Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Pavakare Sofijos mama išėjo aplankyti draugės. Vos tik ji iškėlė koją iš namų, Sofija nubėgo sodan ir įsmuko į Landynę senoje gyvatvorėje. Ten prie didžiosios sausaininės rado storą paketą. Nieko nelaukusi Sofija nuplėšė popierių. Tai buvo videokasetė!

Ji parbėgo namo. Videokasetė! Tai kažkas nauja. Bet iš kur filosofas galėjo žinoti, kad jie turi videomagnetofoną? Ir kas toje kasetėje?

Sofija įdėjo kasetę. Netrukus televizoriaus ekrane pasirodė didelio miesto vaizdas. Greitai Sofija suprato, jog tai turi būti Atėnai, nes objektyvas tuoj pat nukrypo į Akropolį. Sofija ne kartą buvo mačiusi senuosius griuvėsius. Tai buvo gyvi vaizdai. Po šventyklos liekanas būriais vaikštinėjo lengvai apsirengę turistai su fotoaparatais ant pilvo. Vienas tarsi laiko kažkokį užrašą? Štai vėl tas plakatas! Ar tik ne „Hildė“ užrašyta?

Netrukus ekrane pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis. Neaukštas, dailiai apkirpta juoda barzdele, užsidėjęs mėlyną beretę. Atsigrįžęs į kamerą prabilo:

– Sveika atvykusi į Atėnus, Sofija. Kaip turbūt jau supratai, aš ir esu Albertas Knoksas. Jei tuo dar netiki, galiu pakartoti, kad didelis baltas triušis tebėra traukiamas iš juodosios Visatos skrybėlės. Mes stovime Akropolyje. Šis žodis reiškia „miesto pilis“ arba, tiksliau, „miestas ant kalvos“. Čia žmonės gyveno nuo akmens amžiaus. Žinoma, tai susiję su ypatinga vietos geografine padėtimi. Plynaukštėje buvo nesunku gintis nuo priešų. Be to, nuo Akropolio gerai matyti vienas iš geriausių Viduržemio jūros uostų… Ilgainiui, Atėnams išsiplėtus į lygumą, esančią šalia plynaukštės, Akropolis tapo tvirtovę ir šventyklų vieta. Pirmojoje V a.pr.Kr. pusėje siautė aršus karas su persais, o 480 m.pr.Kr. persų karalius Kserksas nusiaubė Atėnus ir sudegino senuosius medinius Akropolio statinius. Po metų persai buvo sumušti, ir nuo tada, Sofija, prasidėjo Atėnų aukso amžius. Akropolis buvo atstatytas, dar didingesnis ir gražesnis, ir nuo to laiko jis tapo vien šventyklų vieta. Kaip tik tuo metu Sokratas ir vaikštinėdavo po gatves ir turgaus aikštę, šnekindamas atėniečius. Taigi jis galėjo stebėti Akropolio atstatymą ir tai, kaip kilo visi pastatai, kuriuos matom aplinkui. Tai buvo ne šiaip sau statybos! Už manęs matai didžiąją šventyklą. Ji vadinama Partenonu, arba „Mergelės namais“, ir buvo pastatyta Atėnų globėjos deivės Atėnės garbei. Didžiulis marmurinis pastatas neturi nė vienos tiesios linijos, visos keturios sienos šiek tiek išgaubtos. Tuo norėta suteikti statiniui daugiau gyvybės. Nors pastato gabaritai milžiniški, pažiūrėti jis neatrodo labai sunkus. Tai optinė apgaulė. Taip pat ir kolonos mažumą pakrypusios į vidų ir sudarytu 1500 metrų piramidę, jei susitiktų viename taške viršum šventyklos. Šio milžiniško pastato viduje stovėjo 12 metrų aukščio Atėnės skulptūra. Dar pridursiu, kad baltas marmuras, vėliau nudažytas daugybe gyvų spalvų, buvo gabenamas iš už šešiolikos kilometrų…

Sofijos širdis daužėsi lyg pašėlusi. Nejaugi tiesa, kad iš videojuostos jai kalba filosofijos mokytojas? Ji tik kartą matė jo šešėlį tamsoje. Bet tai galėjo būti tas pats žmogus, kuris dabar stovi Akropolyje, Atėnuose.

Netrukus jis ėmė žingsniuoti palei ilgąją Šventyklos sieną, o kamera nusekė iš paskos. Galiausiai priėjo prie uolos krašto ir parodė gamtovaizdį. Kamera sustojo ties senuoju teatru, stovinčiu žemiau Akropolio plynaukštės.

– Dabar matai senąjį Dionizo teatrą, – toliau kalbėjo vyriškis su berete. – Turbūt tai seniausias Europos teatras. Tuo metu, kai gyveno Sokratas, čia buvo vaidinamos didžiųjų tragikų Aischilo, Sofoklio ir Euripido dramos. Esu minėjęs tragediją apie nelaimingąjį karalių Edipą. Pirmą kartą ši drama buvo pastatyta kaip tik čia. Tačiau buvo vaidinamos ir komedijos. Žymiausias komedijų rašytojas buvo Aristofanas, kuris, be visa ko, yra parašęs piktą komediją apie miesto keistuolį Sokratą. Tolumoje matai akmeninę sieną, priešais kurią vaidino aktoriai. Ji vadinta „skene“, taip atsirado dabartinis žodis „scena“. Beje, žodis teatras kilęs iš graikiško žodžio „žiūrėti“. Bet netrukus grįšim prie filosofų, Sofija. Dabar apeisime Partenoną ir nusileisim žemyn…

Mažaūgis vyriškis apėjo aplink didžiąją šventyklą, dėžinėje pasirodė keletas mažesnių. Netrukus jis ėmė leistis laiptais tarp daugelio aukštų kolonų. Pasiekęs Akropolio plynaukštės papėdę, užsilipo ant neaukštos kalvelės ir parodė ranka į Atėnus:

– Kalva, ant kurios stovime, vadinasi Areopagas, Šioje vietoje Atėnų aukščiausiasis teismas teisdavo žudikus. Po daugelio šimtmečių čia stovėjo apaštalas Paulius ir kalbėjo atėniečiams apie Jėzų ir krikščionybe. Tačiau prie šios kalbos grįšim vėliau. Žemai kairėje matai senosios Atėnų turgaus aikštės griuvėsius. Išskyrus didžiąją kalvių dievo Hefaisto šventyklą, išlikę tik marmuro luitai. Leidžiamės žemyn…

Ir jis atsidūrė tarp senų griuvėsių. Aukštai dangaus fone – ir Sofijos televizoriaus ekrano viršuje – stūksojo didžioji Atėnės šventykla Akropolyje. Filosofijos mokytojas atsisėdo ant marmuro luito. Netrukus pažvelgė į kamerą ir tarė:

– Sėdime senosios Atėnų turgaus aikštės pakraštyje. Liūdnas vaizdas, tiesa? Turiu galvoje dabartį. Bet kadaise aplinkui stovėjo didingos šventyklos, teismai ir kiti visuomeniniai pastatai, parduotuvės, koncertų salė ir net didžiulė sporto salė. Šie pastatai supo didelę keturkampę turgaus aikštę… Šiame mažame plotelyje sukurtas visos Europos civilizacijos pagrindas. Tokie žodžiai kaip „politika“ ir „demokratija“, „ekonomika“ ir „istorija“, „biologija“ ir „fizika“, „matematika“ ir „logika“, „teologija“ ir „filosofija“, „etika“ ir „psichologija“, „teorija“ ir „metodas“, „idėja“ ir „sistema“ ir daug daug kitų kilę iš nedidelės tautelės, kurios kasdieninis gyvenimas prabėgo netoli šios aikštės. Čia vaikštinėdavo Sokratas, kalbindamas sutiktus žmones. Galbūt sustabdydavo vergą, nešantį ąsotį su alyvuogių aliejumi, ir užduodavo vargšui žmogeliui kokį filosofinį klausimą. Sokratas manė, jog ir vergas turi tokį pat protą kaip didikas. Galbūt jis stovėdavo karštai ginčydamasis su kokiu nors miestiečiu – arba tyliai šnekučiuodavosi su jaunuoju mokiniu Platonu. Keista apie tai galvoti. Mes tebekalbame apie „sokratiškąją“ arba „platoniškąją“ filosofiją, tačiau būti Platonu arba Sokratu yra visai kas kita.

Žinoma, Sofijai buvo keista apie tai galvoti. Bet jai rodės ne mažiau keista staiga pamatyti filosofą, kalbantį jai iš videojuostos, kurią į jos nuosavą slaptaviete atnešė paslaptingas šuo.

Netrukus filosofas pakilo nuo marmuro luito. Nuleidęs balsą tarė:

– Iš tiesų maniau tuo ir baigti, Sofija. Norėjau tau parodyti Akropolį ir senosios Atėnų turgaus aikštės griuvėsius. Bet nežinau, ar supratai, kaip didingai čia viskas atrodė senovėje… todėl ima pagunda… žengti dar vieną žingsnį. Suprantama, lai ne pagal taisykles… bet tikiu, jog viskas liks tarp mudviejų… Na gerai, mes tik užmesim akį…

Daugiau jis nepasakė nė žodžio, bet ilgai stovėjo spoksodamas į kamerą. Netrukus ekrane pasirodė visai kitas vaizdas. Iš griuvėsių pakilo daugybė aukštų pastatų. Kaip burtų lazdele mostelėjus, atsistatė senieji griuvėsiai. Tolumoje ji tebematė Akropolį, tačiau ir Akropolis, ir pastatai turgaus aikštėje buvo naujut naujutėliai. Paauksuoti ir išdažyti ryškiomis spalvomis. Po didele keturkampe aikšte vaikštinėjo žmonės, apsisiautė spalvingomis togomis. Vieni buvo su kardais, kiti ant galvų nešė ąsočius, o vienas po pažasčia nešėsi popieriaus ritinėlį.

Tik tuomet Sofija atpažino filosofijos mokytoją. Jis tebemūvėjo mėlyną beretę, tačiau dabar, kaip ir kiti žmonės ekrane, dėvėjo geltoną togą. Jis žengė Sofijos link, pažvelgė į kamerą ir tarė:

– Na štai. Dabar esame senovės Atėnuose, Sofija. Norėjau, kad pati čia atvyktum. Dabar 402 metai prieš Kristų, vos treji metai iki Sokrato mirties. Tikiuosi, tau patiks šis neįprastas apsilankymas, beje, buvo labai sunku išsinuomoti video kamerą…

Sofija pajuto, kad jai svaigsta galva. Kaip šis paslaptingas žmogus staiga galėjo atsidurti Atėnuose prieš 2400 metų? Kaip ji gali matyti gyvą videoįrašą iš visai kitų laikų? Sofija, žinoma, suprato, kad senovėje nebuvo videokamerų. Ar tai, ką dabar mato, gali būti vaidybinis filmas? Bet visi marmuriniai pastatai atrodė visiškai tikri. Jeigu reikėtų atstatyti senąją Atėnų turgaus aikštę ir dar visą Akropolį vienam filmui – ne, tuomet dekoracijos kainuotų baisius pinigus. Vien už tai, kad Sofija galėtų šį tą sužinoti apie Atėnus, būtų žvėriška kaina.

Vyriškis su berete vėl pakėlė į ją akis.

– Ar matai tuos du vyrus, stovinčius kolonadoje?

Sofija išvydo pagyvenusį žmogų šiek tiek apšiurusia toga. Ilga netvarkinga barzda, priplota nosis, išsprogusios mėlynos akys ir išpūsti žandai. Šalia stovėjo gražus jaunuolis.

– Tai Sokratas su savo jaunuoju mokiniu Platonu. Supranti, Sofija? Bet galėsi pati su jais susipažinti.

Tai taręs filosofijos mokytojas priėjo prie vyriškių, stovinčių po aukštais skliautais. Prisiartinęs kilstelėjo beretę ir kažką susakė Sofijai nesuprantama kalba. Matyt, graikiškai. Netrukus jis vėl pažvelgė j kamerą ir tarė:

– Aš pasakiau, kad su jais norėtų susipažinti jauna norvegė. Dabar Platonas tau duos keletą klausimų, kuriuos galėsi apmąstyti. Bet turime tai padaryti greitai, kol mūsų neužklupo sargybiniai.

Sofija pajuto, kaip suspaudė smilkinius, nes jaunuolis žengtelėjo priekin ir pažvelgė į kamerą.

– Sveika atvykusi į Atėnus, Sofija, – kreipėsi švelniu balsu. Kalbėjo darkyta norvegų kalba. – Mano vardas Platonas, noriu tau užduoti keturis klausimus: visų pirma turi pagalvoti, kaip kepėjas gali iškepti 50 visiškai vienodų pyragėlių. Tada pabandyk atsakyti, kodėl visi arkliai vienodi. Po to pamąstyk, ar tiki, jog žmogus turi nemirtingą sielą. Galiausiai turi atsakyti, ar moterys ir vyrai yra vienodai protingi. Sėkmės!

Po akimirkos vaizdas televizoriaus ekrane dingo. Sofija dar pasukinėjo juostą, bet viską jau buvo mačiusi.

Sofija pabandė susikaupti. Tačiau vos imdavo galvoti viena, mintys nukrypdavo kažkur kitur, dar nespėjus permąstyti pirmo dalyko.

Kad jos filosofijos mokytojas pakankamai originalus, ji žinojo seniai. Bet pasinaudodamas mokymo metodais, prieštaraujančiais visiems žinomiems gamtos dėsniams, jis, Sofijos galva, peržengė visas ribas.

Ar iš tikrųjų televizoriaus ekrane ji matė Sokratą ir Platoną? Žinoma, kad ne, juk visiškai neįmanoma. Tačiau tai nebuvo ir animacinis filmas.

Sofija išėmė videokasetę ir nubėgo į savo kambarį. Ten įkišo ją į viršutinę lentyną prie LEGO. Tada išsekusi krito lovon ir užmigo.

Po kelių valandų į kambarį įėjo mama. Ji pakrutino Sofiją ir paklausė:

– Kas tau darosi, Sofija?

– Mmm…

– Atsigulei su suknele?

Sofija vos vos praplėšė akis.

– Aš buvau Atėnuose, – ištarė.

Daugiau nieko nebeįstengė pasakyti, tik apsivertė ant kito Šono ir miegojo toliau.

Views All Time
Views All Time
2291
Views Today
Views Today
1
0 0