Hitlerio 50-mečio iškilmės. Išskirtinis Hitlerio vadovybės dėmesys Lietuvos Kariuomenės vadui S. Raštikiui (ištraukos iš jo 1956 m. išleistų atsiminimų) *

Praėjus vos trims savaitėms po Klaipėdos krašto atplėšimo, per Vokietijos atstovą Kaune Dr. Zechliną Reicho užsienių reikalų ministeris pakvietė mane dalyvauti balandžio 20 d. Hitlerio 50 m. amžiaus sukakties proga rengiamose iškilmėse ir dideliame kariuomenės parade Berlyne. Prezidentūroje ir užsienių reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas – važiuoti į Berlyną ar ne. Buvo nutarta važiuoti…

Berlyno geležinkelių stoty Friedrichstrasse mus sutiko vienas vokiečių generolas ir generalinio štabo pulkininkas Schulz, kaip vokiečių kariuomenės vadovybės atstovai, be to, vokiečių užsienių reikalų ministerijos Skandinavijos ir Pabaltijo skyriaus viršininkas von Grundherr, Lietuvos atstovas Vokietijoje Škirpa ir kiti. Iš stoties buvome nuvežti į Adlon viešbutį Unter den Linden, prie kurio buvo išrikiuota pėstininkų garbės kuopą su karo orkestru mus pasitikti. Man teko priimti kuopos vado raportą, apeiti rikiuotę-frontą ir priimti suteiktą mūsų delegacijai karinę pagarbą.

Į iškilmes buvo privažiavusių daug delegacijų iš visų pasaulio kraštų. Kai kurių valstybių delegacijos buvo ypač didelės, pav., italų, japonų, slovakų, pietų slavų [Jugoslavijos], turkų, kai kurių Pietų Amerikos valstybių…

Tą pačią dieną [balandžio 19 d.] vokiečių kariuomenės vadas gen. von Brauchitsch pakvietė pietų visus delegacijoje buvusius karius. Aš buvau pasodintas tarp generalinio štabo viršininko generolo Halderio ir žinomo vokiečių šarvuočių bei tankų taktikos specialisto generolo Guderiano. Štabo viršininkas labai teiravosi apie lietuvių, ypač jaunimo ir studentų, nuotaikas lenkų atžvilgiu ir apie Vilnių, ar labai Lietuvos gyventojai jo ilgisi. Juk tuo metu vokiečiai rengėsi karui su Lenkija, todėl tokie generolo Halderio klausimai visai suprantami.

Balandžio 20 dieną jau anksti rytą kariuomenė pradėjo rikiuotis paradui. Plačioji Unter den Linden buvo pilna motorizuotos kariuomenės. Mane truputį stebino ant namų stogų išstatyti priešlėktuvinės artilerijos pabūklai ir sunkieji priešlėktuviniai kulkosvydžiai. Ore visą laiką patruliavo naikintuvai…

Tribūnos Hitleriui, vyriausybei ir svečiams buvo pastatytos Charlottenburgo plente prie Berlyno aukštosios technikos mokyklos. Tribūnos buvo abiejose plento pusėse…

Paradas truko apie keturias valandas. Keitėsi jungtiniai kariniai orkestrai, o visų ginklų rūšių voros vis žygiavo ir žygiavo. Iš pradžių pražygiavo karinių vėliavų batalionas. Mat, visi vokiečių kariuomenės pulkai buvo atsiuntę savo vėliavas Hitleriui pagerbti. Po vėliavų bataliono žygiavo pėstininkai, aviatoriai, parašiutininkai, jūrininkai, pėsti ir motorizuoti. Važiavo motorizuota artilerija, lengvoji, sunkioji ir sunkiausioji. Keli sunkiausios artilerijos pabūklai buvo tokio tipo ir dydžio, kokio niekas Vokietijoje dar nebuvo matęs. Pravažiavo labai daug sunkiųjų tankų. Ore skraidė naikintuvai ir sunkiųjų bombonešių eskadros…

Karinis paradas padarė visiems žiūrovams tikrai didelį įspūdį.

Pietų valgyti tą dieną iki vakaro nebuvo laiko. Adlono viešbučio administracija pasirūpino įduoti kiekvienam svečiui po gražų kišeninį paketuką. Parado metu galėjome užkąsti iš savo paketukų sausų pyragaičių, sūrio, šokolado ir patenkinti troškulį vermutu iš mažo buteliuko, buvusio kiekviename paketuke.

Po parado svečiai buvo paprašyti pas Hitlerį į Die Neue Reichskanzlei. Kieme kiekviena delegacija buvo sutikta išrikiuotos garbės sargybos ir būgnų garsais. Per Muschensaal buvome nuvesti į labai ilgą salę-galeriją. Visas tas pastatas,  Die Neue Reichskanzlei, kaip iš oro, taip ir viduje, buvo labai modernus, o toks stilius, nors jis ir gražus, labai greitai nusibosta ir nesudaro jokios nuotaikos. Viskas atrodė nejauku ir šalta. Iš oro ir viduje daug marmuro, bet nedaug papuošimų. Viduje brangūs paveikslai. Mažiau skulptūrų.

Galerijos salėje daug kas stebėjosi, kodėl prie manęs net kelis kartus priėjo vienas iš jaunesnių Hitlerio adjutantų ir nuoširdžiai kalbėjosi su manim. Jis iš karto pažino mane ir ta proga norėjo daugiau pasikalbėti, nes prieš septynerius metus mudviem teko tarnauti tame pačiame pulke vokiečių kariuomenėje, kur aš tada Stettine atlikinėjau karinį stažą. Tuomet jis tarnavo jaunesniuoju leitenantu, tik ką baigęs karo mokyklą.

Galerijos salėje visos delegacijos buvo išrikiuotos į vieną eilę alfabeto tvarka. Prie kiekvienos delegacijos buvo ir tos valstybės diplomatinis atstovas Berlyne. Jis turėjo pristatyti delegatus Hitleriui. Priėjęs prie manęs, Hitleris ištiesė man ranką, trumpai pasakė, kad jam esą labai malonu matyti Lietuvos delegaciją, ir nuėjo toliau sveikintis su kitomis delegacijomis.

Po oficialaus prisistatymo ceremonijų buvome pakviesti į kitą salę. Joje nebuvo nei stalų, nei kėdžių. Visa salė prisipildė svečių. Liokajai nešiojo svečiams kavą, arbatą, vyną, stipresnius gėrimus ir smulkius užkandžius. Hitleris stovėjo salės viduje ir kalbėjosi su vienu kitu svečiu. Vokietijos užsienių reikalų ministerijos protokolo šefas Freiherr von Dornberg, labai aukšto ūgio, dviejų metrų ir kelių centimetrų, vyras, vis paprašydavo prie Hitlerio vieną ar kitą svečią iš užsienio. Kaip vienas iš pirmųjų buvau ir aš paprašytas prieiti prie Hitlerio. Ministerio Škirpos ir pulkininko Čepausko lydimas, nuėjau. Škirpa dar kartą pristatė mane Hitleriui. Jis per savo vertėja Schmidtą paklausė, kokia kalba aš kalbu. Nelaukdamas vertėjo kreipiantis į mane, aš tiesiai vokiškai atsakiau Hitleriui, kad kalbu vokiškai ir galėsiu susikalbėti be vertėjo pagalbos. Schmidt nuėjo į šalį. Hitleris, susikryžiavęs rankas ant krūtinės, iš karto pradėjo maždaug taip kalbėti:

„Lietuvos vyriausybė labai protingai pasielgė, sutikdama geruoju grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tai buvo visiškai pribrendę, ir tas klausimas turėjo būti išspręstas. Šiam reikalui, taikai ir Lietuvai daug pasitarnavo jūsų užsienių reikalų ministeris, nes jis mokėjo įtikinti jūsų vyriausybę, kad kitoniškas sprendimas būtų buvęs labai nenaudingas Lietuvai. Jūs dabar gal dar neįvertinate šio reikalo, bet vėliau įsitikinsite. Dabar, kada tarp mūsų neliko jokių kliūčių, aš pageidauju, kad susinormuotų ir mūsų ūkiniai santykiai. Juk dabar yra nenormalu, kada Lietuva, būdama Reicho kaimynė, beveik visą savo žemės ūkio eksportą atiduoda ne Reichui, bet Anglijai.“

„Kaip tik dabar atvyko Lietuvos delegacija į Berlyną ūkinių derybų vesti,“ pasakė Hitleriui mūsų ministeris K. Škirpa. Hitleriui, matyti, nepatiko, kad jo kalba buvo pertraukta. Jis nieko neatsakė Škirpai ir kalbėjo su manim toliau. Dar paklausinėjo, kaip ir kur aš išmokau vokiečių kalbą, ar pažįstu Berlyną, kaip man patiko vokiečių kariuomenės paradas, kada grįšiu į Lietuvą. Palinkėjo dar paviešėti Berlyne ir šį tą pamatyti. Hitleris visą laiką kalbėjo tik pats, aš galėjau atsakyti tik į jo trumpus klausimus, šiaip neleido man išsižioti. Atsisveikinome. Milžinas protokolo šefas von Dornberg pakvietė prie Hitlerio kitą svečią, rodos, Vengrijos seną generolą. Įdomu, kad čia Hitleris rinkosi pasikalbėjimo partneriais tik užsieniečius karius. Su civiliais diplomatais jis šį kartą beveik nekalbėjo.

Kadangi politinėje arenoje tuo metu naujausias klausimas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas, tai ir Lietuvos delegacija Berlyne buvo savotiškas politinio dėmesio centras. Taip į ją žiūrėjo ir užsieniečiai ir patys vokiečiai. Todėl ir Hitleris teikė pirmenybę Lietuvos delegacijai. Todėl ir Hitlerio pasikalbėjimas su manim buvo ypatingai gaudomas fotografų. Viena tokia foto nuotrauka vėliau buvo iškabinta Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune.

Kokį įspūdį tada padarė man Hitleris? Pirmiausia atrodė, jog tai esą žmogus, su kuriuo galima kalbėtis tik apie politiką. Per pasikalbėjimą jis per daug akcentavo savo „aš, aš!“ Gavau įspūdį, kad jis iš viso vargu ar tariasi su kitais ir kad tai yra įgimto diktatoriaus, mėgstančio tik kitiems diktuoti savo valią, tipas. Kalbėjo jis paprastai, neieškodamas jokių mandagumo formų, jo kalbos stilius buvo kario, bet ne politiko ar diplomato. Iš viso atrodė, kad tai yra kieto būdo ir stiprios valios vyras, gal kiek storžieviškas ir truputį nemandagus, nekantrus, nervingas….

Tą patį vakarą Adlon viešbučio salėse von Ribbentrop suruošė priėmimą užsieniečiams svečiams. Tas pats von Dornberg pakvietė kažkokį Vengrijos generolą ir mane prie Ribbentropienės staliuko. Čia nuotaika buvo per daug įtempta, pasipūtusi, todėl aš pasistengiau greit nepastebimai palikti ne tik nemalonų staliuką, bet ir visą priėmimą ir grįžau į savo kambarį…

[Sekančios dienos] Vakare Kaizerhofo viešbutyje von Ribbentropas iškėlė svečiams iškilmingus pietus. Man buvo paskirta vieta prie pirmojo garbingiausiems svečiams stalo. Savo kaimynais turėjau darbo ministerį ir buv. Stahlhelmo organizacijos vadą Fr. Seldte ir darbo fronto vadą Dr. Ley… Čia pat sėdėjo vokiečių karo laivyno vadas admirolas Roeder [matyt turėjo omeny admirolą Erich Raeder] ir buvęs Latvijos kariuomenės štabo viršininkas generolas Hartmanis… Visi elgėsi prie stalo labai gražiai, tik vienas Dr. Ley buvo nerimtas, neramus ir per daug gėrė. Kada po pietų kitoje salėje prie atskirų staliukų buvo paduota kava, salės vidury mane sulaikė Ribbentropas ir pradėjo labai karštai politikuoti. Prie mūsų priėjo ir generolas von Brauchitsch [vokiečių kariuomenės vadas]. Ribbentrop įrodinėjo man, kad žydai, masonai ir plutokratai vedą pasaulį į naują karą. Jis daug kalbėjo apie anglus, apgailestaudamas, kad anglai, būdami giminiški vokiečiams, vis dėlto einą ne su jais, bet su vokiečių priešais. Jis ypač kaltino anglų laikraštininkus už nedraugingą propagandą prieš nacionalsocialistinį Reichą ir įtikinėjo mane:

„Atsiminkite, pone generole, kad karas bus, ir jei anglai politikai ir raštininkai (Schreiber) nesupras, tai garantuoju, kad tame kare pirmoji pralaimės britų imperija.“

Kiti diplomatai sukinėjosi aplink mus, norėdami prieiti prie Ribbentropo ir pasikalbėti su juo, bet jis vis nenorėjo paleisti manęs. Tai buvo, kaip vėliau visi spėliojo, taip pat savotiška diplomatinė demonstracija ilgiau kalbėtis su Lietuvos kariuomenės vadu, t.y. su atstovu tos valstybės, kuri be didelio konflikto išsprendė su Vokietija Klaipėdos krašto reikalą. Ši demonstracija buvo fotografuojama iš visų pusių…

Dar vieną dieną paviešėję Berlyne ir tos pačios garbės kuopos prie viešbučio palydėti, o stoty palydėti dar gausesnių palydovų, išvykome į mūsų mielą Kauną.

Traukiny gavau „Voelkischer Beobachter“ [Valdančiosios NS partijos pagrindinis dienraštis], kuriame buvo aprašytos visos buvusios iškilmės. Laikraštyje buvo ir mano dvi fotografijos – vienas mano portretas ir viena nuotrauka, vaizduojanti mano pasikalbėjimą su von Ribbentropu Kaiserhof viešbutyje. Laikraštyje buvo išspausdintos tik „svarbesnių“, kaip ten buvo parašyta, delegatų fotografijos, iš viso 6 ar 7. Lietuvos delegatas buvo patekęs net į dvi nuotraukas, nes jis, kaip „Voelkischer Beobachter“ rašė, buvęs labai įtakingas savo krašte. O man buvo aišku, kad tai buvo vėl vokiečių propagandos naujas pavyzdys, susijęs su neseniai buvusiais įvykiais Klaipėdos krašte ir su to krašto atplėšimu nuo Lietuvos ir prijungimu prie nacionalsocialistinio vokiečių Reicho. Tai buvo vokiečių propaganda, taikoma pirmiausia užsieniui.

Komentaras: Raštikio pateikti paaiškinimai, kodėl jo vadovaujama delegacija sulaukė tiek daug Reicho politinių ir karinių vadovų dėmesio neįtikina. Klaipėdos krašto prijungimas prie NS Vokietijos nebuvo pasaulio politikos dėmesio centre, kaip teigė Lietuvos Kariuomenės vadas. Didžiosios Europos valstybės neprotestavo prieš šią aneksiją; ji praėjo be rimtesnių tarptautinių incidentų ir šis įvykis nebuvo ilgai gvildenamas pasaulio spaudos puslapiuose. Tuomet kiti klausimai žymiai daugiau jaudino Europos visuomenes, o ypač Anglijos prieš tris savaites paskelbta karinės paramos deklaracija Lenkijai. Tai buvo neįprastas Londono žingsnis, kuris iš esmės suteikė Lenkijai pilną veikimo laisvę Vokietijos atžvilgiu. Anglija praktiškai įsipareigojo ginti Lenkiją, taip pat ir panaudojant karines priemones, tuo atveju, jei Varšuvai atrodytų, kad kokie nors Reicho veiksmai grėstų Lenkijos nepriklausomybei. Vokietija 1939 m. pradžioje pradėjo siūlyti derybas su Lenkija dėl jos sutikimo perleisti Gdansko/Danzigo miestą (kurį tuomet valdė Tautų lyga) Reichui. Lenkija kategoriškai priešinosi tokiam sprendimui ir prašė Anglijos bei Prancūzijos karinės paramos. Daug kam tuomet atrodė, kad šis lenkų-vokiečių konfliktas gali provokuoti dar vieną Europinį karą.

Raštikio apsilankymo Berlyne metu, jis patyrė Vokietijos spaudimą orientuoti Lietuvos užsienio, saugumo bei ūkio politiką į Reichą. Hitleris ir kiti civiliai bei kariniai vadai iš pradžių užuominomis kalbėjo apie galimybę Lietuvai atsiimti Vilnių tuo metu, jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Aštrėjant padėčiai šios užuominos virto raginimais, ypač po to kai rugsėjo 1 d. prasidėjo karas. Itin aktyviai veikė Kaune įsikūrę Reicho pasiuntinys Dr. Zechlinas ir vokiečių karinis atašė.

Visą šį procesą akylai stebėjo Lenkija, su kuria 1938 m. buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai. Jau po kelių savaičių po Raštikio vizito Vokietijoje, jis buvo pakviestas apsilankyti Lenkijoje ir susitikti su pačiais aukščiausiais kariniais ir civiliniais vadovais. Kaip rašė lenkų istorikas prof. P. Lossowski, buvo visai neaišku į kurią pusę pakryps Lietuva karinio konflikto metu. **

Pasak Lossowski, jaunieji lietuvių tautininkai šiek tiek nusivylę Prezidento Smetonos pasyvumu, pradėjo raginti Lietuvą užimti provokišką poziciją. Jų atstovai ir kiti provokiški autoriai pradėjo skleisti tokias mintis tautininkų leidinyje “Vairas”, kuris Lietuvai ypač kritiniu laikotarpiu buvo Smetonos valdžios laikinai sustabdytas. Apie jaunimo karingas nuotaikas Raštikis užsimena savo knygoje kalbėdamas su generolu Halderiu, kuris teiravosi apie Lietuvos jaunimo požiūrį į Vilnių. Jauniems tautininkams šiuo klausimu aktyviai pritarė Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. 1939 m. smarkiai augo Lietuvos-Vokietijos prekybiniai ryšiai. Bet visgi Lietuva, pasak Lossowski, pasirinko griežto neutralumo politiką dėl įvairių priežasčių. Viena iš svarbiausių buvo Anglijos ir Prancūzijos įspėjimai Lietuvai neprisijungti prie vokiečių karinių veiksmų atsiimant Vilnių.

Vokietijos pastangos įtraukti Lietuvą į savo orbitą staigiai nutrūko maždaug rugsėjo 14 d., karui dar siaučiant, kai tapo akivaizdu, kad lietuviai nerodo iniciatyvos Vilniaus atžvilgiu. Po kelių dienų Ribbentropas su Molotovu vėl susitiko dvišalės Nepuolimo sutarties derinimui ir tada Lietuva perėjo iš Vokietijos interesų zonos į sovietų. Jei Lietuva būtų parodžiusi iniciatyvą kariniais veiksmais atsiimant Vilnių, ji būtų likusi Vokietijos interesų zonoje, kaip buvo numatyta pirminėje Nepuolimo sutarties versijoje. Lietuva būtų išvengusi pirmosios sovietų okupacijos su jos visais žiaurumais, nebūtų reikėję organizuoti 1941 m. birželio sukilimo.

Daug kam gali atrodyti, kad Sovietų Sąjunga vis tiek būtų žiauriai nubaudusi mūsų šalį dėl tokios pozicijos. Galima tik paminėti, kad Suomija, Slovakija, Vengrija bei Rumunija buvo ypač aktyvios Vokietijos sąjungininkės karo metu ir dėl to daugiau nenukentėjo po karo nei Lietuva. Matyt sovietai su panieka žiūrėjo į Lietuvos nuolankumą bei pasyvumą ir nematė reikalo po karo tai įvertinti. Tokios valstybės-plėšrūnės daugiausia vertina ryžtą ir jėgą.

Paruošė: Algis Avižienis

* „Kovose dėl Lietuvos“, išleido „Lietuvių Dienos“, Los Angeles, California

** Piotr Lossowski, “Lithuania’s Neutrality in the Polish-German War of 1939”, Acta Poloniae Historica 1980.

Views All Time
Views All Time
17
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn