A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15 d.

Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalavo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių – nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) – TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.

1921 m. dėl komunistinės veiklos jis buvo suimta, tačiau trūkstant įkalčių po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. A.Sniečkaus gyvenime šis miestas paliko ženklų pėdsaką. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON’o (časti osobovo naznačenija) – ypatingos paskirties dalinių – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus “antitarybinius elementus”. Kaip prisimena jo žmona M. Bordonaitė, A. Sniečkus, pats tiesiogiai paragavęs “kovotojų” duonos, pokario metais Lietuvoje “gerai suprasdavo sunkų, labai pavojingą liaudies gynėjų darbą”.

Tačiau čia, Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir potencialus TSRS partinis agentas “kovai prieš buržuazinę Lietuvą”. Jis net neturėjo teisės vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą. Darbas spaustuvėje buvo taip pat susietas su konspiracija. Kartą laikraščio “Komunistas” paskutiniame puslapyje buvo išspauzdintas Smolensko miesto ir spaustuvės pavadinimas. Atvykęs iš Maskvos leidyklos vadovas Z. Angarietis perpyko: “Kur tavo protas užpuolė jis A.Sniečkų – dėti spaustuvės ir miesto pvadinimus į laikraštį, kuris nelegaliai siunčiamas į Lietuvą.

1924 m. A.Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. Tai buvo partijoje pirmos atsakingos pareigos, pravėrusios jam politinės karjeros duris. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto. Įvykiai, kardinaliai pakeitę A. Sniečkaus gyvenimą, prasidėjo 1926 m. gruody Lietuvoje.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą ištikimų žmonių tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propogandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki 1974 m.

Prasidėjo ypač neramus ir sunkus gyvenimo laikotarpis. Lietuvos komunistų partija, smerkianti Lietuvos nepriklausomybę ir nepripažįstanti Konstitucijos, dirbanti svetimos valstybės naudai, buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė ir A. Sniečkus, – jam teko kalėti 1930 – 1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, išlaisvintas Raudonosios armijos). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

Tačiau ne mažesnis pavojus LKP 4-to dešimtmečio pabaigoje ėmė grėsti iš TSRS. Kylanti masinių komunistų represijų banga atsirado iki suverenių valstybių komunistų partijų. 1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija “Organizaciniu klausimu “, numatanti visų LKP CK grandžių , LKP rajonų bei Kauno mieto komiteto “patikrinimą” ir “apvalymą”. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo “pasiūlyta” nutraukti visusu ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų. Tarp jų buvo ir LKP CK II sekretoriaus I. Meskupas. A. Sniečkus bandė prieštarauti, tačiau tai nepadėjo. “Per daug savimi pasitiki”, – pasakęs M. Triliseris.

“Taip mes ir išsiskyrėme, – vėliau prisiminęs A. Sniečkus. – Grįžęs į Lietuvą , turėjau pagal visas partinės drausmės ir konspiracijos taisykles pradėti vykdyti Triliserio pasiūlymą. Bet patinė sąžinė neleido man šito daryti. Pasikamavęs pora savaičių, nutariau niekam nieko nesakyti ir toliau jais dirbau”.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). Šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidomėjo TSRS NKVD organai. Apkaltinus jį nebūtais dalykais, prasidėjo persekiojimas. Susiklostė parodoksali situacija: A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos ir nuo NKVD pinklių.

Tačiau 1938 – 1940 m. Lietuvos komunistai palaikė ir inspiravo visas politines akcijas, nukreiptas prieš Lietuvos vyriausybės politiką, A. Smetoną, aktyviai rėmė Tarybų Sąjungą. Į tai buvo atsižvelgta. 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus. 1940 m . birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Tai tik patvirtino iš anksto užprogramuotą tarybinės okupacinės krašto valdžios struktūrose Lietuvos komunistų kolaborantinį vaidmenį. Tiesa, A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su L. Berijos užmačiomis susidoroti. Tačiau likimas A. Sniečkui buvo palankus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Kaip atsimena amžininkai, dėl šio įvykio A. Sniečkus labai nuoširdžiai džiaugėsi.

Nepriklausomais Lietuvos metais A. Sniečkus neišsiskyrė savarankiškais politiniais veiksmais ir teoriniais samprotavimais. Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be Rusijos globos. “Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę”. Čia išryškėjo ir A. Sniečkaus požiūris į lietuvių tautą kaip fiziškai ir dvasiškai bejėgę, negalinčią savarankiškai tvarkyti reikalų. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami , šiuo atveju – Rusijos. Antra vertus, tokia parama garantavo siaurų Lietuvos komunistų partijos politinių ambicijų įgyvendinimą.

A. Sniečkus nebuvo vienišas. Tokių žmonių pasaulio istorijoje visada atsirasdavo, ypač sunkiomis sąlygomis, pvz.: 1939 m. Suomijoje – O. Kūsinenas, 1956 m. Vengrijoje – J. Kadaras, 1968 m. Čekoslovakijoje – G. Husakas, šiandien Lietuvoje – M. Burokevičius ir J. Jermalavičius ir t.t. 1940 m. savo misiją atliko ir A. Sniečkus. Dėl to jam tenka visa politinė ir moralinė kaltė ir atsakomybė. Šiandieniniai komunistai tvirtina, kad 1940 m. dėl vidinių priežasčių įvyko socialinė revoliucija ir buvo atkurta Tarybų valdžia. Tačiau šiuos prasimanymus dar 1940 m. liepos 21 d. paneigė pats A. Sniečkus, be užuolankų pasakydamas, jog “galingoji ir nenugalimoji Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija, išlaisvinusi mūsų kraštą…”, sudarė sąlygas Komunistų partijai ateiti į valdžią. “Revoliuciniai liaudies masių veiksmai, Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą padarė galą smetonininkų viešpatavimui. (…) Ilgas Lietuvos Komunistų partijos (bolševikų) kovos etapas – kova dėl Tarybų valdžios – baigėsi” – reziumavo A. Sniečkus 1941 m. LKP(b) V suvažiavime. Istorija kartojasi. jeigu 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos komunistai ginklų padedami būtų paėmę valdžią respublikoje, tai šiandien anas tekstas visiškai tiksliai būtų nusakęs situaciją.

Politinės karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė būdingas tarybiniam politikui savybes – atsargumą aukščiau stovinčių asmenų atžvilgiu, lojalumą VKP(b) – TSKP Politbiuro (Prezidiumo) sprendimams. Toks požiūris ir elgsena visų pirma sąlygojo jo politinį ilgaamžiškumą. Nepretenduojantis į aukštesnius postus centriniuose partijos organuose, pasižymintis kuklumu ir draugiškumu, A. Sniečkus daugeliui Maskvos pareigūnų kėlė simpatijas. Be abejo, išsilaikyti daug metų valdžioje jam padėjo administratoriaus savybės, valingas būdas bei puiki atmintis. Turėdamas gerą politinę nuovoką, A. Sniečkus beveik visada laiku gebėdavo persiorentuoti, pakreipti įvykius sau palankia linkme. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo prasmė, A. Sniečkus ne tik kad niekuo nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai, – palikė ir net skatino parinių ir represinių organų vykdomas genocido akcijas. Tai liudija jo pasisakymai partiniuos formuose bei asmeniniai parašai , sankcionuojantys 1940 ir 1948 – 1951 m. trėmimus.

A. Sniečkaus pažiūros nebuvo stabilios – jos tranformavosi kartu su TSRS vykdančiais politiniais procesais. Jo poveikis Lietuvos gyvenimui reiškėsi taip pat nevienodai. 1926 – 1940 m. jis, kaip pogrindinės ir antikonstitucinės organizacijos narys ir lyderis, atliko TSRS politinės agentūros ir nelegalios opozicijos vaidmenį. A. Sniečkus buvo žinomas, bet nelaikomas svarbia politine figūra. Tačiau mažai kas pasikeitė po 1940 metų. Net ir esant koloborantinės politinės vadovybės galva, jo įtaka respublikos raidai buvo silpna. Dalyvaudamas VKP(b) CK Lietuvos biuro veikloje (1944 – 1947 m.) ir taip pat eidamas LKP(b) CK I sekretoriaus pareigas, jis paklusniai vykdė Maskvos nurodymus. Toks jo elgesys lėmė beveik visos LKP(b) lietuviškosios dalies ir vadovaujančiųjų respublikos darbuotųjų pažiūras ir veiklą. Tačiau stalininės epochos metais Lietuvoje (1940 – 1953 m.) A. Sniečkus nebuvo abejingas likimui savo kolegų lietuvių, neįtikusių Kremliaus pasiuntiniams. Naudodamasis “kritikos” ir “savikritikos” metodu, jis sugebėjo daugelį perkelti į naujas pareigas ir užtikrinti jų asmeninį saugumą.

Išlikti ilgamečiu vadovu A. Sniečkui padėjo mokėjimas prisitaikyti prie TSKP CK aparato veiklos. Gerai žinodamas apie LKP CK aparate jo bendražygių plėtojamas intrigas ir nesutarimus, numatė ir tai, rezgama VKP(b) – TSKP centriniuose organuose. Apie tai gaudavo informaciją ir kitais kanalais. A. Sniečkus nemėgo partinių funkcionierių – karjeristų ir pataikūnų, tačiau Lietuvoje nematė ir sau lygių. Jame būta valdžios sindromo. Beveik iki pat gyvenimo pabaigos A. Sniečkus legaliais (oficialiais) ir užkulisiniais metodais gebėdavo pakenkti iškylantiems konkurentams ir pretendentams į LKP CK I sekretoriaus postą.

Atrodo, kad karo metais žuvus I. Meskupui neliko daugiau žmonių, gerai išmanančių LKP reikalus, turinčių autoritetą ir galinčių pretenduoti į LKP vadovo vietą. Tačiau buvo ne taip. Nors pokario metais Maskva A. Sniečkumi pasitikėjo (tai jis įrodinėjo darbais), bet niekas neužmiršo jo nepaklusnumo 1937 m., “buožinės” kilmės, motinos bei brolio pasitraukimo į Vakarus. VKP(b) Centro Komitete visada buvo ieškoma atsarginių variantų, galinčių pakeisti “įsišaknijusį” vadovą.

Tokiu žmogumi pasirodė senas A. Sniečkaus pažįstamas, buvęs jo padėjėjas (1936 m.), 1940 – 1941 m. LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas, 1942 – 1944 m. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tada tai buvo L. Berijos žmogus. 1944 m. grįžęs iš evakuacijos jis buvo paskirtas LKP(b) CK žemės ūkio skyriaus vedėju ir respublikinės žemės komisijos pirmininku. Tačiau šias aukštas ir atsakingas pareigas jis ėjo neilgai. 1945 m. vasarą B. Baranauskas buvo apkaltintas žemės reformos klaidomis ir netikėtai pašalintas iš šių ir partinių pareigų. Tai buvo padaryta pritariant M. Suslovui. B. Baranausko politinė karjera baigėsi. Jis buvo paskirtas į garbingą, bet nereikšmingą respublikos profsąjungų vadovo postą ir ėjo šias pareigas iki 1958 m.

1946 metai buvo sunkiasi LKP(b) ir A. Sniečkui. Vasarą atvykusi VKP(b) V. Žavaronkovo vadovaujama inspekcija ruošė sąlygas A. Sniečkui pašalinti. “Vietiniai” komunistai D. Šupikovas, I. Tkačenka ir kiti siūlė į šią vietą patį V. Žavaronkovą. 1946 m. rudenį VKP(b) CK sekretoriate A. Sniečkus, remiamas M. Suslovo, įstengė sušvelninti jam primestus kaltinimus. Antra vertus, VKP(b) CK vadovybei tuo metu tokios “sudėtingos” respublikos vadovas su nelietuviška pavarde buvo nepriimtinas.

A. Sniečkui tai buvo gera pamoka. Neatsitiktinai 1946 m. pabaigoje po LKP(b) CK XI plenumo (lapkričio 22 – 24 d.) prasidėjo jo uoliai palaikoma be kompromisinė kova su valstietija, sustiprėjo inteligentojos ir katalikų bažnyčios persekiojimas. Įsitvirtinti A. Sniečkui taip pat padėjo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas kitas įvykis.

1946 m. rugpjūty M. Suslovo, o vėliau V. Ščerbakovo pavaduotojas F. Kovaliovas kartu su A. Sniečkaus “šešėliu” – LKP(b) CK II sekretoriumi A. Isačenka “susiorganizavo” didelį kiekį tuo metu deficitinių prekių, likusių po respublikos žemės ūkio pasiekimų parodos, taip pat pretendavo įsigyti iš Vokietijos gautus baldus. Visa tai buvo pakrauta į vagoną ir turėjo būti išsiųsta jų šeimoms. Šiandien dar neaišku, kaip tai paaiškėjo, tačiau Lietuvos geležinkelių valdybos viršininkas Kožukovskis ir jo pavaduotojas Žemaitis atplėšė užanspauduotus konteinerius ir surašė aktą. Apie tai greitai sužinojo A. Sniečkus ir, su niekuo nepasitaręs , pranešė į VKP(b) CK. Prasikaltusių čia niekas nesvarstė – jie iš karto buvo atšaukti į Maskvą.

1946 m. lapkričio 22 d. naujuoju LKP(b) CK II sekretoriumi tapo VKP(b) CK partinės kontrolės komisijos narys Aleksandras Trofimovas, O VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotoju – A. Černyšovas. Naujai atvykę jau žinojo, kas per žmogus yra A. Sniečkus, ir privalėjo su juo skaitytis. Antra vertus, atsikratęs visus įtarinėjančio A. Isačenkos, A. Sniečkus įgijo didesnį savarankiškumą – A. Trofimovas šiuo požiūriu buvo gerokai nuosaikesnis. Po įtemtos 1946 m. vasaros šis įvykis sutvirtino A. Sniečkaus pozicijas: Lietuvoje jo ėmė labiau prisibijoti, Maskvoje – pasitikėti. Žinoma, Kremliaus pasitikėjimas didėjo ne dėl A. Sniečkaus nepakantumo diskredituojantiems partijos ir komunisto vardą. Tiesiog vis labiau buvo įsitikinta, jog šis žmogus yra J. Stalinui ir jo aplinkai.

Tik 1952 m. Tarybų Sąjungoje rengiantis vykdyti naują visuotinę kadrų valymo kompaniją, LKP(b) CK aparate pasklido kalbos apie A. Sniečkaus galimą pakeitimą. Tuo metu į I sekretoriaus postą pretendavo net du LKP(b) CK biuro nariai – Vilniaus srities partijos komiteto I sekretorius Feliksas Bieliauskas ir LLKJS CK I sekretorius Antanas Raguotis.

To meto liudininkų atsiminimuose ir pasakojimuose teigiama, kad F. Bieliauskas dar 1944 m., būdamas LLKJS CK I sekretoriumi, turėjo šansų tapti respublikos vadovu ar bent užimti aukštas pareigas. Tai buvo pakankamai išsilavinęs, reiklus ir turintis savo nuomonę žmogus. Pastaroji savybė tikriausia kėlė nerimą A. Sniečkui, todėl 1944 m. rugsėjo mėnesį F. Bieliauskas buvo paskirtas 50-osios lietuviškosios atsargos divizijos politinio skyriaus viršininku. Tai buvo aiškus pažeminimas. Vėliau atkaklaus būdo dėka jam susidarė proga vėl kilti partinės karjeros laiptais. A. Sniečkus tam netrukdė, o neretai iš rėmė. 1951 m. tapęs Vilniaus miesto, o 1952 m. Vilniaus srities (kartu ir miesto) partijos komiteto I sekretoriumi, pagal partinę galią po A. Sniečkus ir A. Trofimovo jis tapo trečiuoju žmogumi Lietuvoje. Nepaslaptis, jog apie F. Bieliausko siekius tapti pirmuoju sekretoriumi žinojo nemažai partinio aparato darbuotojų. Todėl šiandien sunku pasakyti, ar tai buvo užkulisinis A. Sniečkaus darbas, ar sutapimas, tačiau 1952 m. vasario 14 d. VKP(b) CK priėmė nutarimą “Dėl LKP(b) Vilniaus srities komiteto darbo”, kurį pripažino nepatenkinamu. Oficialiai rugsėjo 19 d. LKP(b) CK XV plenume F. Bieliauskas buvo atleistas iš pareigų. Po šio įvykio F. Bieliauskas trumpai dirbo LTSR MT pirmininko pavaduotoju, mokėsi Aukštojoje partinėje mokykloje prie TSKP CK. 1957 m. grįžęs į Lietuvą vėl buvo paskirtas Vilniaus mieto partijos komiteto I sekretoriumi, išrinktas LKP(b) CK biuro nariu. 1964 m. tapo LTSR MT spaudos komiteto pirmininku. Jam vadovaujant respublikos knygynuose pasirodė kraštotyrinio, istorinio, meninio ir kitokio pobūdžio knygų, atspindinčių Lietuvos nacionalinės kultūros saviraišką ir savitumą. Pavyzdžiui, “Dubingiai”, 1971 m., “Lietuvos pilys” , 1971 m., “Merkinė”, 1970 m., ir daug kitų. Tai nepatiko Maskvai. Ypač nemažai triukšmo sukėlė dailininko V. Galdino 1969 m. išleistas stilizuotų V. Lenino estampų ciklas “Vladimiras Iljičius Leninas”. 1973 m. TSRS MT Spaudos komiteto raginimu A. Sniečkus turėjo atleisti F. Bieliauską ir paskirti į “rezervinį” – Archyvų valdybos prie LTSR MT viršininko postą.

Panašiai susiklostė ir A. Raguočio likimas. 1946 m. ką tik baigęs Aukštąją partinę mokyklą prie VKP(b) CK, buvo nukreiptas į komjaunimo darbą ir išrinktas LLKJS CK I sekretoriumi, savo kairuoliškomis pažiūromis greitai pelnė pripažinimą: 1949 m. tapo kandidatu į LKP(b) CK biuro narius. Deja, sklindantys gandai apie A. Sniečkaus pamainą tik pagreitino A. Raguočio karjeros pabaigą. 1953 m. jis buvo atleistas iš biuro narių, 1964 m. paskirtas LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju, vėliau dirbo vadovaujantį ūkinį darbą.

1953 m. po J. Stalino mirties ir naujo L. Berijos politinio kurso, nacionalinių santykių srityje A. Sniečkui, kaip visai respublikos politinei vadovybei, iškilo pašalinimo grėsmė. Reikėjo gelbėtis. Pripažįstant “savo” klaidas ir pritariant naujai politinei konjunktūrai 1953 m. birželio 11 d. LKP CK V plenume A. Sniečkus kalbėjo: “Respublikos partiniai ir tarybiniai vadovai metų bėgyje išleido iš akių vieną iš svarbiausių tarybų valdžios nacionalinėse respublikose uždavinių – nacionalinių vadovaujančių kadrų auklėjimą ir iškėlimą, tuo pažeisdami vieną iš pagrindinių Tarybų valdžios stiprinimo sąlygų. (…) Reikia pasakyti, kad daugelis partinių organų ignoruoja lietuvių kalbą. Tai ypač liečia sostinę Vilnių. Mieste dažniausiai plakatai rašomi nelietuviškai, o visuomeninio maitinimo įstaigose ir krautuvėse dažnai nėra žmonių, mokančių lietuviškai. (…) Ši padėtis kartais pasiekia tokį bukumą ir galima pasakyti, jog tai jau netoli nuo provokacijos. Pvz., Kybartų rajono vadovai nutarė pašalinti Donelaičio gatvės pavadinimą”. Tačiau staigus L. Berijos žlugimas vėl gražino A. Sniečkų į stabilią padėtį.

Naudota literatūra:
1. Žurnalas “Politika” 1991 m. 4 nr.

Views All Time
Views All Time
4273
Views Today
Views Today
1
0 0