Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) – vienas geriausių Platono mokinių ir kritikų. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijas kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija – tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu; materializmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas. Pagrindinis Aristotelio nuopelnas – formalizuotos silogizmo metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas. Jis apjungė tai, kas svarbiausia logikai: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Pažinimas pasiekiamas sąvokomis, protu.

Aristotelis labai kritikavo Platono idėjų savarankiškumo absoliutinimą, jam atrodė tai gnosiologiškai nepagrindžiama ir dėl to nepriimtina. Atmetus savarankišką idėjų egzistavimą kuriama sistema pagrįsta konkrečiais daiktais – substancija. Filosofui išeities taškas – materializmas. Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, juos suvokiame tokius, kokie jie yra tik mintis išskiria materiją ir formą. Materija – medžiaga, daikto substratas. Forma – daikto pavidalas, tai kas išreiškia daikto bendrybę su kitais panašiais daiktais. Materija pasyvi, ir tik forma atskiria daiktą, padaro jį pažįstamą iš kitų, priklausančių kažkuriai rūšiai. „Forma – tai esmė“ – sako Aristotelis. Pateikiama ir formų hierarchija, kurioje kiekviena žemesnioji forma yra aukštesniosios materija. Pradinės materijos esmę išreiškia – žemė, vanduo, oras ir ugnis. Forma – nesunaikinama aktyvi jėga, tapatinama su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tėra tik galimybė. Kiekviena forma realizuojasi tik tam tikroje materijoje. Objekto realizavimasis ir šio proceso pažinimas siejamas su: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Materija traktuojama kaip stabdis, kurį turi išjudinti forma, beje veikianti tikslingai. Tikslingumas išreiškiamas galimybe pasiekti tobuliausią formą – entelechiją. Taip atsiranda forma, kuri materijos jau nebeturi. Spręsdamas pradžios klausimą Aristotelis pirmuoju judintoju vadina – pasaulinį protą. Taip pradėjęs materija Aristotelis baigia absoliutu.

Siela filosofinėje sistemoje suvokiama gamtamoksliškai, t.y. ji būdinga visiems gyviems padarams, ir slypi jų kūnuose.

Aristotelis teigia, kad žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti žmogaus skirtinumą, nuo kitų gyvų būtybių, t.y. – protingumą. Didžiausia dorybė – saikas, sugebėjimas surasti aukso vidurį tarp kraštutinumų. Valstybės tikslas, pagal Aristotelį, ugdyti pilietyje tobulumą, asmenybę.

Aristotelis labai plačių pažiūrų ir interesų mokslininkas palikęs labai didelį mokslinį palikimą, todėl paminėtini jo nuopelnai: psichologijoje, biologijoje, retorikoje ir poetikoje. Pagrindinės jo nagrinėtos filosofinės kategorijos: būtis, kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, kentėjimas, veiksmas, substancija, materija ir kt.

Aristotelis – graikų filosofijos apogėjus, paliko neišdildomą pėdsaką filosofijoje.

Views All Time
Views All Time
7821
Views Today
Views Today
1
0 0