Alchemikas – Paulo Coelho – VIII dalis

Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#5

– Negalvok apie tai, kas pasiliko už nugaros, – prabyla Alchemikas, kai jie pasileidžia joti dykumos smėlynais. – Viskas ir visam laikui įrašyta Pasaulio Sielon.

– Žmonės apie grįžimą svajoja labiau nei apie išvykimą, – jau vėl apsipratęs su dykumos tyla, atsako jaunuolis.

– Jeigu tai, ką radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi.

Vyriškis kalba alchemijos kalba. Tačiau bendrakeleivis žino, kad jis turi omenyje Fatimą.

Sunku negalvoti apie tai, kas pasiliko už nugaros. Dykuma su savo beveik nesikeičiančiu peizažu pamažu prisipildo svajonių. Jaunuolis vis dar mato datulių palmes, šulinius ir mylimos moters veidą. Jis mato anglą, jo laboratoriją ir kupranugarių varovą – tikrą mokytoją, kuris tačiau nežino toks esąs. “Galbūt Alchemikas pats niekados nemylėjo…” – mąsto jis.

Šis su sakalu ant peties joja priekyje. Sakalas puikiai supranta dykumos kalbą ir, kai tik jie sustoja poilsio, palikęs Alchemiko petį, skrenda ieškoti maisto. Pirmąją dieną jis parneša kiškį. Antrą – porą paukščių.

Vakare jie ant žemės pasitiesia antklodes, bet ugnies nekuria. Dykumos naktys šaltos ir, mėnuliui siaurėjant dangaus skliaute, kaskart vis tamsesnės. Visą savaitę juodu joja tylėdami, persimesdami vos vienu kitu žodžiu apie tai, kaip saugotis, kad nebūtų įvelti į kautynes. Genčių karas tęsiasi, ir vėjas retsykiais atpučia salsvą kraujo kvapą. Vėjas jaunuoliui primena, kad egzistuoja Ženklų Kalba, visuomet pasirengusi atskleisti tai, ko negali matyti akys.

Septintąjį kelionės vakarą Alchemikas nusprendžia sustoti nakvynei anksčiau nei paprastai. Sakalas nuskrenda ieškoti grobio. Alchemikas išsitraukia vandens gertuvę ir pasiūlo jaunuoliui atsigerti.

– Na va, tavo kelionė baigiasi, – taria jis. – Tu ėjai paskui savąją Asmeninę Legendą, ir aš tuo džiaugiuosi.

– Bet jūs mane lydėjote nekalbėdamas. Aš tikėjausi, kad mokysite mane to, ką žinote. Prieš kurį laiką buvau dykumoje su žmogumi, turėjusiu alchemijos knygų, tačiau iš jų nesugebėjau nieko išmokti.

– Išmokti tėra vienintelis būdas, – atsako Alchemikas. – Veikiant. Visa, ką tau reikėjo žinoti, tave išmokė kelionė. Trūksta vienintelio dalyko.

Jaunuolis nori sužinoti kokio, tačiau Alchemikas jau įsmeigęs akis į horizontą ir stebi sugrįžtantį sakalą.

– Kodėl jūs vadinamas Alchemiku?

– Nes aš esu Alchemikas.

– O kodėl nesiseka kitiems alchemikams, kurie ieško, bet taip ir nesuranda aukso?

– Jie tiktai ieškojo. Jie ieško savosios Asmeninės Legendos lobio, nenorėdami gyventi pačios Legendos.

– Ko dar trūksta mano žinioms? – neatstoja jaunuolis.

Tačiau Alchemikas žiūri į horizontą.

Netrukus su grobiu grįžta sakalas. Juodu išrausia duobę ir joje sukuria laužą: taip niekas nepastebės ugnies.

– Aš esu Alchemikas, nes esu Alchemikas, – pakartoja senasis, jiems taisant valgį. – Šio mokslo išmokau iš savo senolių, kurie buvo išmokę iš savųjų… ir taip toliau – iki pat pasaulio sukūrimo. Tais laikais visas Didžiojo Kūrinio mokslas galėjo būti surašytas ant vieno paprasto smaragdo. Tačiau žmonės nesidomėjo paprastais dalykais ir pradėjo rašyti traktatus, interpretacijas, filosofinius apmąstymus. Kai kurie pradėjo dėtis žiną kelią geriau už kitus.

– Kas buvo parašyta Smaragdo Lentelėje? – klausia jaunuolis.

Tuomet Alchemikas pradeda piešti smėlyje – šis darbas trunka ne ilgiau kaip penkias minutes. Jam piešiant, jaunuolis prisimena senąjį karalių ir aikštę, kurioje juodu susitiko vieną dieną; atrodo, jog nuo tada prabėgo daugybė metų…

– Štai kas buvo parašyta Smaragdo Lentelėje, – baigęs ištaria Alchemikas.

Jaunuolis prieina arčiau ir skaito smėlyje užrašytus žodžius.

– Čia kodas… – sako jis, kiek nusivylęs Smaragdo Lentele. – Panašu į tai, kas buvo anglo knygose.

– Ne, – paprieštarauja Alchemikas. – Kaip ir paukštvanagių skrydis, šitai neturi būti perskaityta. Dėl vienintelės priežasties: Smaragdo Lentelė – tiesus takas link Pasaulio Sielos.

Išminčiai žinojo, kad regimasis pasaulis – tai Dangaus atvaizdas, jo kopija. Vien tas faktas, kad šis pasaulis egzistuoja, yra garantija, kad egzistuoja ir kitas, tobulesnis. Dievas sukūrė pirmąjį tam, kad tarpininkaujant regimiems dalykams žmonės galėtų suprasti Jo dvasinį mokymą ir Jo išminties stebuklus. Štai ką aš vadinu Veikla.

– Ko reikia, kad aš perskaityčiau Smaragdo Lentelę? – paklausia jaunuolis.

– Jei būtum alchemijos laboratorijoje, gal dabar ir būtų tinkamas metas aiškintis, kaip perskaityti Smaragdo Lentelę. Tačiau esi dykumoje. Taigi verčiau panirk dykumon. Ji padeda suprasti pasaulį taip pat gerai kaip bet kuris kitas daiktas žemėje. Beje, net nebūtina suprasti dykumą: užtenka patyrinėti paprastą smiltelę, ir joje galima išvysti visus Kūrinio stebuklus.

– Ką turiu daryti, kad prasiskverbčiau į dykumos gelmes?

– Klausykis savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos ir vieną dieną vėl jon sugrįš.

*

Tylėdami jie keliauja dar dvi dienas. Alchemikas dabar atrodo dar atsargesnis, nes jie artėja prie aršiausių susirėmimų zonos. Jaunuolis tuo tarpu stengiasi klausytis savo širdies.

O toji širdis sunkiai suprantama. Anksčiau ji taip troško išvykti, o dabar nori bet kuria kaina baigti kelionę. Kartais širdis nesiliauja sekusi ilgesio kupinų prisiminimų, o kartais susijaudina matydama kylančią saulę. Ir priverčia jaunuolį slapčiomis nubraukti ašarą. Ji plaka greičiau, kai jis kalba apie lobį, ir sulėtėja, kai nieko nematančios vaikino akys nuklysta už beribio dykumos horizonto. Tačiau niekuomet nenutyla. Net jei jaunuolis nė žodžiu nepersitaria su Alchemiku.

– Kodėl mes turime klausytis savo širdies? – paklausia jis vieną vakarą, jiedviem ilsintis.

– Todėl, kad ten, kur tavo širdis, ten ir tavasis lobis.

– Mano širdis nerami, – prisipažįsta jaunuolis. – Ji svajoja, nerimsta, duoda begales klausimų. Ji įsimylėjusi dykumos dukrą. Ji mane kamantinėja ir neleidžia užmigti ištisas naktis, kai galvoju apie ją.

– Tai gerai. Tavo širdis gyva. Nenustok klausytis, ką ji tau sako.

Per kitas tris dienas jie prasilenkia su keletu karių, mato jų ir tolumoje. Jaunuolio širdis pradeda kalbėti apie baimę. Ji jam pasakoja apie Pasaulio Sielą, seka girdėtas istorijas apie žmones, išėjusius ieškoti savųjų lobių, bet taip niekad jų ir nesuradusius. Kartais gąsdina, kad jis taip pat gali niekuomet nepasiekti lobio arba žūti dykumoje. O kai kada įtikinėja jį, kad jau gana, kad jis jau radęs meilę ir užsidirbęs daug aukso.

– Mano širdis – išdavikė, – sako jaunuolis Alchemikui, kai juodu sustoja pailsinti arklių. – Ji nenori, kad aš tęsčiau kelionę.

– Nieko blogo, – nuramina jį Alchemikas. – Tai liudija, kad tavo širdis gyva. Normalu bijoti dėl svajonės prarasti viską, ką jau pavyko įgyti.

– Tuomet kodėl aš jos turiu klausytis?

– Todėl, kad širdies nutildyti nepavyks niekada. Net jei apsimesi negirdįs, ką ji tau sako, ji bus ten, tavo krūtinėje, ir nesiliaus kartojusi, ką galvoja apie tavo gyvenimą ir pasaulį.

– Nors ir būdama išdavikė?

– Išdavystė – tai nelauktas smūgis. Jeigu gerai pažįsti savo širdį, ji tokio dalyko niekuomet nepadarys. Nes tu žinai jos svajones, jos troškimus ir sugebėsi tam užbėgti už akių. Nė vienas negali pabėgti nuo savo širdies. Štai kodėl geriau klausytis, ką ji sako. Kad negautum nelaukto smūgio.

Taigi jaunuolis keliauja per dykumą ir toliau klausydamasis savo širdies. Jis pradeda suprasti jos gudrybes ir klastas ir pagaliau susitaiko su tuo, kad ji tokia; kokia yra. Tuomet jis liaunasi bijojęs ir norėjęs grįžti atgal. Nes vieną vakarą širdis jam prisipažįsta esanti patenkinta. “Net jei aš kiek ir skundžiuosi, – sako širdis, – tai tik todėl, kad esu žmogaus širdis, o žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. Mes, širdys, stingstame vien nuo minties apie amžinai prarandamą meilę, apie galėjusias būti nuostabias, tačiau niekada nebūsiančias akimirkas, apie galėjusius būti surastus, tačiau amžinai liksiančius palaidotus smėlyje lobius. Nes, galų gale, jeigu tai įvyksta, mes siaubingai kenčiame”.

– Mano širdis bijo kančios, – sako jaunuolis Alchemikui vieną naktį, jiems žiūrint į bemėnulį dangų.

– Pasakyk jai, kad kančios baimė blogiau už pačią kančią. Ir kad jokia širdis nėra kentėjusi, sekdama paskui savo svajonę, nes kiekviena ieškojimo akimirka – tai susitikimo su Dievu ir Amžinybe akimirka.

“Kiekviena ieškojimo akimirka – tai susitikimo akimirka, – kartoja jaunuolis savo širdžiai. – Ieškant lobio, visos mano dienos šviesios, nes aš žinau, kad kiekviena valanda – tai svajonės jį surasti dalis. Ieškodamas lobio, pakeliui aš atrandu tai, apie ką nebūčiau net svajojęs, jei nebūčiau išdrįsęs siekti piemenims neįmanomų dalykų”.

Po to visą ilgą popietę jo širdyje viešpatauja ramybė. Ir tą naktį jis miega ramiai. Kai nubunda, širdis jam pradeda pasakoti apie Pasaulio Sielos dalykus. Ji sako, kad kiekvienas laimingas žmogus savyje nešiojasi Dievą. Ir kad laimę galima rasti paprastoje dykumos smiltelėje, kaip aiškino Alchemikas. Nes smiltelė – tai Kūrinio akimirka, ir Visata ją kūrė milijonus metų.

“Kiekvienas žemės žmogus turi jo laukiantį lobį, – sako jam širdis. – Mes, širdys, apie tai kalbame retai, nes žmonės nebenori ieškoti lobių. Mes apie juos pasakojame tik mažiems vaikams. Paskui leidžiame gyvenimui kiekvieną vesti link jo likimo. Deja, maža žmonių teina jiems nubrėžtu Asmeninės Legendos ir laimės taku. Dauguma pasaulį mato kaip kažką grėsminga, ir dėl to jis iš tikrųjų tampa grėsmingas. Tuomet mes, širdys, kalbame vis tyliau ir tyliau, tačiau visiškai nenutylame niekad. Tik linkime, kad mūsų žodžiai nebūtų išgirsti: mes nenorime, kad žmonės kentėtų todėl, kad nėjo mūsų nurodytu keliu.

– Kodėl širdys neliepia žmonėms sekti paskui savo svajones? – klausia jaunuolis Alchemiko.

– Tada labiausiai kentėtų pati širdis. O širdys nemėgsta kentėti.

Nuo tos dienos jaunuolis girdi savo širdį. Jis prašo, kad ji niekad jo neapleistų. Prašo, kad ji susigniaužtų krūtinėje ir įspėtų jį, vos tik jis pradės tolti nuo savo svajonių. Ir prisiekia, kad visada, išgirdęs šį įspėjimą, atsižvelgs į jį.

Tą naktį apie visa tai jis kalbasi su Alchemiku. Ir šis supranta, kad jaunuolio širdis sugrįžo Pasaulio Sielon.

– Ką aš turiu daryti dabar? – teiraujasi jaunuolis.

– Tęsk kelionę link piramidžių, – atsako Alchemikas.

– Ir lik atidus ženklams. Dabar tavo širdis sugebės tau parodyti lobį.

– Ar kaip tik šito aš nežinojau anksčiau?

– Ne. Štai ką tau dar reikia žinoti:

Prieš įgyvendindama svajonę, Pasaulio Siela visuomet nori patikrinti, ko žmogus išmoko nueitame kelyje. Taip elgiasi ne linkėdama blogo, o tik todėl, kad kartu su svajone galėtume geriau įtvirtinti ir pamokas, gautas sekant paskui ją. Tai momentas, kai didžioji dauguma žmonių pasiduoda. Dykumos kalba tai būtų – “mirti iš troškulio, kai horizonte jau matyti oazės palmės”.

Ieškojimas prasideda Debiutanto Sėkme. O baigiasi visuomet Nugalėtojo įrodymu.

Jaunuolis prisimena seną savo krašto patarlę, sakančią, kad pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

*

Kitą dieną pasirodo pirmas aiškus pavojaus ženklas. Prie keliautojų prisiartina trys kariai ir klausia, ką jie čia veikia.

– Aš medžioju su savo sakalu, – atsako Alchemikas.

– Mes turime patikrinti, ar negabenate ginklų, – pareiškia vienas karių.

Alchemikas palengva nulipa nuo arklio. Tą patį padaro ir jo bendrakeleivis.

– Kam tiek pinigų? – klausia karys, pamatęs jaunuolio kapšį.

– Kelionei į Egiptą, – paaiškina šis.

Tas, kuris tikrina Alchemiko daiktus, randa mažutį krištolinį buteliuką, pilną kažkokio skysčio, ir stiklinį, geltonos spalvos kiaušinį, šiek tiek didesnį už vištos.

– Kas gi čia? – nustemba karys.

– Filosofinis Akmuo ir Ilgo Gyvenimo Eliksyras. Kas išgeria šio eliksyro, niekuomet neserga, o mažytis šio akmens gabalėlis bet kurį metalą paverčia auksu.

Trys kariai prapliumpa garsiai juoktis, ir Alchemikas juokiasi drauge su jais. Pralinksminti atsakymo, jie daugiau nebekamuoja keleivių ir leidžia šiems su visu turtu keliauti toliau.

– Jūs išprotėjote? – kai jie kiek nutolsta, kreipiasi į Alchemiką jaunuolis. – Kodėl šitaip atsakėte?

– Kad tau pademonstruočiau vieną paprastą gyvenimo taisyklę: mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.

Jie tęsia savo kelionę per dykumą. Su kiekviena diena jaunuolio širdis darosi vis tylesnė. Ji daugiau nesikankina dėl praeities ar ateities, tik stebi dykumą ir kartu su juo geria Pasaulio Sielos taurę. Jo širdis ir jis pats tampa draugais, nuo šiol niekada neišduosiančiais vienas kito.

Širdis dabar prabyla tik pažvalinti, padrąsinti jaunuolį, kurį tos tylōs dienos kartais ima siaubingai slėgti. Pirmą kartą širdis prasitaria apie jo gerąsias ypatybes: drąsą, kurios reikėjo paliekant avis ir pradedant gyventi savąją Asmeninę Legendą, entuziazmą, kurį jis parodė dirbdamas krištolo krautuvėje.

Ji jam kalba ir apie kitką: apie pavojus, pro kuriuos jis praėjo, jų nepastebėjęs. Sykį jis paslėpė iš tėvo pavogtą pistoletą, kuriuo tikrai galėjo smarkiai susižeisti. Paskui širdis jam primena dieną, kai vidury laukų buvo apsirgęs – vėmė, o po to ilgai miegojo; kiek toliau jo laukė du plėšikai, sumanę pavogti avis, o jį patį nužudyti. Bet kai jaunasis piemuo nepasirodė, jie pasišalino, manydami, kad šis pasuko kitu keliu.

– Ar širdys visada padeda žmonėms? – paklausia jis Alchemiko.

– Tik tiems, kurie gyvena savąją Asmeninę Legendą. Tačiau jos labai padeda vaikams, girtuokliams, senukams.

– Ar tai reiškia, kad jiems nebegresia pavojus?

– Tai tik reiškia, kad širdys daro, ką gali, – atsako Alchemikas.

Vieną vakarą juodu joja per vienos iš kariaujančių genčių stovyklą. Čia daugybė prašmatniais baltais drabužiais vilkinčių arabų su kovai parengtais ginklais. Vyrai rūko nargilę ir kalbasi apie kautynes. Niekas nekreipia dėmesio į du keliautojus.

– Nėra jokio pavojaus, – jiems kiek nutolus nuo stovyklos, atsidūsta jaunuolis.

Alchemikas įtūžta.

– Pasitikėk širdimi, tačiau nepamiršk, kad esi dykumoje. Kai vyrai kariauja, Pasaulio Siela taip pat girdi kautynių riksmus. Nuo pasekmių to, kas vyksta po šiuo dangumi, neapsaugotas nė vienas.

“Visa yra vienis”, – šmėsteli jaunuolio galvoje.

Ir, tarsi dykumai sumanius patvirtinti, kad Alchemikas teisus, netikėtai keliautojus aplenkia du raiteliai.

– Toliau joti negalima, – sušunka vienas karių. – Šioje vietovėje vyksta mūšiai.

– Aš toli nejoju, – žiūrėdamas jiems tiesiai į akis, atsako Alchemikas.

Kariai kelias akimirkas tyli, o paskui leidžia tęsti kelionę.

Jaunuolis stebi šią sceną sužavėtas.

– Jūs juos įveikėte žvilgsniu, – pareiškia jis.

– Akys parodo sielos stiprybę, – atsako Alchemikas.

“Tai tiesa”, – mintyse pritaria jaunuolis. Jiems jojant per stovyklą, jis jautė vieno minios viduryje stovėjusio kareivio žvilgsnį, įsmeigtą į jį ir į Alchemiką. Per tą nuotolį, kuris juos skyrė, jaunuolis nelabai galėjo įžvelgti jo veido bruožus. Vis dėlto buvo absoliučiai tikras, kad vyriškis juos stebi.

Pagaliau, kai juodu jau rengiasi įveikti per visą horizontą nusidriekusią kalnų grandinę, Alchemikas prasitaria, kad iki piramidžių likusios tik dvi dienos kelio.

– Jeigu mums teks netrukus išsiskirti, pamokykite mane alchemijos, – paprašo jaunuolis.

– Tu jau žinai tai, ką reikia žinoti. Telieka prasiskverbti Pasaulio Sielon ir surasti tą lobį, kurį ji yra paskyrusi tau, kaip ir kiekvienam iš mūsų.

– Aš noriu žinoti ne tai. Aš kalbu apie švino pavertimą auksu.

Alchemikas gerbia dykumos tylą ir jaunuoliui atsako tik jiems sustojus pavalgyti:

– Pasaulyje viskas vystosi. Ir išminčiams auksas yra labiausiai išsivystęs metalas. Neklausk manęs kodėl – aš šito neišmanau. Žinau tik kad Tradicija visuomet teisi. Žmonės klaidingai išsiaiškino išminčių žodžius. Ir auksas, užuot buvęs evoliucijos simboliu, tapo karų ženklu.

– Daiktai kalba daugeliu kalbų, – sako jaunuolis. – Aš girdėjau kupranugario bliovimą, buvusį tik bliovimu, vėliau tapusį pavojaus signalu ir pagaliau vėl virtusį paprastu bliovimu.

Jis nutyla – Alchemikas visa tai turi žinoti.

– Aš pažinojau tikrų alchemikų, – toliau dėsto pastarasis. – Jie užsisklęsdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobulėti kaip tas auksas; jie išradinėjo Filosofinį Akmenį, nes buvo supratę, kad tobulėjant vienam dalykui, tobulėja ir visa, kas yra aplinkui.

Kitiems Akmenį pavyko atrasti atsitiktinai. Šie žmonės buvo talentingi, protu pranokstantys daugelį. Tačiau jų nereikėtų skaityti, nes tokių buvo visai mažai. Pagaliau tretieji, ieškoję tik aukso, – šie niekuomet nerado paslapties. Jie pamiršo, kad švinas, varis, geležis taip pat turi įvykdyti savąsias Asmenines Legendas. Tas, kuris kišasi į kitų Asmenines Legendas, niekad neras savosios.

Paskutiniai Alchemiko žodžiai nuskamba kaip prakeikimas.

Jis pasilenkia ir pakelia nuo žemės kriauklę.

– Kadaise čia buvo jūra, – ištaria.

– Aš šitai pastebėjau, – atsiliepia jaunuolis.

Alchemikas jo paprašo pridėti kriauklę prie ausies. Kiek kartų jis taip darė vaikystėje, norėdamas išgirsti jūros ošimą!

– Šios kriauklės viduje visuomet yra jūra, nes tai – jos Asmeninė Legenda. Ir ji jos neatsižadės niekad – iki tol, kol dykumą vėl dengs bangos.

Juodu vėl sėda ant žirgų tęsti savo kelionės Egipto piramidžių link.

Saulė jau visai žemai, kada jaunuolio širdis duoda pavojaus ženklą. Juos supa milžiniškos kopos, ir vaikinas žvilgteli į Alchemiką. Tačiau šis, atrodo, nieko nepastebėjo. Po penketo minučių tiesiai prieš juos iškyla dviejų vakaro saulės apšviestų raitelių siluetai. Jaunuoliui nespėjus nieko pasakyti Alchemikui, iš dviejų raitelių pasidaro dešimt, paskui šimtas, ir galiausiai jie uždengia visas kopas.

Tai mėlynai apsirengę kariai su trigubais juodos spalvos lankeliais ant turbanų. Jų veidus dengia taip pat mėlynos skraistės, iš po kurių matyti tik akys.

Net iš šitokio atstumo akys rodo dvasios stiprybę. Ir šios akys pranašauja mirtį.