Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

Paulo Coelho
Editora Rocco Ltda, Rio de Janeiro, Brasil

Skiriu A.J.,
Žinančiam Didžiojo
Kūrinio paslaptis ir mokančiam
Jomis pasinaudoti

Jiems keliaujant toliau,
Jėzus užsuko į
vieną kaimą. Ten viena moteris,
vardu Morta,
pakvietė jį paviešėti.
Ji turėjo seserį, vardu Mariją.
Ši, atsisėdusi prie Viešpaties
kojų, klausėsi jo žodžių.
Morta buvo susirūpinusi visokiu
patarnavimu. Ji stabtelėjo ir
pasiskundė: „Viešpatie, tau
nerūpi, kad sesuo palieka mane
vieną patarnauti? Sakyk,
kad ji man padėtų“.
Tačiau Viešpats atsakė:
„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir
sielojiesi daugeliu dalykų, o
reikia tik vieno.
Marija išsirinko geriausią dalį,
kuri nebus iš jos atimta“.

LK, 10, 38-42

Ši knyga – tai rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery „Mažuoju Princu“ ir Richardo Bacho „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra“. „Alchemikas“ išleistas 45 šalyse ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą. Knygos autorius Paulo Coelho gimė 1947 metais Rio de Žaneire. Lotynų Amerikoje jis toks pat garsus kaip ir Gabrielis Garcia Marquezas. Paulo Coelho knygomis prasideda Brazilijos bestselerių sąrašai.

Prologas

Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos.
Alchemikas žino legendą apie Narcizą – gražuolį, kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta narcizu.
Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.
– Ko gi tu verki? – paklausė oreadės.
– Aš verkiu Narcizo, – atsakė ežeras.
– Tai mūsų nestebina, – pasakė laumės. – Nors ir mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.
– Vadinasi, Narcizas buvo gražus? – paklausė ežeras.
– Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? – nustebo oreadės. – Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:
– Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš jo verkiau, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį.
– Kokia graži istorija, – ištaria Alchemikas.

Views All Time
Views All Time
3518
Views Today
Views Today
1
0 0