Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kelias dienas Sofija nuo filosofijos mokytojo laiškų negavo. Ketvirtadienis buvo gegužės 17-oji. Aštuonioliktąją taip pat nereikėjo į mokyklą.

Trečiadienį, gegužės 16-ąją, einant iš mokyklos namo, Joruna netikėtai išpyškino:

– Eime į žygį su palapinėm?

Pirmiausia Sofija pamanė, kad negali ilgam palikti namų. Bet garsiai to nepasakė.

– Kodėl gi ne.

Po poros valandų Joruna su didele kuprine atėjo pas Sofiją. Ši taip pat buvo susikrovusi kuprinaitę, suradusi palapinę. Dar jos pasiėmė miegmaišius ir šiltų drabužių, patiesalus ir žibintuvėlius, didelius termosus su arbata ir visokių skanių valgių.

Kai apie penktą valandą parėjo Sofijos mama, joms teko išklausyti ne vieną pamokymą, ką galima daryli ir ko negalima. Be to, mama norėjo sužinoti, kur jos planuoja apsistoti.

Mergaitės pasakė, kad palapinę statysiančios prie Kurtinių kalno. Galbūt ryte išgirsiančios kurtinius.

Sofija turėjo dar ir kitų paskatų ten apsistoti. Kiek suprato, nuo Kurtinių kalno netoli iki Majoro trobelės. Kažkas ją traukė ten grįžti, bet taip pat jautė, kad niekada nebeišdrįstų ten eiti viena.

Nuo nedideles aikštelės prie pat Sofijos namų jiedvi pasuko taku į mišką. Joruna su Sofija plepėjo apie šį bei tą, ir Sofijai rodės, jog puiku laikinai pamiršti viską, kas susiję su filosofija.

Apie aštuntą valandą jos jau buvo išskleidusios palapinę laukymėje prie Kurtinių kalno. Mergaitės pasiruošė guolį ir ištiesė miegmaišius. Kai abi lig soties prisivalgė, Sofija paklausė:

– Ar esi girdėjusi apie Majoro trobelę?

– Majoro trobelę?

– Kažkur šiame miške… prie nedidelio ežero stovi trobelė. Kadaise ten gyveno vienas keistuolis majoras, todėl ji ir vadinama Majoro trobele.

– Ar dabar kas nors ten gyvena?

– Eime pažiūrėti?

– Bet kur tai yra?

Sofija parodė kažkur tarp medžių.

Joruna šiek tiek pasispyriojo, bet galiausiai jos iškeliavo. Saulė kybojo žemai danguje.

Iš pradžių jos ėjo tarp aukštų pušų, po to teko brautis per krūmus ir brūzgynus. Galiausiai priėjo taką. Ar tai tas pats takas, kuriuo Sofija ėjo sekmadienio rytą?

Taip, netrukus dešinėje tako pusėje ji galėjo parodyti kažką žvilgant.

– Štai ten.

Neilgai trukus jos atsidūrė prie ežerėlio. Sofija pažvelgė į trobelę kitame krante. Langinės uždarytos. Raudonasis namelis kaži ar galėjo būti labiau negyvenamas.

Joruna apsidairė.

– Ar vandeniu eisim?

– Ne, nusiirsime.

Sofija parodė į meldus. Kaip ir aną kartą ten stovėjo valtelė.

– Esi čia buvus?

Sofija papurtė galvą. Būtų per daug sudėtinga draugei pasakoti apie aną apsilankymą. Kaip ji sugebėtų neprasitarti apie Albertą Knoksą ir filosofijos pamokas?

Irdamosi per ežerą mergaitės juokavo ir krykštė. Sofija pasirūpino, kad jos gerai užtrauktų valtį ant kranto kitoje pusėje. Netrukus jau stovėjo prie durų. Joruna paklibino rankeną: buvo aiškiai matyti, jog trobelėje nieko nėra.

– Užrakinta… Turbūt nemanei, kad durys bus atviros?

– Galbūt pavyks rasti raktą, – pasakė Sofija. Ji ėmė ieškoti tarp pamato akmenų.

– Et, grįžtam prie palapines, – po valandėlės tarė Joruna.

Bet Sofija sušuko:

– Radau, radau!

Džiūgaudama ji iškėlė raktą. Sofija įkišo į spyną, ir durys atsidarė.

Dvi draugės įsėlino kaip nusikaltėlės. Viduj buvo tamsu ir šalta.

– Čiagi nieko nesimato, – tarė Joruna.

Bet Sofija buvo pagalvojusi ir apie tai. Iš kišenės išsitraukė degtukų dėžutę ir įžiebė degtuką. Kol šis sudegė, jos spėjo pamatyti, kad trobelė visiškai tuščia. Sofija įžiebė dar vieną degtuką ir tada pastebėjo nedidelę žvakelę kaltinės geležies žvakidėje ant židinio. Ji uždegė žvakę trečiu degtuku, ir kambarėlis nušvito tiek, kad jos galėjo apsižvalgyti.

– Argi ne nuostabu, kad tokia mažytė žvakelė gali nušviesti šitokią tamsą? – tarė Sofija.

Draugė linktelėjo.

– Tačiau kažkur šviesa pranyksta tamsybėje,- toliau kalbėjo Sofija.- iš tikrųjų tamsa kaip tokia neegzistuoja. Tai tėra šviesos nebuvimas.

– Ką čia niekus skiedi. Einam laukan…

– Iš pradžių pažiūrėkim į veidrodį.

Sofija parodė veidrodį žalvariniais rėmais, kabantį virš komodos kaip ir aną kartą.

– Koks gražus…

– Bet tai stebuklingas veidrodis.

– „Veidrodėli, pasakyk, kas gražiausia iš visų?“

– Aš nejuokauju, Joruna. Manau, kad per šį veidrodį galima žiūrėti kiaurai ir pamatyti, kas yra kitoje pusėje.

– Sakei, kad nesi čia buvusi. Ir kodėl tau taip smagu mane gąsdinti?

Į šį klausimą Sofija neturėjo ką atsakyti.

– Atleisk!

Bet staiga Joruna pastebėjo kampe ant grindų kažką gulint. Tai buvo nedidelė dėžutė. Joruna pakėlė ją nuo žemės.

– Atvirukai.

Sofija sulaikė kvėpavimą.

– Neliesk jų! Girdi? Nesugalvok jų liesti.

Joruna krūptelėjo. Ji paleido iš rankų dėžutę tarsi nudegusi. Atvirukai pasklido ant grindų. Ji pratrūko juoktis.

-Juk tai tik paprasti atvirukai.

Joruna atsisėdo ant grindų ir ėmė juos rankioti. Atsisėdo ir Sofija.

– Libanas… Libanas… Libanas… Visi atvirukai antspauduoti Libane, -padarė išvadą Joruna.

– Žinau, – išlemeno Sofija.

Joruna atsitiesė ir įsispitrėjo Sofijai į akis.

– Tu esi čia buvusi.

– Matyt, esu.

Jai dingtelėjo, kad viskas bus kiek paprasčiau, jei tik prisipažins, kad yra čia buvusi. Nieko baisaus, jei šiek tiek pasipasakos draugei apie paslaptinguosius pastarųjų dienų įvykius.

– Nenorėjau tau nieko sakyt iš anksto.

Joruna pradėjo skaityti atvirukus.

– Visi adresuoti kažkokiai Hildei Meler Knag.

Sofija dar nebuvo paėmusi nė vieno atviruko.

– Ar tai visas adresas?

Joruna perskaitė:

– Hildei Meler Knag, per Albertą Knoksą, Lilevano ežeras, Norvegija.

Sofija lengviau atsikvėpė. Ji bijojo, kad ir ant šių atvirukų nebūtų užrašyta „per Sofiją Amundsen“. Tik dabar pradėjo juos apžiūrinėti.

– Balandžio 28-oji… gegužės 4-oji… gegužės 6-oji… gegužės 9-oji… jie antspauduoti tik prieš kelias dienas.

– Bet tai ne viskas… Visi antspaudai norvegiški. Pažiūrėk – “JT batalionas“. Ir norvegiški pašto ženklai…

– Manau, jie visada taip daro. Tarsi nori būti neutralūs, taigi ten turi norvegišką paštą.

– Bet kaip jie pasiunčia paštą namo?

– Manyčiau, kariniais lėktuvais.

Sofija pastatė žvakę ant grindų. Tada dvi draugės ėmė skaityti, kas buvo parašyta atvirukuose. Joruna sudėliojo juos pagal datas. Perskaitė pirmą atviruką:

Miela Hilde! Kad tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi, kad greitai grįšiu namo į Lilesandą. Planuoju nusileisti Kjeviko aerouoste popiet, Joninių išvakarėse. Labai norėčiau grįžti per tavo 15-ajį gimtadienį, bet aš juk privalau paklusti karinei tvarkai. Užtat galiu pažadėti, kad kruopščiai paruošiu tau didelę dovaną, kurią gausi per savo gimtadienį. Nuoširdūs linkėjimai nuo to, kuris nepaliaujamai galvoja apie savo dukters ateitį.

P.S. Šio atviruko kopiją siunčiu bendrai mūsų pažįstamai. Tu supranti Hildele. Šiuo metu esu labai paslaptingas, bet Tu suprasi.

Sofija paėmė kitą atviruką:

Miela Hilde! Čia dienos slenka lėtai. Jei vėliau ką ir atsiminsiu iš mėnesių, praleistų Libane, tai ilgą laukimą. Bet darau, ką galėdamas, nes turi gauti kuo puikesnę dovaną 15-ojo gimtadienio proga. Kol kas nieko daugiau negaliu sakyti. Aš pats save griežtai cenzūruoju.

Nuoširdūs linkėjimai. Tėtis.

Draugėm net kvapą užėmė iš smalsumo. Nė viena nekalbėjo, tik skaitė, kas buvo parašyta atvirukuose.

Mano mielas vaikuti! Labiausiai norėčiau visas savo išpažintis pasiųsti su baltu balandžiu. Tačiau Libane nėra baltų balandžių. Šiai karo nuniokotai šaliai, matyt, jų labiausiai ir trūksta. Norėtųsi tikėti, kad Jungtinėms Tautoms kada nors išties pavyks sukurti taiką pasaulyje.

P.S. Galbūt savo 15-ojo gimtadienio dovana galėsi pasidalinti su kitais žmonėmis? Pažiūrėsim, kai parvyksiu namo. Bet tu vis dar nesupranti, apie ką aš kalbu. Nuoširdūs linkėjimai nuo to, kuris turi daug laiko galvoti apie mudu.

Kai jos perskaitė šešis atvirukus, tebuvo likęs vienas. Jame buvo parašyta:

Miela Hilde’. Aš vos nesprogstu nuo visų paslapčių, susijusių su tavo gimtadieniu, tad keletą kartų per dieną turiu save tramdyti, kad nepaskambinčiau ir visko nepapasakočiau. Kažkas vis auga ir auga. O tu juk žinai: kai kas nors nuolatos didėja, darosi vis sunkiau laikyti tai savyje. Nuoširdūs linkėjimai. Tėtis.

P.S. Kada nors Tu susipažinsi su mergaite, vardu Sofija. Tam, kad judvi prieš susitikdamos šiek tiek sužinotumėt viena apie kitą, aš jai ėmiau siųsti tau skirtų atvirukų kopijas. Kaip manai, Hildele, gal ji netrukus viską supras? Kol kas ji žino ne daugiau už tave. Ji turi draugę, vardu Joruna. Galbūt ši galės padėti?

Perskaičiusios paskutinį atviruką, Joruna ir Sofija įsispoksojo viena kitai į akis. Joruna stipriai sugniaužė Sofijai riešą.

– Aš bijau, — tarė ji.

– Aš taip pat.

– Kada antspauduotas paskutinis atvirukas? Sofija pažiūrėjo dar kartą.

– Gegužės 16-ąją,- pasakė ji,- Tai yra šiandien.

– Negali būti!- pyktelėjusi atšovė Joruna.

Jos atidžiai ištyrinėjo antspaudą, suklysti nebuvo kaip. Ant atviruko buvo atspausta “90 05 16″.

– Neįmanoma, – nenusileido Joruna. – Ir negaliu suprasti, kas tai galėjo parašyti. Tai turi būti žmogus, kuris mus pažįsta. Bet kaip jis sužinojo, kad šiandien ateisim?

Joruna labiausiai išsigando. Sofija bent jau ne pirmą karią girdėjo apie Hildę ir jos tėvą.

– Manau, tai kažkaip susiję su žalvariniu veidrodžiu.

Joruna vėl suvirpėjo.

– Negi manai, kad tą pačią akimirką, kai atvirukai užantspauduojami Libano pašte, jie iškrenta iš veidrodžio?

– Turi geresnį paaiškinimą?

– Ne.

– Bet tai ne vienintelė mįslė.

Sofija atsistojo ir prikišo žvakę prie dviejų paveikslų ant sienos. Joruna prisilenkė artyn.

– “Berklis“ ir “Bjerkelis“. Ką tai reiškia?

– Neturiu supratimo.

Žvakė buvo bebaigianti degt.

– Einam iš čia, – pasakė Joruna. – Eime!

– Aš tik pasiimsiu veidrodį.

Sofija atsistojo ir nukabino didįjį žalvarinį veidrodį, kabojusį virš baltosios komodos. Joruna pabandė prieštarauti, bet Sofija jos neklausė.

Kai jos išėjo laukan, buvo jau taip sutemę, kaip gali sutemti gegužės naktį. Dangus skleidė tik tiek šviesos, kad ryškėtų krūmų ir medžių kontūrai. Ežerėlis buvo kaip mažytis dangaus atspindys. Draugės iš lėto nusiyrė į kitą krantą.

Grįžtant prie palapinės nė viena daug nekalbėjo, bet abi manė, kad draugė įtemptai galvoja apie tai, ką mačiusios. Kada ne kada jos pabaidydavo kokį paukštį, porą kartų išgirdo pelėdą.

Suradusios palapinę iškart įsirangę į miegmaišius. Joruna nesutiko, kad veidrodis būtų viduje. Prieš užmigdamos nusprendė, jog pakankamai nejauku ir tai, kad jos žino veidrodį gulint prie pat palapinės angos. Sofija taip pat pasiėmė atvirukus. Įsidėjo į šoninę kuprinės kišenę.

Kitą rytą jos pabudo anksti. Sofija pirmoji išsinėrė iš miegmaišio. Apsiavusi išlindo laukan. Žolėje gulėjo didžiulis veidrodis žalvariniais rėmais. Jis visas buvo aprasojęs. Sofija megztiniu nušluostė rasą ir pažvelgė žemyn į savo atvaizdą. Rodės, kad ji į save žiūri iš apačios ir viršaus. Laimei, ji nerado atviruko iš Libano su tos dienos data.

Už palapinės virš atviros plynaukštės lyg maži vatos gumulėliai kilo rūko draiskanos. Visais balsais čirškavo paukšteliai, tačiau didžiųjų paukščių nebuvo nei matyti, nei girdėti.

Draugės apsivilko dar po vieną megztuką ir susėdo prie palapinės pusryčiauti. Netrukus ėmė šnekučiuotis apie Mojoro trobelę ir paslaptinguosius atvirukus.

Po pusryčių mergaitės susipakavo palapinę ir patraukė namo. Visą kelią Sofija po pažasčia nešėsi didįjį žalvarinį veidrodį. Tarpais ji turėdavo sustoti ir pailsėti, nes Joruna iš tolo baidėsi veidrodžio.

Pasiekusios pirmuosius namus, jos išgirdo keletą padrikų driokstelėjimų. Sofija prisiminė, ką Hildės tėtis buvo rašęs apie karo niokojamą Libaną. Jai dingtelėjo, kokia ji laiminga, kad gyvena taikioje šalyje. Čia sproginėja nepavojingos fejerverkų raketos.

Sofija pakvietė Joruną puodelio kakavos. Mama bandė iškvosti, kur jos radusios veidrodį. Sofija atsakė, kad netoli Majoro trobelės. Mama vėl pakartojo, kad ten niekas negyvena jau daugel daugel metų.

Kai Joruna išėjo, Sofija apsivilko raudoną suknelę. Likusi tautinės šventės dalis praėjo gana įprastai. Per vakaro žinias buvo rodomas reportažas, kaip šią dieną šventė norvegų JT pajėgos Libane. Sofija neatitraukė akių nuo ekrano. Vienas kuris iš vyrų galėjo būti Hildės tėvas.

Gegužes 17-ajai einant į pabaigą, Sofija kambaryje pasikabino didįjį žalvarinį veidrodį. Kitos dienos popietę Landynėje aptiko naują geltoną voką. Atplėšusi Sofija puolė skaityti.

Views All Time
Views All Time
1908
Views Today
Views Today
1
0 0