Būdama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų ar Uralo-Altajaus Tautų Kalbos. Vis dėlto ir joje esama tam tikro „regėjimo kampo“, kuris kitų Kalbų Žmonėms vargu ar įmanomas suprasti. Sakysime, Lietuvių Kalbos veiksmažodžio 3-iasis asmuo visuose vientisiniuose laikuose turi tą pačią lytį tiek vienaskaitai, tiek daugiskaitai: jis ar jie dirba, dirbo, dirbdavo, dirbs. Tai reiškia: Lietuvio „regėjimo kampas“, išeinąs aikštėn šia Kalbos lytimi, užgriebia veiksmą, bet neužgriebia veikėjo. O kadangi pats veiksmas visur ir visados yra toks pat, vis tiek, ar jį atliktų vienas, ar daugelis, todėl ir šios veiksmo tapatybės ištara Lietuviui irgi yra visur ta pati. Lietuvis taria, kad veikia, bet jis palieka netaręs, kiek veikia: jam skaičius veiksmo neįtaigauja. Tuo tarpu kitos indoeuropiečių Kalbos  –  ar visos, autorius pasakyti negali  –  savo „regėjimo kampu“ apima ir veiksmą, ir veikėją, šiojo skaičių ir kartais net lytį (pvz., rusų Kalba), todėl teikia 3-iajam veiksmažodžio asmeniui vienokią formą, jei veikėjas yra vienas, o kitokią, jei veikėjų yra daugelis. Nuosekliai tad šių Kalbų Žmonės tik gramatiškai galėtų išmokti praleisti iš savo „regėjimo kampo“ veikėjų skaičių ir kalbėti taip, tarsi visur veikėjas būtų tik vienas; tačiau vargu ar jie galėtų suprasti mūsąjį lietuviškąjį „daugelio“ neskyrimą nuo „vieno“, kaip kad, pavyzdžiui, vokietis nesupranta, kodėl ,,zwei Weiber“ lietuviškai vadinasi „dvi bobos“, o ne „du bobos“, kadangi skaičius vokiečių Kalboje lyties neįtaigauja. Lietuviškojo veiksmažodžio veikslų  –  trukmės ir baigties  –  sklaida būtų dar ryškesnis tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos pavyzdys, nes jis atskleistų lietuviškąjį Žmogaus santykį su laiku, didžiai skirtingą nuo kitų Tautų santykio. Tačiau tai vestų mus jau per toli į Lietuvių Kalbos filosofiją.

Lietuviškasis būti yra išlaikęs pirmykštį indoeuropietišką esmės ir prietapos junginį ligi pat Mūsų dienų: jis nėra nei susiaurėjęs, kaip ispanų ar portugalų Kalboje, nei išnykęs, kaip rusų Kalboje. Įžvalga, kad tiek būtybės esmė, tiek jos prietapa metafiziškai būna lygiomis, tebėra įausta į lietuviškojo būti pajėgumą išreikšti šią lygybę ta pačia lytimi yra. Visa, kas yra, yra.

Antra, lietuviškasis būti yra metafiziškai reikšmingas tuo, kad jis turi skirtiną lytį nusakyti pačiam buvimui. Kiekvienoje Kalboje Žodis yra turi loginę ir ontologinę prasmę: jis reiškia ir loginę jungtį ištaroje, ir ontologinę būtį tikrovėje. Tokiuose posakiuose, kaip Dangus yra mėlynas irDievas yra, aiškiai atsiskleidžia Žodžio yra prasmės dvejybė. Tardami, kad Dangus yra mėlynas, nusakome mėlynos spalvos priklausomybę Dangaus skliautui  –  daugiau nieko; Mūsų minties svoris gula čia ne ant Žodžio yra, bet ant Žodžio mėlynas, –  Žodis yra tik sujungia Dangų su mėlyna spalva mūsajame spręsme ir todėl priklauso loginei plotmei. Tokiu atveju Žodis yra nėra savarankiškas, todėl kai kuriose Kalbose jo gali ir nebūti: rusų Kalboje visados, Lietuvių Kalboje kai kada; užuot sakę Dangus yra mėlynas, galime lietuviškai lygiai ta pačia prasme tarti, kad Dangus mėlynas ar kad jis Mokytojas. Tuo tarpu tardami, kad Dievas yra, nusakome jau nebe jungtį, o patį buvimą; čia Žodis yra nieko nejungia, todėl yra savarankiškas, pats savimi nešdamas Mūsų mintį. Užtat A. Gehlenas sutaria su J. Lohmanu, kad Žodis būti indoeuropiečių Kalbų pradžioje yra buvęs „tikras veiksmažodis, turįs konkrečią reikšmę“, ir kad ši reikšmė žymėjusi „visų pirma konkretų ko nors buvimą tam tikroje vietoje“.

Ir štai kaip tik šiam konkrečiam buvimui nusakyti lietuviškasis būti yra išvystęs skirtiną lytį, kurios, jei autorius neklysta, nerandame jokioje kitoje indoeuropiečių Kalboje. Lietuviškojo būti esamasis laikas turi dvi lytis: 1) aš esu, tu esi, jis yra; Mes esame, jūs esate, jie yra ir 2) aš būnu, tu būni, jis būna; Mes būname, jūs būnate, jie būna arba aš būvu, tu būvi, jis būva; Mes būvame, jūs būvate, jie būva. Lytys būna ir būva prasmės atžvilgiu yra visiškai vienodos; garsiniu tačiau požiūriu skambesnė yra lytis būna, todėl ji šioje Knygoje ir tevartojama. Galimas daiktas, kad lytis būna – būva yra susidariusi analogiškai pagal kitų panašios šaknies veiksmažodžių esamojo laiko formas: pagal žūnu, griūnu susidarė būnu, pagal žūvu, griūvu  –  būvu. Taip pat galimas daiktas, kad ši lytis yra naujesnė, palyginus ją su gramatikos vadinamomis norminėmis formomis esu, esi, yra. Kiekvienu betgi atveju ši lytis yra kilusi iš veiksmažodžio būti: tai yra jo paties išsiskleidimas, o ne koks papildas kitu veiksmažodžiu, kaip, sakysime, lotyniškasis esse yra papildomas existere, norint nusakyti patį buvimą.

Šalia lyties būna yra Lietuvių Kalboje išlikusi ir „senoji atematinė forma „esti“, kuri, pasak gramatikos, „reiškia pasikartojantį ko nors buvimą“ ir tuo skiriasi ne tik nuo lyties yra, bet ir nuo lyties būna, – lytis būna nusa­ko daugiau trukmę negu dažnį. Autorius savo Knygoje vartoja lytį esti, tačiau jos netapatina su lytimi būna.

Koks yra metafizinis lyties būna svoris? Visų pirma ši lytis nėra ir negali būti loginė jungtis. Lietuviškai negalima tarti jis būna Žmogus arba jis būna ligonis, –  šie sakiniai yra galimi, tik papildžius juos kuria nors aplinkybe, vadinasi, suteikus lyčiai būna nebe jungties, o savarankiško veiksmažodžio prasmę, pvz., išgėręs jis būna geras Žmogus arba išgėręs jis būna ligonis. Tokiais atvejais būna nejungia ištaros dalių, o pabrėžia buvimą (gerumo, ligūstumo). Vis dėlto lytimi būna ištartas buvimas nėra atsietinis: „būna“ taria buvimą būklėje, vadinasi, vykstantį tam tikromis aplinkybėmis (vietos, laiko, būdo). Lietuviškai negalima sakyti Dievas būna, jei kalbame apie jo buvimą ar nebuvimą apskritai. Atsietiniam buvimui reikšti tarnauja lytis yra („Dievas yra“ arba „Dievo nėra“). Užtat visur ten, kur reikia nusakyti būtybės buvimą tam tikroje padėtyje, lytis būna esmiškai pirmauja. Sakysime: Žmogus būna Pasaulyje, Žmogus būna rūpindamasis, Žmogus būna mirties linkui ir t. t. Mėgindami šiose ištarose Žodį būna pakeisti Žodžiu yra, pakeistume jų prasmę arba ją net visiškai sunaikintume. Pavyzdžiui, „Žmogus yra Pasaulyje“ anaiptol nereiškia to paties, kaip „Žmogus būna Pasaulyje“, o posakis „Žmogus yra rūpindamasis“ netenka prasmės iš viso, nes lytis yra nepabrėžia padėties, kurią rūpestis kaip tik ir sudaro. Kur tad metafizika apmąsto buvimą arba vykstantį tam tikromis aplinkybėmis, arba turintį tam tikrą savybę (existentiale), visur ten lytis būna yra neatstojama. Užtat ji ir turi didžią metafizinę svarbą. Ji išvaduoja mąstymą iš prievartos tarti atsąju būdu (yra) tai, kas yra mąstoma konkrečiu būdu. Be lyties būna ir jos vedinių (apie juos kalbėsime netrukus) egzistencinės filosofijos negalėtume nei kurti, nei jos suprantamai perteikti. Knygoje pateikta būties kaip ,,Es ist Es selbst“ (M. Heidegger) interpretacija gali būti ryškus Žodžio būna svarbos pavyzdys.

Tuo ar kitu atžvilgiu vykstantį buvimą išvysto toliau priešdėliniai būti veiksmažodžiai. Jų esama ištisos aibės: apibūti, apsibūti, atbūti, įbūti, išbūti, nubūti, pabūti, perbūti, prabūti, pribūti, prisibūti, subūti, užbūti. Jų minties atspalviai yra gana skirtingi. Tačiau beveik visi jie yra pajėgūs pereiti iš savo kasdieninės skirtybės į filosofinę bendrybę ir tuo būdu prisiimti metafizinę reikšmę. Sakysime: Žodžio apsibūti viena iš reikšmių yra įprasti būti svetimoje aplinkoje (pvz., Vaikai svetur greitai apsibūna). Tai kasdieninė reikšmė. Tačiau ji turi metafizinę gelmę: apsibūti, vadinasi, įprasti būti reiškia sulėkštinti savo buvimą arba suburžuazėti: apsibuvimas yra būdingas nefilosofuojančiam miesčioniui. Ir priešingai, keleivinę Žmogaus būseną Žemėje (in via) gražiai nusako neiginys neapsibūti; Žmogus niekur neapsibūna, vadinasi, su niekuo nesuauga, niekur neįpranta būti: neapsibūti yra Žmogaus būsena Žemėje. Arba: Žodis pribūti reiškia ilgą buvimo tam tikroje būklėje trukmę (pvz., jau pribuvo gražu, dabar ims lyti). Metafizinė gelmė čia yra ta, kad šis Žodis nusako buvimo sotį (prisibuvo ligi soties) ir tuo pačiu buvimo nuobodį. Skundas ir net pasišlykštėjimas buvimu, toks aiškus J. P. Sartro filosofijoje, gali būti gražiai nusakytas Žodžiu prisibuvo: kas yra prisibuvęs, tas bodisi savu buvimu, pergyvendamas jį kaip šlykštynę. Šitaip galėtume perbėgti visus aukščiau minėtus priešdėlinius būti veiksmažodžius ir beveik visuose juose rasti tą ar kitą metafizinę įžvalgą. Todėl šie veiksmažodžiai ir yra metafiziškai reikšmingi; jie įgalina filosofuojantįjį lengvai ištarti tą ar kitą savos minties atspalvį, nes norint suprasti kieno nors mintį, visų pirma reikia suprasti jo Kalbą.

Du veiksmažodžio būti vediniai prašosi ypatingo metafizikos dėmesio, būtent buvoti ir būtinti. Juodu yra nebe priešdėliniai, o priesaginiai veiksmažodžiai, sava priesaga kaip tik ir nusaką būdingą buvimo atžvilgį.

Lietuviškųjų veiksmažodžių priesaga –oti turi nemaža reikšmių. Prijungta prie veiksmažodžio būti, ši priesaga savo reikšme siaurėja, sykiu betgi ir gilėja. Gramatikos žodžiais galima ją nusakyti kaip „užsiėmimą tuo, kas pasakyta pagrindiniu žodžiu“. Pagrindinis gi Žodis mūsų atveju yra buvimas. Todėl buvoti reiškia atsidėti buvimui, užsiimti buvimu, rūpintis buvimu; trumpai tariant, buvoti reiškia mąstyti buvimą kaip sąmoningą, mane patį liečiančią trukmę laike. Šis žodis savaime lenkia mąstymą mūsojo būvio žemėje kryptimi ir todėl atstoja sustabarėjusią svetimybę „egzistuoti“. Šia prasme buvoti ir yra knygoje vartojamas.

Veiksmažodžio buvoti atšakos būvėti irbuvinėti gali taip pat įgyti gilią metafizinę reikšmę, norint nusakyti žmogiškąjį neapsistojimą Žemėje, pvz., visur būvėjau, bet niekur neįsibuvau, vadinasi, niekur neįaugau į buvimą taip, jog pergyvenčiau jį kaip nebepraeinamą. Dar ryškiau žmogiškąjį neapsistojimą nusako Žodis buvinėti, kurio priesaga -inėti „reiškia kartojamą ar tęsiamą mažybinį veiksmą“. Šiuo Žodžiu nusakomas buvimas yra pergyvenamas kaip susidedąs iš akimirkų, kaip netolydinis, nuolatos pertraukiamas lėkštos kasdienybės, taip kad apie Žmogų galima tarti, jog jis Žemėje ne būna, o tik buvinėja. Jo buvojimas iš tikro yra ne kas kita, kaip buvinėjimas, trunkąs akimirką, o paskui vėl pereinąs į apsibuvimą, vadinasi, į buvimo sulėkštinimą miesčioniška kasdienybe.

Paties didžiausio metafizinio svorio yra veiksmažodis būtinti. Priesaga -inti, pasak gramatikos, „reiškia priežastinį veiksmą“; kitaip tariant, veiksmažodžio kamienu reiškiamas dalykas turi priežastį arba autorių, todėl ir pats šia priesaga nešinas veiksmažodis yra tranzityvinis: būtinti reiškia daryti, kad kas nors būtų arba teikti kam nors buvimą. Tai ypatinga lietuviškojo būti skleidimosi savybė, nes turbūt nėra kitos Kalbos, –  bent indoeuropiečių Kalbų Šeimoje, –  kurioje veiksmažodis būti virstų tranzityviniu ir tuo nusakytų, kad buvimas yra priežastinio veiksmo pasekmė. Tai turi ypatingą reikšmę, apmąstant Pasaulio santykį su Dievu. Apibūdinant šį santykį kaip kūrimą, tuoj pat klausiama, ką gi reiškia kurti. Metafizinė atsakymo į šį klausimą gelmė priklauso nuo to, ar Kalba pajėgia nusakyti šią gelmę tiesiog, ar tik aprašomuoju būdu. Lotynų Kalba, pavyzdžiui, kūrimo gelmės tiesiog nusakyti negali, todėl Kalba apie ją gana kebliu aprašomuoju būdu: kūrimas esąs „productio rei ex nihilo“ (tačiau kas gi yra šisai „productio“?), „collatio esse“ (tačiau ką gi reiškia „conferre“?), „mutatio improprie dieta“ (bet kas gi čia „mutatur“?) ir t. t. Tuo tarpu Mes, turėdami tranzityvinį veiksmažodį būtinti, atsakome gana aiškiai: kurti reiškia būtinti. Šia ištara visa kūrimo samprata tuoj pat įgyja metafizinį pobūdį, atskleisdama įžvalgą, kad kūrimas nėra joks paviršutinis veiksmas, reiškiąsis ar ką nors kildinant (producere), ar ką nors teikiant (conferre), ar ką nors pakeičiant (mutare), bet įbūtinant tai, kas būties neturėjo, vadinasi, ko nebuvo. Tranzityvinis veiksmažodis būtinti esmiškai palengvina kūrimo metafiziką ir tuo pačiu pačią kūrimo sampratą, nes nereikalauja šauktis ano viduramžiško, tiek neaiškumų keliančiojo „nihilum“, kuris kalbine savo išraiška anaiptol nėra buvimo paneigimas ir todėl lieka neaiškus pats savyje.

Kiek lietuviškasis būti yra savyje sklaidus, rodo dalyvio kategorija: būti turi visus veiksmažodžio dalyvius bei jų atšakas, kas kaip tik ir patvirtina ankstesnį teigimą, esą veiksmažodis būti mūsų Kalboje yra išsilaikęs kaip savarankiškas, nevirsdamas tik pagalbiniu sudurtiniams laikams sudaryti ar loginei jungčiai išreikšti. Nenagrinėdami būti dalyvių iš esmės, norime čia tik išskaičiuoti jų lytis, kad paregėtume jų gausą ir tuo pačiu galimybę panaudoti šias lytis tam ar kitam metafiziniam reikalui. Veikiamieji dalyviai: esąs (būnąs – būvąs), buvęs, būdavęs, būsiąs; neveikiamieji dalyviai: esamas, būtas, būsimas, reikiamybės dalyvis: būtinas; pusdalyvis: būdamas; padalyviai: esant (būnant – būvant), buvus, būdavus, būsiant; būdinys: bute, būtinai; siekinys: būtų. Visų šių lyčių įprastinė reikšmė yra aiški savaime. Kiek jos filosofuojant gali įgyti metafizinę prasmę, priklauso nuo kiekvieno mąstytojo skyrium. Viena tik aišku, kad nėra nė menkiausio pagrindo skųstis Lietuvių Kalbos skurdu bei stigliumi metafizikos atžvilgiu.

Veiksmažodis būti skleidžiasi betgi ne tik veiksmažodžio matmenyje; jis skleidžiasi ir daiktavardžių daryba, be kurios metafizika taip pat išsiversti negali, kadangi savam objektui nusakyti ji yra reikalinga ne tik veiksmą bei laiką, bet ir daiktą tariančio Žodžio. Ir štai lietuviškasis būti pasirodo esąs nuostabiai lankstus ir šiuo atžvilgiu. Nekeisdamas savo šaknies bū-, jis yra atviras įvairiausioms daiktavardinėms priesagoms ar galūnėms, kurios nusako skirtinus būtybės atspalvius, tačiau minėta šaknimi (bū-) pasilieka visad susijusios su būtybe ir tuo savaime į ją nurodo. Yra didelė lietuviškojo būti teigiamybė, kad daiktavardiniai jo vediniai niekad nenutolsta nuo pagrindinės jo reikšmės, todėl visados yra jo paties sklaida, o ne svetima, iš šalies atėjusi jam parama, kaip lotynų Kalboje (pvz., existentia, modus, necessitas, situatio ir kt). Daiktavardinių Žodžio būti vedinių Lietuvių Kalboje gali būti gana daug. Aibė mūsojo daiktavardžio priesagų ir galūnių įgalina mąstytoją, vadovaujantis kalbine nuojauta, ištarti net ir labai naują savo mintį ar jos atspalvį. Šitoje vietoje mėginsime tik trumpai nurodyti metafizinę prasmę tų daiktavardinių žodžio būti vedinių, kuriuos vartojame šioje Knygoje, toli gražu neišsemdami šio Žodžio galimybių.

Žodis būti nurodo, kad kas nors būna; gi veiksmas, kuriuo kas nors būna, lietuviškai vadinas buvimas. Lietuviškasis ,,regėjimo kampas“ interpretuoja buvimą ne kaip padėtį Parmenido prasme, bet kaip veiksmą greičiau Heraklito prasme, kadangi jį nusako veiksmažodiniu daiktavardžiu, turinčiu priesagą -imas, kuri, pasak gramatikos, yra vartojama „labai aiškia ir gryna veiksmo prasme“. Metafizinis klausimas, ar būti ir veikti yra tas pat, lietuviškuoju buvimas yra atsakomas teigiamai, ir šis atsakymas yra įaustas į kalbinę buvimo lytį: buvimas taria ne pasyvumą, o aktyvumą. Nūn, būdamas veiksmas, buvimas visad yra kieno nors veiksmas, vadinasi, turi subjektą arba „savininką“, kurį vadiname būtybe: tai, kas būna, yra būtybė. Šis Žodis yra plačios prasmės, nes jis apima visa, kame tik susitelkia buvimas kaip veiksmas. Priesaga -ybė teikia Žodžiui, pasak gramatikos, „labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę“. Kalbiškai tad būtybė yra tai, kam būti yra ryški bei stipri savybė. Bet kaip tik todėl, kad buvimas būtybei yra savybė, jis nėra jai būtinas: būtybės gali ir nebūti. Gi tai, kas padaro, kad būtybė, nors ir galėdama nebūti, vis dėlto būna, yra būtis: būtis yra buvimo šaltinis ir jo pagrindas bei galia; ji glūdi už buvimo, kaipatmintis slypi už atsiminimo ir mirtis už mirimo. Priesaga -tis Žodį sukonkretina, sykiu tačiau teikia jam grindžiamosios jėgos: Viltis yra vylimosi pagrindas bei nešėja; stotis įgalina traukinį sustoti. Teikiama žodžiui būti, ši priesaga padaro, kad būtis įgyja transcendentinę prasmę, vadinasi, kad ji yra mąstoma kaip peržengianti būtybę ir tuo pačiu skiriantis nuo šiosios ontologiškai, tai yra pačiu buvimu. Ontologinė skirtybė tarp būties ir būtybės vaidina tiek filosofijoje apskritai, tiek ir šioje knygoje grindžiamąjį vaidmenį. Be abejo, būtis, kaip ir kiekvienas kitas filosofinis žodis, yra atvira ne vienai prasmei; ji yra gana artima pačiam buvimui, jei jį suprantame kaip susietą su tam tikra būtybe ir vykstantį tam tikroje aplinkoje. Todėl ne sykį yra kalbama apie žmogiškąją būtį, apie sunkią būtį, apie kančios pilną mūsų būtį ir t. t. Šio minties atspalvio nevengta nė Knygoje. Tačiau būties poslinkis aprėžtojo buvimo linkui visad yra nusakomas kokiu nors papildiniu. O kur būtis tiek susikonkretina, jog reiškia „įprastines kasdieninio gyvenimo sąlygas“, ten ji keičia savo šaknį, virsdama buitimi, pvz., buitinės sąlygos, buitinės pasakos, buitinis aptarnavimas, „kam buitis, o kam buitelė“ (Žmonių posakis).

Šie trys Žodžiai – buvimas, būtybė, būtis – yra patys atsajausi ir todėl patys metafiziškiausi. Šalia jų veiksmažodis būti turi betgi ir konkretesnių daiktavardinių vedinių, ne mažiau metafiziškai reikšmingų, kaip ir anieji.

Visa Kalbos sąranga  –  jos sandų turtingumas bei lankstumas  –  yra filosofavimui neatstojamos vertės. „Žodyninė sudėtis rodo, kokiu mastu, kokiu laipsniu Žmogaus Sąmonė apibendrintai atspindi atskirus tikrovės daiktus ir reiškinius. Kalbos žodyninės sudėties turtingumas rodo Žmogaus pažintų tikrovės daiktų ir reiškinių įvairumą, gausumą ir turtingumą. O iš gramatinės sandaros matyti, kokiu mastu, kokiu laipsniu Žmogaus Sąmonė atspindi pačius bendruosius tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius bei santykius“ (Lietuvių Kalbos gramatika). Lietuvių Kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį objektą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu Lietuvių Kalba nenusileidžia jokiai kitai Kalbai, kuria istorijos eigoje buvo sukurta ar yra kuriama aukšto lygio filosofija. Mūsų Kalba yra atviras kelias į Mūsų filosofiją. Ar Mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo Mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava Kalba.

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
23
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn