Alchemikas – Paulo Coelho – IX dalis

Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#6

Abu keliautojai nuvedami į netoliese esančią karinę stovyklą. Kažkoks kareivis Alchemiką ir jo bendrakeleivį įstumia į palapinę, tokią nepanašią į oazės palapines. Joje yra vyriausiasis vadas ir jo štabas.

– Tai šnipai, – pareiškia vienas iš vyrų.

– Mes – paprasti keliautojai, – atsako Alchemikas.

– Prieš tris dienas jus matė priešo stovykloje. Jūs kalbėjotės su vienu iš karių.

– Aš esu dykumos klajoklis, žvaigždžių žinovas, – ima aiškinti Alchemikas. – Ir neturiu jokios informacijos apie kariuomenių ar genčių judėjimą. Atlydėjau čia savo draugą.

– O kas tavo draugas? – klausia vadas.

– Alchemikas, – atsako Alchemikas. – Jis pažįsta gamtos galias. Ir mielai savo nepaprastus sugebėjimus pademonstruotų vadui.

Jaunuolis klausosi tylėdamas. Jam baugu.

– Ką veikia svetimšalis svetimoje žemėje? – paklausia vienas vyras.

– Jis nori pasiūlyti jūsų genčiai pinigų, – dar nespėjus jaunuoliui praverti burnos, įsiterpia Alchemikas.

Ir, paėmęs vaikino kapšį, paduoda vadui jo aukso monetas. Šis jas priima be žodžių: bus galima nusipirkti nemažą kiekį ginklų.

– Kas tai yra alchemikas? – pagaliau vėl paklausia arabas.

– Tai žmogus, pažįstantis gamtą ir pasaulį. Panorėjęs jis galėtų, panaudodamas tik vėjo jėgą, sugriauti šią stovyklą.

Vyrai juokiasi. Jie pripratę prie karo žiaurumų ir žino, kad vėjas mirtino smūgio suduoti negali. Ir vis dėlto kiekvienas jų pajunta krūtinėje virptelint širdį. Dykumos žmonės prisibijo burtininkų.

– Norėčiau ką nors panašaus pamatyti, – taria vadas.

– Mums reikia trijų dienų, – atsako Alchemikas. – Jis pasivers vėju. Paprasčiausiai kad parodytų jums savo galią. Jei jam tai nepavyks, jūsų genties garbei mes nuolankiai paaukosime savo gyvybes.

– Tu negali siūlyti to, kas man ir taip jau priklauso,- arogantiškai atrėžia vadas.

Tačiau suteikia keliautojams malonę trims dienoms.

Išsigandęs jaunuolis atrodo tarsi suparalyžiuotas. Išeinant iš palapinės, Alchemikas turi jį prilaikyti už alkūnės.

– Nerodyk jiems, kad bijai, – perspėja jis. – Jie – drąsūs vyrai ir niekina bailius.

Jaunuolis praradęs žadą ir atgauna balsą tik po kurio laiko, jiedviem einant per stovyklą. Laikyti juos uždarytus visai nebūtina: arabai paprasčiausiai iš jų atėmė arklius. Taip dar sykį pasaulis parodo, kiek daug esama jo kalbų: iki šiol buvusi laisva bekraštė dykumos erdvė dabar tapo neįveikiama siena.

– Jūs jiems atidavėte visą mano turtą! – papriekaištauja jaunuolis. – Viską, ką aš sugebėjau uždirbti per gyvenimą…

– Kokia iš jo nauda, jei turi mirti? Tavo pinigai tave išgelbėjo trims dienoms. Ne taip jau dažnai pinigai atitolina mirtį.

Tačiau jaunuolis per daug įbaugintas, kad girdėtų išminties žodžius. Jis nemoka pasiversti vėju. Jis nėra alchemikas.

Alchemikas vieno kario paprašo arbatos ir po truputėlį ją pila vaikinui ant riešų. Kartu ištaria keletą nesuprantamų žodžių – ir vaikino kūną užlieja ramybės banga.

– Nepulk į neviltį, – keistai švelniu balsu prabyla Alchemikas. – Tai trukdo kalbėtis su širdimi.

– Bet aš nemoku pasiversti vėju.

– Tas, kuris gyvena savo Asmeninę Legendą, žino viską ką turi žinoti. Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.

– Aš nebijau, kad man nepasiseks. Paprasčiausiai aš ne moku pasiversti vėju.

– Reikia išmokti. Nuo to priklauso tavo gyvybė.

– O jei nepavyks?

– Tu mirsi, bet būsi gyvenęs savąją Asmeninę Legendą. Tai kur kas geriau negu mirti, kaip miršta milijonai žmonių taip niekada ir nesužinojusių apie Asmeninės Legendos egzistavimą. Tačiau tu nesijaudink. Iš esmės mirtis mus daro atidesnius gyvenimui.

Praeina pirmoji diena. Netoliese vyksta didelis mūšis, ir į stovyklą atgabenama daugybė sužeistųjų. „Niekas nesikeičia, nors žmonės ir miršta”, – mąsto jaunuolis. Mirusius karius pakeičia kiti, ir gyvenimas tęsiasi toliau.

– Tu būtum galėjęs mirti vėliau, mano drauge, – kalba vienas karių prie savo kovos draugo palaikų. – Tu būtum galėjęs mirti sugrįžus taikai. Bet galiausiai tu vis tiek būtum miręs.

Pavakary jaunuolis susiranda Alchemiką, išnešusį dykumon savo sakalą.

– Aš nemoku pasiversti vėju, – vėl kartoja jis.

– Prisimink, ką tau sakiau: pasaulis – tai tik matomoji Dievo dalis. O Alchemija – kai materialiajam planui suteikiamas dvasinis tobulumas.

– Ką jūs čia veikiate?

– Peniu savo sakalą.

– Jei man nepavyks pasiversti vėju, mes mirsime, – atsidūsta jaunuolis. – Ar verta dar penėti sakalą?

– Tu mirsi, – atsako Alchemikas. – Aš moku pasiversti vėju.

Antrąją dieną jaunuolis užkopia į netoli stovyklavietės stūksančios uolos viršūnę. Sargybiniai jį praleidžia; jie jau girdėję apie burtininką, sugebantį pasiversti vėju, ir nenori artintis prie jo. Juk vis tiek dykuma – neįveikiama siena.

Jaunuolis visą šios antrosios dienos popietę praleidžia žiūrėdamas į dykumą. Jis klausosi savo širdies. O dykuma klausosi joje gyvenančios baimės.

Abi kalba ta pačia kalba.

Trečiąją dieną vyriausiasis vadas sukviečia štabo karininkus.

– Einam pas tą vaikiną, kuris pasiverčia vėju, – sako jis Alchemikui.

– Einam! – atsiliepia šis.

Jaunuolis nuveda juos ton vieton, kur buvo atėjęs vakar dieną, ir paprašo visų susėsti.

– Tam reikės trupučio laiko, – sako jis.

– Mes neskubame, – atsako vyriausiasis vadas. – Esame dykumos žmonės.

Jaunuolis įsmeigia akis į horizontą. Matyti kalnai tolumoje, kopos, uolos, šliaužiantys vijokliniai augalai, atkakliai augantys ten, kur neįmanoma jokia gyvybė. Tai dykuma, kuria jis keliavo mėnesių mėnesius, tačiau pažino tik mažutę jos dalelę. Toje mažutėje dalelėje jis rado anglą, karavanus, genčių kovas ir penkiasdešimties tūkstančių palmių bei trijų šimtų šulinių oazę.

– Ko tu iš manęs nori šiandien? – klausia dykuma.- Ar ne pakankamai mudu primąstėme vakar?

– Kažkur tu saugai mano mylimąją. Kai aš stebiu tavuosius smėlynus, kartu matau ir ją. Aš noriu pas ją sugrįžti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galėčiau pavirsti vėju.

– O kas tai yra meilė? – klausia dykuma.

– Meilė – tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu – žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.

– Sakalo snapas išplėšia dalelę manęs pačios, – atsako dykuma. – Jo grobį aš maitinu ne vienerius metus, girdau tuo trupučiu vandens, kurį turiu, rodau jam, kur rasti maisto; ir, žiūrėk, vieną gražią dieną, ką tik man savuoju smėliu jutus žvėrelio glamonę, nukrenta iš dangaus tas sakalas. Ir nusineša tai, ką puoselėjau.

– Bet būtent tam tu ir maitinai, ir auginai žvėrelį,- atsako jaunuolis. – Kad pamaitintum sakalą. O sakalas pamaitina žmogų. O žmogus vieną dieną pamaitina tavo smėlynus, ir juose vėl gimsta žvėreliai. Taip jau sukurtas pasaulis.

– Ir tai yra meilė?

– Taip. Tai, kas grobį paverčia sakalu, sakalą žmogumi, o žmogų – vėl dykuma. Tai, kas iš švino padaro auksą, o auksui leidžia vėl sugrįžti pasislėpti žemėje.

– Aš nesuprantu tavo žodžių, – atsiliepia dykuma.

– Tuomet suprask bent tiek, kad kažkur, vidury tavųjų smėlynų, manęs laukia moteris. Ir kad ji manęs sulauktų, man būtina pavirsti vėju.

Keletą akimirkų dykuma tyli.

– Aš tau duodu savo smėlius, kad vėjas turėtų ką pūsti. Tačiau viena aš negaliu nieko. Prašyki jo pagalbos.

Pradeda pūsti lengvas vėjelis. Karo vadai iš tolo stebi jaunuolį, kalbantį jiems nežinoma kalba.

Alchemikas šypsosi.

Vėjas atskrenda iki jaunuolio ir švelniai paliečia jo veidą. Jis girdėjo šio pokalbį su dykuma, nes vėjai visada viską žino. Jie lekia per pasaulį, nežinia kur užgimdami, nežinia kur numirdami.

– Padėk man, – sako jaunuolis. – Vieną dieną aš tavyje girdėjau savo mylimosios balsą.

– Kas tave išmokė kalbėti dykumos ir vėjo kalba?

– Mano širdis, – paaiškina jaunuolis.

Vėjas turi keletą vardų. Čia jis vadinamas siroku, nes arabai įsitikinę, kad jis atlekia iš kraštų, kur gausu vandens, kur gyvena juodaodžiai žmonės. Tolimoje šalyje, iš kurios atkeliavo jaunuolis, jis vadinamas Levantu, nes ten žmonės mano, kad jis atneša dykumos smėlį ir maurų kovų riksmus. Galbūt kitur, toli nuo kaimų, kuriuose ganomos avys, žmonės įsivaizduoja, kad vėjas gimsta Andalūzijoje. Bet vėjas neatskrenda iš niekur ir nenueina į niekur – štai kodėl jis stipresnis už dykumą. Vieną dieną dykumą bus galima apsodinti medžiais, net auginti joje avis, tačiau vėjas nebus valdomas niekada.

– Tu negali tapti vėju, – sako jis jaunuoliui. – Mes iš prigimties skirtingi.

– Tai netiesa. Kartu su tavim keliaudamas per pasaulį, aš sužinojau Alchemijos paslapčių. Manyje yra vėjų, dykumų, vandenų, žvaigždžių – visko, kas tik buvo sukurta pasaulyje. Mes padaryti tos pačios Rankos ir turime tą pačią Sielą. Aš noriu būti toks kaip tu – sugebėti prasiskverbti visur, perskristi jūras, nupustyti manąjį lobį dengiantį smėlį, prisišaukti mylimosios balsą.

– Vieną dieną aš girdėjau tavo pokalbį su Alchemiku. Jis sakė, kad kiekvienas daiktas turi savo Asmeninę Legendą. Žmonės negali pavirsti vėju.

– Pamokyk mane tapti vėju keletui akimirkų, – prašo jaunuolis. – Kad galėtume drauge pasikalbėti apie neribotas žmonių ir vėjų galimybes.

Vėjas smalsus, o čia – kažkas, ko jis neišmano. Jam patiktų apie tai pasikalbėti, tačiau jis tikrai nežino, kaip žmogų paversti vėju. Nors tiek visko žino! Jis formuoja dykumas, skandina laivus, sunaikina ištisus miškus ir sukiojasi po miestus, pilnus muzikos ir keisto triukšmo. Vėjas manė, kad jo galios beribės, o štai dabar priešais stovįs jaunuolis pareiškia, kad yra dar kai kas, ką jis galėtų daryti.

– Tai vadinama Meile, – sako jaunuolis, matydamas, kad vėjas jau linkęs nusileisti. – Tik tas, kas myli, gali tapti Kūrinio dalele. Kai mylime, nebūtina suprasti, kas vyksta, nes viskas vyksta mūsų viduje; ir tuomet žmonės sugeba pasiversti vėjais. Žinoma, su sąlyga, kad vėjai jiems padeda.

Vėjas labai išdidus, ir tai, ką sako jaunuolis, jį erzina. Jis pučia vis smarkiau, keldamas aukštyn dykumos smėlį. Tačiau galiausiai jam tenka prisipažinti, kad, net aplėkęs visą pasaulį, jis nežino, kaip paversti žmogų vėju. Ir kad nesupranta, kas yra meilė.

– Skraidydamas po pasaulį, aš pastebėjau, kad daugelis žmonių, kalbėdami apie meilę, žiūri į dangų, – sako vėjas, pyktelėjęs, kad turėjo prisipažinti nesąs visagalis. – Gal tau vertėtų kreiptis į dangų?

– Tuomet padėk man, – prašo jaunuolis. – Sukelk šioje vietoje dulkes, kad galėčiau žiūrėti į saulę ir neapakti.

Tada vėjas pradeda pūsti labai smarkiai, ir dangus susimaišo su žeme, o saulės vietoje belieka auksinis diskas.

Stovykloje nebeįmanoma nieko įžiūrėti. Dykumos žmonės gerai pažįsta šį vėją, jų vadinamą samumu, kuris baisesnis už audrą jūroje; tačiau jie nepažįsta jūros. Žvengia arkliai, smėliu apsidengia ginklai…

Ant uolos vienas karininkų pasisuka į vyriausiąjį vadą:

– Gal verčiau liautis?

Jiems sunku beįžiūrėti jaunuolį. Visų veidai aklinai uždengti mėlynomis skraistėmis, o akyse – išgąstis.

– Jau baikime šitai, – sumurma ir antras kariškis.

– Aš noriu matyti Alacho didybę, – pagarbiu balsu sako vadas. – Aš noriu matyti, kaip žmogus pavirsta vėju.

Sykiu jis įsimena baimę parodžiusius vyrus. Vėjui nurimus, jis juos atleis iš vadovaujamų pareigų. Dykumos žmonės neturi jausti baimės.

– Vėjas man sakė, kad tu pažįsti Meilę, – kreipiasi jaunuolis į Saulę. – Jei tu pažįsti Meilę, tu pažįsti ir Pasaulio Sielą, kuri padaryta iš Meilės.

– Iš ten, kur esu, – atsako Saulė, – aš galiu matyti Pasaulio Sielą. Ji bendrauja su mano siela, ir mudvi drauge padarome, kad augtų augalai ir, ieškodamos pavėsio, keliautų avys. Iš ten, kur esu, aš išmokau mylėti Pasaulį (o esu labai toli nuo jo). Žinau, kad jei nors kiek labiau prisiartinčiau prie Žemės, visa, kas joje yra, žūtų ir Pasaulio Sielos nebeliktų. Todėl mes stebime ir mylime vienas kitą iš tolo: aš Pasauliui duodu gyvybę ir šilumą, jis man duoda priežastį gyventi.

– Tu pažįsti Meilę, – pakartoja jaunuolis.

– Ir Pasaulio Sielą, nes mudvi daug su ja kalbamės savo begalinės kelionės po Visatą metu. Ji man sako, kad jai sunkiausia tai, jog iki šiol tik mineralai ir augalai suprato, kad visa yra vienis. Ir tam visai nebūtina, kad geležis būtų panaši į varį, o varis – į auksą. Toje vienovėje kiekvienas atlieka savo apibrėžtą vaidmenį. Tai būtų Taikos Simfonija, jei viską parašiusioji Ranka būtų sustojusi penktąją dieną…

Tačiau buvo šeštoji diena.

– Tu esi išmintinga, nes iš toli viską matai, – vėl prabyla jaunuolis. – Tačiau tu nepažįsti Meilės. Jei nebūtų buvę šeštosios dienos, nebūtų žmogaus, varis visuomet būtų varis, o švinas – švinas. Kiekvienas turi savąją Asmeninę Legendą, tai tiesa, tačiau vieną dieną toji Asmeninė Legenda būna įvykdyta. Tuomet reikia tapti kažkuo geresniu ir turėti naują Asmeninę Legendą – iki Pasaulio Siela iš tikrųjų taps visa apimančiu vieniu.

Saulė susimąsto ir ima dar skaisčiau spindėti. Vėjas, kuriam šis pokalbis patinka, taip pat papučia smarkiau, kad Saulė neakintų jaunuolio.

– Tam yra Alchemija, – sako šis. – Kad kiekvienas žmogus ieškotų ir rastų savąjį lobį, o po to stengtųsi būti geresnis nei buvo ankstesniame gyvenime. Švinas bus atlikęs savo vaidmenį, kada pasauliui nebereikės švino; ir tuomet jis turės virsti auksu.

Alchemikams pavyksta padaryti šią transformaciją. Jie mums parodo, kad kai stengiesi būti geresnis nei esi, viskas aplinkui tobulėja.

– O kodėl tu sakai, kad aš nepažįstu Meilės? – klausia Saulė.

– Nes Meilės esmė nėra nei būti nekintama kaip dykuma, nei lėkti per pasaulį kaip vėjas, nei žiūrėti kaip tu į viską iš toli. Meilė – tai jėga, keičianti ir tobulinanti Pasaulio Sielą. Kai aš į Pasaulio Sielą pažvelgiau pirmąjį kartą, man pasirodė, kad ji tobula. Vėliau supratau, kad ji – visko, kas sukurta, atspindys, kad ji taip pat turi savo karus ir savo aistras. Mes maitiname Pasaulio Sielą, ir Žemė, kurioje gyvename, bus geresnė arba blogesnė priklausomai nuo to, geresni ar blogesni būsime mes. Štai čia ir pasireiškia Meilės jėga, nes mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame.

– Ko tu lauki iš manęs? – klausia Saulė.

– Kad padėtum man pasiversti vėju, – atsako jaunuolis.

– Gamta mane pažįsta kaip visų išmintingiausią kūrinį, – sako Saulė, tačiau aš nežinau, kaip tave paversti vėju.

– Į ką tuomet man kreiptis?

Saulė valandėlę tyli. Jų klausosi vėjas, kuris netrukus apskelbs visam pasauliui, kad jos išmintis ribota. Tačiau išsisukti nuo šio Pasaulio Kalba kalbančio jaunuolio ji negali.

– Eik pas visa parašiusiąją Ranką, – taria Saulė.

Vėjas suūkia iš pasitenkinimo ir pūsteli smarkiau negu bet kada. Iš smėlio išraunamos palapinės, nuo saitų nutrūksta gyvuliai. Žmonės ant uolos kabinasi vienas į kitą, kad nebūtų nunešti.

Tuomet jaunuolis pasisuka į visa parašiusiąją Ranką. Ir, nespėjęs ištarti nė žodžio, pajunta, kaip nuščiūva Pasaulis. Taip pat nuščiūva ir jis.

Širdį užplūsta meilė, ir jis pradeda melstis. Tai malda, kokios dar niekad nėra kalbėjęs, – malda be žodžių, be jokių prašymų. Jis nedėkoja, kad surado ganyklų savo avims, kad pardavė daugiau krištolo; jis nemaldauja, kad jo išrinktoji sulauktų jo sugrįžtant. Iš įsigalėjusios tylos jis suvokia, kad dykuma, vėjas, saulė taip pat ieško šios Rankos parašytų ženklų, kad jie taip pat nori matyti jiems nubrėžtus kelius ir išgirsti, kas buvo išgraviruota ant vieno paprasto smaragdo. Jis žino, kad tie išbarstyti po Žemę ir Erdvę ženklai iš pažiūros lyg ir neturi jokios reikšmės ir atrodo atsiradę be priežasties ir kad nei dykuma, nei vėjai, nei saulės, nei žmonės nežino, dėl ko jie buvo sukurti. Tačiau toji Ranka – ji visam tam turi priežastį, ir tik ji viena sugeba daryti stebuklus, paversti vandenynus dykumomis ir žmones vėjais. Nes tik ji viena supranta aukščiausiąjį sumanymą, stumiantį Pasaulį prie taško, kada šešios kūrimo dienos pavirs Didžiuoju Kūriniu.

Ir jaunuolis pasineria Pasaulio Sielon ir mato, kad Pasaulio Siela – tai Dievo Sielos dalis, ir mato, kad Dievo Siela – tai jo paties siela.

Ir kad nuo šiol jis gali daryti stebuklus.

Samumas tą dieną pučia taip, kaip dar niekada nebuvo pūtęs. Karta po kartos arabai pasakos legendą apie vėju pasivertusį jaunuolį, kuris, drąsiai stodamas prieš vieno iš svarbiausių karo vadų galybę, vos nesugriovęs stovyklos.

Samumui nurimus, visų žvilgsniai nukrypsta į tą vietą, kurioje buvo jaunuolis. Jo ten nėra. Jis stovi greta beveik visiškai užpustyto sargybinio, saugojančio kitą stovyklos pakraštį.

Vyrai išgąsdinti burtų. Tačiau du žmonės šypsosi. Tai Alchemikas, suradęs tikrą savo pasekėją, ir vyriausiasis vadas – nes šis pasekėjas ką tik patvirtino Dievo šlovę.

Kitą dieną vadas atsisveikina su jaunuoliu ir Alchemiku ir paskiria jiems palydą, keliausiančią su jais tiek, kiek jie pageidaus.

*

Jie joja visą dieną. Vakarėjant pasiekia krikščionių koptų vienuolyną. Alchemikas pasiunčia atgal palydą ir nulipa nuo arklio.

– Nuo šios vietos tu keliausi vienas, – sako jis. – Iki piramidžių tik trys valandos kelio.

– Ačiū, – padėkoja jaunuolis. – Jūs mane išmokėte Pasaulio Kalbos.

– Aš tik priminiau tai, ką tu jau žinojai.

Alchemikas pasibeldžia į vienuolyno duris. Jas atidaro juodai apsirengęs vienuolis. Juodu trumpai pasikalba, po to Alchemikas įsiveda jaunuolį vidun.

– Aš jo paprašiau, kad leistų truputį pasinaudoti virtuve, – paaiškina.

Visi trys įeina vienuolyno virtuvėn. Alchemikas užkuria ugnį; vienuolis atneša gabalėlį švino, ir Alchemikas įdeda jį į geležinį indelį lydyti. Švinui suskystėjus, iš krepšio išsitraukia tą įdomųjį geltono stiklo kiaušinį, atkrapšto nuo jo beveik permatomą trupinėlį, aplipdo jį vašku ir įmeta į suskystėjusio švino indelį. Mišinys pasidaro raudonas kaip kraujas. Tuomet Alchemikas nukelia indelį nuo ugnies ir pradeda aušinti. Belaukdamas su vienuoliu šnekučiuojasi apie genčių karą.

– Tas karas tęsis ilgai, – sako jis vienuoliui.

Šis dėl to nepatenkintas. Jau seniai iš Gizos, nesulaukdami konflikto pabaigos, negali pajudėti karavanai.

– Tačiau tebūnie įvykdyta Dievo valia, – atsidūsta vienuolis.

– Tebūnie, – atsiliepia Alchemikas.

Kai indelis atvėsta, vienuolis ir vaikinas susižavėję mato: jo viduje atsirado sustingusio metalo skritulys, bet tai nebe švinas. Tai – auksas.

– Ar aš vieną dieną galėsiu to išmokti? – klausia vaikinas.

– Tai mano Asmeninė Legenda, o ne tavoji, – atsako Alchemikas, – bet aš norėjau tau parodyti, kad tai įmanoma.

Jie grįžta prie vienuolyno durų. Ten Alchemikas padalina aukso diską į keturias dalis.

– Čia jums, – taria jis, įteikdamas vieną gabalą vienuoliui. – Už jūsų didžiadvasiškumą, rodomą keliauninkams.

– Ši padėka gerokai viršija mano didžiadvasiškumą,- sutrinka vienuolis.

– Nekalbėkite taip. Jus gali išgirsti gyvenimas ir kitą sykį duoti mažiau.

Tada jis prieina prie jaunuolio.

– O čia tau. Už auksą, kuris liko karo vado rankose.

Jaunuolis nori paprieštarauti, kad tai kur kas daugiau, nei jis prarado. Tačiau kadangi girdėjo, kaip Alchemikas sudraudė vienuolį, susilaiko ir patyli.

– Šita dalis man, – sako Alchemikas. – Grįžtant vėl teks keliauti per dykumą, o karas tarp genčių dar nesibaigęs.

Tada jis paima ketvirtąjį gabalą ir vėl duoda vienuoliui.

– Tas gabalas – taip pat šiam vaikinui. Tuo atveju, jeigu jam jo prireiks.

– Bet aš keliauju ieškoti lobio, – nustemba jaunuolis. – Ir dabar esu nebetoli nuo jo.

– Taip, aš visiškai tikras, kad tu jį rasi, – atsako Alchemikas.

– Tuomet kam ši papildoma dalis?

– Kelionėje tu jau du kartus praradai savo uždirbtus pinigus: per vagį ir per karo vadą. Esu senas, prietaringas arabas, tikintis savo šalies patarlėmis. O viena jų sako: „Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį”.

Juodu vėl sėda ant žirgų.

– Norėčiau tau papasakoti vieną istoriją apie sapnus,- prabyla Alchemikas.

Jaunuolis prijoja arčiau.

– Senovės Romoje imperatoriaus Tiberijaus laikais gyveno vienas geras žmogus, kuris turėjo du sūnus. Pirmasis tapo kariškiu ir buvo pasiųstas į tolimą imperijos provinciją. Antrasis buvo poetas ir savo puikiomis eilėmis garbino Romą.

Vieną naktį tėvas susapnavo sapną. Jam pasirodė angelas ir pasakė, kad vieno iš jo sūnų žodžiai taps garsūs visame pasaulyje ir bus kartojami ateinančių kartų. Senasis žmogus nubudo verkdamas iš džiaugsmo, kad patyrė apreiškimą, dėl kurio kiekvienas tėvas galėtų didžiuotis, ir kad gyvenimas jam toks dosnus.

Netrukus senelis žuvo gelbėdamas vaiką, ant kurio vos neužvažiavo karieta. Kadangi buvo dorai ir teisingai nugyvenęs savo amžių, pateko tiesiai į dangų ir ten sutiko sapne pasirodžiusį angelą.

– Tu buvai geras žmogus, – pasakė angelas. – Gyvenai su meile ir numirei su garbe. Šiandien aš galiu įvykdyti bet kurį tavo norą.

– Gyvenimas man taip pat buvo geras, – atsako senelis – Kai tu pasirodei sapne, aš supratau, kad įvertintos visos mano pastangos. Nes mano sūnaus eilės liks ateinančiųjų amžių žmonių širdyse. Aš neturiu ko prašyti sau; tačiau kiekvienas tėvas didžiuotųsi regėdamas, kaip išgarsėjo tas, kuriuo rūpinosi vaikystėje ir kurį mokė jaunystėje. Norėčiau pamatyti, kaip tolimoje ateityje bus tariami mano sūnaus žodžiai.

Angelas palietė senuko petį, ir juodu atsidūrė tolimoje ateityje. Priešais juos plytėjo didžiulė aikštė, kur tūkstančiai žmonių kalbėjo kažkokia keista kalba.

Senasis žmogus apsiverkė iš džiaugsmo.

– Aš žinojau, kad mano sūnaus eilės puikios ir nemirtingos. Gal galėtum man pasakyti, kokią jo poemą šie žmonės deklamuoja?

Tuomet angelas maloniai prisiartino prie jo, ir juodu susėdo ant vieno iš tos didžiulės aikštės suolelių.

– Tavo sūnaus, poeto, eilės buvo labai mėgstamos Romoje, – sako angelas. – Visi jas mokėjo ir jomis džiaugėsi. Tačiau pasibaigus Tiberijaus viešpatavimui jos buvo pamirštos. Žodžius, kuriuos kartoja šie žmonės, ištarė tavo antrasis sūnus kareivis.

Senukas nustebęs pažiūrėjo į angelą.

– Tavo sūnus išvyko tarnauti į tolimą provinciją ir tapo šimtininku. Jis irgi buvo geras ir teisingas žmogus. Kartą susirgo ir jau visai prie mirties buvo vienas jo tarnų. Tavo sūnus, išgirdęs apie visus ligonius išgydantį Mokytoją, išėjo jo ieškoti. Daug dienų keliavęs, jis suprato, kad jo ieškomasis yra Dievo Sūnus. Jis sutiko jo išgydytų žmonių, susipažino su jo mokymu ir, likdamas tikru romėnų šimtininku, perėjo į jo tikėjimą. Pagaliau vieną gražų rytą jis atkeliavo pas Mokytoją ir jam papasakojo, kad sergąs vienas jo tarnas. Mokytojas pareiškė esąs pasirengęs eiti pas jį. Tačiau šimtininkas buvo įtikėjęs žmogus ir, aplinkui keliantis ligoniams, žiūrėdamas Mokytojui į akis, suprato tikrai stovįs priešais Dievo Sūnų.

– Štai tavo sūnaus žodžiai, – tarė angelas senukui.- Žodžiai, kuriuos jis tuomet pasakė Mokytojui ir kurie niekuomet nebuvo pamiršti: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas”.

Alchemikas suragina savo žirgą.

– Nors ir ką veiktų šioje žemėje žmogus, – sako jis,- pasaulio Istorijoje jis visuomet vaidina pagrindinį vaidmenį. Nors paprastai pats nieko apie tai nežino.

Jaunuolis nusišypso. Jis niekuomet neįsivaizdavo, kad toks svarbus gali būti piemens gyvenimas.

– Sudiev, – ištaria Alchemikas.

– Sudiev, – atsako jis.

*

Daugiau kaip porą valandų jaunuolis pamažu joja per dykumą, stengdamasis atidžiai klausytis, ką kalba širdis. Tai ji jam turi nurodyti tikslią vietą, kur slypi jo lobis.

– Kur bus tavasis lobis, ten bus ir tavo širdis, – sakė Alchemikas.

Tačiau jo širdis kalba apie kitką. Didžiuodamasi ji pasakoja apie piemenį, palikusį savo avis ir iškeliavusį ten, kur jį kvietė dukart susapnuota svajonė. Apie Asmeninę Legendą ir visus vyrus, padariusius tą patį – pasipriešinusius savo epochų žmonėms, jų idėjoms ir prietarams ir išėjusius ieškoti tolimų žemių ar gražių moterų. Visą laiką ji jam šneka apie atradimus, apie knygas ir didelius sukrėtimus.

Ir štai tuomet, kai jis pradeda kilti į vieną kopą, tiktai tą akimirką, širdis jam sušnabžda ausin: „Įsidėmėk vietą, kurioje verksi: ten esu aš, ten yra tavasis lobis”.

Jis neskubėdamas kyla į kopos viršūnę. Žvaigždėtas dangus vėl nutviekstas mėnulio pilnaties: jie keliavo ištisą mėnesį. Mėnulis apšviečia ir kopą; šešėlių žaismas paverčia dykumą vilnijančia jūra ir pažadina jaunuolio prisiminimus apie tą dieną, kai jis atleido savo arklio apynasrį ir davė Alchemikui jo lauktąjį ženklą. Mėnesiena užliejo dykumos tylą… Ir tą ilgą kelią, kuriuo keliauja vyrai – lobių ieškotojai.

Kai po kelių minučių jaunuolis sustoja kopos viršūnėje, jam tarytum apsiverčia širdis. Priešais jį dunkso milžiniškos, didingos, mėnulio pilnaties ir dykumos balčio apšviestos Egipto piramidės.

Jis parklumpa ant kelių ir verkia. Jis dėkoja Dievui už patikėtą jam Asmeninę Legendą, už susitikimą su karaliumi, pardavėju, su anglu ir Alchemiku. O labiausiai – už susitikimą su dykumos moterimi, padėjusia jam suprasti, kad Meilė negali žmogaus nutolinti nuo jo Asmeninės Legendos,

Visi piramidžių amžiai iš savo aukštybių stebi stovintįjį jų papėdėje. Norėdamas dabar jis galėtų grįžti oazėn, vesti Fatimą ir gyventi kaip paprastas avių piemuo. Nes juk gyvena dykumoje Alchemikas, nors ir supranta Pasaulio Kalbą ir moka šviną paversti auksu. Savo mokslą ir meną rodyti nebūtina. Keliaudamas Asmeninės Legendos keliu, jis sužinojo viską, ką reikia žinoti, ir patyrė viską, ką buvo svajojęs patirti.

Tačiau dabar jis atėjo prie savojo lobio, o bet kuris darbas užsibaigia tada, kai pasiekiamas tikslas. Jis verkė čia, šios kopos viršūnėje… Jaunuolis pažvelgia žemėn ir mato, kad ten, kur krito jo ašaros, ropoja skarabėjus. Per laiką, praleistą dykumoje, jis sužinojo, kad Egipte skarabėjai – Dievo simboliai.

Tai dar vienas ženklas. Jis ima kasti smėlį ir nejučiom prisimena krištolo pardavėją. Net visą gyvenimą kraudamas krūvon akmenis, niekas niekuomet neįstengs turėti piramidės savo darže.

Visą naktį jaunuolis kasa ženklų nurodytą vietą, bet nieko neranda. Iš piramidžių aukštumos jį stebi tylintys amžiai. Tačiau vaikinas nepasiduoda. Kasa ir kasa nesustodamas, grumdamasis su vėju, kuris daugybę sykių vis iš naujo smėliu užpusto duobę. Pavargsta rankos, galiausiai jis jas susižeidžia, bet savo širdimi tikėti nepaliauna. O širdis jam sakė kasti ten, kur bus kritusios jo ašaros.

Staiga, bandydamas išversti kelis pasitaikiusius akmenis, jis išgirsta žingsnius. Iš nugarų apšviesti mėnulio, prie jo artinasi keletas vyrų. Jis nemato nei jų akių, nei veidų.

– Ką tu čia veiki? – klausia vienas priėjęs.

Jaunuolis tyli. Tačiau jį apima baimė. Jis turi atkasti lobį – dėl jo ir bijo.

– Mes – karo pabėgėliai, – pareiškia antrasis. – Norėtume žinoti, ką čia slepi. Mums reikalingi pinigai.

– Aš nieko neslepiu, – atsako jaunuolis.

Tačiau vienas vyrų čiumpa jį už rankų ir ištraukia iš duobės. Kitas ima kratyti jo kišenes. Ir aptinka aukso gabalą.

– Jis turi aukso, – šūkteli užpuolikas.

Kratytojo veidą apšviečia mėnesiena, ir jo akyse jaunuolis regi mirtį.

– Dar turi būti aukso, paslėpto žemėj, – atsiliepia kitas.

Ir verčia jį kasti toliau. Kai vaikinas vis nieko neranda, pradeda mušti. Muša ilgai, iki pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Vaikino drabužiai virtę skarmalais, ir jis jaučia artėjant mirtį.

„Ko verti pinigai, jei reikia mirti? Retai kada pinigai išgelbsti gyvybę”, – sakė Alchemikas.

– Aš ieškau lobio, – pagaliau prisipažįsta jis.

Ir sutinusiomis nuo smūgių lūpomis užpuolikams papasakoja, kaip dukart iš eilės susapnavęs, jog netoli Egipto piramidžių esąs paslėptas lobis.

Tas, kuris atrodo kaip vadas, valandėlę patyli. Paskui savo draugams taria:

– Galite jį paleisti. Nieko daugiau jis neturi. Tą auksą tikriausiai bus pavogęs.

Jaunuolis griūva veidu į smėlį. Gaujos vado akys ieško jo akių. Tačiau jaunuolis žiūri į piramides.

– Einam iš čia, – kreipiasi vadas į savo bendrininkus.

Tada atsigręžia į jaunuolį.

– Šiandien tu nemirsi, – pareiškia jam. – Tu gyvensi ir nuo šiol suprasi, kad nevalia būti tokiam kvailam. Čia, lygiai toje pačioje vietoje, kur tu stovi, beveik prieš dvejus metus aš taip pat du kartus susapnavau tą patį sapną. Sapnavau, kad turiu keliauti į Ispaniją, susirasti bažnyčios griuvėsius, kuriuose dažnai nakvoja užklydę piemenys su avimis ir kur zakristijoje auga jovaras; ir kad pakasęs žemę po tuo jovaru, rasiu paslėptą lobį. Tačiau aš ne toks kvailas, jog keliaučiau per visą dykumą vien todėl, kad du kartus susapnavau kažkokį sapną.

Po to jie nueina.

Jaunuolis sunkiai atsistoja ir dar sykį pažvelgia į piramides. Piramidės jam šypsosi, ir jis, širdyje džiaugdamasis, taip pat šypsosi joms.

Jis rado lobį.