Alchemikas – Paulo Coelho – IV dalis

Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#1

Jau beveik mėnuo, kai jaunuolis dirba pas Krištolo Pardavėją. Tai ne toks darbas, kuris jam tikrai patiktų. Juo labiau kad už savo prekystalio per dienas nesiliauja bambėjęs Pardavėjas, vis jį ragindamas būti atidų, kad kas nesudužtų.

Tačiau jis ir toliau dirba čia. Mat nors Pardavėjas ir senas niurzglys, bet ne sukčius: už kiekvieną parduotą daiktą vaikinas gauna neblogus komisinius ir jau spėjo kiek pasitaupyti. Šįryt jis paskaičiavo: jeigu dirbs taip kaip dabar, prireiks visų metų, kol galės nusipirkti keletą avių.

– Norėčiau padaryti dar vieną lentyną krištolui, – kreipiasi į šeimininką. – Galėtume ją pastatyti lauke, kad iš tolo patrauktų einančiųjų kalvos šlaitu dėmesį.

– To dar niekad nedariau, – atsako Pardavėjas. – Praeidami žmonės kliudys lentyną, ir krištolas duš.

– Kai aš variau per kaimus savo avis, jas bet kada galėjo įgelti gyvatė. Bet ši rizika – avių ir piemenų gyvenimo dalis.

Pardavėjas nueina prie kliento, norinčio pirkti tris vazas. Dabar jis parduoda daugiau nei bet kada, tarytum būtų sugrįžę laikai, kada ši gatvė buvo vienas pagrindinių Tanžero traukos centrų.

– Mūsų apyvarta gerokai padidėjo, – sako jis vaikinui, kai klientas išeina. – Iš to, ką uždirbame dabar, aš galiu geriau gyventi, o tu galėsi greičiau vėl įsigyti avių. Tad kam dar daugiau prašyti iš gyvenimo?

– Privalome sekti ženklus, – nemąstydamas atsako jaunuolis. Ir pasigaili tai ištaręs, nes juk Pardavėjas nebuvo sutikęs karaliaus.

„Tai vadinama Palankumo Principu, sakė senis. Debiutanto sėkmė. Nes gyvenimas nori, kad mes gyventume savo Asmeninę Legendą”.

Tačiau Pardavėjas gerai supranta, apie ką kalba vaikinas. Vien tai, kad šis yra krautuvėje, – geras ženklas. Sulig kiekviena diena kasoje vis daugėja pinigų, tad jis nė nemano gailėtis nusisamdęs jaunąjį ispaną. Nors tas ir uždirba daugiau, nei, jo manymu, derėtų: mat, nesitikėdamas, kad prekyba pagyvės, pats jam pasiūlė didesnius komisinius. Tik nuojauta jam sako, kad netrukus vaikinas grįš prie savo avių.

– Kodėl tu sumanei keliauti prie piramidžių? – klausia jis, norėdamas nukreipti pokalbį nuo lentynos.

– Todėl, kad daug apie jas girdėjau, – atsako vaikinas, vengdamas kalbėti apie savo sapną. Lobis dabar jam tapęs skaudžiu prisiminimu, ir jis stengiasi apie visa tai nebegalvoti.

– Aš nežinau nė vieno žmogaus, kuris norėtų pereiti dykumą tik tam, kad pamatytų piramides, – sako Pardavėjas.- Juk tai ne kas kita kaip akmenų krūva. Tokią piramidę tu gali pasistatyti savo darže.

– Jūs niekada nesvajojote apie keliones, – burbteli jaunuolis ir nusigręžia aptarnauti ką tik parduotuvėn įėjusio kliento.  

Praėjus porai dienų pirklys pats prašnenka apie vitriną.

– Labai nemėgstu permainų, – sako jis. – Nei tu, nei aš nesame tokie kaip Hasanas. Jis – turtingas pirklys ir jei apsiskaičiuoja, ką nors pirkdamas, jam tai menkniekis. O mums tenka ilgai kentėti dėl savo klaidų.

„Tikra tiesa”, – mintyse pritaria jaunuolis.

– Kodėl gi tu nori tos lentynos? – klausia Pardavėjas.

– Aš noriu kuo greičiau sugrįžti prie avių. Kai lydi sėkmė, reikia ją išnaudoti ir daryti viską, kad jai padėtume – taip, kaip ji padeda mums. Tai vadinama Palankumo Principu. Arba „debiutanto sėkme”.

Senasis valandėlę tyli. Paskui atsidūsta:

– Pranašas mums davė Koraną ir paskyrė penkias priedermes, kurias turime vykdyti visą gyvenimą. Svarbiausia iš jų – tikėti vieną vienintelį Dievą. Kitos: melstis penkis kartus per dieną, laikytis Ramadano pasninko, teikti labdarą vargšams…

Jis nutyla. Kalbant apie Pranašą, jo akys pritvinksta ašarų. Šis žmogus – uolus tikintysis. Nors retkarčiais ir pristigdamas kantrybės, jis stengiasi gyventi pagal musulmoniškus įstatymus.

– O kokia penktoji priedermė? – neištveria vaikinas.

– Prieš porą dienų tu man sakei, kad aš niekada nesvajojęs apie keliones, – atsako Pardavėjas. – Penktoji kiekvieno musulmono priedermė yra atlikti vieną kelionę. Bent kartą gyvenime mes privalome aplankyti šventąjį Mekos miestą.

Meka yra dar toliau nei piramidės. Kai buvau jaunas, sumaniau su tuo trupučiu pinigų, kuriuos turėjau, pradėti šią prekybą. Tikėjausi vieną dieną tapti pakankamai turtingu ir ten nukeliauti. Iš tiesų, mano pelnas vis didėjo. Bet tuomet jau niekam nebegalėjau patikėti savo krištolo – juk krištoliniai daiktai tokie trapūs. Per tuos metus pro mano krautuvę praėjo daugybė Mekon keliaujančių žmonių. Buvo turtuolių, kuriuos lydėjo tarnų ir kupranugarių vilkstinės, tačiau dauguma jų buvo daug neturtingesni už mane.

Visi iškeliaudavo ir sugrįždavo laimingi, o sugrįžę ant savo namų durų pritvirtindavo tos šventos kelionės simbolius. Vienas iš tokių žmonių – kurpius, gyvenęs iš batų taisymo, man pasakojo, kad beveik ištisus metus keliavęs dykuma, tačiau labiau pavargęs, kai, ieškodamas odos, turėjęs apeiti keletą Tanžero kvartalų.

– Kodėl nekeliaujate į Meką dabar? -pasidomi jaunuolis.

– Todėl, kad svajonė apie Meką man padeda gyventi. Ji man suteikia jėgų ištverti visas tas viena į kitą panašias dienas, tas vazų prigrūstas lentynas, tuos pusryčius ir pietus apgailėtinoje užeigoje. Aš bijausi ją įvykdyti, nes tada nebeturėsiu dėl ko gyventi toliau.

Tu svajoji apie avis ir piramides. Tu nesi toks kaip aš, nes nori įgyvendinti savo svajones. Aš tenoriu svajoti apie Meką. Jau tūkstančius kartų įsivaizdavau savo kelionę per dykumą, atėjimą į aikštę, kurioje yra Šventasis Akmuo, septynis bokštus, į kuriuos turėsiu įkopti prieš jį paliesdamas. įsivaizdavau, kas bus greta manęs, kas priešais, apie ką mes kalbėsimės ir kaip kartu melsimės. Tačiau aš baiminuosi, kad visai tai netaptų didžiuliu nusivylimu, ir todėl verčiau pasitenkinu svajonėmis.

Tą dieną Pardavėjas duoda vaikinui sutikimą įrengti vitriną.

Žmonių svajonės labai skirtingos.

*

Praeina dar du mėnesiai. Naujoji vitrina į parduotuvę pritraukia daug klientų. Jaunuolis paskaičiuoja, kad, padirbėjęs dar šešetą mėnesių, galės grįžti į Ispaniją ir nusipirkti šešiasdešimt, o gal net ir dar šešiasdešimt avių. Taigi per nepilnus metus jis bus padvigubinęs savo bandą. Be to, galės derėtis su arabais, mat jau pramoko šios savotiškos kalbos. Nuo to įsimintino ryto turgaus aikštėje jis nebesinaudoja Urimu ir Tumimu, nes Egiptas jam tapo tokia pat tolima svajone kaip Meka Krištolo Pardavėjui. Tačiau dabar jis patenkintas savo darbu ir nenustoja galvoti apie tą dieną, kai paliks Tarifą kaip nugalėtojas.

„Atmink – visada turi žinoti, ko nori”, – sakė senasis karalius. Jaunuolis žino, ko nori, ir dėl to dirba. O gal tai ir yra jo lobis – atvykti šion keiston žemėn, pakliūti ant vagies ir padvigubinti savo avių skaičių, neišleidus tam nė cento?

Jis didžiuojasi išmokęs ir supratęs daug svarbių dalykų. Tokių kaip prekyba krištolu, bežodė ir ženklų kalba.

Vieną popietę ant kalvos jis pamato žmogų, besiskundžiantį, kad, taip sunkiai lipus, negalima rasti padorios vietos troškuliui numalšinti. Dabar jaunuolis supranta ženklų kalbą ir eina ieškoti šeimininko.

– Mes turėtume čia užkopusiems žmonėms pasiūlyti arbatos, – sako jam.

– Aplinkui yra daugybė vietų, kur galima išgerti arbatos, – atšauna Pardavėjas.

– Galėtume ją patiekti krištolo stiklinėse. Tada žmonės labiau įvertintų arbatą ir panorėtų įsigyti krištolo. Nes labiausiai žmones gundo grožis.

Pardavėjas kurį laiką žiūri į padėjėją, bet nieko jam neatsako. Tik vakare, atlikęs savo religines apeigas ir uždaręs krautuvę, jis atsisėda ant šaligatvio ir pakviečia jaunuolį kartu parūkyti nargilę – tą keistąją arabišką pypkę.

– Ko tu sieki? – klausia senasis Krištolo Pardavėjas.

– Aš jau sakiau: noriu atpirkti savo avis, ir tam man reikalingi pinigai.

Žmogus prisideda pypkėn naujų žarijų ir giliai užtraukia dūmą.

– Štai jau trisdešimt metų, kai aš čia prekiauju. Puikiai skiriu geros ir prastos kokybės dirbinius, gerai žinau visus šios prekybos ypatumus. Ir esu pripratęs prie krautuvės, jos dydžio ir klientūros. Pradėjus pardavinėti arbatą krištolo stiklinėse, verslas išaugtų, o man tektų keisti gyvenimo būdą.

– Argi tai negerai?

– Aš pripratęs prie savo gyvenimo būdo. Prieš tau ateinant čia, mąsčiau apie tai, jog praradau daug laiko, likęs toje pačioje vietoje, kai visi mano draugai išsikėlė kitur ir jų verslas arba žlugo, arba suklestėjo. Dėl to labai liūdėjau. Dabar žinau, kad viskas ne taip: iš tikrųjų mano krautuvė tokio dydžio, kokio visada norėjau. Aš nenoriu nieko keisti, nes nežinau, kaip keisti. Aš esu visiškai pripratęs prie savęs tokio, koks esu.

Jaunuolis nežino, ką sakyti. Tuomet senasis kalba toliau:

– Tu man buvai palaiminimas. O šiandien suvokiau vieną dalyką: bet koks palaiminimas, jei jis nėra priimtinas, virsta prakeikimu. Aš iš gyvenimo nebelaukiu nieko. O tu verti mane galvoti apie turtus ir horizontus, apie kuriuos niekuomet nė minties neturėjau. Dabar, šitai patyręs ir suvokęs didžiules savo galimybes, jausiuos kur kas nelaimingesnis nei anksčiau. Nes žinosiu, kad galiu turėti viską, tik nenoriu.

„Laimė, kad nieko tuomet nepasakiau kukurūzų traškučių pardavėjui”, – mintyse pasidžiaugia jaunuolis.

Vyrai rūko pypkę dar kurį laiką, iki nusileidžia saulė. Juodu šnekėjosi arabiškai, ir jaunuolis patenkintas galėjęs susikalbėti šia kalba. Buvo metas, kai jis tikėjo, kad visko gyvenime jį gali išmokyti avys. Tačiau avys negalėjo jo išmokyti kalbėti arabiškai.

„Pasaulyje, matyt, yra ir kitų dalykų, kurių negali išmokyti avys, – mąsto jis, tylomis stebėdamas Pardavėją. – Nes, be vandens ir žolės, jos nieko daugiau neieško. Turbūt ne jos mane ir mokė. Aš pats iš jų mokiausi”.

– Maktub, – galiausiai ištaria Pardavėjas.

– Ką tai reiškia?

– Reikia gimti arabu, kad tai suprastum. Verčiant apytikriai būtų „tai įrašyta.

Ir, rūpestingai gesindamas pypkėje žarijas, jis pareiškia jaunuoliui, kad šis galįs pradėti klientams siūlyti arbatą krištolo stiklinėse.

Kartais gyvenimo srauto sulaikyti neįmanoma.

*

Žmonės kopia aukštyn kylančia gatve, o užkopę pasijunta nuvargę. Tačiau pačioje kalvos viršūnėje yra puikių krištolo dirbinių krautuvė, kur galima gauti gaivinančios mėtų arbatos. Ir jie eina vidun atsigerti arbatos, patiekiamos nuostabiose krištolo stiklinėse.

– Mano žmona niekad apie tai nepagalvojo, – sako vienas vyriškis ir nuperka keletą krištolo stiklinių. Vakare jis turės svečių, ir jiems, be abejo, padarys įspūdį šių indų prašmatnumas. Kitas klientas savo ruožtu pareiškia, kad arbata, patiekta krištolo stiklinėse, visada gardesnė, nes geriau išsilaiko jos aromatas. Trečiasis priduria, kad tai Rytų tradicija – naudoti arbatai krištolą, turintį stebuklingų savybių.

Netrukus naujiena pasklinda, ir vis daugiau žmonių kopia kalvos viršūnėn pamatyti krautuvėlės, įdiegusios naujovę tokioje senoje prekyboje. Vėliau atsidaro ir daugiau parduotuvių, patiekiančių arbatą krištolo stiklinėse, tačiau jos nėra kylančios į kalvą gatvės gale, todėl lieka apytuštės.

Greitai Pardavėjui tenka nusisamdyti dar du tarnautojus. Netrukus kartu su krištolo dirbiniais jis pradeda importuoti didžiulius kiekius arbatos, kurią dieną po dienos suvartoja naujovių ištroškę vyrai ir moterys.

Taip praeina šeši mėnesiai.

*

Jaunuolis atsibunda prieš saulėtekį. Praėjo vienuolika mėnesių ir devynios dienos nuo tada, kai jo kojos pirmąsyk palietė Afrikos žemę.

Jis apsivelka specialiai šiai dienai nusipirktą arabišką balto lino drabužį, užsideda turbaną ir prispaudžia jį kupranugario odos lankeliu. Galiausiai apsiauna naujais sandalais ir, stengdamasis nekelti triukšmo, nusileidžia laiptais žemyn.

Miestas dar miega. Vaikinas susitepa sumuštinį su sezamo sviestu ir išgeria iš krištolinės stiklinės karštos arbatos. Tada atsisėda ant krautuvės slenksčio ir vienumoje užsirūko nargilę.

Jis rūko nieko negalvodamas, apgaubtas tylos, kurią tedrumsčia vėjo, atnešančio dykumos kvapą, ošimas. Baigęs rūkyti, įkiša ranką kišenėn ir keletą akimirkų gėrisi tuo, ką iš jos išsitraukė.

Tai didoka pinigų suma. Jos visai pakanka nusipirkti šimtui dvidešimčiai avių, grįžimo bilietui ir prekybos tarp jo šalies ir tos, kurioje dabar yra, licencijai.

Jis kantriai laukia, kol nubunda senasis Pardavėjas ir nulipa atidaryti krautuvės. Tuomet juodu drauge sėda gerti arbatos.

– Šiandien išeinu, – sako jaunuolis. – Jau turiu pakankamai pinigų nusipirkti avims. Ir jūs jų turite pakankamai nukeliauti Mekon.

Senasis nieko neatsako.

– Norėčiau jūsų palaiminimo, – neatstoja jaunuolis. – Jūs man daug padėjote.

Senis tylėdamas toliau taiso arbatą. Pagaliau pasisuka į jaunuolį.

– Aš didžiuojuosi tavim, – prabyla jis. – Tu mano krautuvei įkvėpei gyvybės. Tik Mekon aš nekeliausiu, ir tu tai žinai. Kaip žinai ir tai, kad nebepirksi avių.

– Kas jums sakė? – išsigąsta jaunuolis.

– Maktub, – paprastai atsako Krištolo Pardavėjas.

Ir suteikia jam savo palaiminimą.

*

Jaunuolis nueina į savo kambarį ir susirenka daiktus. Susidaro trys pilni krepšiai. Jau išeidamas, kambario kampe pastebi savo senąjį piemens kelionmaišį. Jis visas sulamdytas, ir vaikinas vos jo nepamiršo. Viduje tebėra knyga ir apsiaustas. Kai jis traukia pastarąjį, ketindamas pasiūlyti pirmam gatvėje sutiktam vyrukui, grindimis nurieda du akmenukai. Urimas ir Tumimas.

Tuomet jis vėl prisimena senąjį karalių ir nusistebi, kad tokį ilgą laiko tarpą buvo jį pamiršęs. Visus metus jis dirbo be jokio atilsio, tesirūpindamas vienu dalyku – kaip užsidirbti pakankamai pinigų, kad netektų grįžti Ispanijon nuleista galva.

„Niekada neišsižadėk savo svajonių, – sakė senasis karalius. – Būk atidus ženklams”.

Vaikinas pakelia nuo žemės Urimą ir Tumimą, ir jį apima keistas jausmas, tarsi netoliese būtų karalius. Taip, jis sunkiai dirbo visus šiuos metus, o dabar ženklai rodo, kad atėjo metas išvykti.

„Aš vėl būsiu tas, kas buvau seniau, – mąsto jis. – Tik kalbėti arabiškai mane bus išmokiusios ne avys”.

Ir vis dėlto avys jį išmokė ne mažiau svarbaus dalyko: kad pasaulyje egzistuoja visiems suprantama kalba. Ir jis kalbėjo ja visą šį laiką, stengdamasis atgaivinti krautuvę. Tai entuziazmo kalba, kai viskas daroma su meile ir kantriai, žinant, ko nori, ir tikint, kad tai pasieksi. Dabar Tanžeras jam nebesvetimas miestas, ir jis jaučia, kad kaip užkariavo šią vietą, taip galėtų užkariauti ir kitką pasaulyje.

„Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda įgyvendinti tą troškimą”; – sakė senasis karalius.

Tačiau senasis karalius nekalbėjo apie vagis, apie didžiules dykumas, apie žmones, kurie žino savo svajones, bet nenori jų siekti. Senasis karalius nesakė, kad piramidės – tik akmenų krūva ir kad bet kas gali pasidaryti akmenų krūvą savo darže. Taip pat jis užmiršo pasakyti, ar, turint pakankamai pinigų nusipirkti didesnei bandai negu anksčiau turėtoji, reikia ją nusipirkti.

Vaikinas ima kelionmaišį kartu su kitais krepšiais ir nulipa laiptais žemyn; senasis šeimininkas aptarnauja užsieniečių porą, kiti krautuvės klientai iš krištolo stiklinių geria arbatą. Toks ankstyvas metas, ir taip gerai vyksta prekyba. Iš tos vietos, kurioje stovi, jis pirmąsyk pastebi, kad Krištolo Pardavėjo plaukai lygiai tokie pat kaip senojo karaliaus. Jis prisimena saldumynų pardavėjo šypseną tą pirmąjį rytą Tanžere, kai neturėjo kur eiti nei ką valgyti, – toji šypsena jam taip pat priminė karalių.

„Tarytum jis būtų čia praėjęs ir palikęs savo pėdsakus,- mąsto vaikinas. – Atrodo, lyg kiekvienas šių žmonių vieną ar kitą savo gyvenimo valandą būtų turėjęs progą su juo susipažinti. Beje, jis sakė, jog visuomet pasirodo tam, kuris gyvena savo Asmeninę Legendą”.

Vaikinas išeina neatsisveikinęs su Krištolo Pardavėju. Jis nenori apsiverkti kitiems matant. Bet jam bus gaila šio laiko ir visų čia išmoktų gerų dalykų. Dabar jis kur kas labiau pasitiki savimi ir jaučia norą užkariauti pasaulį.

„Tačiau aš eisiu į jau pažįstamus laukus ir vėl ginsiu per juos savo avis…” Tik jis jau nebesidžiaugia šiuo sprendimu. Jis dirbo ištisus metus, kad galėtų įgyvendinti svajonę, o štai dabar ši svajonė atrodo vis mažiau ir mažiau svarbi. Gal todėl, kad tai ir nebuvo jo svajonė?

„Kas žino, ar ne geriau elgtis taip kaip Krištolo Pardavėjas? Neiti Mekon, o gyventi noru ją pamatyti?” Bet rankose jis laiko Urimą ir Tumimą, ir šie brangakmeniai jam perduoda senojo karaliaus valią ir jėgą. Atsitiktinai – o gal tai ženklas, dingteli vaikinui, – jis atsiduria prie baro, į kurį buvo užėjęs pirmąją dieną. Jo vagies čia nėra, ir šeimininkas atneša stiklinę arbatos.

„Vėl tapti piemeniu galėčiau bet kada, – svarsto vaikinas. – Moku prižiūrėti avis ir niekad neužmiršiu, kaip su jomis elgtis. Tačiau nukeliauti prie Egipto piramidžių gal nebeturėsiu kitos progos. Senasis žmogus nešiojo auksinį antkrūtinį ir žinojo visą mano gyvenimo istoriją. Tai buvo tikras karalius, tikras visažinis”.

Vos dvi valandos kelio jį teskiria nuo Andalūzijos lygumų, o tarp jo ir piramidžių – dykuma. Bet juk padėtį galima vertinti ir kitaip: iš tikrųjų dabar jis yra dviem valandomis kelio arčiau savojo lobio. Kas, kad šiam dviejų valandų keliui įveikti jam prireikė beveik ištisų metų…

„Gerai žinau, kodėl norėčiau grįžti prie avių. Avis jau pažįstu; jų priežiūra nesunki, jas galima mylėti. Nežinau, ar galima pamilti dykumą, tačiau dabar joje slypi mano lobis. Jeigu nepasiseks jo rasti, namo sugrįžti galėsiu visada. O gyvenimas netikėtai man suteikė pakankamai pinigų, ir laiko turiu tiek, kiek reikia. Tai kodėl gi nepabandžius?”

Tą pačią akimirką jis pajunta didžiulį palengvėjimą. Jis gali bet kada vėl tapti piemeniu. Jis gali bet kada tapti krištolo pardavėju. Galbūt pasaulyje yra daug kitų paslėptų lobių, bet jis susapnavo sapną, kuris pasikartojo, ir sutiko karalių. Taip atsitinka ne kiekvienam.

Iš baro vaikinas išeina visiškai patenkintas. Jis ką tik prisiminė, kad vienas iš Pardavėjo tiekėjų krištolo dirbinius atgabendavo karavanais, keliaujančiais skersai dykumą.

Jo rankose Urimas ir Tumimas. Šių akmenų dėka jis ir vėl sugrįžta į savojo lobio kelią.

„Aš visuomet greta tų, kurie gyvena savo Asmeninę Legendą”, – sakė senasis karalius.

Jis juk nieko nepraras, jei nueis iki prekių sandėlių išsiaiškinti, ar iš tikro piramidės taip toli.

*

Anglas sėdi pastate, atsiduodančiame gyvuliais, prakaitu, dulkėmis. Vargu ar jį galima vadinti prekių sandėliu; tai tikras tvartas.

„Visas mano gyvenimas praėjo tam, kad atsidurčiau štai tokioj vietoj, – mąsto jis, išsiblaškęs vartydamas kažkokį chemijos žurnalą. – Dešimt metų studijų mane atveda į gyvulių tvartą!

Bet reikia tęsti. Reikia tikėti ženklais. Visą gyvenimą, visą studijų laiką jis praleido ieškodamas bendros Pasaulio kalbos. Iš pradžių domėjosi esperanto, vėliau religijomis ir galiausiai apsistojo ties alchemija. Jis mokėjo esperanto kalbą, puikiai nusimanė apie įvairias religijas, bet dar nebuvo tapęs alchemiku. Be abejo, jam pavyko iššifruoti daug svarbių dalykų, tačiau šiuo metu ieškojimai buvo pasiekę tokią ribą, kad jis nebepajėgė žengti toliau. Jis bandė užmegzti ryšius su kitais alchemikais. Tačiau alchemikai – keistuoliai, galvojantys tik apie save ir retai kada sutinkantys padėti. Kas žino, ar tik jie jau nėra atradę Didžiojo Kūrinio paslapties – Filosofinio Akmens – ir dėl to dabar tyli, užsisklendę nuo visų?

Bergždžiai ieškodamas Filosofinio Akmens, jis jau išleido didžiąją dalį tėvo palikto turto. Jis lankėsi geriausiose pasaulio bibliotekose, turėjo įsigijęs svarbiausius ir rečiausius alchemijos veikalus. Sykį viename jų perskaitė, jog kadaise į Europą buvo atvykęs žymus alchemikas arabas, kuris sakėsi turįs daugiau nei du šimtus metų ir atradęs Filosofinį Akmenį bei Ilgo Gyvenimo Eliksyrą. Šis pasakojimas anglui padarė didelį įspūdį. Bet visa tai ir būtų likę tik legenda, panašia į daugelį kitų, jei vienas jo draugas, grįžęs iš archeologinės ekspedicijos dykumoje, nebūtų papasakojęs apie ten gyvenantį ypatingomis galiomis apdovanotą arabą.

– Jis gyvena Al Fajumo oazėje, – pasakojo draugas.- Žmonės sako, kad jam daugiau nei du šimtai metų ir kad jis sugeba bet kurį metalą paversti auksu.

Tai išgirdęs, anglas nepaprastai susijaudino. Atšaukė visus prisiimtus įsipareigojimus, atsirinko svarbiausias knygas, ir štai jis čia – panašiame į gyvulių tvartą prekių sandėlyje, kuriame didžiulis karavanas ruošiasi kelionei per Sacharą. Šis karavanas eis per Al Fajumą.

„Aš privalau susitikti su tuo prakeiktu alchemiku”, – mąsto anglas.

Ir jam darosi lengviau kęsti gyvulių smarvę.

Į pastatą, kuriame sėdi anglas, įeina ir pasilabina taip pat apsikrovęs ryšuliais jaunas arabas.

– Kur keliaujate? – pasiteirauja.

– Dykumon, – atsako anglas ir vėl palinksta prie žurnalo. Šiuo metu jis neturi noro kalbėtis. Jis privalo savo atmintyje atgaivinti viską, ko išmoko per dešimtį metų, nes alchemikas tikriausiai surengs jam kokį išbandymą.

Jaunasis arabas taip pat išsitraukia knygą ir pradeda skaityti. Knyga ispaniška. „Čia tai puiku”, – apsidžiaugia anglas. Jis kalba ispaniškai geriau negu arabiškai, ir jei šis vaikinas keliauja iki Al Fajumo, turės su kuo pasišnekučiuoti, kai nebus užsiėmęs svarbiais dalykais.