Baltadvario (Mūrinių Videniškių) bastioninė pilis

Baltadvario bastioninės pilies Mūrinių Videniškių liekanos yra apie tris kilometrus į šiaurės vakarus nuo Videniškių, Siesarties upės kairiajame krante. Pilies liekanų teritorija užima 5,7 hektaro.

XVI a.viduryje Baltadvario bastioninę pilį pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Statyta Kernavės ir Maišiagalos vietininko, Vilniaus vietininko, karaliaus maršalkos ir diplomato Motiejaus Giedraičio ir jo sūnaus Obelių ir Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis. Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Jie buvo gavę jurisdikos teisę žemės ir karčemą.

Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.

Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale, kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti ir nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu. Visas Baltadvario kompleksas gynybinės ir rezidentinės reikšmės neteko XVII a. antroje pusėje ir nuolat keitė šeimininkus. Po Martyno ( Marcelijaus ) Giedraičio mirties, jo sūnus Mauricijus Kazimieras, 1650 metais likusias nuo fundacijos Mūrinių Videniškių žemes užstatė Leonui Sapiegai, nes dar nuo tėvo laikų buvo likę didelės skolos, kurių jis nepajėgė sumokėti.

1666 metais Leonas Sapiega jas perleidžia kunigaikščiui Boguslavui Radvilai. 1667 metais B.Radvila Mūrinius Videniškius perleidžia Andriui Kosakovskiui – Minsko stalininkui. 1679 metais Mūrinių Videniškių dvarą iš A. Kosakovskio išpirko Ona Giedraitytė – Butlerienė. 1692 metais Ona Giedraitytė – Butlerienė Baltadvario dvarą parduoda Mykolui Siesickiui ( Mauricijaus Kazimiero Giedraičio sūnui ). 1695 metais M. Siesickis Baltadvario dvarą parduoda Teofiliui Pliateriui su žmona. 1695 metais Pliateriai Mūrines Videniškes (Baltadvarį) funduoja Vilniaus misionierių vienuolynui. Nuo 1695 metų iki XIX a. pradžios Baltadvaris priklauso šiam vienuolynui. XIX a. pradžioje Baltadvario dvarą nusavina carinė valdžia. XX a. pradžioje dvaro centras buvo parduotas. Paskutiniai savininkai buvo Sabaliauskai – Švedų jurisdikos gyventojų palikuonys. Tarpukario Lietuvoje dvaras priklausė Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais priklausė kolūkiui. Tuo laikmečiu Baltadvario mūriniai pastatai buvo visiškai apleisti. Apie 1950 metus buvo nugriautas įvažiuojamųjų vartų antrasis aukštas, kurio plytos panaudotos Siesarties upės užtvankai. Buvo planuojama visiškai nugriauti pastatus.

1972 metais Baltadvario bastioninės pilies liekanos įtrauktos į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip įtvirtinto senovės vienuolyno liekanos. Tai buvo klaida. Tik 1987 metais Baltadvario pilis, kaip bastioninė pilis, paskelbta architektūrine vertybe. 1983 metais pradėta rimčiau rūpintis šiuo reikšmingu objektu. Padarytos Baltadvario topografinės ir fotogrametrinės nuotraukos. Architektė Živilė Mačionienė atliko architektūrinius apmatavimus ir fotofiksaciją. 1984 metais istorikė Arimeta Vojevodskaitė parengė pilies istorinius tyrimus. Minėtų darbų pagrindu 1987 metais tuometinio Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektų grupė talkų būdu pradėjo pastatų liekanų matavimus ir uždengė laikinomis medinėmis konstrukcijomis. Pirmieji talkininkai buvo Videniškių pagrindinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami mokytojo Valentino Stundžio. Jų metu buvo vykdomi valymo darbai pilies griuvėsiuose. Architektų Žybarto Simonaičio, Birutės Gudynaitės, istorikės Arimetos Vojevodskaitės, archeologės Irenos Jučienės ir tuometinio Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto darbuotojų dėka šiandien mes atsekame pilies pastatų architektūrinę raidą ir turime trumpą pilies raidos apžvalgą. Po 1990-ųjų ir toliau vyko reikšmingi darbai šiame objekte. 1993 metais archeologai nustato Baltadvario gynybinių įtvirtinimų teritoriją ir vizualinę apsaugos zoną. 1994 metais Broniaus Gaižučio įmonė „Sodžius“ užkonservuoja pastatų liekanas.1999-2001 metais vyko Baltadvario piliavietės archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai, kuriems vadovavo archeologas daktaras Albinas Kuncevičius. 1999 metais Molėtų rajono savivaldybė, architektas Ž.Simonaitis ir istorikė A.Vojevodskaitė paruošė darbą „Baltadvario bastioninės pilies atstatymas“ ir pateikė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai. Kultūros paveldo akademija ir rajono savivaldybė parengė projektą „Baltadvario bastioninės pilies atstatymas“ ir pateikė Pasaulio kultūros paveldo objektų išsaugojimo ir atkūrimo fondui.

Baltadvario bastioninės pilies objektas įdomus istoriniu ir architektūriniu požiūriu. Šiuo objektu domisi 21 kartos kunigaikščių Giedraičių palikuonis Oksfordo universiteto profesorius Mykolas Giedraitis. Mykolas Giedraitis asmeniškai ir su giminės fondų pagalba deda pastangas, kad šis reikšmingas objektas būtų atstatytas. Rengiant pilies atstatymo planus, būtini archeologiniai tyrimai. Juos finansavo profesorius Mykolas Giedraitis.

1987 metais vyko pirmieji Baltadvario pilies archeologiniai tyrinėjimai. Jiems vadovavo istorikė A.Vojevodskaitė, architektas Ž.Simonaitis ir archeologė I.Jučienė. Šių darbų metu iš pilies rūmų ir šalia jų pašalintos griuvenos. Buvo iškastos perkasos piliavietėje. Ataskaitos liko neparašytos. Archeologė I.Jučienė teigė, kad jokių vertingų archeologinių radinių nerasta.1999–2003 metais Baltadvaryje vyko archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai, kuriems vadovavo archeologas dr. A.Kuncevičius. Trumpai apie jų rezultatus.

Vienas iš pačių įdomiausių radinių – brūkšniuotosios keramikos fragmentai, kurie buvo aptikti vakarinėje piliavietės dalyje. Tai briaunotų ir tiesiomis sienelėmis puodų liekanos, datuotos pirmaisiais amžiais po Kristaus. Pietiniame pakraštyje, apie 25 metrus į pietus nuo mūrinio piliavietės pirmųjų vartų pastato, aptikti pylimo pėdsakai. Pylimo šiaurrytiniame kampe atkasti ant pylimo stovėjusio bokštelio pamatai. Į šiaurę nuo mūrinių pilies rūmų, beveik ant skardžio, aptikti pamatai iš didžiulių bei smulkesnių lauko akmenų. Rasti keramikos fragmentai leidžia datuoti šį pastatą XVII amžiumi. Netoli nuo atkastų pamatų rasta pavienių lauko akmenų sankaupa, primenanti grindinio arba buvusio dar vieno pastato liekanas.

Vieni iš gražiausių radinių – kokliai, kurie datuotini XVI – XVII amžiumi. Glazūruoti ir neglazūruoti, puošti geometrinėmis figūromis. Aptiktas koklis, kuriame pavaizduota angelo figūrėlė ir kokliai, puošti augaliniu motyvu. Rasta ir koklinės krosnies papuošimų – karūnėlių. Ant kelių glazūruotų ir neglazūruotų koklių fragmentų matyti herbas „Naktikovas“ ir inicialai A, K, S, M. Aptikti herbiniai kokliai, kuriuose pavaizduotas išsitiesęs aras. Ant erelio krūtinės skyde laikomas Stepono Batoro herbas – „Tridantis“.

Gausiausi Baltadvario piliavietės archeologiniai radiniai – keramika. Tai prastai žiesti, dažnai tik apžiesti indai, dažniausiai neglazūruoti. Pilies ar dvaro šeimininkai naudojo daug kokybiškiau pagamintą ir brangesnę keramiką – spalvota glazūra dengtas, gerai išdegtas ir išžiestas lėkštes, keptuvėles, ąsočius ir stiklinius indus.

Tai tik trumpa archeologinių Baltadvario piliavietės tyrinėjimų apžvalga. 2003 metais liepos – rugpjūčio mėnesiais užbaigti Baltadvario archeologiniai žvalgomieji tyrinėjimai.

Šiuo metu ieškoma galimybių atstatyti XVI amžiaus vidurio Baltadvario bastioninę pilį.

Paminklotvarkininkė Nijolė Stalnionienė

Views All Time
Views All Time
3184
Views Today
Views Today
2
0 0