Aurelija Malinauskaitė „Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės”
Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja.
Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.
Abi rinktinės, nors buvo tik vidutinio dydžio teritoriniai junginiai, palyginti su kitomis 28 Lietuvoje veikusiomis rinktinėmis, kad ir kaip būtų keista, susilaukė tyrinėtojų dėmesio. Tai pirmiausia lėmė 1991 m. Radviliškio r., Aukštelkų k. rastas Lietuvos Žaliosios rinktinės archyvas. Jame buvo išlikę dokumentų iš 1948 m. laikotarpio ir ypač vertinga partizano Visvaldo (Stasio Kulio) rašyta „LLKS Žaliosios rinktinės istorija 1944–1951 m.”. Šie archyvo dokumentai buvo publikuojami dviejuose žurnalo „Laisvės kovų archyvas” numeriuose. Publikacijas parengė istorikai Dalia Kuodytė ir Kęstutis Kasparas. D. Kuodytė pirmoji tyrinėjo rinktinės kūrimosi pradžią, kritinius jos veiklos laikotarpius, nustatė, kad dvi rinktinės turėjo vieną vardą1 . K. Kasparas tyrė Žaliosios rinktinės ir LLA Panevėžio partizanų štabo ryšius bei pavaldumo santykius, kritinį Žaliosios rinktinės veiklos tarpsnį 1946 m. ir konsolidavimosi pradžią 1947 m.2 Kitoje didelėje K. Kasparo monografijoje „Lietuvos karas” daug dėmesio skiriama partizaninio karo istorijos šaltiniams ir istoriografijai, nagrinėjama sovietų okupacija ir pasipriešinimo jai pradžios problemos. Monografijoje plačiai apžvelgta 1944 m. vasaros ir 1946 m. pavasario partizanų ofenzyvinė gynyba, visos Lietuvos partizaninio karo kontekste aprašytos abi rinktinės, atskleista nemažai karo pradžios faktų3 . Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė studijoje apie Prisikėlimo apygardą aprašė Lietuvos Žaliosios rinktinės atsikūrimo laikotarpį (1948 m.), jos įsijungimą į Prisikėlimo apygardą ir staigų rinktinės sunaikinimą. Istorikė apžvelgė ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės veiklą Prisikėlimo apygardos sudėtyje, pateikė rinktinių struktūrų schemas, vadų, štabo viršininkų vardinius sąrašus, patikslino rinktinių veiklos ribas4 .
Šio straipsnio autorė yra parašiusi aptariamų rinktinių apžvalgą. Deja, tai tik apžvalga, kurioje nėra iki galo atskleista rinktinių istorija5 .
Vytauto Šerno parengtoje kraštotyrinėje knygoje „Daugyvenės kraštas” irgi pateikiama nemažai faktų apie Žaliosios rinktinės kovotojus. V. Šernas rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais bei liudininkų prisiminimais. Knygoje pateikiama nemažai duomenų, didžiulis rinktinės partizanų sąvadas, tačiau tai tėra pavienių įvykių mozaika. Straipsniai didaktiški, knygoje į vieną lentelę surašytos sovietų genocido aukos ir partizanų karo lauko teismo nuteistieji, t. y. sulyginti kolaborantai ir sovietų režimo aukos6 .
Iš daugybės publikuotų liudininkų atsiminimų (paprastai žmonės prisimena pavienius epizodus, žuvusius kovotojus, šeimų likimus) išskirčiau du straipsnius, kuriuose įvykiai pateikiami nuosekliai. Tai ryšininkės Kazimieros Butkuvienės „Kovotojų žūtys Žaliojoje rinktinėje” ir Balio Juknevičiaus „Žaliosios” gimimas ir žūtis”7 .
Vienas iš pirmųjų Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės istoriją pradėjo tyrinėti Simonas Narbutas. Remdamasis Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, saugomais Joniškio istorijos muziejuje, dar neskelbtais prisiminimais, jis parašė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Partizano Tautvydo tėvūnijos istoriją. Vėliau papildė ją dokumentų publikacijomis, rinktinės partizanų sąrašu ir išleido monografiją8 . Tai gana išsamūs darbai.
Virginija Rudienė, irgi tyrinėjusi Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės istoriją, aptarė jos susiformavimą ir organizacinius pokyčius. Ji aprašė rinktinės istoriją nekartodama S. Narbuto kai kurių minimų faktų ir jų interpretacijų9 .
Spaudos publikacijos apie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūniją pateiktos knygelėje „Partizanų kovos Šiaulių krašte”. Be to, informacijos apie šias rinktines galime rasti Nijolės Gaškaitės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos ir Bonifaco Ulevičiaus studijoje „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.” Pagrindinis šaltinis, kuriuo remiasi nagrinėjantieji rinktinių istoriją, yra Lietuvos ypatingajame archyve saugomi NKVD – MVD, NKGB – MGB apskričių, vėliau rajonų skyrių ataskaitos, specialieji pranešimai, suimtų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių tardymo protokolai. Be abejo, represinių struktūrų dokumentai yra šališki.
Pirmieji Žaliosios rinktinės veiklos metai glaudžiai susiję su LLA veikla. 1944 m. vasarą Šeduvoje (Panevėžio apskr.) įvyko Tėvynės gelbėjimo komiteto posėdis. Jame dalyvavo nacionalistų partijos narys kpt. Izidorius Pucevičius, LLA atstovas Jonas Laurinaitis ir kiti Šeduvos valsčiaus visuomenės atstovai. Posėdyje nutarta organizuoti ginkluotą pasipriešinimo judėjimą. Kpt. I. Pucevičius buvo įgaliotas vadovauti partizanų junginiui, kuris turėjo veikti gretimuose valsčiuose10 . Dar nacių okupacijos metais LLA įkūrė 4 apygardas (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio). Į LLA Šiaulių apygardą įėjo Radviliškio apylinkė (rinktinė). Radviliškio rinktinės partizanų (veikiančiojo sektoriaus) vadu buvo paskirtas psk. Juozas Šereiva-Arvydas. Jis vasario mėn. Šeduvos valsčiaus LLA vadui įsakė užmegzti ryšius su 1945 m. sausio mėn. permestais desantininkais ir partizanais.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Panevėžio apskrities Smilgių. Rozalimo, Šeduvos valsčiuose, Šiaulių apskrities Radviliškio, Pakruojo, Klovainių valsčiuose, Kėdainių apskrities Baisogalos valsčiuje telkėsi nemaži partizanų būriai. Aktyviausias ir stipriausias buvo Lietuvos kariuomenės kpt. I. Pucevičiaus vadovaujamas partizanų junginys. 1945 m. kovo pabaigoje Liaudiškių miške (Radviliškio ir Šeduvos valsčiuose) įvyko Radviliškio LLA apylinkės partizanų dalinių atstovų sąskrydis. Jį organizavo ir jam pirmininkavo kpt. I. Pucevičius-Radvila11 . Jis pasiūlė suformuoti Žaliąją rinktinę. Rinktinės vadu buvo išrinktas I. Pucevičius-Radvila, paskelbti drausmės ir tvarkos nuostatai, sudarytas rinktinės štabas.
1945 m. balandžio mėn. buvo sunaikinta LLA Radviliškio rinktinės vadovybė. Kaip parodė tolesnė partizanų karo taktika, saugumas labai greitai susekdavo ir sunaikindavo miestuose veikusius LLA štabus. Taigi Žalioji rinktinė buvo įkurta kaip atskiras partizanų karinis vienetas. Labai daug nuveikė organizuojant rinktinę kpt. I. Pucevičius. Jis užmezgė ryšius su Baisogalos būriu, Gimbogalos, Klovainių – Pakruojo partizanais. 1945 m. rugpjūčio mėn. I. Pucevičius-Radvila susitiko su Panevėžio partizanų štabo vadu ltn. Steponu Girdžiūnu-Gegužiu ir susitarė dėl bendrų veiksmų, t. y. Žaliosios rinktinės įsijungimo į 3-iosios Šiaurės LLA apygardos sudėtį12 . 1945 m. rugpjūčio pabaigoje rinktinės vadas I. Pucevičius, tęsdamas organizacinę veiklą, vyko į Pušaloto miškus, bet rugpjūčio 25 d. Smilgių ir Rozalimo valsčių paribyje, Mediniškių kaime, pateko į pasalą ir žuvo. Tuo metu rinktinė jau buvo suskirstyta į būrius. 1945 m. rugsėjo mėn. jos vadu tapo Algimanto apygardos vado pavaduotojas ltn. Vladas Juozokas-Petraitis. Jis, kaip rašo Visvaldas, „(…) ėmėsi atstatyti sukrikusią rinktinės padėtį (…)”13 . 1946 m. vasario mėn. V. Juozokui-Petraičiui žuvus, rinktinėje nebeliko centrinės vadovybės. Kuopos ėmė veikti pavieniui ir palaikė viena su kita ryšius.
Partizaninio judėjimo istorijoje Žaliosios rinktinės vardu buvo vadinami keli partizanų junginiai. 1945 m. veikė I. Pucevičiaus-Radvilos vadovaujamas junginys ir LLA vadų S. Girdžiūno-Gegužio, Antano Šilo-Kovo vadovaujamos partizanų formuotės Panevėžio apskrityje. 1945 m. antroje pusėje – 1946 m. pradžioje tai jau buvo vienas didžiulis junginys, įėjęs į 3-iąją Šiaurės LLA apygardą.
Daug lėčiau kūrėsi Genio rinktinė. Tiesa, apie jos kūrimąsi trūksta faktų ir įrodymų. Net istorikai nurodo kelias skirtingas rinktinės susikūrimo datas. K. Kasparas teigia, jog 1945 m. „(…) vasario pabaigoje organizuoti partizanų rinktinę į Joniškio miškus iš Šiaulių atvyko ltn. Martynas Kliausius-Tautvydas. Pagrindine baze tapo 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Skaistgirio valsčiaus Jurdaičių miške susiorganizavęs partizanų būrys. Kovo mėn. rinktinė kuopa buvo organizuota, turėjo ryšius su apygardos štabu, veikė Joniškio, Skaistgirio valsčiuose, Nemeikšių miške netoli Latvijos, Buivydžių ir kt. kaimų apylinkėse”14 . S. Norbuto teigimu (juo rėmėsi ir V. Rudienė), „M. Kliausiaus-Tautvydo būrys pradėjo kurtis 1944 m. rudenį, o galutinai susiformavo gruodžio mėnesį. Vadovaudamasis LLA štabo 1944 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 4, kuriame buvo siūloma LLA rinktinėms suteikti žvėrių, kuopoms – paukščių, būriams – medžių vardus, Tautvydas savo organizuojamą partizanų junginį pavadino Genio kuopa (…)”15 . Kuopa buvo suskirstyta į būrius: Ąžuolo, Alksnio, Beržo. Nėra duomenų, kaip M Kliausius stengėsi užmegzti ryšius su jau veikusiais partizanų junginiais. Ryšį su LLA Šiaulių apygardos štabu Genio kuopa palaikydavo per Joniškyje veikusias LLA organizacijas. Pamažėle Genio kuopos įtaka ir ryšiai stiprėjo. Paimtas gyvas Ąžuolo būrio partizanas Juozas Kumpis-Arnas teigė, kad prie kuopos prisijungė Birutės būrys16 .
Genio kuopa sudarė 1945 m. susiformavusios Genio rinktinės pagrindą. 1945–1946 m. pradžioje šioje rinktinėje buvo apie 150
partizanų. (1945 m. pavasarį tik ką įkurtoje Žaliojoje rinktinėje buvo per 100 kovotojų.) Formaliai Genio kuopa priklausė 1945 m. balandžio mėn. įkurtam LLA Žemaičių legionui. Tai tęsė LLA apygardų suskirstymo tradicijas.
Genio junginio partizanai pereidavo į Latvijos teritoriją ir įkurdavo savo bazes jos miškuose. Kai 1946 m. vasario mėn. M. Kliausius-Tautvydas vizitavo Klevo būrį, įsikūrusį Latvijoje, Krestjanių miške, partizanų stovyklą užpuolė NKVD pajėgos. Vasario 19 d. kautynių metu žuvo Genio rinktinės vadas M. Kliausius-Tautvydas. 1945–1946 m. žiemą NKVD pajėgos sudavė skaudų smūgį Joniškio krašto partizanams. Dar prieš minėtąsias kautynes Latvijos teritorijoje 11 partizanų žuvo 1945 m. gruodžio 8 d. Mantiškių kautynėse. Po M. Kliausiaus žūties štabe atsirado šiokių tokių nesutarimų: partizanai nenorėjo paklusti rinktinės vado pavaduotojui Antanui Rudauskui-Dobilui. Tačiau rinktinė nepakriko. Jai vadovauti ėmėsi Aleksas Valančius-Tauras. 1946 m. gegužės mėn. rinktinėje buvo 110–120 partizanų, suskirstytų į 5 būrius17 . Tuo laikotarpiu rinktinės teritorija apėmė visą Joniškio apskritį.
Abi rinktinės kūrėsi skirtingai. Žalioji kaip atskiras stabilus vienetas įsikūrė gana anksti ir turėjo įtakos jungiantis kitiems partizanų būriams. Genio rinktinė pamažėle peraugo iš kuopos į didesnį struktūrinį vienetą. Prie jos po truputį ir gan lėtai jungėsi aplinkiniai partizanų būriai.
Abiejų rinktinių kovos taktika beveik niekuo nesiskyrė. Partizanai puldavo miestelius, naikindavo okupacinės valdžios įstaigas. 1945 m. liepos 8 d., kai Žaliosios rinktinės partizanai puolė Rozalimo miestelį, okupantai sulaukė pastiprinimo. Per puolimą žuvo 7 partizanai. Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje šaukiamojo amžiaus vyrai boikotavo mobilizaciją į sovietų armiją ir telkėsi miškuose į didžiulius būrius. Žaliosios ir Genio rinktinių vadovybės nedraudė partizanams legalizuotis. Tuo laikotarpiu kovotojai nevengė didelių ir atvirų kautynių.
Antrajame partizaninio karo etape, 1946–1948 m., labai pasikeitė partizanų struktūrų vienijimasis ir centralizacija. Keitėsi ir kovos taktika. Partizanai pradėjo vengti didelių susidūrimų su okupacine kariuomene. Pamažėle buvo pereinama prie partizaninio karo taktikos: pasalų, slapstymosi bunkeriuose, partijos aktyvistų bei agentų naikinimo. Vis svarbesnė darėsi spauda ir agitacinė veikla, nukreipta prieš kolchozus, tautos sovietizaciją. Šiuos pokyčius išgyveno abi rinktinės.
Subyrėjusios Žaliosios rinktinės teritorijoje veikė kuopos. 1946 m. pabaigoje, nors per metus buvo sunaikinti keli partizanų būriai, dar buvo žinomos šios aktyviausios kuopos: Valo, vadovaujama Vytauto Česnavičiaus-Valo-Daujoto, ir Margio, vadovaujama Jono Januševičiaus-Vilko-Rakšnio.
Partizanų junginius vienijo 1946 m. rugsėjo mėn. įsikūrusi jungtinė Kęstučio apygarda (toliau – JKA). Jai priklausė Šiaulių apskrityje veikusi Vytauto Didžiojo rinktinė. Per jos vadą Joną Belaglovą-Žydrūną JKA vadovybė užmezgė ryšį su Genio ir Žaliąja rinktinėmis. 1946 m. lapkričio mėn. J. Belaglovas-Žydrūnas JKA štabo pareigūnui Petrui Bartkui-Rimgailai pranešė, kad Joniškio (taip laiškuose vadinama Genio rinktinė) ir Žalioji rinktinės norėtų prisijungti prie apygardos18 . Bet Žalioji rinktinė, patyrusi saugumo smūgius, dar buvo nesuformuota. 1947 m. balandžio mėn. J. Januševičius-Vilkas JKA vadovybei rašė, kad galbūt pavyks tai padaryti iki mėnesio pabaigos19 . Abu kuopų vadai atliko svarbiausius organizacinius darbus. 1947 m. Valo kuopa buvo prijungta prie Algimanto apygardos, veikusios Panevėžio ir kitose apskrityse. Rinktinės vadu buvo paskirtas V. Česnavičius-Daujotas, štabo viršininku – J. Januševičius-Vilkas. Margio kuopai laikinai vadovavo Juozas Skačkauskas-Strausas. Valo kuopa Algimanto rinktinės sudėtyje veikė rinktinės teisėmis, bet pavadinimo nepakeitė. Margio kuopos konsolidavimasis užtruko. Kadangi priklausyti Algimanto apygardai buvo nepatogu, kuopos vadovybė stengėsi atgaivinti rinktinę ir 1948 m. sausio mėn. susisiekė su JKA.
Partizanų junginių vienijimosi centru tapo JKA vadovybė. Prie apygardos prisijungė Vidurio Lietuvos rinktinės: Voverės, Atžalyno, Povilo Lukšio. JKA buvo labai didelė. Ją sudarė 7 rinktinės. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius. Be to, norminant visos Lietuvos partizanų struktūras, buvo siekiama vadovautis trejeto principu: aukštesniam štabui pavaldūs trys žemesni štabai. 1947 m. partizanų susirinkime buvo nutarta įkurti dar vieną apygardą – Prisikėlimo, t. y. iš JKA išskirti tris rinktines ir sudaryti naują vienetą. Apygarda buvo įkurta 1948 m. balandžio 1 d.
1948 m. balandžio 10 d. susisiekta su Petru Masilaičiu-Virpa, laikinai ėjusiu šiaip ne taip atsikūrusios Lietuvos Žaliosios rinktinės vado pareigas. Balandžio 22 d. įvykusiame Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos Žaliosios rinktinės vadovybių posėdyje dalyvavo apygardos pareigūnai: P. Bartkus-Mažrimas, Bronius Liesis-Kaukas ir Lietuvos Žaliosios rinktinės vadovai P. Masilaitis-Virpša, Leonas Gylys-Agnieška ir kt. Susitikimo metu buvo aptarti prisijungimo prie apygardos ir rajonų organizavimo rinktinėje reikalai20 . Rinktinės vadu liko P. Masilaitis-Virpša, štabo viršininku – L. Gylys-Agnieška. Rinktinė įėjo į apygardos sudėtį, ją sudarė trys rajonai: Trispalvės (apėmęs teritoriją į vakarus nuo Radviliškio), Alkos (partizanų būriai, veikę į pietus nuo Radviliškio–Panevėžio geležinkelio) bei Saulės (į šiaurę nuo Radviliškio–Panevėžio geležinkelio).
1948 m. liepos mėn. prie rinktinės buvo prijungtas Kovo rajonas, veikęs Pakruojo, Lygumų, Meškuičių, Pašvitinio, Stačiūnų valsčiuose. Rinktinė buvo reorganizuota. Ji sujungė naujus partizanų būrius, nustatė ir išplėtė savo teritorijos ribas.
1948 m. liepos 8 d. susitiko abiejų Žaliųjų rinktinių vadai. Jie bandė abi rinktines sujungti ir priskirti vienai iš apygardų, tačiau nesėkmingai. Rinktinės liko dvi21 . Lietuvos Žalioji rinktinė priklausė Prisikėlimo apygardai ir 1948 m. gegužės mėn. įkurtai Jūros sričiai, kita Žalioji rinktinė – Algimanto apygardos Karaliaus Mindaugo sričiai.
Pagal LLA programinį paskirstymą Genio rinktinė turėjo priklausyti Žemaičių legionui, kuri 1946 m. buvo pavadinta Žemaičių apygarda. Apygardos vadovybė bandė palaikyti ryšius ir vadovauti Genio rinktinei: siųsdavo instrukcijas, įsakymus bei nurodymus22 . Tuo pačiu metu per Vytauto Didžiojo rinktinės vadą J. Belaglovą-Žydrūną JKA vadovybė susirašinėjo su Genio rinktine. 1946 m. spalio 16 d. rinktinės vadas A. Valančius-Tauras laiške J. Belaglovui-Žydrūnui rašė: „Informuokite kam reikia, kad mano rinktinė nuo šiol vadinasi Voverės” ir nurodė rinktinės veiklos ribas: Kriukai – Pašvitinys – Lygumai – Stačiūnai – šiaurinė Šiaulių dalis – Kuršėnai – Venta – Akmenė – Klykoliai – Vegeriai – Latvijos siena23 . 1946 m. ji sutiko prisijungti prie JKA. Tačiau A. Valančiaus-Tauro nurodytos rinktinės veiklos ribos nebuvo jau tokios tvirtos.
1947 m. pavasarį Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vadas Bijūnas (Jurgis Keras) susitiko su Gruzdžių, Papilės, Kruopių valsčiuose veikusių partizanų būrių vadais ir informavo, kad jie priklauso Žemaičių apygardai24 . Matyt, Voverės rinktinės štabas nepajėgė atlikti kai kurių organizacinių darbų. Be to, JKA štabo pareigūnas P. Bartkus-Rimgaila įpareigojo rinktinės štabą užmegzti ryšius su Latvijos partizanų vadais. Tačiau, be nuolatinio Voverės rinktinės kai kurių būrių bazavimosi Latvijos teritorijoje, tvirtesnių ryšių užmegzti nepavyko. Latvijoje nebuvo centralizuoto ginkluoto pasipriešinimo.
1947 m. rugpjūčio mėn. žuvo A. Valančius-Tauras. Vėliau rinktinei vadovavo štabo apsaugos būrio vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. 1948 m. gegužės mėn. Gruzdžių vlsč. įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo Prisikėlimo apygardos vadovybė ir Voverės rinktinės vadas P. Muningis-Žvelgaitis. Šiame pasitarime Voverės rinktinė gavo naują vardą – Kunigaikščio Žvelgaičio ir oficialiai prisijungė prie Prisikėlimo apygardos. Apygardos vadas nurodė sudaryti tris rajonus25 . Rinktinė juos pavadino Erelio, Sakalo ir Gervės vardais. Kai rinktinė prisijungė prie Prisikėlimo apygardos ir jai pradėjo vadovauti gabus organizatorius P. Muningis-Žvelgaitis, jos įtaka Šiaurės Lietuvoje stiprėjo.
Trečiajam partizaninio karo etapui būdingas didelis organizuotumas. Dar 1948 m. vasarą prie Šiaulių į Dukto mišką atvyko VLKSO (Vieningosios laisvės kovos sąjūdžio organizacijos) vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Čia jis tęsė partizanų junginių centralizaciją. Vyriausiųjų vadų bazavimasis Prisikėlimo apygardos teritorijoje ir struktūriniai pokyčiai (įkūrus naują apygardą, išformuota Atžalyno rinktinė, jos būriai prijungti prie Lietuvos Žaliosios ir Maironio rinktinių) turėjo įtakos ir Lietuvos Žaliosios rinktinės veiklai. Jos teritorijoje J. Žemaitis-Vytautas susitikdavo su Lietuvos sričių vadų atstovais. Tai įpareigojo partizanus ir ribojo jų veiksmus.
1949 m. vasario mėn. Radviliškio apskrityje, Grinkiškio valsčiuje, Mėnaičių kaime, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), paskelbta politinė deklaracija, aptarta partizanų strategija ir taktika, sudaryta visos Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė. Suvažiavimo nutarimai pirmiausia buvo įgyvendinami Prisikėlimo apygardos rinktinėse. Lietuvos Žaliosios rinktinės strateginė padėtis lėmė, kad per ją ėjo Vyriausiosios vadovybės ryšių kelias į Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sritį.
Dar 1948 m. vasarą J. Žemaitis-Vytautas inspektavo Lietuvos Žaliąją rinktinę. Jis įspėjo rinktinės vadą dėl jam įtarimą sukėlusio partizano Juozo Rudžionio-Čemberleno praeities ir elgesio. Deja, rinktinės vadas į perspėjimus nekreipė dėmesio. J. Rudžionio – MGB vidaus agento Obelinsko – įsiskverbimas į Lietuvos Žaliosios rinktinės štabą nulėmė jos likimą.
MGB, kovodama su partizanais, griebdavosi vis klastingesnių priemonių. Ji rengė įvairias partizanus kompromituojančias akcijas, plėtė agentūros tinklą, infiltruodavo į junginius vidaus agentus, naudojo įvairias agentūrines kombinacijas, kūrė agentų – smogikų grupes. 1948 m. J. Rudžionis-Čemberlenas-Alksnis buvo paskirtas rinktinės štabo skyriaus viršininku. Jo padedama, 1948–1949 m. MGB pradėjo naikinti Lietuvos Žaliąją rinktinę. 1949 m. sausio mėn. žuvo rinktinės štabo viršininkas L. Gylys-Agnieška, suabejojęs J. Rudžionio patikimumu. Tą patį mėnesį Šeduvos vlsč., Padaugyvinio vienkiemyje žuvo Lietuvos Žaliosios rinktinės vadas P. Masilaitis-Virpša ir šeši partizanai26 . Rinktinės štabo pareigūnas J. Rudžionis – agentas Obelinskas – pažinojo ryšininkus, žinojo partizanų žiemojimo bei judėjimo vietas ir, vaikščiodamas su agentų – smogikų grupe, sudavė rinktinei mirtiną smūgį.
Atsitokėję partizanai suprato, kad Čemberlenas ir jo grupė (Kelmas, Klevas, Aras, Šernas ir Matrosas) – MGB agentai. 1949 m. balandžio mėn. Karo lauko teismas nuteisė Čemberleną mirties bausme (už akių)27 . 1949 liepos mėn. Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnas Vytautas Šniuolis-Svajūnas konstatavo, jog Lietuvos Žalioji rinktinė labai nukentėjo, iš jos liko tik keliolika išblaškytų partizanų28 . Iš visos rinktinės veikė tik du Kovo tėvūnijos partizanų būriai.
1948 m. nukentėjo ir Prisikėlimo apygardos ryšių sistema. Buvo suimta nemažai ryšininkų, sunaikinti ir Kovo tėvūnijos Meškuičių ir Lygumų organizacinio sektoriaus (OS) skyriai. Šiai tėvūnijai vadovavęs Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas 1950 m. laikinai ėjo rinktinės vado pareigas. 1950 m. lapkričio mėn. Kovo tėvūnija buvo prijungta prie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės. Kitos Lietuvos Žaliosios rinktinės partizanų grupelės prisijungė prie Maironio rinktinės. 1951 m. birželio–liepos mėn. LLKS tarybos prezidiumo ir Jūros srities vadovybės pasitarime konstatuota, kad Prisikėlimo apygardoje veikia tik dvi rinktinės – Kunigaikščio Žvelgaičio ir Maironio 29 . Taigi 1948 m. atsikūrusi ir reorganizuota Lietuvos Žalioji rinktinė greitai buvo sunaikinta.
Paskutiniuoju partizaninio karo laikotarpiu sustiprėjo Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. 1949 m. rajonai buvo pavadinti tėvūnijomis: Erelio rajonas – Partizano Tautvydo tėvūnija, Sakalo – Juozapavičiaus, Gervės – Simono Daukanto. Partizano Tautvydo tėvūnijos partizanai veikė Joniškio, Linkuvos, Ziniūnų, Kriukų, Žeimelio, Pašvitinio valsčiuose. Tėvūnijai vadovavo Stasys Bunga-Jūra. MGB užverbavo tėvūnijos partizaną Kazį Šakmaną-Patroną (agentas Jorgėla). Agentas ryšininku pasirinko savo brolį Juozą (agentas Kuisis) ir padėjo užverbuoti partizaną Kazį Našliūną-Senį (agentas Katinas). Šių agentų veikla labai pakenkė Partizano Tautvydo tėvūnijai ir 1951 m. ji nustojo gyvavusi.
Pragaištinga agentų veikla palietė ir rinktinės branduolį. Jorgėlai informavus apie 1949 m. rugpjūčio 27 d. įvyksiantį partizanų vadovybės pasitarimą, MGB užklupo rinktinės štabo narius. Po atkaklaus pasipriešinimo keli štabo nariai žuvo, o rinktinės vadas P. Muningis-Žvelgaitis buvo sužeistas, bet išneštas iš kautynių lauko. Po kelių dienų jis nusišovė30 . 1950 m. rugpjūčio mėn. agentas Katinas nurodė MGB, kur vyks Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadų pasitarimas. MGB surengė operaciją, per kurią buvo nukauti rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis ir kiti štabo pareigūnai31 . Nepaisant Katino, Jorgėlos ir kitų agentų veiklos, emgėbistams nepasisekė įsiskverbti į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabą ir taip triuškinamai sunaikinti šį partizanų junginį kaip Lietuvos Žaliąją rinktinę. Nors agentai gerokai pakenkė Partizano Tautvydo tėvūnijai, tačiau MGB nepavyko infiltruoti agentų į kitas rinktinės tėvūnijas. Anot Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės tyrinėtojos V. Rudienės, „(…) rinktinė nepakriko, išlaikė gana stabilią struktūrą iki pat Prisikėlimo apygardos išformavimo, ji mažiau nukentėjo nuo infiltruotų agentų ir operatyvinių „kombinacijų”32 .
Simono Daukanto tėvūnijos partizanai veikė Akmenės, Kruopių, Gruzdžių, dalyje Kuršėnų vlsč. Tėvūnijai vadovavo Antanas Jokubauskas-Ancius. Joje buvo Vinkšnos ir Plechavičiaus būriai. Vėliau Vinkšnos būrys prisijungė prie Juozapavičiaus tėvūnijos, likę keli Plechavičiaus būrio partizanai – prie rinktinės štabo.
Juozapavičiaus tėvūnijai priklausė Žagarės, Gruzdžių, Skaistgirio, Kruopių valsčiai. Tėvūnijoje veikė Ąžuolo būrys, sudarytas iš dviejų grupių. Tėvūnijai vadovavo Algirdas Trinka-Algis, nuo 1951 m. – Steponas Erstikis-Patašonas. Šios rinktinės partizanai išsilaikė ilgiausiai. 1952 m. jie dar pradėjo leisti periodinę spaudą. Įdomiai susiklostė paskutiniųjų partizanų likimai. Jeigu apie paskutiniuosius Lietuvos partizanus (Antaną Kraujelį, Praną Končių, Stasį Guigą) dabar yra duomenų, tai Juozapavičiaus tėvūnijos vado Stepono Erstikio-Patašono ir partizano Kosto Liuberskio-Žvainio likimai iki šiol nežinomi. Žinoma tik tiek, kad jie išnyko iš KGB akiračio.
1952 m. kovo mėn. buvo sunaikintas paskutinis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas. Iš apsupties ištrūkęs štabo visuomeninės dalies viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis bandė atkurti rinktinės štabą. Prisikėlimo apygardos vadovybė paskyrė naują rinktinės vadą, tačiau jis žuvo nepasiekęs rinktinės teritorijos. 1952 m. gegužės mėn.Prisikėlimo apygarda buvo išformuota. Tų pačių metų liepos-rugpjūčio mėn. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnija prijungta prie Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės. 1958 m. buvo nukautas paskutinis tėvūnijos partizanas.
Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės priklausė Vakarų Lietuvos (Jūros) srities Prisikėlimo apygardai. Lietuvos Žalioji rinktinė per savo gyvavimo laikotarpį išgyveno kilimo ir staigaus kritimo tarpsnius. Greitai kaip savarankiškas karinis junginys sukurta rinktinė daug prisidėjo prie aplinkinių partizanų junginių vienijimo. Tačiau tai truko neilgai. Rinktinė pradėjo irti, neteko bendros vadovybės. Vykstant Lietuvos partizaninio judėjimo centralizacijai, ji konsolidavosi. Reorganizuotos rinktinės teritorijoje bazavosi Prisikėlimo apygardos vyriausioji vadovybė. Matyt, dėl šios priežasties rinktinė sulaukė daugiau MGB dėmesio. Lietuvos Žalioji rinktinė buvo žaibiškai sunaikinta, kai į ją įsiskverbė MGB vidaus agentas ir jo smogikų grupė. Šis partizanų junginys per partizaninį karą nesugebėjo išlikti stabilus.
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė per visą partizaninio karo laikotarpį išliko stabili, nepakriko iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Rinktinė formavosi lėtai: pamažėle kito rinktinės strktūros, plėtėsi teritorija, keitėsi pavadinimai. Iki partizaninio karo vidurio rinktinė veikė kaip periferinis karinis vienetas, tačiau jai įėjus į Prisikėlimo apygardą karo pabaigoje išlikę struktūriniai vienetai sugebėjo veikti laikydamiesi visų LLKS norminių dokumentų, leido savo spaudą.
Abi rinktines įkūrė Lietuvos kariuomenės karininkai: kpt. I. Pucevičius ir ltn. M. Kliausius. Partizaninio karo pradžioje rinktinėms daug įtakos turėjo šalia veikę didesni kariniai vienetai: Algimanto ir Žemaičių apygardos. Tačiau tik užmezgusios ryšius su JKA vadovybe ir įsijungusios į Prisikėlimo apygardą rinktinės tapo organizuotais junginiais. Visi LLKS nurodymai dėl vienų ar kitų pokyčių greitai pasiekdavo rinktinių partizanų būrius.
1 Lietuvos Žalioji rinktinė. Parengė D. Kuodytė // Laisvės kovų archyvas (toliau – LKA). Nr. 8. K., 1993. P.3–53.
2 Kasparas K. Žaliosios rinktinės archyvo dokumentai // LKA. Nr. 20. K.,1997. P. 13–39.
3 Kasparas K. Lietuvos karas. K., 1999.
4 Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. V., 1999. P. 8–91.
5 Malinauskaitė A. Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga // Partizanų kovos Šiaulių krašte. 1996. P. 15–25.
6 Daugyvenės kraštas. Parengė V. Šernas. K., 1998. P. 157–312.
7 Butkuvienė K. Kovotojų žūtys Žaliojoje rinktinėje // Partizanų kovos Šiaulių krašte. P. 111–121; Juknevičius B. „Žaliosios” gimimas ir žūtis // LKA. Nr. 20. P. 40–72.
8 Narbutas S. Partizano Tautvydo tėvūnija // LGGRTI. Darbai. V., 1996. P. 73–103; Narbutas S. Partizano Tautvydo tėvūnija. Joniškis, 1999.
9 Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 120–178.
10 Kasparas K. Lietuvos karas. P. 139.
11 Visvaldas. LLKS Žaliosios rinktinės istorija 1944–1951 // LKA. Nr. 8. K., 1993. P. 32.
12 Kasparas K. Žaliosios rinktinės archyvo dokumentai // LKA. Nr. 20. K., 1997. P.16.
13 Visvaldas. LLKS Žaliosios rinktinės istorija 1944–1951 // LKA. Nr. 8. P. 32
14 Kasparas K. Lietuvos karas. P.354.
15 Norbutas S. Partizano Tautvydo tėvūnija. Joniškis, 1999. P. 12.
16 J.Kumpio 1951 01 29 tardymo protokolas // Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau. – LYA). F. K-1. Baudž. b. 47416/3. T. 1. L. 89.
17 Kasparas K. Lietuvos karas. P. 499.
18 Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 12.
19 Malinauskaitė A. Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga // Partizanų kovos Šiaulių krašte. P. 15.
20 Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 16, 41.
21 Ten pat. P. 19.
22 Trumpa pažyma apie partizaninius junginius Šiaulių apskr. 1947 m. spalio 10 d.// LYA. F. K-1. A. 3. B.1455. L. 161.
23 MGB Šiaulių apskr. skyriaus viršininko plk. Tarenkovo specialus pranešimas LSSR MGB ministrui gen.-maj. Jefimovui. 1947 m. // LYA. F. K-1. Ap. 3. B. 1455. L. 52.
24 Trumpa pažyma apie partizaninius junginius Šiaulių apskr. 1947 m. spalio 10 d.// LYA. F. K-1. A. 3. B.1455. L. 162.
25 Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 18.
26 Daugyvenės kraštas. P. 240.
27 Lietuvos Žalioji rinktinė. Parengė D. Kuodytė // LKA. Nr. 8. P. 7.
28 V. Šniuolio-Svajūno laiškas Maironio rinktinės vadui // LYA. F. K-5. Ar. 1. B. 23. L. 308.
29 Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 47.
30 Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 125–126.
31 Norbutas S. Partizano Tautvydo tėvūnija. P. 47.
32 Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 124.
