Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#1

Jo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savo banda prieina seną, apleistą bažnyčią. Jos stogas įgriuvęs, o toje vietoje, kur kadaise būta zakristijos, auga didžiulis jovaras.

Vaikinas nusprendžia čia praleisti naktį. Suvaro avis į griuvėsius ir, kad šios per naktį neišsilakstytų, iš kelių lentų padaro užtvarą. Apylinkėse nėra vilkų, bet jei gyvulys pabėgtų, jis sugaištų visą rytojaus dieną jo beieškodamas.

Jis pasikloja apsiaustą ir atsigula, vietoj pagalvės pasidėjęs neseniai perskaitytą knygą. Prieš užmigdamas pagalvoja, kad dabar reikėtų skaityti storesnes knygas: ilgiau užtektų, o naktį jos būtų patogesnės pagalvės.

Dar neprašvitus jis nubunda. Pasižiūri aukštyn ir pro įgriuvusį stogą mato blyksinčias žvaigždes.

„Reikėjo kiek ilgiau pamiegoti“, – pamano. Jis vėl susapnavo tą patį praėjusios savaitės sapną, bet, kaip ir tąsyk, nubudo nebaigęs sapnuoti.

Vaikinas atsikelia ir išgeria gurkšnį vyno. Tuomet stveria botagą ir pradeda žadinti dar tebemiegančias avis. Jau seniau jis pastebėjo, kad dauguma gyvulių pakirsta iš miego, vos tik išsiblaivo jo paties sąmonė. Tartum kokia paslaptinga energija jungtų jį su šiomis avimis, per dvejus metus, ieškant vandens ir maisto drauge su juo apėjusiomis visą šalį.

– Jos taip priprato prie manęs, kad žino mano dienotvarkę, – sako tyliai. Paskui, akimirką pamąstęs, sau taria, kad visiškai galimas ir atvirkščias dalykas – kad tai jis pripratęs prie gyvulių dienotvarkės.

Vis dėlto dalis avių neskuba atsibusti. Jis žadina jas iš eilės, kiekvieną pabaksnodamas lazda, pavadindamas vardu. Vaikinas tiki, kad avys gali suprasti, ką jis sako. Taigi kartais jis joms skaito labiausiai patikusių knygų ištraukas, kalba apie savo vienatvę ar džiaugsmą, kad yra piemuo, komentuoja naujienas, išgirstas einant per pažįstamus pakelių kaimus.

Tačiau paskutinėmis dienomis beveik neliko kitų pokalbio temų, tik toji: mergina, gyvenanti mieste, kurį pasieks po keturių dienų, vieno pirklio duktė. Jis ten buvo tik sykį, praėjusiais metais. Pirklys turėjo audinių parduotuvę ir mėgo pats stebėti kerpamas avis – kad prekė būtų be jokios apgavystės. Piemeniui parduotuvę buvo nurodęs draugas, ir jis ten atvarė savąją bandą.

*

– Norėčiau parduoti šiek tiek vilnos, – kreipiasi jis į pirklį.

Parduotuvė pilna, ir pirklys paprašo piemens luktelėti iki pavakario. Tuomet šis atsisėda ant šaligatvio priešais parduotuvę ir išsitraukia knygą.

– Aš ir nežinojau, kad piemenys skaito knygas, – suskamba šalia moters balsas.

Tai jauna mergina, tipiška andalūzietė, ilgais juodais plaukais ir primenančiomis senuosius užkariautojus maurus akimis.

– Avys išmoko daugiau nei knygos, – atsako piemuo.

Jiedu šnekučiuojasi daugiau kaip porą valandų. Ji pasisako esanti pirklio duktė ir kalba apie miestelio gyvenimą, kur kiekviena diena panaši į praėjusią. O piemuo pasakoja apie Andalūzijos pievas, apie aplankytus miestelius ir paskutines jų naujienas. Jis laimingas, turėdamas kitokį pašnekovą nei jo avys.
– Kaip tu išmokai skaityti? – klausia mergina.

– Kaip visi, – atsako jis. – Mokykloje.

– Bet jei moki skaityti, kodėl esi tik piemuo?

Jaunuolis klausimą nuleidžia negirdomis. Jis tikras, kad mergina jo nesuprastų. Todėl tęsia savo kelionių istorijas, o mažos mauriškos akutės iš nustebimo ar išgąsčio tai išsiplečia, tai visai užsimerkia. Laikas bėga, ir kuo toliau, tuo labiau jaunuolis trokšta, kad ši diena niekuomet nepasibaigtų, kad merginos tėvas ilgai būtų užimtas ir paprašytų jo palaukti dar tris dienas. Staiga jis suvokia pajutęs kažką, ko niekad iki šiol nebuvo jautęs: norą likti čia visam laikui. Su šia juodaplauke mergina jo dienos niekada nebūtų panašios viena į kitą.

Bet ateina pirklys ir paprašo nukirpti keturias avis. Po to sumoka, kiek skolingas, ir pakviečia užsukti kitais metais.

*

Iki to miestuko liko ne daugiau kaip keturios dienos. Jis susijaudinęs ir kartu sunerimęs: juk gali būti, kad mergina jį pamiršo. Užsukančių parduoti vilnos piemenų ten netrūksta.

– Tai ne taip svarbu, – sako jis, kalbėdamasis su savo avimis. – Aš pažįstu ir kitų merginų kituose miesteliuose.

Bet giliai širdyje jis žino, kad tai toli gražu nėra nesvarbu. Ir kad piemenys, kaip ir jūrininkai, kaip ir komivojažieriai, visi turi vieną miestą, kuriame gyvena būtybė, sugebanti juos priversti užmiršti malonumą laisvai klajoti po pasaulį.

*

Kuomet pasirodo pirmoji ryto žara, piemuo ima raginti savo avis tekančios saulės kryptimi. „Joms niekada nereikia nieko spręsti, – galvoja jis. – Gal todėl jos visad laikosi greta manęs“. Vienintelis avių poreikis – vanduo ir žolė. Ir tol, kol piemuo žino geriausias Andalūzijos ganyklas, jos bus jo draugės.

Nesvarbu, kad visos jų dienos, susidedančios iš ilgų, tarp saulėtekio ir saulėlydžio išsirikiavusių valandų, panašios viena į kitą, kad per savo trumpą gyvenimą jos neperskaitė nė vienos knygos ir nesupranta žmonių kalbos, kuria jis joms pasakoja, kas dedasi kaimuose. Jos tenkinasi žole ir vandeniu, ir to joms visiškai gana. Mainais jos dosniai atsilygina savąja vilna, draugyste, o kartais ir savo mėsa.

„Jei retkarčiais pasiversčiau pabaisa ir imčiau jas vieną po kitos galabyti, jos nesuprastų šito, iki nebūtų išnaikinta visa banda, – mąsto jis. – Nes pasitiki manim ir nebesivadovauja instinktais. Ir tik todėl, kad tai aš jas vedu į ganyklas“.

Staiga jaunuolis suvokia, kokios keistos jo mintys. O gal toji bažnyčia su viduje augančiu jovaru buvo užkeikta? Ir dėl to jis vėl susapnavo tą sapną, o dabar jaučia kažkokį pyktį visad ištikimoms savo bičiulėms avims? Jaunuolis gurkšteli likusio nuo vakarienės vyno ir tvirčiau susisupa apsiaustu. Jis žino, kad po keleto valandų, saulei pakilus į zenitą, bus taip karšta, jog jis nebegalės vesti bandos. Vasaros metu šią valandą visa Ispanija miega. Bus karšta iki pat nakties, ir visą tą laiką apsiaustą teks nešti rankose. Kai jam užeina noras padūsauti dėl nešulio, jis sau primena, kad to nešulio dėka jam nebuvo šalta rytą.

„Mes turime būti pasiruošę visokiems orams“, – tuomet pagalvoja jis ir pajunta dėkingumą apsiausto svoriui.

Apsiaustas turi priežastį egzistuoti, lygiai kaip ir jis pats. Dvejus metus praleidęs klajodamas po Andalūzijos lygumas, jis mintinai žino visus krašto miestelius, ir prasmę jo gyvenimui teikia būtent tai: keliavimas. Šį sykį jis ketina paaiškinti merginai, kodėl paprastas piemuo moka skaityti: iki šešiolikos metų jis lankė seminariją. Tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu – kukliõs, triūsiančios tik dėl valgio ir gėrimo, kaip tos jo avys, valstiečių šeimos pasididžiavimu. Bet jis nuo pat vaikystės svajojo pažinti pasaulį, ir tai jam buvo daug svarbiau nei pažinti Dievą ar žmonių nuodėmes. Vieną vakarą, atėjęs aplankyti šeimos, jis sukaupė drąsą ir pasakė tėvui, kad nenori būti kunigu. Kad nori keliauti.

*

– Per šį kaimą perėjo žmonių iš viso pasaulio, sūnau. Jie ateina ieškodami kažko naujo, tačiau visuomet lieka tokie patys. Užkopia kalvon, aplanko pilį, o po to sau taria, kad praeitis vertesnė už dabartį. Nesvarbu, ar šviesiaplaukiai, ar tamsiaodžiai, jie panašūs į mūsų kaimo žmones.

– Bet aš nesu matęs tų kraštų, iš kur atkeliavo šie žmonės, nei jų pilių, – nesutinka jaunuolis.

– Šie žmonės, matydami mūsų laukus ir moteris, sako, kad jie norėtų čia gyventi, – toliau kalba tėvas.

– Aš noriu pažinti jų moteris ir jų kraštus, – tuomet sako sūnus. – Nes šie žmonės niekuomet pas mus nepasilieka.

– Jie turi pilnas kišenes pinigų. Pas mus tik piemenys gali keliauti.

– Tuomet aš būsiu piemuo.

Tėvas nepriduria nieko. Rytojaus dieną jis duoda sūnui kapšelį su trimis senoviškomis ispaniškomis aukso monetomis.

– Kadaise radau jas laukuose. Ketinau atiduoti tau įšventinimo dieną. Nusipirk bandą ir eik per pasaulį, iki suprasi, kad mūsų pilis svarbiausia ir mūsų moterys gražiausios.

Ir jis palaimina sūnų. Žiburėliai tėvo akyse išduoda norą taip pat leistis klajoti po pasaulį. Visad jo širdyje slypėjusį norą, nepaisant dešimčių metų, per kuriuos jis stengėsi jį užslopinti, kas rytą toje pačioje vietoje keldamasis ir guldamas, gerdamas ir valgydamas.

*

Horizontas nusidažo raudonai, paskui pasirodo saulė. Jaunuolis prisimena pokalbį su tėvu ir jaučiasi laimingas; jis jau matė daug pilių ir daug moterų (bet nė viena negali prilygti tai, kuri jo laukia po dviejų dienų). Jis turi apsiaustą, knygą, kurią gali iškeisti į kitą, turi avių bandą. Tačiau, svarbiausia, kiekvieną dieną jis įgyvendina savo didžiąją svajonę keliauti. Kai pavaręs nuo Andalūzijos lygumų, galės parduoti savo avis ir tapti jūrininku. Kai pavargs nuo jūros, bus regėjęs daugybę miestų, daugybę moterų, turėjęs daugybę progų būti laimingas.

„Kaip galima ieškoti Dievo seminarijoje?“ – nusistebi jis, žiūrėdamas į tekančią saulę. Kiekvieną sykį, jeigu tik įmanoma, vaikinas stengiasi pasirinkti vis kitą kelią. Jis niekad nebuvo prisiartinęs prie tos bažnyčios, nors kiek jau kartų pro ten praėjo. Pasaulis didelis ir neišsemiamas: net jei jis leistųsi vedamas savo avių, ar per kurį laiką taip pat neatrastų daugybės įdomių dalykų? „Avių bėda, kad jos nesuvokia kasdien einančios naujais keliais. Jos nepastebi, kad keičiasi ganyklos, metų laikai. Nes vienintelis jų rūpestis – žolė ir vanduo“.

„Gal taip yra ir mums visiems,- mąsto piemuo. – Juk ir aš nuo tada, kai susipažinau su pirklio dukra, nebegalvoju apie kitas moteris“.

Vaikinas žvilgteli į dangų. Tarifoje turėtų būti prieš pietus. Ten galės iškeisti į kitą, storesnę, savo knygą, prisipildyti vyno butelį, nusiskusti ir apsikirpti: jis turi būti visiškai pasiruošęs susitikti su mergina ir nenori net pagalvoti apie tai, kad koks kitas piemuo su daugiau avių galėjo ateiti ir paprašyti jos rankos anksčiau už jį.

„Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų“, – pamano jis, vėl žvilgteldamas į dangų ir paspartindamas žingsnį. Jis prisimena, kad Tarifoje gyvena sena moteris, mokanti aiškinti sapnus. O praėjusią naktį jis susapnavo jau kartą sapnuotą sapną.

*

Senė vedasi jaunuolį namo gilumon, į kambarį, atskirtą nuo svetainės spalvota sintetine užuolaida. Kambaryje stalas, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies paveikslas ir dvi kėdės.

Senoji atsisėda ir pasiūlo jaunuoliui taip pat atsisėsti. Tada paima vaikino rankas ir pradeda garsiai melstis.

Tai panašu į čigonišką maldą. Jau ne sykį jo ir čigonų keliai buvo susikirtę. Šie žmonės taip pat keliauja, tik neturi avių. Pasak sklindančių gandų, čigonai leidžia laiką apgaudinėdami žmones. Kalbama, kad jie esą sudarę sutartį su velniu, kad vagią vaikus ir savo paslaptingose stovyklose paverčią juos vergais. Kai piemuo buvo mažas, labai bijojo, kad čigonai jo nepagrobtų, o dabar, senei laikant jo rankas, toji baimė sugrįžta.

„Čia yra Švenčiausiosios Jėzaus Širdies paveikslas“, – ramina save. Jis nenori, kad ranka pradėtų drebėti ir kad senoji pastebėtų jo išgąstį. Mintyse sukalba „Tėve mūsų“.

– Įdomu… – burbteli senė, nenuleisdama akių nuo vaikino rankų. Ir vėl nutyla.

Vaikinas vis labiau nervinasi. Nepaisant visų pastangų rankos pradeda drebėti. Senoji tai pastebi ir tuojau jas paleidžia.

– Aš atėjau čia ne dėl delnų linijų, – sumurma piemuo, dabar jau gailėdamasis įžengęs į šiuos namus. Akimirką jam dingteli mintis, kad gal verčiau susimokėti ir išeiti nieko nesužinojus. Ko gero, pasikartojusiam sapnui jis suteikė per daug reikšmės.

– Tu atėjai, kad išaiškinčiau tavo sapnus, – atšauna senoji. – Sapnai yra Dievo kalba. Kai Dievas byloja žmonių kalba, aš galiu juos išaiškinti. Tačiau jei jis byloja tavo sielos kalba, tik tu pats gali juos suprasti. Ar šiaip, ar taip, už apsilankymą teks mokėti.

„Dar viena gudrybė“, – pamano jaunuolis. Bet vis dėlto nusprendžia rizikuoti. Juk piemuo nuolat rizikuoja žūti nuo vilkų ar kaitros, ir tai jo darbą daro tik įdomesnį.

– Aš du kartus susapnavau tą patį sapną, – pradeda jis. – Sapnavau, kad ganau avis, bet staiga atsirado kažkoks vaikas ir pradėjo žaisti su gyvuliais. Nemėgstu, kai kas nors lenda prie mano avių – jos bijo nepažįstamų žmonių. Bet vaikai visada moka su jomis žaisti, jų neišgąsdindami. Nežinau, kodėl taip yra. Nesuprantu, kaip gyvuliai jaučia žmonių amžių…

– Grįžk prie savojo sapno, – paragina senoji. – Man puodas ant ugnies. Be to, neturi tiek pinigų, kad mane ilgai gaišintum.

– Vaikas truputį pažaidė su avimis, – kiek sumišęs toliau pasakoja piemuo, – paskui paėmė mane už rankos ir nuvedė prie Egipto piramidžių.

Jis lukteli, norėdamas pasitikrinti, ar senoji žino, kas tai yra Egipto piramidės. Tačiau ši tyli.

– Taigi priešais Egipto piramides, – jis ištaria tuos žodžius labai aiškiai, kad moteris gerai suprastų, – vaikas man ir sako: „Jei ateisi čia, rasi paslėptą lobį“. Ir tuo metu, kai jis mane vedė parodyti tikslią vietą, aš pabudau. Abu kartus.

Senė kelias minutes sėdi tylėdama. Paskui vėl paima vaikino rankas ir atidžiai jas tyrinėja.

– Tu man nieko nemokėsi dabar, – prabyla ji pagaliau.

– Bet aš noriu dešimtosios lobio dalies, jei tu jį kada rasi.

Vaikinas patenkintas nusijuokia. Vadinasi, sapno apie paslėptą lobį dėka jis sutaupys šiek tiek turimų pinigų! Senoji moteriškė, matyt, tikrai čigonė. Čigonai – paiki.

– Gerai, ir kaipgi jūs aiškintumėt sapną? – klausia jaunuolis.

– Pirma tu turi prisiekti. Prisiek, kad už tai, ką tau pasakysiu, tu man atiduosi dešimtadalį lobio.

Jis prisiekia. Senė reikalauja pakartoti priesaiką žiūrint į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

– Tai Pasaulio Kalbos sapnas, – tuomet sako ji. – Aš galiu jį išaiškinti, bet tai labai sudėtinga. Todėl man atrodo, kad nusipelnau dalies to, ką tu rasi.

O aiškinimas toks: tu turi eiti prie Egipto piramidžių. Tu nieko apie jas nebuvai girdėjęs, bet jei tau jas parodė vaikas, vadinasi, jos yra. Ten rasi lobį, kuris tave padarys turtingu žmogumi.

Jaunuolis iš pradžių nustemba, paskui suirzta. Dėl tiek jam nevertėjo ieškoti šios moters. Bet tada prisimena neturįs nieko mokėti.

– Jei tik tiek, man nevertėjo gaišti laiko, – taria jis.

– Na matai! Aš juk sakiau, kad tavąjį sapną sunku išaiškinti. Paprasti dalykai – ypatingiausi, bet tik išminčiai sugeba juos pamatyti. Kadangi aš tokia nesu, man tenka griebtis kitų menų. Tokių, kaip skaitymas iš delnų.

– O kaip man nukeliauti j Egiptą?

– Aš tik aiškinu sapnus. Ne mano galioje paversti juos tikrove. Todėl ir gyvenu tik iš to, ką man duoda dukterys.

– O jeigu aš nenusigausiu iki Egipto?

– Hm! Man nebus sumokėta. Tai ne pirmas kartas.

Senoji nebeturi ko pridėti. Ji paprašo jaunuolio išeiti, nes ir taip daug laiko sugaišusi su juo.

*

Piemuo išeina nusivylęs ir nusprendęs nebetikėti sapnais. Prisiminęs turįs įvairių reikalų, jis eina į krautuvę nusipirkti ko nors užkąsti, pasikeičia turėtąją knygą į kitą, storesnę. Tada atsisėda aikštėje ant suolelio – truputį atsikvėpti ir paragauti ką tik nusipirkto jauno vyno. Diena karšta, bet nepaaiškinamo stebuklo dėka vynas jį atgaivina. Avys paliktos miestelio pakraštyje, vieno naujo draugo tvarte.

Gal todėl jis ir mėgsta keliauti, kad kelionėse nuolat įsigyja naujų draugų, bet jam nereikia diena iš dienos būti su jais. Visą laiką būnant su tais pačiais žmonėmis – taip buvo seminarijoje – jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi, jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats. Panašiai kaip toji sapnų aiškintoja, kuri nemoka jų paversti tikrove.

Jis nusprendžia dar nevaryti avių į kelią, o palaukti, kol saulė pasislinks žemėliau. Tik trys dienos, ir jis vėl pamatys pirklio dukterį!

Jaunuolis atsiverčia knygą, gautą iš Tarifos klebono. Knyga stora ir jau nuo pirmojo puslapio pasakoja apie laidotuves. Be to, labai susipainioję veikėjų vardai. Jei pats kada rašytų knygą, pamano jis, veikėjus pristatytų vieną po kito, kad skaitytojui nereikėtų visų jų vardų įsiminti vienu sykiu.

Pagaliau, kai jau truputėlį pavyksta susikaupti (tai malonu, nes laidotuvės vyksta žiemą, ir sniegas, įsivaizduojamas kepinant saulei, žadina vėsumos pojūtį), šalia prisėda senas vyriškis ir pradeda jį kalbinti.

– Kuo užsiima visi tie žmonės? – klausia, rodydamas į einančius per aikštę, senis.

– Dirba, – sausai atsako piemuo; jis dedasi įnikęs į skaitymą. Tačiau iš tikrųjų svajoja apie tai, kaip kirps avis, o pirklio duktė stovės priešais, ir jis stengsis įrodyti jai, kiek daug įdomių dalykų žinąs. Jis įsivaizdavo tą sceną jau dešimtis kartų. Ir kiekvieną sykį matė merginą nustembančią jam pradėjus aiškinti, kad avys turi būti kerpamos nuo užpakalio priekin, o ne kitaip. Vaikinas stengiasi prisiminti keletą gerų istorijų, kurias galėtų papasakoti kirpdamas gyvulius. Daugumą jų perskaitė knygose, bet papasakotų taip, tarytum pats būtų tai išgyvenęs. Ji niekuomet nepajustų jokio skirtumo, nes knygų neskaito.

Senis vis neatstoja. Jis sakosi esąs pavargęs, ištroškęs ir paprašo gurkšnio vyno. Vaikinas pasiūlo savo butelį – gal vyriškis paliks jį ramybėje.

Tačiau senis būtinai nori kalbėtis. Jis pasidomi, kokią knygą piemuo skaitąs. Šis jau ketina pasielgti nemandagiai – persėsti ant kito suolelio, bet tėvas jį buvo išmokęs gerbti senus žmones.

Taigi jis paduoda seniokui knygą, paduoda dėl dviejų priežasčių: pirmoji – kad nemoka ištarti jos pavadinimo, o antroji – jei vyriškis nemokėtų skaityti, gal, nenorėdamas jaustis pažemintas, pats nueitų atsisėsti kitur.

– Hmmm! – numykia senis, apžiūrinėdamas knygą iš visų pusių, tarsi tai būtų koks keistas daiktas. – Tai žymus kūrinys, bet labai nuobodus.

Piemuo gerokai nustemba. Senis ne tik kad moka skaityti, jis net yra skaitęs šią knygą. Jei, kaip jis teigia, tai nuobodus kūrinys, dar yra laiko jį pakeisti į kitą.

– Šioje knygoje kalbama apie tuos pačius dalykus kaip beveik ir visose kitose,- toliau dėsto senis. – Apie žmonių nesugebėjimą pasirinkti savo likimą. Galų gale ji verčia patikėti didžiausiąja pasaulio apgavyste.

– Kokia ta didžiausioji pasaulio apgavystė? – nustemba jaunuolis.

– Ogi štai: tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas. Tai ir yra didžiausioji pasaulio apgavystė.

– Man taip neatsitiko, – sako vaikinas. – Mane norėjo padaryti kunigu, bet aš nusprendžiau tapti piemeniu.

– Šitaip geriau, – patvirtina senis, – nes tu mėgsti keliauti.

„Jis skaito mano mintis“, – dingteli Santjagui.

Senis vis dar sklaido knygą, nė neketindamas jos gražinti. Piemuo pastebi, koks keistas jo apdaras. Panašus į arabo. Tiesą sakant, tai nėra neįprasta šiame krašte. Afrika vos už keleto valandų kelio nuo Tarifos – tereikia laivu perplaukti nedidelį sąsiaurį. Mieste dažnai pasirodo arabų, jie atvyksta apsipirkti, ir žmonės mato juos labai keistai besimeldžiančius keletą kartų per dieną.

– Iš kur jūs? – pasiteirauja jis.

– Iš daug kur.

– Negalima būti iš daug kur, – paprieštarauja vaikinas. – Aš piemuo ir galiu būti daugybėje vietų, bet kilęs esu iš vienos: tai miestas, esantis prie labai senos pilies. Ten aš gimiau.

– Tuomet sakykim, kad aš gimiau Saleme.

Piemuo nežino, kur yra Salemas, tačiau nenori klausti ir patirti gėdą dėl savo neišmanymo. Valandėlę jis stebi aikštę, kurioje visomis kryptimis zuja žmonės, atrodantys smarkiai užsiėmę.

– Kaip ten, Saleme? – pasiteirauja jis, vildamasis išpešti ką nors, už ko galėtų užsikabinti.

– Kaip ir visada.

Užsikabinti nėra už ko. Aišku tik tiek, kad Salemas ne Andalūzijoje. Kitaip šis miestas būtų jam žinomas.
– Ir ką jūs veikiate Saleme?

– Ką aš veikiu Saleme? – pirmą kartą senis pratrūksta juoktis. – Aš gi Salemo karalius!

Žmonės dažnai šneka keistus dalykus. Kartais geriau būti su avimis, kurios visada nebylios ir kurių visas rūpestis – vanduo ir žolė. Ar, pagaliau, su knygomis, kurios pasakoja neįtikėtinas istorijas, bet tik tada, kai tu nori jas girdėti. O kai kalbi su žmonėmis, šie kartais nušneka taip, kad nebežinai, ką atsakyti.
– Mano vardas Melchizedekas, – sako senasis žmogus. – Kiek tu turi avių?

– Kiek reikia, – atsako piemuo. Senis pernelyg daug nori žinoti apie jo gyvenimą.

– Tuomet iškyla vienas keblumas. Aš tau negalėsiu padėti tol, kol tu manysi turįs avių tiek, kiek reikia.

Vaikinas mažumėlę sudirgsta. Juk jis neprašė jokios pagalbos. Tai senis užsimanė vyno, norėjo kalbėtis, domėjosi jo knyga.

– Atiduokite knygą, – paprašo jis. – Man reikia eiti pas avis ir keliauti toliau.

– Duok man kas dešimtą savo avį, – sako senis, – ir aš tau pasakysiu, ką daryti, kad surastum paslėptąjį lobį.

Tuomet jaunuolis vėl prisimena savo sapną, ir staiga jam viskas pasidaro aišku. Senė iš jo nepaėmė pinigų, bet šis seniokas (kuris galbūt yra jos vyras) gerai pasipelnys už jokios tikrovės neatitinkančią informaciją. Jis greičiausiai taip pat čigonas.

Tačiau vaikinui nespėjus prasižioti, senasis pasilenkia, pakelia nuo žemės šakelę ir pradeda rašyti aikštės smėlyje. Lenkiantis kažkas akinamai blyksteli ant jo krūtinės. Nuostabiai vikriu judesiu, nebūdingu šio amžiaus žmogui, senis suskliaučia apsiaustą. Apžilpintos vaikino akys atsigauna, ir dabar jis puikiai mato, ką rašo senasis.

Pagrindinės miestelio aikštės smėlyje jis perskaito savo tėvo ir motinos vardus. Jis skaito viso savo gyvenimo istoriją, iki pat šios akimirkos, – apie vaikystės žaidimus, šaltas seminarijos naktis. Perskaito pirklio dukters vardą, kurio nežinojo… Skaito apie tai, ko niekad niekada nebuvo pasakojęs: kaip kartą, slapčia paėmęs tėvo pistoletą, ėjo medžioti ožiukų, apie savo pirmąją seksualinę patirtį…

– Aš esu Salemo karalius, – pasakė senis.

– Kodėl karalius kalbasi su piemeniu? – didžiai nustebęs ir sukrėstas, klausia jaunuolis.

– Yra keletas priežasčių. Bet tarkime, jog svarbiausioji ta, kad tu esi pajėgus įvykdyti savo Asmeninę Legendą.

Jaunuolis nežino, kas yra Asmeninė Legenda.

– Ji yra tai, ką tu visuomet norėjai daryti. Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, viskas atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime. Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma…

Tai, ką kalba senasis žmogus, piemeniui didelio įspūdžio nedaro. Bet jam norisi sužinoti, kas tos „paslaptingosios jėgos“, – pirklio duktė klausytųsi išsižiojusi.

– Šios jėgos, kurios atrodo blogos, iš tikrųjų mus moko, kaip įgyvendinti Asmeninę Legendą. Būtent jos paruošia dvasią ir valią, nes yra viena didelė tiesa šiame pasaulyje: nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje.

– Net jei nori tik keliauti? Arba vesti audinių pirklio dukterį?

– Arba surasti lobį. Pasaulio Siela minta žmonių laime. Arba jų nelaimėmis, pavydu, neišsipildžiusiais norais. Viena vienintelė žmonių pareiga yra įvykdyti savo Asmeninę Legendą. Tik tai.

– Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Valandėlę juodu tyli, žvelgdami į aikštę ir praeivius. Senis prabyla pirmas:

– Kodėl tu ganai avis?

– Todėl, kad mėgstu keliauti.

Senis rodo į aikštės kampe prie savo raudono vežimėlio stovintį kukurūzų traškučių pardavėją.

– Šis žmogus vaikystėje taip pat norėjo keliauti. Tačiau pasirinko ką kita: nusipirko vežimėlį, kad galėtų pardavinėti traškučius ir metų metais kaupti pinigus. Senatvėje nuvyks mėnesiui į Afriką. Jis taip ir nesuprato, kad galėtų kasdien daryti tai, apie ką svajojo.

– Jam reikėjo būti piemeniu, – balsu ištaria jaunuolis pats sau.

– Jis apie tai galvojo, – atsako senis. – Tačiau kukurūzų pardavėjai yra aukščiau nei piemenys. Kukurūzų pardavėjai turi virš galvos stogą, o tuo tarpu piemenys nakvoja po žvaigždėtu dangumi. Ir žmonės verčiau linkę išleisti savo dukteris už kukurūzų pardavėjų nei už piemenų.

Vaikinas prisimena pirklio dukterį, ir jam dilgteli širdį. Tame mieste juk buvo kukurūzų pardavėjas.

– Galų gale žmonių nuomonė apie kukurūzų pardavėjus ir piemenis jiems tampa svarbesnė už Asmeninę Legendą.

Senis varto knygą ir, aiškiai jausdamas malonumą, įninka skaityti vieną jos puslapį. Piemuo valandėlę laukia, o paskui pertraukia jo skaitymą taip, kaip anksčiau pats buvo sutrukdytas.

– Kodėl jūs man visa tai pasakojate?

– Todėl, kad tu bandai gyventi savo Asmeninę Legendą. Ir kad šiuo metu esi linkęs jos išsižadėti.

– Ir jūs visada atsirandate tokiais momentais?

– Ne visada šituo pavidalu, bet būtinai atsirandu. Kartais ateinu kaip gera idėja, kaip gera išeitis iš sunkios padėties. Kitais kartais lemiamą akimirką viską pakreipiu taip, kad žmogui pasidarytų kiek lengviau. Ir panašiai… Bet dauguma žmonių to nepastebi.

Ir jis ima pasakoti, kaip praėjusią savaitę buvęs priverstas pasirodyti vienam brangakmenių ieškotojui akmens pavidalu. Tas žmogus, viską pametęs, iškeliavo ieškoti smaragdų. Penkerius metus triūsė prie vienos upės, per tą laiką suskaldė devynis šimtus devyniasdešimt devynis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt devynis akmenis. Tuo metu, kai jau ketino atsižadėti savo siekimo, betrūko vieno akmens, vieno vienintelio akmens, kurį perskėlus būtų buvęs surastas smaragdas. Kadangi šis žmogus dėl savo Asmeninės Legendos rizikavo viskuo, senasis nusprendęs įsikišti. Jis pasivertęs akmeniu ir pariedėjęs ieškotojui po kojomis. Šis, tūždamas dėl prarastų penkerių metų, čiupo akmenį ir sviedė tolyn taip smarkiai, kad akmuo, atsitrenkęs į kitą, jį suskaldė, ir ieškotojas išvydo gražiausią pasaulyje smaragdą.

– Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę, – sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liūdesys. – Gal todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada. Bet toks jau yra pasaulis.

Tada jaunuolis prisimena, kad jų pokalbis prasidėjo nuo paslėpto lobio.

– Lobius atveria tekantys srautai ir palaidoja kylantys vandenys, – sako senis. – Jei tu nori sužinoti ką nors daugiau apie savąjį lobį, turi man perleisti dešimtąją dalį savo bandos.

– O gal verčiau dešimtąją dalį lobio?

Senasis žmogus atrodo nusivylęs.

– Jei tu pradėsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi norą siekti.

Tuomet piemuo paaiškina, kad jis pažadėjęs dešimtadalį lobio čigonei.

– Čigonai gudrūs, – atsidūsta senis. – Šiaip ar taip, tau bus pravartu patirti, kad viskas gyvenime turi kainą. Kaip tik šito mus stengėsi išmokyti Šviesos Kariai.

Jis grąžina jaunuoliui knygą.

– Rytoj tuo pačiu laiku tu man atvarysi dešimtadalį savo bandos. O aš tau paaiškinsiu, kaip surasti paslėptąjį lobį. Dabar lik sveikas, gero vakaro.

Ir jis pranyksta viename aikštės kampelių.

Views All Time
Views All Time
1862
Views Today
Views Today
1
0 0