų. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir patapšnojo jai per sprandą.

Sofija galvojo, kaip sunku gyventi dvilypį gyvenimą. Ji ėmė laukti filosofijos kurso pabaigos. Galbūt jis pasibaigs iki jos gimtadienio – arba bent jau iki Joninių, kai iš Libano grįš Hildės tėtis…

– Aš norėsiu švęsti savo gimtadienį,- tuomet pasakė.

– Puiku. Ką pasikviesi?

– Daug ką… ar galėsiu?

– Žinoma. Mes juk turime didelį sodą… Tikiuosi, išsilaikys gražūs orai.

– Bet labiausiai norėčiau gimtadienį švęsti per Jonines.

– Galim ir per Jonines.

– Tai svarbi diena, – pasakė Sofija, bet galvojo ne vien apie gimtadienį.

– O, taip…

– Man atrodo, aš labai suaugau pastaruoju metu.

– Argi tai ne puiku?

– Nežinau.

Sofija visą laiką kalbėjo įsikniaubusi į pagalvę.

Tada mama tarė:

– Bet, Sofija – turi man papasakoti, kodėl pastaruoju metu esi tokia… pakrikusi.

– O tu, būdama penkiolikos, nebuvai pakrikusi?

– Matyt, buvau. Bet tu supranti, apie ką aš kalbu.

Sofija pasisuko į motiną:

– Šuns vardas Hermis,- tarė ji.

– Taip?

– Jis priklauso žmogui, vardu Albertas.

– Šit kaip.

– Jis gyvena senamiestyje.

– Taip toli lydėjai šunį?

– Bet čia nėra nieko baisaus.

– Sakei, kad tas šuo dažnai čia lankydavosi.

– Tikrai?

Dabar reikėjo pagalvoti. Sofija norėjo papasakoti kiek įmanoma daugiau, bet negalėjo sakyti visko.

– Tavęs beveik niekada nebūna namie,- prabilo ji.

– Taip, aš per daug užimta.

– Albertas su Hermiu lankėsi čia jau ne vieną kartą.

– Bet kodėl? Ar jie taip pat buvo užėję į vidų?

– Ar negalėtum bent jau užduoti vieną klausimą iš karto? Jie nebuvo užėję į vidų. Bet dažnai vaikštinėja miške. Manai, kad tai labai keista?

– Ne, visai nekeista.

– Kaip ir visi kiti, eidami pasivaikščioti jie praeina pro mūsų vartelius. Kartą, eidama iš mokyklos, sutikau Hermį. Taip susipažinau su Albertu.

– O kaip dėl to balto triušio ir viso kito?

– Tai pasakė Albertas. Beje, jis yra tikras filosofas. Jis man papasakojo apie visus filosofus.

– Per sodo tvorą?

– Suprantama, mes atsisėsdavom. Bet jis taip pat yra parašęs laiškų, ir ne tiek jau mažai. Kartais laiškus atnešdavo laiškanešys, o kartais jis pats įmesdavo laišką į pašto dėžutę, eidamas pasivaikščioti.

– Tai ir buvo tas „meilės laiškas“, apie kurį kalbėjome?

– Išskyrus tai, kad tai nebuvo meilės laiškas.

– Ar jis rašė tik apie filosofus?

– Taip, įsivaizduok. Ir iš jo išmokau daugiau negu per aštuonerius metus mokykloje. Pavyzdžiui, ar esi girdėjusi apie Džordaną Bruną, kuris 1600 metais buvo sudegintas ant laužo? Arba apie Niutono visuotinės traukos dėsnį?

– Ne, aš daug ko nežinau…

– Jei gerai tave pažįstu, tu net nežinai, kodėl Žeme sukasi aplink Saulę -nors tai tavo planeta.

– Kiek jam metų?

– Neturiu supratimo. Apie penkiasdešimt.

– Bet ką jis turi bendra su Libanu?

Čia jau blogiau. Sofijai iškart šovė į galvą dešimt minčių. Tuomet ji išsirinko vienintelę tinkamą:

– Albertas turi brolį, kuris tarnauja majoru JT batalione. O jis – iš Lilesando. Galimas daiktas, kad jis tada ir gyveno Majoro trobelėje.

– Albertas… Keistas vardas.

– Gali būti.

– Lyg ir itališkas.

– Žinau. Viskas, kas verta dėmesio, kilę iš Graikijos arba Italijos.

– Bet jis kalba norvegiškai?

– Kaip žirnius beria.

– Žinai ką, Sofija? Manau, turėtum pasikviesti savo Albertą pas mus. Niekada nesu mačiusi tikro filosofo.

– Pažiūrėsim.

– Galbūt galėtume jį pakviesti į tavo šventę. Smagu, kai bendrauja skirtingos kartos. Tada gal ir man būtų leista dalyvauti. Galėčiau padengti stalą. Ar ne puiki mintis?

– Jeigu jis norės. Kalbėtis su juo tikrai įdomiau nei su klasės vaikinais. Bet…

– Taip?

– Tada visi pamanys, kad Albertas – tavo naujasis draugas.

– Pasakysi, kad taip nėra.

– Gerai, pažiūrėsim.

– Taip, pažiūrėsim. Ir dar, Sofija: tai tiesa, kad tarp tėčio ir manės ne visada viskas buvo gerai. Bet aš niekada neturėjau nieko kito…

– Dabar aš noriu miego. Man baisiai skauda pilvą.

– Duoti paracetamolio?

– Gerai.

Kai mama grįžo su tablete ir stikline vandens, Sofija jau miegojo.

Gegužės 31-oji buvo ketvirtadienis. Sofija atkentėjo paskutines pamokas mokykloje. Nuo filosofijos kurso pradžios jai ėmė geriau sektis kai kurie mokslai. Daugumos dalykų ji visada svyruodavo tarp ketverto ir penketo, tačiau pastaraisiais mėnesiais už visuomenės mokslo kontrolinį ir rašinį, kurį reikėjo parašyti namuose, ji gavo tvirtą penketą. Su matematika buvo kiek prasčiau.

Per paskutinę pamoką jie vėl gavo parašyti rašinėlį. Sofija pasirinko temą „Žmogus ir technika“. Ji parašė apie Renesansą ir mokslo suklestėjimą, apie naują požiūrį į gamtą ir Frensį Bekoną, kuris pasakęs, jog „mokslas – jėga“, ir apie naująjį mokslinį metodą. Nepamiršo patikslinti, kad empirinis metodas imtas naudoti prieš techninių išradimų laikus. Tada Sofija prirašė įvairių dalykų, atėjusių jai į galvą, apie neigiamas technikos puses. Bet galiausiai paraše, kad viskas, ką žmonės daro, gali būti panaudojama ir geram, ir blogam. Gėris ir blogis yra tarsi juoda ir balta gijos, kurios nuolat susipina, tarpais taip, kad nebeįmanoma išskirti.

Dalindamas rašinių sąsiuvinius mokytojas paskersavo į Sofiją gudriu žvilgsniu ir linktelėjo.

Ji gavo „labai gerai“ su pliusu ir komentarą: „Iš kur visa tai žinai?“

Sofija susirado flomasterį ir sąsiuvinyje didelėmis raidėmis užrašė: „Aš studijuoju filosofiją“.

Ji buvo beužverčianti sąsiuvinį, kai iš vidurio kažkas iškrito. Tai buvo atvirukas iš Libano.

Sofija užsigulė ant suolo ir perskaitė:

/Miela Hilde! Kai skaitysi šį laišką, telefonu jau būsim pasikalbėję apie čia įvykusią tragišką žūtį. Kartais pats save klausiu, ar galima būtų išvengti karo ir smurto, jei žmonės kiek geriau sugebėtų mąstyti. Galbūt geriausia priemonė prieš karą ir smurtą būtų nedidelis filosofijos kursas. Ką, jei išleidus „JT mažąjį filosofijos vadovėlį“, kurio egzempliorių gimtąja kalba galėtų gauti visi naujieji pasaulio piliečiai. Šią idėją pateiksiu JT generaliniam sekretoriui.

Telefonu man papasakojai, kad išmokai geriau saugoti savo daiktus. Malonu girdėti, nes išties esi didžiausia išsiblaškėlė, kokią tik esu matęs. Taip pat sakei, kad nuo paskutinio mūsų pokalbio esi pametusi tik dešimt kronų. Darysiu, ką galėdamas, kad padėčiau jas rasti. Pats, tiesa, esu toli nuo namų, bet gimtinėje turiu vieną kitą padėjėją. (Jei surasiu dešimt kronų, pridėsiu jas prie gimtadienio dovanos.) Linkėjimų nuo tėčio, kuris jaučia, kad jau pradėjo ilgą kelią namo.

Vos tik Sofija perskaitė laišką, baigėsi paskutinė pamoka. Jos galvoje vėl kilo minčių audra.

Mokyklos kieme kaip įprasta jos laukė Joruna. Einant namo Sofija atsidarė kuprinę ir parodė draugei atviruką.

– Kada jis antspauduotas?- paklausė Joruna.

– Tikriausiai birželio 15-ąją…

– Ne, palauk… parašyta 1990 05 30.

– Tai buvo vakar… vadinasi, kitą dieną po nelaimes Libane.

– Abejoju, ar laiškai iš Libano spėja pasiekti Norvegiją per vieną dieną,- toliau kalbėjo Joruna.

– Ypač kai toks keistas adresas. „Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Furulijos mokykla…“

– Manai, kad jis atėjo paštu? O mokytojas paprasčiausiai dėjo jį į tavo sąsiuvinį?

– Neįsivaizduoju. Ir nežinau, ar išdrįsiu paklausti.

Daugiau apie atviruką jos nekalbėjo.

– Per Jonines aš ruošiu didelį pobūvį sode,- pasakė Sofija.

– Su vaikinais?

Sofija gūžtelėjo pečiais.

– Nebūtina kviesti kvailiausių.

– Bet Jorgeną pakviesi?

– Jei taip nori. Vienas gaidys sodo pobūvyje nepakenks. Galbūt dar pakviesiu Albertą Knoksą.

– Visai išprotėjai.

– Žinau.

Taip jos kalbėjosi, kol išsiskyrė prie maisto parduotuves.

Parėjusi namo Sofija pirmiausia pasidairė sode Hermio, šiandien jį išvydo slampinėjantį tarp obelų.

– Hermi!

Šuo akimirką sustingo. Sofija tiksliai žinojo, kas vyksta šią sekundę. Šuo išgirdo Sofiją sušunkant, atpažino jos balsą ir nusprendė pažiūrėti, ar ji ten, iš kur sklinda balsas. Tik tada šuo pastebėjo Sofiją ir nusprendė pulti prie jos. Galiausiai visos keturios kojos sušvytavo kaip būgno lazdelės.

Tiek daug įvyksta tik per vieną akimirką.

Šuo pribėgo prie jos, džiaugsmingai makalavo uodega ir šokinėjo.

– Hermis, geras šunelis! Na, na… nelaižyk manęs, buk geras. Į vietą… štai taip!

Sofija atsirakino duris. Tada iš krūmų išnėrė ir Šerekana. Svetimojo žvėries jis privengė. Bet Sofija padavė katei ėsti, įpylė paukščiams į dubenėlį sėklelių, vonioje padėjo salotos lapą vėžliui ir brūkštelėjo mamai raštelį.

Parašė, kad parlydės Hermį namo ir paskambins, jei negrįš iki septintos valandos.

Tada su Hermiu patraukė per miestą. Šįkart Sofija pasiėmė pinigų. Ji pasvarstė, ar lipti su šunimi į autobusą, bet nusprendė to nedaryti, kol nesužinos, ką apie tai mano Albertas.

Eidama paskui Hermį. Sofija galvojo apie tai, kas yra gyvūnas.

Koks skirtumas tarp šuns ir žmogaus? Ji atsiminė, ką apie tai buvo sakęs Aristotelis. Jis pabrėžė, kad ir žmonės, ir gyvuliai yra gyviai, turintys daug panašumų. Tačiau tarp žmogaus ir gyvulio esąs vienas esminis skirtumas, būtent – žmogaus protas.

Kaip jis galėjo būti toks tikras dėl šio skirtumo?

Sakykim, Demokritas teigė, kad žmonės ir gyvuliai beveik nesiskiria, nes ir vieni, ir kiti sudaryti iš atomų. Be to, jis sakė, kad nei žmonės, nei gyvuliai neturi nemirtingos sielos. Pasak jo, ir siela yra sudaryta iš mažų atomų, kurie, žmogui mirus, iškart išsilaksto į visas puses. Taigi žmogaus sielą Demokritas laikė neatsiejama nuo smegenų.

Bet kaip siela gali susidėti iš atomų? Sielos juk negalima pačiupinėti ir pajausti kaip kitų kūno dalių. Tai yra kažkas „dvasiška“.

Sofija su Hermiu perkirto Turgaus aikštę ir artėjo prie senamiesčio. Kai jie priėjo tą vietą, kur Sofija buvo radusi dešimt kronų, ji nevalingai pažvelgė į asfaltą. Ir ten, lygiai toje pačioje vietoje, kur prieš kelias dienas buvo radusi dešimt kronų, dabar paveikslėliu į viršų gulėjo atvirukas. Vaizdelyje buvo palmių ir apelsinmedžių sodas.

Sofija pasilenkė ir pakėlė jį nuo žemes. Hermis suurzgė. Rodės, jam nepatiko, kam Sofija paėmė atviruką.

Ten buvo parašyta:

/Miela Hilde! Gyvenimas susideda iš ilgos atsitiktinumų grandinės. Nėra taip jau neįtikima, kad moneta, kurią pametei, nukrito kaip tik šioje vietoje. Galbūt Lilesando turguje ją surado pagyvenusi moteriškė, laukianti autobuso į Kristiansandą. Ten ji persėdo į traukinį, norėdama aplankyti savo anūkus, ir po keleto valandų monetą galėjo pamesti Naujojoje aikštėje. Ir visai įmanoma, kad vakare ją surado mergaitė, kuriai labai reikėjo kaip tik dešimties kronų autobuso bilietui. Niekada negali žinoti, Hilde, bet jei iš tiesų yra taip, turim bent jau paklausti save, ar už viso to neslypi Dievo apvaizda. Linkėjimų nuo tėčio, kuris mintyse sėdi ant prieplaukos krašto Lilesande. P.S. Aš juk rašiau, kad padėsiu surasti dešimt kronų.

Adresui skirtoje pusėje buvo parašyta „Hildei Meler Knag, per atsitiktinį praeivį…“ Atvirukas buvo antspauduotas birželio 16-osios data.

Sofija užlėkė visais laiptais neatsilikdama nuo Hermio. Albertui atidarius duris, ji išrėžė:

– Traukis, senuk! Laiškanešys atėjo!

Jai rodės, jog šiuo metu turi pagrindo būti atžari.

Albertas ją įleido vidun. Hermis, kaip ir praeitą kartą, atsigulė po kabykla.

– Ar majoras paliko dar vieną vizitine kortelę, mano vaike?

Sofija pakėlė akis. Tik dabar pastebėjo, kad Albertas buvo nauju kostiumu. Pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad užsimaukšlinęs ilgų garbanotų plaukų peruką. Be to, vilkėjo platų pūstą drabužį su daugybe nėrinių. Po kaklu pasirišęs dabitišką šilkinį šaliką ir apsisiautęs raudonu apsiaustu. Kojos apmautos baltomis kojinėmis ir apautos plonais lakiniais bateliais su kaspinu. Visa apranga Sofijai priminė Liudviko XIV rūmų Paveikslus.

– Tikras avigalvis,- pasakė ji ir padavė atviruką.

– Hm… ar teisybė, kad dešimt kronų radai ten, kur jis padėjo atviruką?

– Ten pat.

– Jis vis labiau įžūlėja. Bet gal tai į gera.

– Kodėl?

– Nes tada bus lengviau jį demaskuoti. Bet šis pokštas – išties pompastiškas ir šlykštus. Man rodos, visa tai trenkia pigiais kvepalais.

– Kvepalais?

– Įspūdis tikrai geras, bet viskas tėra apgaulė. Ar matai, kaip jis drįsta niekingą savo šnipinėjimą sulyginti su Dievo apvaizda?

Albertas bakstelėjo pirštu į atviruką. Tada suplėšė į skutelius kaip ir praeitą kartą. Nenorėdama dar labiau gadinti jam nuotaikos Sofija nutylėjo apie atvirlaiškį, rastą rašinių sąsiuvinyje.

– Eime prisėsti į kambarį, miela mokine. Kiek dabar valandų?

– Keturios.

– Šiandien kalbėsime apie XVII a.

Jie nuėjo į kambarį su nuolaidžiomis lubomis ir langu stoge. Sofija pastebėjo, kad Albertas pakeitė kai kuriuos daiktus, kurie čia stovėjo praeitą kartą. Vietoj jų buvo išdėliota naujų daiktų.

Ant stalo gulėjo sena skrynelė su nedidele akinių stiklų kolekcija. Šalia skrynelės gulėjo atversta knyga. Labai sena.

– Kas čia?- paklausė Sofija.

– Knyga – tai pirmasis garsiosios Dekarto knygos „Samprotavimai apie metodą“ leidimas. Ji išėjo 1637 m. ir yra vienas iš man brangiausių daiktų.

– O skrynelė?

– Unikali lęšių, arba optinių stiklų, kolekcija. Juos XVII a. viduryje nušlifavo olandų filosofas Spinoza. Jie nepigiai atsiėjo, bet taip pat yra viena iš mano didžiausių brangenybių.

– Geriau galėčiau įvertinti knygos ir skrynelės vertę, jei tik žinočiau, kas tie tavo Spinoza ir Dekartas.

– Suprantama. Bet pirmiausia pabandykim šiek tiek įsijausti į jų gyvenamą laiką. Prisėskim.

Jie susėdo kaip praeitą kartą: Sofija į gilų krėslą, o Albertas Knoksas ant sofos. Juos skyrė stalas su knyga ir skrynele. Jiedviem susėdus, Albertas nusiėmė peruką ir padėjo ant sekretero.

– Pakalbėsime apie XVII a.- arba laikus, kuriuos dažnai vadiname baroku.

– Baroko laikai? Argi ne keistas pavadinimas?

– Pavadinimas „barokas“ kilęs iš žodžio, kuris iš tiesų reiškia „nelygus perlas“. Baroko laikų mene vyrauja kontrastingos formos, priešingai nei Renesanso mene, kuris buvo kur kas paprastesnis ir harmoningesnis. Apskritai visam XVII a. būdinga įtampa tarp nesutaikomų priešybių. Viena vertus, tebevyravo džiaugsminga Renesanso pasaulėžiūra – kita vertus, daug kas metėsi į kitą kraštutinumą, pasirinkdami pasaulio neigimą ir religinį užsisklendimą. Ir mene, ir tikrovėje, matome pompastišką ir prabangų gyvenimą. Tuo pat metu radosi vienuolynų judėjimų, kurie nusigręžė nuo pasaulio.

– Vadinasi, ir didingos pilys, ir atkampus vienuolynai?

– Galima sakyti, taip. Vienas iš baroko šūkių buvo „carpe diem“ – tai reiškia „džiaukis diena“. Kitas dažnai cituojamas lotyniškas posakis buvo „memento mori“, kuris reiškia „atsimink, kad mirsi“. Paveiksle dailininkas galėdavo pavaizduoti visus gyvenimo džiaugsmus, o jo apačioje nutapyti griaučius. Daugeliu atžvilgių baroko epochai būdinga puikybė arba tuštybė. Tačiau daug kam taip pat rūpėjo kita medalio pusė, jaudino visa ko laikinumas. Tai yra kad viskas, kas aplinkui gražu, kada nors numirs ir sudūlės.

– Bet tai tiesa. Man rodos, liūdna galvoti, kad nieko nėra amžina.

– Tuomet ir tu galvoji taip, kaip dauguma XVII amžiaus žmonių. Barokas ir politiniu požiūriu buvo pilnas didelių prieštaravimų, Visų pirma, Europa buvo niokojama karų. Pats baisiausias buvo Trisdešimties metų karas, nuo 1618 iki 1648 metų siautėjęs didžiojoje žemyno dalyje. Iš tiesų tai buvo karų serija, nuo kurios ypač nukentėjo Vokietija. Be to, dėl Trisdešimties metų karo pasekmių Prancūzija ilgainiui tapo viena pirmaujančių Europos valstybių.

– Dėl ko jie kariavo?

– Iš esmės tai buvo kova tarp protestantų ir katalikų. Tačiau kovojama buvo ir dėl politinės valdžios.

– Panašiai kaip Libane.

– Šiaip XVII amžius pasižymėjo dideliais klasiniais skirtumais. Tikriausiai esi girdėjusi apie prancūzų aukštuomenę ir Versalio rūmus. Nežinau, ar tiek pat žinai apie liaudies nuskurdimą. Tačiau kiekviena prabanga remiasi valdžia. Sakoma, kad baroko laikų politinę padėtį galima palyginti su to laiko menu ir architektūra. Barokiniuose pastatuose daugybe įmantrių vingių ir lankstų. O politikoje veša žudymai iš pasalų, intrigos ir klasta.

– Ar vienas švedų karalius nebuvo nužudytas teatre?

– Turi galvoje Gustavą III, tai išties pailiustruoja mano žodžius. Gustavas III buvo nužudytas 1792 metais, bet aplinkybės labai barokiškos. Ši žmogžudystė įvyko per didelį maskaradą.

– Maniau, kad tai buvo teatre.

– Maskaradas vyko operoje. Tik po Gustavo III nužudymo galime sakyti, kad Švedijoje pasibaigė baroko laikai. Jam valdant vyravo „apšviestasis absoliutizmas“, panašiai kaip Liudviko XIV laikais beveik šimtmečiu anksčiau. Gustavas III taip pat buvo labai tuščiagarbis žmogus, įsimylėjęs prancūziškas ceremonijas ir mandagumo frazes. Be to, gali įsidėmėti, kad jis dievino teatrą…

– Ir tai jam buvo lemtinga.

– Tačiau teatras baroko laikais buvo šis tas daugiau nei vien meno forma. Tai – pagrindinis epochos simbolis.

– Ką jis simbolizavo?

– Gyvenimą, Sofija. Nežinau, kiek kartų XVII a. pasakyta, kad „gyvenimas – tai teatras“. Bet tikrai nemažai. Baroko laikais susiformavo šiuolaikinis teatras – su visomis kulisų ir teatro mašinų rūšimis. Teatro scenoje buvo kuriama iliuzija – tam, kad vėliau paaiškėtų, jog visas vaidinimas tėra iliuzija. Tokiu būdu teatras tapo žmogaus gyvenimo atvaizdu. Teatras galėjo parodyti, kad „puikybė eina žuvimo priešaky“. Taip pat galėjo negailestingai vaizduoti žmogaus menkumą.

– Ar Šekspyras gyveno baroko laikais?

– Savo didžiąsias dramas jis parašė apie 1600 metus. Taigi viena koja stovi Renesanse, o kita – baroke. Bet ir Šekspyro kūryboje gausu citatų, kuriose gyvenimas vadinamas teatru. Ar nori išgirsti keletą pavyzdžių?

– Mielai.

– Dramoje „Kaip jums patinka“ jis rašo:

Visas pasaulis yra scena, o vyrai ir moterys tėra maži aktoriukai, kurie ateina ir išeina. Kiekvienas žmogus turi suvaidinti per savo gyvenimą daug, vaidmenų.

O „Makbete“ rašoma:

Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis,

Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką

Papostringauja scenoj, pasimaivo,

Nueina ir nutyla amžinai,

Tai idioto pasaka triukšminga,

Neturinti prasmės.

(vertė A.Churginas)

– Labai pesimistiška.

– Bet jį labai jaudino, kad gyvenimas toks trumpas. Galbūt esi girdėjusi pačią žymiausią citatą Šekspyro kūryboje?

– „Būt ar nebūt – štai klausimas koksai“.

– Taip, tai pasakė Hamletas. Vieną dieną mes vaikštinėjam žeme – o kitą dieną mūsų nelieka.

– Ačiū, dabar imu suprasti.

– Be teatro, baroko poetai gyvenimą lygindavo su sapnu. Pavyzdžiui, dar Šekspyras yra pasakęs: „Mes esam iš tos pačios medžiagos, iš kurios audžiami sapnai, mūsų mažytis gyvenimas yra apsuptas miego…“

– Labai poetiška.

– Ispanų poetas Kalderonas, gimęs 1600 metais, paraše dramą, pavadintą „Gyvenimas – tai sapnas“. Ten jis sako: „Kas yra gyvenimas? Beprotybė. Kas yra gyvenimas? Iliuzija, šešėlis, fikcija ir net didžiausias gėris mažai ko vertas, nes visas gyvenimas – tik sapnas…“

– Galbūt jis teisus. Mokykloje skaitėme vieną dramą. Vadinasi „Jepė iš Burgės“.

– Taip, ją parašė Liudvigas Holbergas. Čia, Šiaurėje, jis buvo iškili asmenybė pereinamuoju laikotarpiu tarp baroko ir Šviečiamojo amžiaus.

– Jepė užmiega griovyje… o atsibunda barono lovoje. Tada pamano, kad tik sapnavo esąs nuskurdęs valstietis. Po to miegantį Jepę nuneša atgal prie griovio krašto – ir jis vėl nubunda. Tuomet pamano sapnavęs, jog guli barono lovoje.

– Šį motyvą Holbergas pasiskolino iš Kalderono, o šis paėmė iš senųjų arabų pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“. Tačiau šį motyvą, kai gyvenimas lyginamas su sapnu, randame ir dar senesnių laikų literatūroje – taip pat Indijoje ir Kinijoje. Pavyzdžiui, senasis kinų išminčius Chvang Dzė yra pasakęs: „Kartą sapnavau, kad esu drugelis, ir dabar nebežinau, ar aš esu Chvang Dzė, kuris sapnavo, kad jis drugelis, ar aš esu drugelis, sapnuojantis, kad esu Chvang Dzė“.

– Bet kuriuo atveju neįmanoma įrodyti, kas teisybė.

– Norvegijoje turėjome tikrų tikriausią baroko poetą – Peterį Dasą. Jis gyveno 1647-1707 metais. Viena vertus, jis vaizdavo gyvenimą tokį, koks jis yra čia ir dabar, bet, kita vertus, pabrėždavo, kad Dievas yra amžinas ir nekintantis.

– „Dievas yra Dievas, nors viskas tyrais virstų, Dievas yra Dievas, nors ir visi numirtų…“

– Bet toje pačioje psalmėje jis taip pat vaizduoja Šiaurės Norvegijos gamtą: rašo apie akmengraužes, menkes ir nerštą. Tai tipiškas baroko bruožas. Tame pačiame tekste vaizduojamas ir žemiškasis, ir dangiškasis pasaulis. Visa tai gali priminti Platono nubrėžtą ribą tarp konkretaus jutimų pasaulio ir nekintamo idėjų pasaulio.

– O kaip filosofija?

– Ir jai būdinga arši kova tarp visiškai priešingų mąstysenų. Kaip minėjome, kai kurie filosofai manė, kad būtis tokios pat prigimties kaip siela arba dvasia. Tokia pažiūra vadinama idealizmu. Jam priešingas požiūris vadinamas materializmu. Čia turima galvoje filosofija, kuri visas būties apraiškas bando išreikšti konkrečiais fiziniais dydžiais. Ir materializmas XVII amžiuje turėjo daug šalininkų. Įtakingiausias galbūt anglų filosofas Tomas Hobsas. Anot jo, visi fenomenai – taip pat žmonės ir gyvuliai – susideda vien iš materialiųjų dalelių. Net žmogaus sąmonė, arba žmogaus siela, kyla iš mažyčių dalelių judėjimo smegenyse.

– Tai jis galvojo kaip Demokritas prieš du tūkstančius metų.

– Ir idealizmas, ir materializmas nenutrūkstama gija eina per visą filosofijos istoriją. Tačiau retai abi pasaulėžiūros reiškėsi vienu metu kaip baroko laikais. Materializmą nuolat skatino naujasis gamtos mokslas. Niutonas įrodė, kad visoje Visatoje judėjimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Jis teigė, kad visi pasikeitimai gamtoje – ir Žemėje, ir kosmose – vyksta dėl traukos ir kūnų judėjimo dėsnių. Taigi viską valdo tas pats nekintamas dėsningumas – arba ta pati mechanika. Praktiškai todėl kiekvieną pasikeitimą įmanoma apskaičiuoti matematiniu tikslumu. Taigi Niutonas įmūrijo paskutinį akmenį į vadinamojo mechanistinio pasaulėvaizdžio mūrą.

– Jis pasaulį įsivaizdavo kaip didelę mašiną?

– Tikrai taip. Žodis „mechanistinis“ kilęs iš graikiško žodžio „mechane“, kuris reiškia „mašina“. Bet verta įsidėmėti, kad nei Hobsas, nei Niutonai nematė jokio prieštaravimo tarp mechanistinio pasaulėvaizdžio ir tikėjimo Dievu. O to nepasakytume apie visus XVIII ir XIX amžių materialistus. Prancūzų gydytojas ir filosofas Lametri XVIII amžiaus viduryje parašė knygą, kurią pavadino „L’homme machine“. Tai reiškia „Žmogus-mašina“. Jis rašė, jog kaip kojoms reikia raumenų, kad galėtų eiti, taip ir smegenims reikia „raumenų“, kad galėtų galvoti. Vėliau prancūzų matematikas Laplasas kraštutinį mechanistinį požiūrį išreiškė tokia mintimi: jei protas žinotų visų materialiųjų dalelių padėtį tam tikru momentu, nieko nebūtų neaiškaus, o praeitis ir ateitis jam būtų kaip ant delno. Tuo norėta pasakyti, kad viskas nulemta iš anksto. Visa, kas įvyks, „parašyta kortose“. Toks požiūris vadinamas determinizmu.

– Tuomet žmogus negali turėti laisvos valios.

– Ne, tuomet viskas tėra mechaninių procesų išdava – taip pat mūsų mintys ir sapnai. XIX amžiaus vokiečių materialistai teigė, jog mąstymas su smegenimis santykiauja taip, kaip šlapimas su inkstais, o tulžis su kepenimis.

– Bet ir šlapimas, ir tulžis yra materialūs. Mintys – ne.

– Gerai pasakei. Galiu papasakoti vieną istoriją, kuri išreiškia tą patį. Kartą du rusai, vienas – kosmonautas, o antras – smegenų tyrinėtojas, diskutavo apie religiją. Smegenų tyrinėtojas buvo tikintis, o kosmonautas – ne. „Aš daug kartų buvau kosmose,- gyrėsi kosmonautas,- bet neteko matyti nei Dievo, nei angelų“. – „O aš operavau daug protingų smegenų,- atšovė smegenų specialistas,- bet nesu matės nė vienos minties“.

– Bet tai nereiškia, kad minčių nėra.

– Tai parodo, kad mintys yra visiškai kas kita negu tokie dalykai, kurie gali būti operuojami arba padalomi į vis mažesnes daleles. Pavyzdžiui, nelengva būtų išoperuoti klaidingą požiūrį. Jis tarsi tūno pernelyg giliai. Svarbus XVII amžiaus filosofas Leibnicas iškėlė mintį, kad didžiausias skirtumas tarp to, kas susideda iš materijos ir to, kas susideda iš dvasios, yra tai, kad materija gali būti išskaidoma į vis mažesnes daleles. Bet sielos nepadalysi pusiau.

– Ne. Kažin kokiu reikėtų pjauti peiliu?

Albertas tik papurtė galvą. Po to parodė į stalą tarp jųdviejų ir tarė:

– Du žymiausi XVII amžiaus filosofai buvo Dekartas ir Spinoza. Ir jie plūkėsi su tokiais klausimais kaip „sielos“ ir „kūno“ santykis, o jų filosofiją aptarsime kiek išsamiau.

– Gali pradėt. Bet jeigu nebaigsime iki septintos valandos, turėsiu pasinaudoti telefonu.

Views All Time
Views All Time
3178
Views Today
Views Today
1
0 0