Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#2

Jaunuolis dar bando skaityti, bet jam nebepavyksta susikaupti. Jis susijaudinęs ir įsitempęs, nes žino, kad senis sakė tiesą. Vaikinas susiieško kukurūzų pardavėją ir nusiperka maišelį traškučių, dvejodamas, ar nereikėtų jam papasakoti, ką apie jį kalbėjo senis. „Kai kada geriau viską palikti taip, kaip yra“,- pamano ir nesako nieko. Jei papasakotų, pardavėjas tris dienas svarstytų, ar jam nereikia visko mesti. Bet jis jau taip pripratęs prie savojo vežimėlio… Verčiau jį apsaugoti nuo tų skausmingų abejonių.

Vaikinas leidžiasi klaidžioti po miestą ir nueina iki uosto. Ten pamato nedidelį pastatą su langeliu, prie kurio žmonės perkasi bilietus. Egiptas yra Afrikoje.

– Ko pageidautumėte? – paklausia jo kasininkė.

– Galbūt rytoj,- sumurma atsitraukdamas. Norint persikelti kiton sąsiaurio pusėn, pakaktų parduoti vieną avį… Ta mintis jį išgąsdina.

– Dar vienas svajotojas, – vaikinui tolstant, sako kasininkė savo padėjėjai. – Neturi pinigų sumokėti už kelionę.

Stovėdamas prie kasos, jaunuolis prisiminė avis, tačiau dabar bijo grįžti pas jas. Per dvejus metus apie avių auginimą jis sužinojo viską. Moka jas kirpti, prižiūrėti ėringąsias, apsaugoti bandą nuo vilkų. Yra apėjęs visas Andalūzijos pievas ir ganyklas. Žino tikslią kiekvieno savo gyvulio kainą, už kiek kuris pirktas ar parduotas…

Grįždamas piemuo pasirenka patį ilgiausią kelią. Šis miestas taip pat turi pilį; jį apima noras užkopti akmenimis grįstu šlaitu ir atsisėsti ant aukštai iškilusio pilies mūro.

Iš aukštai jis įžiūri Afriką. Kažkas jam yra aiškinęs, kad iš ten atplaukė maurai, kurie taip ilgai išlaikė okupavę beveik visą Ispaniją. Jis nemėgsta maurų. Tai jie čia atvedė čigonus.

Iš aukštai jis mato ir didžiąją miesto dalį, taip pat aikštę, kurioje kalbėjosi su seniu.

„Tebūnie prakeikta toji valanda, kai sutikau tą senioką“, – dingteli jam. Juk jis tenorėjo surasti moterį, mokančią aiškinti sapnus.

Ir toji moteris, ir senis sakytum numojo ranka į tai, kad jis piemuo. Abu jie – niekuo pasaulyje nebetikintys atsiskyrėliai, nesuprantantys, kad piemuo galų gale prisiriša prie savo gyvulių. Juk jis žino viską apie kiekvieną savo avį: kuri šluba, kuri už poros mėnesių turi ėriuotis, kuri tingiausia… Jis moka jas kirpti ir skersti. Jei jis kada sumanys iškeliauti, jos liūdės.

Pradeda pūsti vėjas. Šį vėją jis pažįsta: tai vadinamasis Levanto vėjas. Su juo atėjo netikėlių ordos. Kol nebuvo apvaikščiojęs Tarifos, neįsivaizdavo, kad Afrika taip arti. O juk tai labai pavojinga: maurai ir vėl gali užplūsti šalį.

Vėjas stiprėja. „įkliuvau tarp savo avių ir lobio“, – mąsto vaikinas. Jam reikia nuspręsti ir pasirinkti: tai, prie ko yra įpratęs, ar tai, ką norėtų turėti. Ir dar pirklio duktė… Bet ji mažiau svarbi negu avys, nes nėra nuo jo priklausoma. Jaunuolis tikras, kad mergina net nepastebės, jei jis poryt nepasirodys: jai visos dienos panašios viena j kitą. O kai visos dienos tokios panašios, vadinasi, žmonės nebepastebi tų gerų dalykų, kurie įvyksta jų gyvenime, saulei keliaujant dangumi iš rytų į vakarus.

„Aš palikau savo tėvą, motiną, pilį ir miestą, kuriame gimiau. Jie su tuo apsiprato, ir aš apsipratau. Avys taip pat apsipras su tuo, kad manęs nėra“, – pagaliau mintyse nusprendžia vaikinas.

Iš aukštai jis žiūri į aikštę. Keliaujantis pardavėjas vis dar pardavinėja savo traškučius. Ant suolelio, kur sėdėjo ir kalbėjosi jiedu su seniu, atsisėda ir bučiuojasi jauna porelė.

„Kukurūzų pardavėjas…“ – sumurma sau, bet nebaigia sakinio. Nes dabar jau į veidą smarkiai pučia Levanto vėjas. Tiesa, jis atnešė maurus, bet atneša ir dykumos bei šyduotų moterų kvapą. Taip pat atneša vyrų prakaito bei svajonių dvelksmą – vyrų, vieną dieną išėjusių ieškoti nežinomybės, aukso, nuotykių ir… piramidžių. Jaunuolis pasijunta pavydįs laisvės vėjui; o tada suvokia, kad gali būti toks pat laisvas. Niekas tam netrukdo, nebent jis pats.

Avys, pirklio duktė, Andalūzijos pievos – tai tik jo Asmeninės Legendos etapai.

*

Kitą dieną, vidurdieny, piemuo atsivaro šešias avis ir susiranda senąjį žmogų.

– Keista, – sako jis. – Mano draugas nupirko iškart visas avis. Prisipažino visą gyvenimą norėjęs būti piemeniu. Turbūt tai geras ženklas.

– Taip visuomet būna, – atsako senis. – Mes tai vadiname Palankumo Principu. Jei loši kortomis pirmą kartą, beveik tikras dalykas, kad laimėsi. Debiutanto sėkmė.

– Kodėl taip yra?

– Todėl, kad gyvenimas nori, jog gyventum savo Asmeninę Legendą.

Paskui jis ima apžiūrinėti avis ir pastebi vieną jų šlubuojant. Vaikinas paaiškina, kad tai nieko tokio, kad gyvulys protingas ir duodąs daug vilnos.

– Kur yra lobis? – klausia jis.

– Lobis yra Egipte, prie piramidžių.

Vaikinas krūpteli. Senė sakė tą patį, tik jai už tai nereikėjo mokėti.

– Jei nori jį rasti, privalai būti labai atidus ženklams. Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką. Tereikia perskaityti, ką jis nubrėžė tau.

Jaunuoliui nespėjus atsakyti, tarp jo ir senio pakyla naktinis drugys. Jis prisimena savo senelį; šis jam vaikystėje sakė, jog naktiniai drugiai – sėkmės ženklas. Kaip ir svirpliai, žalieji žiogai, maži pilkieji driežai ir keturlapiai dobilai.

– Taip, taip, – pritaria senis, skaitantis jo mintis.- Teisybę tau sakė senelis. Tai ženklai.

Paskui praskleidžia savo apsiaustą. Vaikinas pritrenktas to, ką išvysta, ir prisimena vakar jį apakinusį blyksnį: senio krūtinę dengia masyvus auksinis antkrūtinis, visas nusagstytas brangiaisiais akmenimis.

Tai tikras karalius. O rengiasi paprastai, kad išvengtų plėšikų.

– Imk, – taria senis ir iš antkrūtinio, iš paties vidurio, išlupa du akmenukus – vieną baltą ir vieną juodą. – Jų vardai Urimas ir Tumimas. Juodasis reiškia „taip“, baltasis „ne“. Jie tau padės, kai nesiseks rasti ženklų. Tik visuomet pateik konkretų klausimą.

Apskritai viską stenkis spręsti pats. Lobis yra prie piramidžių – ir tai tu jau žinojai. Šešias avis atiduodi už tai, kad dėl vieno dalyko apsispręsti tau padėjau aš.

Jaunuolis įsideda brangakmenius į krepšį. Ateityje jis viską spręs pats.

– Nepamiršk, kad visa yra vienis. Nepamiršk ženklų kalbos. O svarbiausia, nepamiršk iki galo įvykdyti savo Asmeninę Legendą.

Ir dar norėčiau tau papasakoti vieną trumpą istoriją.

Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Čia gyveno jo ieškomasis Išminčius.

Nesutikęs šio šventojo žmogaus, mūsų herojus įžengė vidun ir čia, puikioje salėje, išvydo didžiulį sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Ir dar stovėjo stalas, apkrautas įmantriausiais tos šalies valgiais.

Išminčius kalbėjosi čia su vienais, čia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keletą valandų, kol atėjo jo eilė.

Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.

– Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.

Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais – aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.

– Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?

Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.

– Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.

Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.

– Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – tuomet paklausė jo Išminčius.

Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.

– Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.

Netardamas nė žodžio, piemuo atsistoja. Jis suprato senojo karaliaus pasaką. Piemuo gali mėgti keliones, tačiau jis niekad nepamiršta savo avių.

Senis pažvelgia į jaunuolį ir, iškėlęs abi rankas, virš jo galvos padaro keletą keistų judesių.

Tada susirenka avis ir nueina savo keliais.

*

Aukščiau už visus kitus pastatus Tarifos miestelyje iškilusi sena, kadaise maurų pastatyta tvirtovė. Atsisėdus ant jos sienos, matyti miestelio aikštė, kukurūzų pardavėjas ir ruoželis Afrikos.

Melchizedekas, Salemo karalius, sėdėjo tą vakarą ant sienos ir jautė į veidą pučiantį vėją, vadinamą Levanto vėju. Šalia jo neramiai blaškėsi avys, sutrikusios dėl to, kad pasikeitė šeimininkas, ir dėl kitų permainų. Nors iš tikro joms reikėjo viso labo atsigerti ir paėsti.

Melchizedekas stebėjo nedidelį laivelį, tolstantį nuo uosto. Jis niekuomet nebepamatys jaunojo piemens, kaip niekuomet nebepamatė Abraomo po to, kai privertė jį susimokėti dešimtinę. Ir vis dėlto tai buvo jo darbas…

Dievams nereikia turėti norų, nes jie neturi Asmeninių Legendų. Tačiau širdies gilumoje Salemo karalius linkėjo jaunuoliui sėkmės.

„Gaila, kad jis greitai pamirš mano vardą, – pamanė.- Reikėjo jį pakartoti keletą kartų. Pasakodamas apie mane, galėtų pasakyti, jog tai buvau aš, Salemo karalius“.

Paskui, kiek susigėdęs savo minčių, pakėlė akis į dangų: „Žinau, Viešpatie, kad, kaip tu sakei, tai tuštybių tuštybė. Bet senam karaliui retkarčiais reikia pajusti pasididžiavimą savimi“.

*

„Kokia keista šalis toji Afrika“, – mąsto jaunuolis.

Jis sėdi savotiškame bare, panašiame į tuos, pro kuriuos praėjo klaidžiodamas siauromis miesto gatvelėmis. Greta, leisdami iš rankų į rankas didžiulę pypkę, rūko vyrai. Per keletą čia praleistų valandų jis jau matė vaikštinėjančius, už rankų susikibusius vyrus, užsidengusias veidus moteris, dvasininkus, kurie kopė į aukštus bokštus ir ten giedojo, o minios žmonių tuo metu klaupėsi ant kelių ir galvomis daužė žemę.

„Netikėlių apeigos“, – dingteli jam. Būdamas vaikas, savo kaimo bažnyčioje jis dažnai žiūrėdavo į šventojo Jokūbo – Maurų Puolėjo statulą – su kardu rankose, ant balto žirgo, kojomis trypiančio kažkokius žmones, panašius į šituos. Jam nejauku, jis jaučiasi siaubingai vienišas. Netikėlių žvilgsniai tokie niūrūs…

Ir dar, išvykdamas per skubėjimą jis užmiršo vieną smulkmeną, vieną mažutę smulkmeną, kuri gali ilgam nutolinti lobio suradimą: šioje šalyje visi kalba arabiškai.

Prieina baro šeimininkas, ir vaikinas pirštu parodo į gėrimą, patiektą ant gretimo staliuko. Tai arbata. Karti. Kur kas labiau jam patiktų atsigerti vyno.

Tačiau dabar ne metas kvaršinti galvą tokiais dalykais. Reikia galvoti tik apie lobį ir apie tai, kaip jį pasiimti. Pardavęs avis, jis kišenėn įsidėjo palyginti nemažai pinigų ir žino, kad pinigai – stebuklingas dalykas: jų turėdamas, nė vienas nesijaučia visiškai vienišas. Netrukus, gal po keleto dienų, jis bus piramidžių papėdėje. Seniokui su visu tuo auksu, kuris blizgėjo ant krūtinės, nebuvo jokio reikalo dėl šešių avių paistyti nebūtus dalykus.

Karalius minėjo ženklus. Keldamasis laivu per sąsiaurį, vaikinas galvojo apie juos. Jam buvo aišku, ką turėjo omenyje senasis: per tą laiką, kurį praleido Andalūzijos kaimuose, jaunuolis įprato skaityti žemės ir besikeičiančio dangaus ženklus ir pagal juos surasti kelią. Jis žinojo, koks paukštis išduoda netoliese pasislėpusią gyvatę, koks krūmas rodo, kad už kelių kilometrų yra vandens. Visų šių dalykų jį išmokė avys.

„Jei Dievas taip gerai veda avis, gerai ves ir žmogų“,- nusprendžia ir iškart apsiramina. Nebe tokia karti atrodo ir arbata.

– Kas tu toks? – išgirsta klausiant ispaniškai.

Jis pajunta didžiulį palengvėjimą. Ką tik mąstė apie ženklus, ir štai vienas…

– Kaip čia yra, kad tu kalbi ispaniškai? – paklausia vaikinas.

Priėjusysis vilki vakarietiškais drabužiais, tačiau odos spalva liudija, kad jis vietinis. Vyrukas panašaus ūgio ir amžiaus kaip ir jis pats.

– Čia beveik visi kalba ispaniškai. Juk nuo čia tik pora valandų kelio iki Ispanijos.

– Sėskis ir užsisakyk ko nors mano sąskaita, – pasiūlo vaikinas. – Ir paprašyk vyno. Man siaubą kelia toji arbata.

– Vyno šioje šalyje nėra, – paaiškina priėjusysis. – Religija draudžia.

Tuomet jaunuolis papasakoja, kad jam būtinai reikia nukeliauti prie piramidžių. Jau žiojasi kalbėti apie lobį, bet paskutinę akimirką susilaiko. Arabas už nuvedimą tikrai išreikalautų geros dalies. Jis prisimena, ką apie pasiūlymus sakė senis.

– Norėčiau, jei įmanoma, kad mane ten nuvestum. Už nuvedimą sumokėčiau. Ar tu žinai, kaip ten nukakti?

Vaikinas pastebi, kad baro šeimininkas atidžiai klausosi jų pokalbio, ir tai jį sutrikdo. Tačiau jis sutiko vadovą ir šios progos tikrai nepraleis.

– Reikia pereiti visą Sacharos dykumą, – sako naujasis pažįstamas. – Tam būtini pinigai. Pirmiausia noriu žinoti, ar turi jų pakankamai.

Jaunuoliui klausimas pasirodo šiek tiek įžūlus. Tačiau jis tiki senuoju žmogumi, o šis juk sakė, kad jeigu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda tą troškimą įgyvendinti.

Jis išsitraukia iš kišenės pinigus ir parodo savo naujajam pažįstamam. Baro šeimininkas prieina arčiau ir taip pat žiūri. Vyrai persimeta keletu žodžių arabiškai. Šeimininkas atrodo įpykęs.

– Eime laukan, – sako vyrukas. – Jis nenori, kad mes čia sėdėtume.

Jaunuolis pasijunta drąsiau. Jis pakyla susimokėti, bet šeimininkas paima jį už alkūnės ir pradeda kažką kalbėti. Kalba nesustodamas. Jaunuolis stiprus, bet jis svetimoje šalyje. Tačiau naujasis draugas nustumia šeimininką į šalį ir išsiveda vaikiną laukan.

– Jis kėsinosi į tavo pinigus, – paaiškina. – Tanžeras – ne toks kaip visa Afrika. Čia uostas, o visi uostai – vagių knibždėlynai.

Taigi jis gali didžiuotis naujuoju draugu, kuris pavojaus akimirką atėjo į pagalbą. Vaikinas išsitraukia iš kišenės pinigus ir suskaičiuoja.

– Prie piramidžių galėtume būti jau rytoj, – imdamas pinigus, taria vyrukas. – Tik dabar reikia nusipirkti du kupranugarius.

Jiedu eina siauromis Tanžero gatvelėmis, kur visuose kampuose ir užkampiuose pristatyta prekėmis apkrautų prekystalių. Pagaliau atsiduria vidury didelės turgaus aikštės. Tūkstančiai žmonių derasi, perka, parduoda. Šalia daržovių – durklai, čia pat kilimai ir įvairiausios pypkės… Tačiau jaunuolis nenuleidžia akių nuo savo naujojo draugo. Juk šio rankose dabar visi jo pinigai. Gal vertėtų juos atsiimti, bet, ko gero, tai būtų nemandagu.

„Pakaks, jei atidžiai jį seksiu“, – pamano. Juk jis už aną stipresnis.

Staiga viso šio chaoso viduryje jo akys užkliūva už labai gražaus kardo, kokio gyvenime dar nebuvo matęs, – su sidabrine makštimi, juoda, brangakmeniais inkrustuota rankena. Vaikinas sau prisižada, grįždamas iš Egipto, jį nusipirkti.

– Paklausk pardavėjo, kiek už jį prašo, – sako draugui. Ir suvokia, jog, grožėdamasis ginklu, kelias akimirkas buvo neatidus.

Jo širdis susigniaužia, tarytum staiga būtų susiaurėjusi krūtinė. Vaikinas bijo apsidairyti, nes gerai žino, ką pamatys. Akimirką jis sustingsta, įsmeigęs akis į gražųjį kardą, o paskui, sukaupęs visą valią, atsigrįžia atgal.

Viskas aplinkui kaip buvę: pirmyn ir atgal zujantys, šaukiantys, kažką perkantys žmonės, kilimai ir riešutai, salotos ir variniai padėklai, toliau gatvėse – už rankų susikibę vyrai, šyduotos moterys, egzotiški kvapai. Tik niekur, ničniekur nebėra jo bendrakeleivio.

Jis dar stengiasi tikėti, kad juodu pasimetė atsitiktinai, ir nusprendžia likti aikštėje, vildamasis, kad anas sugrįš. Po valandėlės kažkoks žmogus užlipa į vieną iš bokštų ir pradeda giedoti, o visi esantys aikštėje klaupiasi ant kelių, daužo kaktomis į žemę ir gieda kartu. Baigę, nelyginant sutartinai besidarbuojantys skruzdėlynas, išardo prekystalius ir išsiskirsto.

Saulė taip pat artėja prie laidos. Jaunuolis ilgai lydi ją žvilgsniu, kol galiausiai ji pasislepia už baltų namų, juosiančių aikštę. Jis prisimena, jog kai ta pati saulė šį rytą tekėjo, jis buvo kitame žemyne, turėjo šešiasdešimt avių ir paskirtą pasimatymą su mergina. Rytą, eidamas laukais, jis dar žinojo viską, kas turėjo įvykti.

Tačiau dabar, saulei leidžiantis, jis kitoje šalyje, svetimas svetimoje žemėje, nesuprantantis net kalbos, kuria aplinkui kalba žmonės. Jis nebe piemuo, jis nebeturi nieko, net pinigų grįžti atgal ir pradėti viską iš naujo.

Ir visa tai tarp vieno saulėtekio ir saulėlydžio“. Jam pagailsta pačiam savęs. Kartais gyvenimas apsiverčia vienu mirksniu, neduodamas laiko net apsiprasti su pasikeitimais.

Verkti gėda. Jis niekuomet neverkė net savo avių akivaizdoje. Bet turgaus aikštė tuščia, o jis toli nuo tėvynės.

Jis verkia: Jis verkia, nes Dievas neteisingas, jeigu taip atsilygina žmonėms, tikintiems savo svajonėmis. „Ganydamas avis, aš buvau laimingas ir dalinausi laime su visais, kurie buvo šalia. Žmonės matydavo mane ateinantį ir maloniai priimdavo. Dabar aš liūdnas ir nelaimingas. Ką toliau darysiu? Tapsiu pikčiurna ir nebepasitikėsiu žmonėmis, nes vienas mane apvylė. Nekęsiu visų, kurie rado paslėptus lobius, nes aš neradau savojo. Visada stengsiuosi laikyti užspaudęs turimus trupinius, nes esu per menkas, kad apglėbčiau pasaulį“.

Jis praskleidžia savo kelionmaišį, norėdamas pasižiūrėti, gal ten dar likęs koks gabaliukas laive valgyto sumuštinio. Bet randa tik storąją knygą, apsiaustą ir du senio duotus akmenukus.

Juos pamatęs, jis labai nudžiunga. Tuos du brangakmenius iš auksinio antkrūtinio gavo mainais už šešias avis. Jis gali juos parduoti ir nusipirkti bilietą kelionei atgal.

„Ateityje būsiu gudresnis“, – pasižada mintyse, traukdamas brangakmenius iš kelionmaišio ir kišdamas giliai į kišenę. Čia uostas, ir iš visko, ką sakė tas tipas, vienas dalykas yra tikras: uoste visada pilna vagių.

Dabar jis supranta, kodėl taip karščiavosi baro šeimininkas: jis mėgino jį perspėti, kad nepasitikėtų anuo vyruku. „Aš, kaip ir dauguma žmonių, matau pasaulį tokį, kokį norėčiau matyti, o ne tokį, koks jis yra iš tiesų“.

Jaunuolis atidžiai tyrinėja akmenukus. Švelniai glosto kiekvieną, jausdamas jų vėsą, paviršiaus lygumą. Jie – jo lobis. Jau vien lytėdamas juos, jis jaučia nepaaiškinamą ramybę. Ir prisimena senąjį žmogų.

„Kai tu tikrai ko nors trokšti, – sakė šis, – visas pasaulis padeda įgyvendinti šį troškimą“.

Jam norėtųsi suprasti, kaipgi šitai gali būti tiesa. Juk štai dabar jis – tuščioje turgaus aikštėje, be skatiko kišenėje, be savo avių, kurias reikėtų saugoti naktį. Tačiau brangakmeniai – įrodymas, kad jis tikrai buvo sutikęs karalių, kuris žinojo viską apie jo gyvenimą, net ir tai, ką jis veikė su tėvo ginklu ir koks buvo pirmas jo seksualinis nuotykis.

„Akmenys skirti būrimui. Tai – Urimas ir Tumimas“.

Jis įkiša akmenukus atgal į kelionmaišį ir nusprendžia padaryti bandymą. Senis sakė, kad reikia pateikti aiškius klausimus, nes jei nežinai, ko nori, akmenys negali padėti.

Ir tuomet jaunuolis paklausia, ar tebegalioja senio jam suteiktas palaiminimas.

Ištraukia vieną iš akmenukų. Tai „taip“.

– Ar aš rasiu savo lobį? – duoda antrą klausimą.

Jis kiša ranką į kelionmaišį, norėdamas išsitraukti vieną akmenuką, bet tuo metu jie abu išslysta žemėn pro mažą skylutę. Iki šiol net nebuvo pastebėjęs, kad kelionmaišis prairęs. Vaikinas pasilenkia pakelti Urimo ir Tumimo, kad galėtų juos vėl įmesti į maišą. Bet, matant akmenukus ant žemės, atmintyje iškyla kita frazė:

„Išmok pastebėti ženklus ir juos suprasti“, – taip pat sakė senis.

O juk tai buvo ženklas! Jaunuolis nusijuokia. Paskui pakelia abu brangakmenius ir deda į kelionmaišį. Jis nebeketina jo užsiūti, – brangakmeniai gali iškristi pro skylutę, kada panorėję. Jis suprato, jog yra dalykų, kurių nevalia klausti, – nereikia bėgti nuo savojo likimo.

„Aš žadėjau visada viską spręsti pats“, – primena sau.

Svarbiausia, akmenys pasakė, kad senio palaiminimas tebesaugo jį, ir tai jam sugrąžina pasitikėjimą savimi. Jaunuolis vėl žiūri į tuščią turgaus aikštę, bet nebejaučia ankstesnės nevilties. Tai nebėra svetimas pasaulis; tai – naujas pasaulis.

Pagaliau, garbės žodis, juk tiksliai išsipildė tai, ko jis troško: pamatyti naujus kraštus. Net jeigu jam nebus lemta pasiekti piramidžių, jau dabar jis nukeliavęs daug toliau negu bet kuris jo pažįstamas piemuo.

„O! Jei jie žinotų, kad vos už poros valandų kelio laivu yra tiek įdomių dalykų…“

Naujasis pasaulis prieš jo akis atsiveria tuščios turgaus aikštės pavidalu, bet jis jau matė šią vietą kupiną gyvybės ir to nepamirš niekada. Prisimena kardą; nors ir sumokėjo didžiulę kainą už pasigrožėjimą juo, bet juk iki šiol gyvenime nebuvo matęs nieko panašaus. Ir staiga jis suvokia galįs žiūrėti į pasaulį kaip vagies auka arba kaip ieškąs lobio nuotykių mėgėjas.

„Aš – ieškąs lobio nuotykių mėgėjas“, – dar pagalvoja išvargęs, prieš nugrimzdamas į gilų miegą.

*

Jis atsibunda kažkieno purtomas už peties. Turgaus aikštė, kurios vidury miegojo, pradeda atgyti.

Vaikinas apsidairo, ieškodamas savo avių, bet tuojau susivokia esąs kitame pasaulyje. Tai jam nesukelia liūdesio, priešingai, jis pasijunta laimingas. Nebereikia ieškoti vandens ir ėdesio avims, jis gali leistis ieškoti lobio. Vaikinas neturi nė skatiko kišenėje, tačiau turi savąjį tikėjimą, gyvenimu. Ir vakar vakare galutinai apsisprendė būti nuotykių ieškotoju, tokiu kaip jo skaitytų knygų herojai.

Jaunuolis neskubėdamas vaikštinėja po aikštę. Prekiautojai pradeda montuoti stalus. Jis imasi padėti saldumynų pardavėjui, statančiam savąjį stalą. Jį patraukia šio žmogaus šypsena – ne tokia kaip daugelio: džiaugsminga, atvira gyvenimui, sakytum rodanti pasiryžimą pradėti gerą darbo dieną. Toji šypsena jam savaip primena senį, tą paslaptingąjį karalių, su kuriuo susipažino. „Šis prekiautojas gamina skanėstus ne norėdamas pakeliauti ar vesti kokio pirklio dukterį. Ne, jis daro juos todėl, kad jam patinka šis darbas“, – mąsto jaunuolis. Ir jis pasijunta galįs, kaip ir senis, vien pažiūrėjęs į žmogų, suprasti, ar šis arti savo Asmeninės Legendos, ar labai nuo jos nutolęs. „Tai nesunku, tik aš niekada anksčiau to nebuvau pastebėjęs“.

Juodviem pabaigus tvarkyti prekystalį, geraširdis pardavėjas pasiūlo ką tik iškeptą bandelę. Vaikinas su dideliu malonumu ją suvalgo, padėkoja ir leidžiasi į kelią. Jau nuėjus gerą galą, jam dingteli mintis, kad prekystalį sumontavo du žmonės, kurių vienas kalbėjo arabiškai, o kitas ispaniškai. Nepaisant to, jie puikiausiai suprato vienas antrą.

„Pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius, – pagalvoja.- Patyriau tai su avimis, o dabar tą patį patiriu su žmonėmis.

Taip, jis mokosi daugybės naujų dalykų. Tegu jau ir patirtų, bet vis dėlto naujų, nes anksčiau, susidurdamas su jais, visai jų nepastebėdavo. Todėl, kad buvo prie jų pripratęs. „Jei išmokčiau suprasti tą bežodę kalbą, suprasčiau pasaulį“.

„Visa yra vienis“ – sakė senasis žmogus.

Jis nusprendžia neskubėdamas pasibastyti Tanžero gatvelėmis: tik taip gali pavykti pastebėti ženklus. Be abejo, tam reikia daug kantrybės, bet juk kantrybė – tai pirmoji piemens įgyjama dorybė.

Dar vieną kartą jis suvokia šiame svetimame pasaulyje pasinaudojęs tuo, ko jį išmokė avys.

„Visa yra vienis “ – sakė senasis žmogus.

*

Švinta, ir, kaip kiekvieną rytą, Krištolo Pardavėją užplūsta nerimas. Jau beveik trisdešimt metų jis toje pačioje vietoje – ant vienos iš kalvų įsikūrusioje krautuvėlėje, į kurią retai teužsuka koks klientas. Dabar vėlu ką nors keisti: vienintelis dalykas, kurio jis išmoko gyvenime, – tai pirkti ir parduoti krištolą. Buvo metas, kai jo krautuvėlę žinojo daug žmonių: arabų pirkliai, prancūzų ir anglų geologai, vokiečių kareiviai, kurių kišenės visuomet buvo pilnos pinigų. Tais laikais prekiauti krištolu buvo didelis dalykas, ir jis įsivaizdavo vieną dieną tapsiąs turtingas, įsivaizdavo visas tas gražias moteris, kurias turės senatvėje.

Tačiau bėgo laikas, o kartu su juo po truputį traukėsi miestas. Seuta klestėjo labiau negu Tanžeras, taigi ir prekyba pasuko kita kryptimi. Kaimynai išsikraustė kitur, ir dabar ant kalvos beliko vos kelios parduotuvės. Kas gi kops į kalvą dėl kokios menkos krautuvėlės?

Krištolo Pardavėjas neturi pasirinkimo. Trisdešimt gyvenimo metų jis praleido pirkdamas ir pardavinėdamas krištolo dirbinius, o dabar jau per vėlu užsiimti kuo nors kitkuo.

Visą rytą jis stebi negausius gatvės praeivius. Tai daro jau daugybę metų ir žino, kas kada praeis pro jo krautuvę.

Belikus kelioms minutėms iki priešpiečių ties vitrina sustoja jaunas svetimšalis. Apsirengęs ne blogiau už kitus, tačiau įgudusi Krištolo Pardavėjo akis tuoj atspėja, kad vaikinas neturi pinigų. Vis dėlto Pardavėjas nusprendžia grįžti prie prekystalio ir luktelėti kelias minutes, kol jis nueis.

*

Jaunuolis skaito ant durų pakabintą skelbimą, kad čia kalbama keletu kalbų, ir mato už prekystalio pasirodant žmogų.

– Jei norite, – kreipiasi jis, – aš galiu išvalyti šias vazas. Tokių, kokios jos yra, dabar niekas niekada nepirks.

Pirklys žiūri į jį, bet nepraveria burnos.

– Už tai man duosite pavalgyti, gerai?

Žmogus ir toliau tyli. Jaunuolis supranta, jog spręsti privalo pats.

Kelionmaišyje jis turi apsiaustą, kurio dykumoje neprireiks. Išsitraukia jį ir pradeda valyti vazas. Per pusvalandį išblizgina visus vitrinoje išstatytus dirbinius. Per tą laiką įeina du klientai ir nuperka keletą krištolinių indų.

Baigęs darbą, jis paprašo šeimininko valgyti.

– Einam priešpiečiauti, – pakviečia Krištolo Pardavėjas.

Jis užkabina ant durų kortelę, ir juodu drauge eina į mažutį barą kalvos viršūnėje. Susėdus prie vienintelio staliuko, esančio bare, Krištolo Pardavėjas šypsodamasis sako:

– Tau nereikėjo nieko valyti. Koranas mums liepia pavalgydinti kiekvieną alkstantį.

– Tuomet kodėl man leidote tai daryti? – klausia jaunuolis.

Todėl, kad vazos tikrai buvo nešvarios. O tavo galvą reikėjo apvalyti nuo blogų minčių, kaip ir manąją.

Kai jie baigia valgyti, Pardavėjas, pasisukęs į jaunuolį, taria:

– Aš norėčiau, kad dirbtum mano krautuvėje. Šiandien, tau valant krištolą, įėjo du klientai. Tai geras ženklas.

„Žmonės dažnai kalba apie ženklus, – pagalvoja piemuo. – Bet jie nesupranta, apie ką kalba. Taip, kaip ir aš nesupratau, jog tiek metų kalbėjau su avimis bežode kalba“.

– Ar nori pas mane dirbti? – pakartoja Krištolo Pardavėjas.

– Aš galiu dirbti likusią dienos dalį, – atsako vaikinas.

– Iki aušros nuvalysiu visą parduotuvės krištolą. Už tai norėčiau pinigų, kad rytoj galėčiau nukeliauti į Egiptą.

Senis prapliumpa juoktis.

– Jei net visus metus valytum mano krištolą ir gautum už kiekvieną parduotą dirbinį gerus komisinius, dar turėtum skolintis pinigų kelionei į Egiptą. Tarp Tanžero ir piramidžių – tūkstančiai kilometrų dykumos.

Tuomet stoja tokia tyla, kad, atrodo, staiga užmigo visas miestas. Nebeliko turgų, pasibaigė derybos tarp prekeivių, nebėra kopiančių į minaretus ir ten giedančių vyrų, nebėra kardų inkrustuotomis rankenomis, nieko nebėra… Jokių vilčių ir nuotykių, jokių senų karalių ir Asmeninių Legendų. Nebėra lobio nei piramidžių. Tarsi bežadis tapo visas pasaulis, nes nutilo vaikino širdis. Nei skausmo, nei kančios, nei nusivylimo. Tik tuščias žvilgsnis, įsmigęs į žemas baro duris, ir didžiulis noras mirti – kad šią pačią akimirką viskas pasibaigtų.

Pardavėjas žiūri į jį suglumęs. Džiaugsmas, tryškęs iš vaikino šį rytą, sakytum staiga dingo.

– Aš galiu tau duoti pinigų sugrįžti savon šalin, sūnau, – sako Krištolo Pardavėjas.

Jaunuolis vis dar tyli. Paskui atsistoja, susitvarko drabužius, pasiima kelionmaišį.

– Aš dirbsiu pas jus, – pareiškia jis.

Ir kiek patylėjęs priduria:

– Man reikia pinigų nusipirkti keletui avių.

Views All Time
Views All Time
1821
Views Today
Views Today
1
0 0