Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs – jaučių šunys). 1835 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija. Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas.

Buldogai – šunys, su kuriais gali draugauti tikrai ne visi. Jie reikalauja supratimo ir meilės, už kurią atsako prisirišimu ir draugyste.

Tai stiprus, nedidelio ūgio, bet galingas, kresnas šuo. Galva masyvi ir didelė, palyginti su liemeniu. Snukis trumpas, labai platus, kampuotas. Liemuo trumpas, galūnės stiprios ir raumeningos. Strėnos aukštos ir stiprios. Eisena sunki, atitinka kūno konstituciją: šuo eina trumpais ir greitais žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga smulkia risčia.

Patinai sveria 24,75 kg, patelės 22,5 kg. Patinų aukštis ties ketera 38-40 cm.

Buldogų spalva – tigrinė (arba tigrinė, o snukis juodas), gali būti ir vienspalviai, dėmėti, balti, įvairių spalvų, tik ne juodi ar juodi su šviesia spalva.

Karolis Masilionis „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“

Views All Time
Views All Time
2947
Views Today
Views Today
1
0 0